captcha

Jūsų klausimas priimtas

Istorikas: šiandien valstybę gintų ne mažiau žmonių nei Sausio 13-ąją

„Lietuviai egzistenciškai kritinėmis situacijomis sugeba mobilizuotis. Nemanau, kad tai – tik mitas“, – minint Sausio 13-osios metines portalui 15min.lt sakė istorikas T. Vaiseta.   
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Lietuviai, Sąjūdžio metais atidavę daug energijos, tarytum pradeda pasiduoti – tai rodo didžiulė emigracija, menkas gimstamumas, net Seimo rinkimų rezultatai, svarsto disertaciją apie sovietmetį apgynęs istorikas Tomas Vaiseta. 1991-ųjų sausį, kai nebuvo nei interneto, nei mobiliųjų, prie Seimo ir TV bokšto susirinko tūkstantinės minios. Ar tokia pati jėga pakiltų ginti laisvės šiandien, kai didelė dalis visuomenės gimė jau nebe Sovietų Sąjungoje, o gyvenimas yra kur kas geresnis?

„Lietuviai egzistenciškai kritinėmis situacijomis sugeba mobilizuotis. Nemanau, kad tai – tik mitas“, – minint Sausio 13-osios metines portalui 15min.lt sakė istorikas.

Tačiau, anot jo, per Sausio 13-ąją prieš ginklus ir tankus stojo visuomenė, kurią sovietmetis buvo užgrūdinęs ir privertęs sukaupti visas jėgas. Šiandien žmonės tarytum pasiduoda – tai išduoda didelė emigracija ir net praėjusių Seimo rinkimų, kai daugelį suviliojo „darbiečių“ pažadas didinti atlyginimus, rezultatai.

Vilniaus universiteto Istorijos fakultete pernai apsigintoje disertacijoje „Nuobodulio visuomenė: vėlyvojo sovietmečio Lietuva“ T. Vaiseta analizavo archyvinius dokumentus, laiškus, dienoraščius, žmonių prisiminimus, o į 1964-1984 m. laikotarpį pažvelgė kurdamas teorinį modelį, grįstą „nuobodulio“ sąvoka.

Ar įmanoma, kad šiandien pasikartotų Sausio 13-oji? Interneto, socialinių tinklų, mobiliųjų telefonų laikais žmones būtų gal net lengviau suorganizuoti, kita vertus, tokio grubaus puolimo gal nebūtų. Bet jei prasidėtų agresyvus informacinis karas, kiberataka, blokada, fizinis susidorojimas, ar gana gerai gyvenantys žmonės vėl ryžtųsi šalti paromis ir gultųsi po tankais?

Jei galvotume vien apie organizacinę pusę, jaunesniems žmonėms, sunkiai įsivaizduojantiems gyvenimą be mobiliojo ir interneto, tikrai atrodo, kad dabar būtų lengviau sutelkti žmones. Socialiniai tinklai ir kitos komunikacijos priemonės tai labai palengvintų. Tačiau anuomet ir be šių priemonių žmonės skleidė informaciją bei rinkosi.

Ar žmonės ryžtųsi aukotis dėl to sąlyginai geresnio gyvenimo ir ar gintų valstybę, kuri jiems sudaro sąlygas taip gyventi? Kad gyvename kur kas geriau, akivaizdu, bet kažkodėl mums vis tiek kyla klausimas, ar šią akivaizdybę gintume. Tai savotiškas paradoksas.

Prieš metus buvo atlikta apklausa, kurios rezultatai skelbė, kad 70 proc. Lietuvos gyventojų svarbiau – šalies ekonominė gerovė, o 20 proc. – šalies nepriklausomybė. Tai tarsi turėtų būti atsakymas, bet iš tiesų tai visai nereiškia, kad tie 70 proc. žmonių iškeistų nepriklausomybę į materialinę gerovę, ir nesvarbu, kieno glėbyje. Anaiptol. Iš to, kaip buvo suformuluoti klausimai, tokia išvada niekaip neišplaukia.

Beje, tuo pačiu metu atlikta kita apklausa parodė, kad beveik pusė šalies gyventojų gintų savo valstybę. Ir aš manau, kad antroji apklausa duoda mums aiškesnį atsakymą.

Nors apklausa apie pasirinkimą buvo atlikta tik prieš metus, būtų įdomu ją atlikti dabar. Ar išrinkus naują valdžią ir esant dabartinei politinei padėčiai, kai, pavyzdžiui, vietoj labai nepopuliaraus premjero turime neįprastai populiarų, skaičiai nebūtų kitokie? Tik tada sužinotume, ar žmonės atsakinėjo galvodami apie savo kasdienius rūpesčius, išliedami apmaudą dėl konkrečių politikų, ar apie pamatines vertybes. Nes viena yra klausti ir galvoti apie valstybės gynimą užkluptiems kasdienybės, visai kas kita – priėjus ribinę situaciją.

Jei darytume prielaidą, kad iš istorijos galima bent kiek numatyti ateitį, turėtume sakyti, kad lietuviai visada egzistenciškai kritinėmis situacijomis sugeba mobilizuotis. Nemanau, kad tai – tik mitas. Todėl galvoju, kad dabar valstybę gintų ne mažiau žmonių nei anuomet.

Esate sakęs, kad Lietuvos visuomenė per okupaciją buvo taip susikaupusi ir sunkiai, bet ryžtingai išgyveno sunkumus, kad dabar atsipalaidavo, lyg pasidavė. Kuo tai pasireiškia?

Taip, turiu pripažinti, kad yra ir kita pusė. Tos nemalonios apklausos rezultatai buvo bent iš dalies patvirtinti per pastaruosius Seimo rinkimus. Pažiūrėkime, kiek žmonių balsavo už Darbo partiją. Jos vadovas, bėgdamas nuo mūsų teisėsaugos, slėpėsi Rusijoje, apie jo įtarimą keliančius ryšius su ana valstybe nuolat rašoma ir kalbama, dabar jis ir kiti partijos nariai atsidūrė teisiamųjų suole, įtariami milijonine juodąja buhalterija.

Tačiau užteko pažadėti stipriai didesnę minimalią algą ir Darbo partija, nepaisant visų šešėlių, surinko nemažą dalį balsų. Man nesunku įžvelgti ryšį su anos apklausos rezultatais, kurie vis dėlto atskleidė tam tikras visuomenės vertybines orientacijas.

Be kita ko, materialistinė visuomenė susikūrė ne po Nepriklausomybės atgavimo, o sovietmečiu. Tik tas materializmas buvo grįstas ne besaikiu vartojimu kaip Vakaruose, o besaikiu noru turėti – turėti, ką taip sunku gauti. Kai tas noras persikėlė į kapitalistinę santvarką, palaipsniui išvirto į įsitikinimą: dabar visi mano troškimai turi būti patenkinti, kitu atveju kalta valdžia, valstybė ir t.t. Kadangi tų troškimų tikrai neįmanoma greitai patenkinti, kyla frustracija, kuri ir pasireiškia tuo, ką vadinu nuovargiu ar pasidavimu.

Prisiminkime Sąjūdį ir Sausio 13-osios naktį. Daug žmonių ėjo į mitingus, gynė nepriklausomą valstybę, tačiau nereiktų pražiopsoti fakto, kad ne visi taip elgėsi. Tais metais vyravo ne tik laisvės euforija, vienybės jausmas, bet ir daug pasimetimo, neapsisprendimo. Dalis žmonių vis dėlto galvojo ne tiek apie laisvę, kiek kokiomis sąlygomis jiems būtų geriau gyventi. Atrodo, panaši visuomenės dalis ir dabar demonstruoja tokius pačius svyravimus bei vertybines orientacijas. Atrodo, kad mūsų visuomenė nuo tų laikų pasikeitė ne tiek daug, kiek mums norėtųsi.

Gal mus apgauna įsivaizdavimas: jei jau Sąjūdis įvyko, vadinasi, lietuviai išlipo iš sovietų kalėjimo nepaveikti sovietizacijos? Ne, vis dėlto visuomenė, santykiai tarp jos narių tais laikais buvo taip pažeisti, kad kyla abejonių, ar sovietmečiu apskritai buvo tikra visuomenė. Tokios pasekmės negalėjo išnykti kaip dūmas. Po Sąjūdžio bangos, ribinės situacijos mus vėl užklupo kasdienybė ir išryškėjo visos problemos.

Apie tai daug kalbėta, bet tos problemos tokios rimtos, kad gali pagalvoti, jog mūsų visuomenė iš tiesų pradeda pasiduoti, su Sąjūdžiu atidavusi pernelyg didelį energijos pliūpsnį. Be abejo, nereikia dramatizuoti ir suabsoliutinti, yra daugybė teigiamų reiškinių ir tendencijų, šis procesas nebūtinai yra negrįžtamas, bet emigracijos mastai ir gimstamumo duomenys verčia rinktis tokius žodžius. Šie du rodikliai yra stipriai susiję su tuo, ką poetas Marcelijus Martinaitis savo užrašuose yra pavadinęs „dauginimosi malonumu“.

Tarsi galėtume save kažkiek raminti, kad mūsų visuomenės senėjimas nėra išskirtinis reiškinys, taip vyksta visoje Vakarų Europoje. Bet paskui sužinai, pavyzdžiui, kad Didžiojoje Britanijoje lietuvės patenka į daugiausia gimdančių emigrantų bendruomenių dešimtuką ir lenkia kines! Prisimenu ir žurnalistės Editos Mildažytės įspūdžius iš viešnagės Kanadoje. Ją tada nustebino gausios lietuvių emigrantų šeimos, tėvai už rankos vedėsi po tris, keturis vaikus. O mes čia, Lietuvoje, tuo metu toliau traukiamės. Vadinasi, lietuviai nėra praradę „dauginimosi malonumo“, nėra pažeistas, kalbant metaforiškai, gyvybinis mūsų genas, bet tas „dauginimosi malonumas“ akivaizdžiai slopsta šios valstybės teritorijoje.

Nežinau atsakymo, bet reiktų klausti – kodėl? Kodėl, užuot mėginę kurtis čia, sukąsti dantis, nesitaikstyti su negerovėmis ir bandyti keisti bent tai, kas priklauso nuo žmogaus asmeniškai, lietuviai išvyksta daugintis svetur? Paklausiu ir kitaip: jei šimtai tūkstančių žmonių nėra patenkinti, kaip tvarkomasi valstybėje, kodėl nepavyksta susitarti ir kartu keisti situaciją iš esmės, o pasirenkamas pabėgimas nuo blogio pavieniui? Blogis, žinoma, lieka.

Gyvenimas sovietmečiu tam tikra prasme gal buvo kokybiškesnis, ypač jei žmonės nepabūgdavo susikurti alternatyvų? Gal kuo lietuvius smarkiau spaudžia, tuo jie labiau priešinasi, tuo daugiau iš savęs išspaudžia ir pasiekia? Gal šiandieninis geras gyvenimas juos pernelyg išpaikino?

Negalėčiau sutikti, kad sovietmečiu gyvenimas buvo įdomesnis ir kokybiškesnis. Su tuo, spėju, labiausiai nesutiktų tie, kurie tada nepabūgo priešintis ir kūrė alternatyvius nišinius gyvenimus. Tas laviravimas, veidmainiavimas, alternatyvų paieška ir kūrimas, išmonė, kurią galėtume pavadinti „įdomumu“, kilo iš vargo ir skurdo – ne tik materialaus, bet ir dvasinio, stokos ir poreikio ištrūkti. O tokio poreikio radimasis – turbūt ne tiek tautinė, kiek universali žmogaus savybė. Vargu ar galėtume lietuvius išskirti iš kitų sovietų okupuotų tautų.

Ar esame išpaikinti? Nors mūsų gyvenimas akivaizdžiai pagerėjo, tikrai ne tiek, kad turėtume pripažinti išpuikimą. „Išpuikimas nuo gero gyvenimo“ gali vaidentis tik kol skaitome gyvenimo būdo žurnalus apie garsenybes. Yra žurnalas „Žmonės“, deja, nėra žurnalo „Emigrantai“ – jo istorijos atskleistų visai kitą pusę.

Paradoksalu, bet tai, kad nebetenka kasdien galvoti apie egzistencinę grėsmę, jos nuojauta atitolo, išblyško tiek, kad galime sau leisti rūpintis (ir kartais net nepamatuotai skųstis) dėl kasdieniškesnių dalykų, todėl galime atrodyti per daug išpuikę, yra vienas didžiausių mūsų visuomenės pasiekimų per dvidešimt metų. Mes patys ir susikūrėme tokias sąlygas, tik jas retai pastebime, o kantrybė toliau jas kurti senka.

Net per finansų krizę nėjome protestuoti į gatves, išskyrus sausio 16-osios riaušes. Nors nebuvome pasiruošę, ją ištvėrėme ir neturime tokių problemų kaip Ispanija, Italija ar Graikija. Ar pasiduodame, ar demonstruojame solidumą?

Bet per krizę ir išryškėjo tas dvilypis vaizdas, kurį mėginau parodyti. Viena vertus, dalis visuomenės, tarsi prisimindama didesnių negandų patirtį, mėgino prisitaikyti ir ištverti. Buvo net galima išgirsti pasisakymų, kad mūsų seneliai tremtį ištvėrė, tai ką čia ta krizė.

Kita vertus, teisūs ir tie, kurie pastebėjo, kad žmonės protestavo ne vitrinų daužymu, o kojomis – emigravo. Pastarųjų elgesį mums labai svarbu suprasti.

Aišku, pademonstravome išmintį ir tam tikrą demokratinę brandą – jei valdžia nepatinka, reikia eiti ne vitrinų daužyti, o į rinkimus ir išsirinkti kitus. Tačiau ką išsirenkame? Čia ir vėl tenka kalbėti apie nuovargio ženklus. Mes, skirtingai nei latviai, nurašome su krize (nors ir ne be klaidų) susitvarkiusią valdžią, nenorime pripažinti jos nuoširdžių pastangų, tarsi ji būtų kalta dėl krizės. Iš tiesų nenorime susitaikyti su tuo, kad vėl reikia išgyventi sunkumus, o trokštame tik nuolatinio pakilimo, tarsi pasiekėme Pažadėtąją žemę ir dabar negali būti nė kalbos apie kokias nors negandas. Klajonių po dykumą metas baigėsi, ir taškas, kur mano aukso veršis? Bet krizės ir sunkumai yra ir laisvo kapitalistinio pasaulio kasdienybė.

Šaltinis www.15min.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...