captcha

Jūsų klausimas priimtas

Iš virėjos Šiauliuose – į verslininkę Helsinkyje

Šio „Emigrantų“ pasakojimo herojė Viktorija Šiauliuose dirbo virėja ir slapta vis pagalvodavo, kad nori pokyčių. Moteris internetu susipažino su 19 metų vyresniu turku. Ši pažintis kardinaliai pakeitė lietuvės gyvenimą: dabar ji – verslininkė Helsinkyje.
Laidos kadras.
Laidos kadras.

Šio „Emigrantų“ pasakojimo herojė Viktorija Šiauliuose dirbo virėja ir slapta vis pagalvodavo, kad nori pokyčių. Moteris internetu susipažino su 19 metų vyresniu turku. Ši pažintis kardinaliai pakeitė lietuvės gyvenimą: dabar ji – verslininkė Helsinkyje.

Dar palyginti neseniai Viktorija ramiai gyveno netoli Šiaulių esančiame kaime ir, niekada nesilankiusi užsienyje, apie tolimas šalis net nesvajojo.

„Dirbau viešbutyje virėja. Viskas buvo gerai, bet vieną dieną užsimaniau iš to viešbučio išeiti. Išėjau vien dėl to, kad kažką pakeisčiau, nebedirbau. Paskui grįžau atgal, nes geriau niekur nebuvo. Visą laiką viename viešbuty dirbau“, – prisimena Viktorija.

Rasimas, daug vyresnis vyras iš Turkijos, atsirado visai netikėtai. Jis sako iškart susižavėjęs atviru Viktorijos būdu. Iš pradžių jie bendravo internetu, tada Rasimas atvyko į Lietuvą ir iškart suprato: skristi namo į Helsinkį be ką tik sutiktos lietuvės jis nenori.

„Jis atvažiavo, paskui gal vėl daugiau internetu [bendravome] ir išsirutuliojo [mūsų santykiai]. Realiai aš važiavau [į Helsinkį] ieškoti kažko naujo, bet važiavau pas jį“, – kalbėdamasi su „Emigrantais“ sako lietuvė.

Taigi Viktorija, prieš tai niekada nekeliavusi, pirmą kartą sėdo į lėktuvą. Apie Suomiją tada, prieš penkerius metus, irgi mažai ką žinojo. Ramino tik mintis, kad jos ten laukia mylimasis Rasimas.

Pirmoji kelionė lėktuvu, pirmasis matytas oro uostas – tą dieną moteris atsimena taip aiškiai, lyg viskas būtų vykę ką tik.

„Helsinkio oro uoste buvo toks nuotykis. Aš išlipau iš lėktuvo, o čia streikas. Ėjau kažkokiais labirintais visą valandą, jis man skambina, jis manęs laukia. Aš kažkokį latvį berniuką sutikau, kuris sako – aš viską žinau. Bet jis tiesiog lekia, aš nespėju paskui jį ir svarbiausia – dingęs mano vienintelis lagaminas.

Su tuo berniuku kažkaip perėjau tuneliais iš vieno oro uosto į kitą. Žodžiu, aš susitikau Rasimą, jis sako – labas, o man jis net nerūpi, rūpi, kur nunešė tą lagaminą, kuris atrodo tarsi aukso prikrautas. Aišku, radau tą lagaminą. Bet šoko buvo“, – apie pirmąją kelionę į užsienį sako emigrantė.

Išsinuomoję kavinę susidūrė su iššūkiais  

Į ateitį Viktorija žvelgė optimistiškai. Ir Suomiją įsivaizdavo šiek tiek kitaip – kaip šalį, kur viskas lengviau pasiekiama, kur dirbdamas patį paprasčiausią darbą gali gauti labai daug pinigų. Deja, virėjos iš Šiaulių pradžia užsienyje tikrai nebuvo paprasta.

„Visur gražu, man labai patiko Helsinkis ir dabar patinka. Atvažiavau lapkričio gale, pirmus tris mėnesius buvau namie. Jis išeina į darbą, o aš – namie. Buvo blogai“, – prisimina „Emigrantų“ pašnekovė.

Viktorija sako nebandžiusi įsidarbinti, nes tikėjosi, kad Rasimas viską sutvarkys: „Atvažiavau pas jį, vadinasi, jis ir sutvarkys, bent jau aš taip tikėjausi. Aišku, kalbos nemokėjau, ir mano anglų kalba buvo ne kokia.“

Taigi neištvėrusi vienatvės ir nežinomybės Viktorija grįžo atgal į Šiaulių rajoną. Tačiau ten pabuvo neilgai. Galvoje vis sukosi mintys apie tai, kad jeigu būtų turėjusi daugiau drąsos, tikrai galėjo įsitvirtinti Suomijoje. Tad ji iš naujo susikrovė lagaminus ir vėl išskrido į Suomiją.

Rasimas (laidos kadras).

„Buvo kovo mėnuo. Paprasčiausiai vaikščiojome po rajoną, kuriame gyvenome, ir užėjome į labai mažutę kavinę. Kažkaip [būsimas] vyras paklausė [savininko], ar nenorėtų išnuomuoti, ir tas išnuomojo. Žmogus, matyt, pavargęs ir atidavė labai paprastai“, – prisimena Viktorija.

Taip per vieną akimirką iš bedarbės Viktorija tapo verslininke. Lengva nebuvo. Patalpų savininkų religiniai įsitikinimai neleido vystyti verslo taip, kaip lietuvei norėjosi.

„Mes tą kavinukę nuomavomės iš musulmonų unijos. Iš pradžių atrodė viskas gerai, bet sutartį pasirašant buvo [pareikalauta] – jokios kiaulienos, jokio alkoholio. Dėl alkoholio suprantam – maža vieta, alkoholio nereikia, bet kad kiaulienos ant picos negalima uždėti... Aišku, mes dėdavome“, – neslepia Viktorija.

Tai – ne vienintelė bėda, su kuria susidūrė Viktorija ir Rasimas. Jie norėjo būti gražios vietos savininkai, kur lankytųsi patikimi klientai. Deja, prastame rajone tai padaryti buvo tiesiog neįmanoma.

„Paskui nusprendėme, kad mums ją reikia remontuoti – užsidarėme, padarėme remontą. Paskui kažkaip vis pašnekėdavome, kad, nors pragyventi užtenka to, ką uždirbame, tas rajonas labai problematiškas. Kiekvieną vakarą ten policija ir pan. Tame rajone alus pigus ir viskas tuo pasakyta“, – sako emigrantė.

Išsiverčia be suomių kalbos

Tos kavinės pora jau nebeturi. Viktorija pastojo, nebespėjo suktis, ir kaip tik tuo metu atsirado žmogus, pasisiūlęs nupirkti verslą. Kaip bebūtų, moteris kavinę prisimena kaip labai gerą verslo pamoką, po kurios galėjo ryžtis didesnėms investicijoms.

Dabar Viktorija ir Rasimas – didžiulės biliardinės savininkai. Moteris neslepia, kad jie turi skolų, bet tikisi, kad biliardinė duos pakankamai pelno.

„Dar tik pradžia. Turėjome vieną koncertą, tai tuo metu, aišku, labai gerai sekėsi. Savaitgaliais labai gerai, bet eilinę dieną norėtųsi geriau“, – atskleidžia Viktorija.

Ji sako, kad Rasimas visada viską sutvarko. Moteris pasakoja, kad Rasimui ne sykį yra tekę pasiskolinti iš draugo, kad grąžintų skolą kitam draugui.

„Skolų yra, nes be pinigų neatidarysi [biliardinės], bet, aišku, atidarai su viltimi, kad susitvarkysi. Panašiai buvo su picerija. Ją mes pradėjome net ne nuo nulio, o nuo didžiulio minuso. Vienas skambutis buvo vienam draugui, kitas – kitam. Nes aš be darbo, vyras taip pat liko be darbo, kažką turi daryti“, – sako emigrantė iš Lietuvos.

Viktorija labai užsiėmusi. Juk jai tenka rūpintis rimtais verslo reikalais. O moteris net nemoka suomių kalbos.

„Mano darbas dabar – popieriai, popieriai, blankai. Be to, mano mergaitė kol kas neina į darželį. [...] [Reikiamų žinių] neturiu ir vis dar nekalbu suomiškai. Paprasčiausiai man vyras pasako: eini ten, pasakai tą, padarai tą. Jis pasako ir aš nubėgu. Ką galiu, pasidarau pati, bet būna, aišku, kad važiuojame kartu“, – sako Viktorija.

Ji pati negali patikėti, kad čia atsikrausčiusi bijojo pasiklysti savo rajone, o štai dabar jau nemažai išmano ir daug ką gali padaryti pati.

„Jei man reikia apmokėti 20–30 sąskaitų, pasiimu vaiką ir į banką. Banke, jei nėra brūkšinio kodo ant sąskaitos, reikia rašyti ranka. Su dukra valandą, pusantros banke tikrai sunku. Tai dabar važiuoju kas antrą dieną, ne kartą per savaitę, kad tik greičiau viskas, kad tik jai nereikėtų tiek sėdėti. Daugiau – namai. Aišku, reikia kartais čia [į biliardinę] atvažiuoti, turiu draugę, kuri su dukra pabūna, pagelbėja man daug“, – pasakoja „Emigrantų“ pašnekovė.

Viktorija (laidos kadras).

Į klausimą, kodėl penkerius metus praleidusi Suomijoje, Viktorija vis dar nemoka suomiškai, pašnekovė atsako paprastai – nes nereikia.

„Picerijoje stovėjau prie kasos, tai suprasdavau, kai sako: labas, noriu to, noriu ano, kaip gyveni, kaip oras. Visa tai supranti, išmoksti ir atsakyti į tai. Viskas atrodo normaliai, bet dabar vėl daugiau kaip dvejus metus praktiškai nebendrauju. Kai buvau pas gydytoją paskutinį kartą prieš mėnesį, tai ji paklausė, kiek gyvenu Suomijoje, aš pasakiau, kad 5,5 metų, ir ji atsakė, kad būtų laikas mokėti. Aišku, į tai nekreipiu dėmesio, realiai to nereikia. Tiek vyresni, tiek jaunesni čia moka [anglų] kalbą“, – sako Viktorija.

Jau kurį laiką Suomijoje – ekonominė krizė. Dėl staiga suprastėjusios situacijos suomiai dažnai kaltina imigrantus, gaunančius didžiules socialines išmokas. Kainos čia – didelės, kaip ir visoje Skandinavijoje. Pirmą kartą gyvenime skrisdama lėktuvu į nepažįstamą šalį, Viktorija apie ją manė šiek tiek kitaip, negu yra iš tiesų.

„Kokie čia gali būti aukso kalnai, kiekvienam pagal save. Jeigu tu neišsilavinęs, tu nieko neveiksi ir, aišku, nieko [neturėsi]“, – dabar kalba Viktorija.

Kiek iš viso kainavo įrengti biliardinę, Viktorija neatskleidė, bet leido suprasti: labai daug. Ir nors šį verslą turi vos pusmetį, sako, kad jeigu atsiras tinkamas pirkėjas, tuojau pat parduos ir imsis ko nors kito. Tuo metu Rasimas džiaugiasi, kad viską čia padarė savo rankomis. Pats išrinko paveikslus, o brangūs biliardo stalai atkeliavo net iš Lietuvos.

„Kaip bus po metų ar dvejų, nežinome. Mes dabar atviri pasiūlymams. Jau dabar yra keturi žmonės, kurie nori nupirkti, bet mums kaina netinka. Aišku, ji tinka skaičiuojant tai, kiek mes sudėjome, bet galbūt galėtume gauti daugiau. Be to, turime skolų. Tai norisi [iš pardavimo] uždirbti“, – aiškina Viktorija.

Turkijoje gyventi nenori

Nors tarp Viktorijos ir Rasimo – net devyniolikos metų skirtumas, jiedu augina mažametę dukrą ir santuokoje yra lygiaverčiai.

„Būna visko, kaip ir visur. Po dukrelės gimimo susiklostė taip, kad visi santykių aiškinimaisi vyksta tyliai ramiai ant sofutės, kai vaikas miega. Tyliai ramiai kalbamės, kalbamės ir dar kartą kalbamės. Nors jis gal daugiau kalba, aš patyliu, aš visą gyvenimą patyliu“, – juokiasi Viktorija.

Laisvalaikio šiuo metu Viktorija turi labai mažai. Jai norėtųsi daugiau pakeliauti, ką nors pamatyti, bet verslas ir vaikas – tai šiuo metu svarbiausia.

„[Iš pradžių] viską reikia sustatyti į vietas, kad be problemų galėtume išvažiuoti. Nes kai turėjome piceriją, buvo taip, kad išskridome į Turkiją ir per tris dienas praktiškai viskas sudegė, nes ne taip įjungė tešlos mašiną. Žodžiu, ten prieš remontą dėl elektros buvo labai daug problemų. Turi būti [dėl visko] garantuotas, kad galėtum išvažiuoti“, – tvirtina Viktorija.

Lietuvė jau susipažino su Rasimo artimaisias, kurie gyvena nedideliame kaimelyje kalnuose, valanda kelio nuo turistų iš Lietuvos pamėgtos Antalijos. Tiesa, jokių stebuklų emigrantė ten nerado.

„Turkija, kiek aš buvau Antalijoje, man patiko. Kaip turistei, yra į ką pažiūrėti, per vieną dieną neapeisi, ne Šiauliai. Kad ir tame kaime pas gimines paprasčiausiai įdomu. Aišku, aš nesuprantu turkiškai, kažką suprantu, bet nešneku. Pabūnu, pažiūriu, palinksiu, jis man kažką išverčia, kažko neišverčia. Aš suprantu, kad jam reikia gimines aplankyti. Taip pat ir aš važiuoju pas savus. Iš pradžių jis važiuodavo kartu. Dabar aš išvažiuoju mėnesiui, o jis atvažiavęs daugiausiai tris dienas ištveria“, – neslepia Viktorija.

Savo namais turkas jau seniai vadina Helsinkį. Viktorija – taip pat. „Nežinau, kiek čia laiminga esu. Laiminga aš jaučiuosi pas mamą, savo lovoje. Čia daugiau gyvenu. Prieš atidarant šitą biliardinę buvo visko, visokių planų, bet aš griežtai buvau prieš gyvenimą Turkijoje. Atostogauti ten gerai, bet gyventi nenoriu. Vien jau dėl vairavimo manieros. Aš jam šimtą kartų sakiau, kad bijosiu išeiti į gatvę, bijosiu pereiti per ją, juolab su vaiku“, – „Emigrantams“ pasakoja Viktorija.  

Na, ir pabaigai – jau tradiciniu tapęs klausimas: ar grįš Viktorija į Lietuvą? „Ką Lietuvoje? Kur? Šiauliai per maži, Klaipėda vyrui bus per maža, Vilnius – gal, bet kažkaip pradėti viską iš naujo... Čia gal labiau patinka, nes niekas nekreipia į tave dėmesio. Eini, darai savo, ir viskas“, – teigia Viktorija.

„Emigrantai“ rodomi antradieniais, 19.30 val., per LRT Televiziją. Laidą bet kuriuo metu galima peržiūrėti LRT Mediatekoje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: „Emigrantai“

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...