captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Putino testas trims Lietuvos sritims

Rusijos agresija Ukrainoje apnuogino mūsų apsileidimą tautinių bendruomenių klausimais. Tyrimai rodo, kad žiniasklaidoje Lietuvos rusai pradedami suvokti kaip vidinė grėsmė, jų tariamas nelojalumas vaizduojami kaip grėsmė nacionaliniam saugumui ir valstybės teritoriniam vientisumui.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Rusijos agresija Ukrainoje apnuogino mūsų apsileidimą tautinių bendruomenių klausimais. Tyrimai rodo, kad žiniasklaidoje Lietuvos rusai pradedami suvokti kaip vidinė grėsmė, jų tariamas nelojalumas vaizduojami kaip grėsmė nacionaliniam saugumui ir valstybės teritoriniam vientisumui.

Pasak sociologės dr. Monikos Frėjutės-Rakauskienės, rusai spaudoje kaltinami pilietiniu, politiniu nelojalumu, tačiau tyrimai rodo visai ką kita: tiek rusai, tiek lenkai tapatinasi su Lietuva, ją laiko gimtąja šalimi, o tapatumas su Rusija ir Lenkija yra labiau kultūrinis.

Politologo Nerijaus Maliukevičiaus nuomone, tautinių mažumų, gynybos ir komunikacijos sritims turėtume taikyti Putino testą. Tai reiškia, tautinėmis bendruomenėmis ir jų kultūriniais poreikiais, krašto gynyba bei strategine komunikacija turėtume rūpintis nepriklausomai nuo to, ar yra Vladimiro Putino grėsmė, ar ne.

Lietuvos rusai pradedami suvokti kaip vidinė grėsmė

Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotoja, sociologė dr. M. Frėjutė-Rakauskienė tyrė, kaip populiariausi interneto dienraščiai vaizduoja lenkų ir rusų etnines mažumas. Pasak jos, lenkai daugiausia siejami su Valdemaro Tomaševskio vadovaujamos Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) veikla – transliuojami jo reikalavimai priimti Tautinių mažumų įstatymą, leisti vietovardžių ir asmenvardžių rašybą originalo kalba.

Rusų vaizdavimui įtakos turėjo geopolitinis kontekstas – Rusijos veiksmai Kryme ir Rytų Ukrainoje. Tyrimas parodė, kad daug rašoma apie galimas grėsmes Lietuvai iš Rusijos Federacijos pusės, minkštosios galios pasitelkimą rusų mobilizavimui. „Atsižvelgiant į daugiausia straipsniuose cituojamus šaltinius, galima teigti, kad tiek su lenkų, tiek su rusų tautinėmis grupėmis susijusi tematika ir problematika išimtinai konstruojama iš viršaus, tai yra, straipsniuose daugiausia apie juos kalba įtakingi Lietuvos valstybės pareigūnai, politikai, taip pat politikai, atstovaujantys lenkams ir rusams“, – DELFI kalbėjo M. Frėjutė-Rakauskienė.

Tuo metu pačių lenkų ir rusų, neatstovaujančių politinėms partijoms, nuomonė daugiausia lieka neatspindėta – daugiausia žinome, ką mano Lietuvos valstybės pareigūnai ir politikai. Beje, dažniausiai kalbant šia tema vyrauja konservatorių ir kitų dešiniųjų politikų nuomonės.

Pasak M. Frėjutės-Rakauskienės, žiniasklaida kelia kultūrines grėsmes – rusai kaltinami valstybinės kalbos nemokėjimu, kvestionuojamas jų tariamas politinis ir pilietinis nelojalumas. „Tariamas rusų pilietinis ir politinis nelojalumas neretai konstruojamas kaip grėsmė nacionaliniam saugumui ir valstybės teritoriniam vientisumui“, – atkreipia dėmesį tyrėja. Ji pastebi tendenciją, kad nors daugiausia grėsmė yra siejama su Rusijos Federacija, tačiau Lietuvoje gyvenantys rusai pradedami suvokti kaip vidinė grėsmė, tariamai galinti tapti pretekstu Rusijos invazijai ir kariniams veiksmams.

Nors žiniasklaida kaltina rusus valstybinės kalbos nemokėjimu, tačiau, atsižvelgiant į pastaruosius gyventojų surašymo duomenis, dauguma rusų moka lietuvių kalbą, o daugumą iš nemokančių kalbos sudaro senyvo amžiaus žmonės. Iš tų, kurie nurodė dvi gimtąsias kalbas, daugiau negu pusė kaip gimtąsias kalbas nurodė lietuvių ir rusų.

„Aš manau, kad toks labiau negatyvus etninių grupių atžvilgiu viešasis diskursas turi įtakos etninių grupių savijautai, kadangi jos į tai reaguoja jautriau. Tai, kad dažnai nepabrėžiamas jų pilietinis statusas, o akcentuojama jų etninė kilmė, turi neigiamos įtakos tarpetniniams santykiams visuomenėje, visuomenės darniam sambūviui“, – sakė sociologė.

Griauna mitą, kad lenkai ir rusai nelojalūs Lietuvai

Visuomenės nuostatų apklausų duomenimis, lenkai, rusai, ukrainiečiai, baltarusiai socialinės distancijos požiūriu yra palankiai vertinamos Lietuvos visuomenės grupės. Lietuviai noriai sutinka su šiais asmenimis gyventi kaimynystėje, nuomoti būstą ir kartu dirbti. 2014 m. visuomenės nuostatų apklausos, kurią Etninių tyrimų instituto užsakymu atliko „Baltijos tyrimai“, duomenimis, kaimynais lenkų nenorėtų tik 4,3 proc. respondentų, dirbti su lenkais nenorėtų tik 4,7 proc. gyventojų. Rusų kaimynais nenorėtų matyti tik 7 proc., gyventi su jais – tik 5,8 proc. respondentų.

Respondentų taip pat klausta, kaip pasikeitė jų nuomonė apie etnines grupes per pastaruosius 5 metus. M. Frėjutė-Rakauskienė pastebi, kad apie lenkus nuomonė netgi pagerėjo. Tuo metu su rusais situacija kitokia: 2014 m., greičiausiai dėl geopolitinės situacijos, 34,2 proc. respondentų nuomonė apie rusus pablogėjo, kai 2013 m. šis rodiklis tesiekė 15 proc. Vis dėlto, pastebi pašnekovė, socialinė distancija jų atžvilgiu nėra didelė.

„Rusai spaudoje kaltinami pilietiniu, politiniu nelojalumu. Tyrimai rodo visai ką kita – tarkime, 2008-2011 m. vykdytas ENRI-East tyrimas parodė, kad tiek rusai, tiek lenkai tapatinasi su Lietuva, ją laiko gimtąja šalimi, o tapatumas su Rusija ir Lenkija yra labiau kultūrinis. Lygiai tai pat jie išreiškė tapatumą su Europos Sąjunga. Minėtas tyrimas parodė, kad lenkų ir rusų tautinėms mažumoms svarbiausios ne etninės, o socialinės įtampos visuomenėje: atskirtis tarp turtingų ir vargšų, jaunų ir senų. Etninės įtampos lieka antrame plane, jos nejaučiamos“, – teigė mokslininkė.

M. Frėjutės-Rakauskienės teigimu, dėmesys ekonomėms ir socialinėms problemoms, ypač Pietryčių Lietuvoje, kur gausiau gyvena lenkų etninė grupė, leistų sėkmingiau vykdyti integraciją, stiprinti pilietinį lojalumą ir užkirsti kelią nesantaiką kurstančioms politinėms jėgoms.

Mokslininkės nuomone, pirmojo dešimtmečio po nepriklausomybės atkūrimo politika etninių mažumų atžvilgiu buvo daug tikslingesnė ir nuoseklesnė: priimtas Tautinių mažumų įstatymas, pilietybės įstatymas, kurio dėka, iš dalies, dabar absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų, taip pat ir etninių mažumų grupių atstovų, turi Lietuvos pilietybę.

Tačiau dabar situacija tokia, kad Tautinių mažumų įstatymas negalioja nuo 2010 m., nėra įstatymo, reglamentuojančio vietovardžių ir asmenvardžių rašybą etninių mažumų kalbomis.

Pietryčių Lietuvoje 2012-2014 m. vykdytas tyrimas apie švietimo politiką parodė, kad gyventojai skundžiasi nesant tinkamos komunikacijos tarp valstybinių institucijų ir vietos valdžios institucijų, vietos gyventojų. „Vykdant komunikaciją, būtų įgyjamas vietos gyventojų pasitikėjimas ir būtų išvengta neteisingų interpretacijų. Žmonės taip pat mini, kad nėra valstybinių institucijų, ypač politinių partijų, dėmesio šiam regionui, vienintelė partija, rodanti kryptingą dėmesį šiam regionui, yra LLRA, todėl nesistebiu, kodėl žmonės pasitiki šia partija“, – kalbėjo M. Frėjutė-Rakauskienė.

Už ką turime būti dėkingi V. Putinui

Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojo dr. N. Maliukevičius, Vladimiras Putinas daugelyje sričių padeda atkreipti dėmesį į problemas ir imtis konkrečių veiksmų. „Akivaizdu, kad mūsų tautinių bendruomenių klausimas ir Lietuvos politikos bei politikų šios sferos apleidimas ir apsileidimas Putino veiksmų Ukrainoje kontekste tapo paprasčiausiai apnuogintas. Lygiai taip pat, kaip liko apnuogintas mūsų sisteminis nesirūpinimas gynybos, karinio biudžeto klausimais“, – sako N. Maliukevičius.

Politologas atkreipė dėmesį, kad liko apnuogintas ir mūsų apsileidimas strateginės komunikacijos srityje. Dabar visi apie tai šneka, tačiau anksčiau diskusijos sukosi apie tai, kaip geriau pristatyti Lietuvą pasaulyje, mąstyta apie įvaizdžio strategijas.

„Putinas galbūt šiek tiek sumobilizavo mūsų supratimą, tam tikrų pažeidžiamumų įvertinimą ir akivaizdu, kad imamasi tam tikrų veiksmų. Bet, nepaisant to, noriu atkreipti dėmesį, kad išlieka tam tikra rizika. Kai mes svarstome vien tik apie tai, kaip, pavyzdžiui, Putinas Ukrainos kontekste panaudojo rusakalbių kortą, vien iškeldami šitą diskusiją, nepermąstydami, be subtilaus pojūčio mes užsiimame savotišku Lietuvos visuomenės skaldymu“, – perspėja pašnekovas.

N. Maliukevičiaus manymu, tai didele dalimi yra vienas esminių Kremliaus politikos tikslų Lietuvoje. Politologas atkreipė dėmesį, kad kalbėdami apie propagandos bei informacinio karo grėsmes, veikiame šabloniškai: imame kovoti informacinius karus, svarstyti apie kontrpropagandines priemones ir visiškai užmirštame, kad yra erdvė vakarietiškų, legitimių komunikacijos įrankių. Tarp jų – strateginė valstybės komunikacija, profesionali žurnalistika.

Įvardijo padarytas klaidas

N. Maliukevičiaus nuomone, visų pirma reikia suprasti su rusakalbių bendruomene padarytas klaidas ir imtis jas efektyviai taisyti. Pasak jo, akivaizdu, kad Tautinių mažumų ir išeivijos departamento suprastinimas ir planuoti sutaupymai nepasiteisino. Tuo metu, dėsto politologas, susidarė savotiškas vakuumas, kurį per tą laiką užpildė Rusijos ambasados projektai rusakalbėms bendruomenėms.

Be to, per ekonominę krizę visuomeninis transliuotojas pirmiausia nupjovė transliacijas rusų kalba ir sumažino redakciją. „Tą vakuumą užėmė Kremlius su į Baltijos valstybes nukreiptais projektais“, – aiškina N. Maliukevičius.

Pasak N. Maliukevičiaus, visų pirma svarbu suprasti padarytas klaidas ir jų toliau nedaryti: nesugrėsminti situacijos, rusakalbių nepradėti vadinti „penktąja kolona“, visų rusakalbių žurnalistų neprilyginti propagandos ruporams.

Jis pastebi, kad procesai vyksta – grįžtama prie Tautinių mažumų departamento idėjos, kuriamos rusakalbės žiniasklaidos alternatyvos, atsiranda transliacijų visuomeniniame transliuotojuje, padidėjo dėmesys rusakalbėms mokykloms. Bet, pašnekovo įsitikinimu, to absoliučiai nepakanka ir gretai to nepavyks padaryti. Tai – sisteminio ir ilgalaikio veikimo klausimas.

„Mes visose trijose srityse – tautinių mažumų, gynybos, komunikacijos – turėtume taikyti savotišką Putino testą. Aš manau, mes savo tautinėmis bendruomenėmis ir jų kultūriniais poreikiais turėtume rūpintis nepriklausomai nuo to, ar yra Putino grėsmė, ar ne. Mūsų visuomenė turėtų būti integruota įvairiais pjūviais, įskaitant kultūrinį ir etninį. Tai, kas daroma, turėtų būti testuojama Putino testu: tai reikia daryti ir be Putino grėsmės“, – aiškina TSPMI dėstytojas.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...