captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Mazuronis: jei Darbo partija nelaimės 2016 m. rinkimų – atsistatydinsiu

„Lietuvos ryto“ politikos apžvalgininkas Vytautas Bruveris įsitikinęs, kad nors Darbo partija ir išsirinko naują vadovą, tačiau niekas šioje partijoje nesikeis. Apžvalgininkas pastebi, kad V. Mazuroniui tapus Darbo partijos pirmininku, įmanomi du scenarijai – arba būsimuose Seimo rinkimuose „darbiečiai“ pritrauks šiek tiek daugiau rinkėjų, arba net neperžengs 5 proc. ribos. Pats V. Mazuronis teigia, kad, jei po būsimų Seimo rinkimų Darbo partija netaps didžiausia partija parlamente, jis atsistatydins.
Valentinas Mazuronis. K. Vanago (BFL) nuotr.
Valentinas Mazuronis. K. Vanago (BFL) nuotr.

„Lietuvos ryto“ politikos apžvalgininkas Vytautas Bruveris įsitikinęs, kad nors Darbo partija ir išsirinko naują vadovą, tačiau niekas šioje partijoje nesikeis. Apžvalgininkas pastebi, kad V. Mazuroniui tapus Darbo partijos pirmininku, įmanomi du scenarijai – arba būsimuose Seimo rinkimuose „darbiečiai“ pritrauks šiek tiek daugiau rinkėjų, arba net neperžengs 5 proc. ribos. Pats V. Mazuronis teigia, kad, jei po būsimų Seimo rinkimų Darbo partija netaps didžiausia partija parlamente, jis atsistatydins.

Apie tai, ko galima tikėtis Darbo partijai pakeitus vadovą, apžvalgininkas ir naujasis Darbo partijos pirmininkas laidoje „Dėmesio centre“ kalbėjosi su jos vedėju Edmundu Jakilaičiu.

– Pone V. Mazuroni, jūs kalbate, kad po rinkimų Darbo partija bus svarbiausia politinė jėga. Esate tuo tikras?

– Mes sieksime, kad po 2016 m. rinkimų ji būtų svarbiausia politinė jėga.

– Jau nebesate toks drąsus? Prieš pirmininko rinkimus sakėte, kad esate tikras dėl partijos sėkmės rinkimuose.

– Mano žodžiai niekuo nesikeičia. Aš tą patį deklaravau suvažiavime – mes galime, privalome ir padarysime, kad 2016 m. Darbo partija bus stipriausia politinė jėga.

– O jeigu to nebus?

– Jeigu ne, tai kiekvienas politikas, aš taip pat, turi prisiimti politinę atsakomybę.

– Kitaip tariant, jeigu po būsimų Seimo rinkimų Darbo partija netaps didžiausia partija parlamente, jūs atsistatydinsite?

– Tikrai taip padarysiu.

 –Pone Vytautai Bruveri, jūsų nuomone, realu apie tai kalbėti, matant dabartines tendencijas?

– Žvelgiant į dabartines tendencijas – nerealu. Aš skeptiškai žiūriu į šiuos politinius manevrus, į šį politinį sandėrį tarp V. Uspakischas ir V. Mazuronio. Aišku, Darbo partija gali tikėtis, kad su V. Mazuroniu priešakyje bent pristabdys tą partijos kritimą, kurį matome per kiekvienus rinkimus. Tas kritimas tikrai yra žiaurus. Galbūt net įmanoma, kad būsimuose rinkimuose Darbo partija gaus šiek tiek daugiau balsų daugiamandatėje apygardoje. Bet, manau, tai ir viskas.

– Galbūt net artimiausiuose partijų reitinguose, kuriuos rengia „Vilmorus“, matysime Darbo partiją kiek pakilusią? Tiek dėl didelio visuomenės dėmesio, tiek dėl naujo pirmininko.

– Klausimas, kiek tas kilimas bus kokybinis, strateginis ir ilgalaikis. Be to, neužmirškime kito faktoriaus – nežinia, kokia bus konkurencinė aplinka būsimuose Seimo rinkimuose. Jeigu į areną vėl įžengs kokia nors nauja politinė jėga, sudaryta, pavyzdžiui, nepartinių ar antipartinių figūrų pagrindu, tai gali žiauriai kirsti per tuos pačius Darbo partijos rinkėjus. Taip nutiko ir savivaldos rinkimuose.

– Tai vadinamieji protesto balsai. Bet tokių rinkėjų Lietuvoje mažėja.

– Mažėja, bet ne tiek, kad sumažėtų lemtingai. Manau, šioje situacijoje tie protesto balsai Darbo partijai ypač svarbūs ir turės didžiausią įtaką. Taip pat svarbu, kaip seksis „Tvarkai ir teisingumui“ ir liberalams, iš kurių Antanas Guoga yra specialiai skirtas pervilioti Darbo partijos rinkėjus. Visų šių faktorių visuma ir duos bendrą efektą, kuris Darbo partijai gali būti „maksimum“ – pakenčiamas arba, blogiausiu atveju, žlugimas už 5 proc. barjero.

V. Mazuronis: Aš ne visai sutikčiau su etikečių klijavimu, kad vienoms partijoms tik protesto balsai, kitiems – vargingiausiai gyvenantys, dar kitiems – turtingiausi. Manau, kad tai yra žiniasklaidos sukurta schema. Kitas dalykas, kurį norėčiau paneigti – kad Darbo partija tragiškai pralaimėjo savivaldos rinkimus. Darbo partija prarado tik 15 mandatų. Žinoma, ji nelaimėjo tų rinkimų, bet ir ne triuškinančiai, kaip jūs sakote, pralaimėjo. Reikia turėti omenyje ir tai, kad gyventojų Lietuvoje apskritai mažėja. Todėl reikia Lietuvą keisti. Mes pasiryžę tai daryti – sustabdysim žmonių mažėjimą taip pat. Reikia aiškiai išsikelti tikslus ir jų siekti, o ne slėpti galvas. Jei dirbsime, žmonės tai pastebės ir mumis pasitikės.

– Pone V. Bruveri, kuo jūs aiškinate Valentino Mazuronio sėkmę Darbo partijoje?

– Aiškinu sėkmingu sandėriu tarp dviejų asmenų. Nepasiduokime čia primetamam tokiam bravūriškam pasakojimui apie didelius tikslus, programas ir panašiai. Visiškai aišku, kad ponas Viktoras Uspaskichas tiesiog sprendė klausimą, ką daryti su savo ta partija, kuri be jo tikrai ritasi apačion, ir jis kažkodėl buvo ir yra nusprendęs negrįžti prie partijos vairo. Taigi V. Uspaskichas tiesiog ieškojo galimybės „išorės rinkoje“ – plaukiojančių laisvų agentų. Ponas V. Mazuronis buvo vienas tokių agentų, ir ponas V. Uspaskichas jį pasamdė vadovauti partijai. Kaip seksis – pažiūrėsime. Gali būti, kad seksis visai nieko, ir partijos kritimą naujasis pirmininkas pristabdys. Tačiau reikia labai aiškiai turėti omenyje, kad šioje partijoje ponas V. Mazuronis nėra ir nebus visiškais laisvais ir pilnavertis partijos pirmininkas. V. Uspaskichas pasilieka jeigu ne visišką kontrolę, tai didelius kontrolės svertus savo rankose – tai įteisinta ir juridiškai, tai atsispindi ir partijos struktūroje. Dauguma partijos vicepirmininkų – senbuviai V. Uspaskicho šalininkai.

– Pone V. Mazuroni, kaip jūs pats manote, kiek jūs būsite savarankiškas?

– Ponas Vytautas yra savo fobijų ar savo kažkokių įsitikinimų kalinys. Linkėčiau šiek tiek atsipalaiduoti, plačiau pažiūrėti į gyvenimą – jis ir gražesnis, ir platesnis, negu jums atrodo. Kitas dalykas – kalbate apie kažkokius pirkimus, samdymus. Na, nekalbėkite nesąmonių, nes žmonės tikrai pagalvos, kad tiesą sakote. Ir galiausiai, mes visi sakome, kad partijoms reikia keistis, partijos šiandien nepopuliarios visuomenėje. Tada partija pradeda daryti netradicinius žingsnius – pradeda keistis.

V. Bruveris: Kokius netradicinius žingsnius?

V. Mazuronis: Keičia pirmininką. To iki šiol nedarė nė viena partija.

V. Bruveris: Kaip nedarė nė viena partija?

V. Mazuronis: Paprastai nedarė. Manau, tai yra gerai. Jeigu mes viešai deklaruojame, kad Darbo partija keisis, vadinasi, mes darysime realius žingsnius, kad pasiektume užsibrėžtus tikslus. Bet jeigu mes bandome tai daryti – vėl blogai. Tai kada jums bus gerai?

– Mes nekalbame, kas gerai ar blogai. Bet negi jūs sakysite, kad nesikalbėjote su Viktoru Uspaskich prieš priimdamas sprendimą įstoti į Darbo partiją?

– Neabejotinai kalbėjausi.

– Ir nejaugi Viktoras Uspaskichas nežadėjo jums paramos tampant partijos pirmininku?

– Dar Briuselyje kalbėdamas su Viktoru Uspaskichu aš jam pasakiau, kad man nereikia jo paramos, man reikia įsitikinti, ar galime sudaryti komandą, kuri vieningai dirbs. Nesvarbu, ar mane išrinko pirmininku, ar būčiau juo netapęs – toliau būčiau dirbęs šioje komandoje.

V. Bruveris: Visiškai niekas nesikeis, tie patys „arabai“. Ponas V. Mazuronis iki pat pabaigos žaidė kažkokius žaidimus, kalbėjo apie „demokratiją“ partijoje, kai realiai net Darbo partijoje esanti opozicija susitaikė, kad nieko nepakeis, ir priėmė V. Mazuronį kaip kompromisinę figūrą – gražesnė iškaba pridengti senam fasadui. Tačiau šita partija nei stiliumi, nei politine esme – valdoma autoritariškai ir „nomenklatūriškai“ – tikrai nepasikeis.

V. Mazuronis: Vytautai, aš jūsų poziciją suprantu, bet jai nepritariu, nes jūs esate neteisus.

– Pone V. Mazuroni, ar daug jau gaunate kreipimųsi, siūlymųsi iš jūsų buvusių partiečių jungtis į jūsų komandą? Buvo manoma, kad gali ištisi skyriai pereiti į Darbo partiją. 

– Nei būdamas „Tvarkoje ir teisingume“, nei dabar nevažinėju po skyrius ir neagituoju žmonių prisijungti. Nenoriu ir negriausiu „Tvarkos ir teisingumo“.

V. Bruveris: Ir nekeršysite tokiu būdu Rolandui Paksui?

V. Mazuronis: Su Rolandu Paksu bendražmogiški santykiai yra labai normalūs. Taip, aš turiu signalų ir iš buvusių partiečių, ir iš kai kurių esamų, kad gali dalis „tvarkiečių“ prisijungti. Bet tai turi įvykti savaime. Aš visada pasisakiau už šių partijų susijungimą. Mes turime sutelkti ir visą galimą potencialią, ir bendrus rinkėjus. Manau, tai savaime įvyks, o ne darant kažkokius perversmus.

V. Bruveris: „Tvarkos ir teisingumo“ padėtis taip pat yra labai prasta. Manau, kad abiejų šių partijų likimas yra labai stipriai tarpusavy susijęs: kiek rinkėjų jie sugebės išlaikyti, kiek naujų jėgų atsiras ir kiek tos naujos jėgos „pavogs“ tų rinkėjų – tai ir spręs šių partijų likimus.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...