captcha

Jūsų klausimas priimtas

Rinkėjai Lietuvoje vadovaujasi savita logika

Lietuvoje nei partijos, nei rinkėjai nesivadovauja tradicinėmis ideologijomis. Tačiau tai, kad žmonės nemąsto tradicinėmis ideologijomis, nereiškia, kad jie nemąsto nuosekliai, sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja dr. Ieva Petronytė, apsigynusi disertaciją „Nuostatų politiniais klausimais formavimasis pokomunistinėje valstybėje: Lietuvos atvejo studija“.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Lietuvoje nei partijos, nei rinkėjai nesivadovauja tradicinėmis ideologijomis. Tačiau tai, kad žmonės nemąsto tradicinėmis ideologijomis, nereiškia, kad jie nemąsto nuosekliai, sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja dr. Ieva Petronytė, apsigynusi disertaciją „Nuostatų politiniais klausimais formavimasis pokomunistinėje valstybėje: Lietuvos atvejo studija“.

„Pokomunistinės Vidurio Rytų Europos valstybės nebūtinai turi vytis Vakarus, būtinai atsidurti toje pačioje situacijoje, nes turi savo kelią. Lietuvos visuomenės ideologijos yra panašios į Vakarų visuomenės ideologijas, bet ne visos, nes tvirtos rankos perspektyva mes labai panašūs į Rytus. Ir tokia kryžkelė tarp Rytų ir Vakarų šiuo atveju labai gražiai susidėlioja“, – mano tyrėja.

Politinės nuostatos tarpusavyje nesusijusios

Trečius metus Pilietinės visuomenės institutui vadovaujanti dr. Ieva Petronytė domisi, kaip formuojasi Lietuvos gyventojų politinės nuostatos, kaip jie renkasi, už ką balsuoti, ir kodėl daugeliui sunku suprasti mūsų šalies partijų politiką. Nes, sako ji, kaip rodo tyrimai, dauguma Lietuvos gyventojų, kurie savo pažiūras priskiria labiau dešiniosioms, balsuoja už kairiąsias partijas: „Sakytum, paradoksas. Kita vertus, jei renkamės tam tikrą politiką, tikimės, kad jis atstovaus mūsų nuomonei. Bet jei mūsų nuomonė visai kitokia negu jo? Kaip tas atstovavimas gali vykti?“

Vakaruose visuomenės ir politikų politinės pažiūros tradiciškai skirstomos pagal ekonominę dešinę ir kairę bei moralinę konservatizmo ir liberalizmo. Paprastai tariant, jei pasisakote prieš progresinius mokesčius ir vienos lyties asmenų partnerystę, tuomet būtumėte dešinysis. O jei už – kairysis. Lietuvoje, ypač tarp rinkėjų, tokio aiškaus nuostatų pasiskirstymo nėra. Nors politinių partijų pažiūros vertinamos kaip šiek tiek nuoseklesnės, jos nesutampa su visuomenės pažiūromis. Ir tai problema, nes tuomet, pasak I. Petronytės, balsuojant apsisprendžiama tarsi metus monetą.

„Vieną dieną manau vienaip, kitą dieną manau kitaip, mano nuostatos tarpusavyje nesusijusios. Tarkim, vienu metu noriu ir daugiau viešųjų paslaugų, kas reikštų nereguliuojamą rinką, bet kartu noriu ir mažesnių mokesčių. Toks neracionalus dalykas. Yra daugybė ir kitų pavyzdžių, moralinėje srityje – lygiai taip pat. Tai kelia klausimų, kokia yra visuomenės kompetencija“, – pastebi VU dėstytoja.

Atsakymų į šiuos klausimus I. Petronytė ieškojo ir daktaro disertacijoje „Nuostatų politiniais klausimais formavimasis pokomunistinėje valstybėje: Lietuvos atvejo studija“.

„Juk, kai pagalvojame, kad nemąstome teisingai arba politiškai, atrodo, kad esame nepakankamai demokratiški, nepakankamai suprantame politikos esmę ir pan. Tuos mitus savo disertacijoje labai norėjosi šiek tiek prasklaidyti, patikrinti, ar jie iš tikrųjų turi pagrindo. Ir, pasiremiant alternatyvia metodologija, paieškoti, ar tai, kad žmonės nuosekliai nemąsto tradicinėmis vadovėlinėmis konservatizmo, liberalizmo esmėmis, iš tiesų reiškia, kad nuosekliai nemąstoma ir politine prasme“, – LRT Radijui teigia disertacijos autorė.

Vadovaujamasi ne teisingumo, o naudingumo motyvu

Rinkėjų nuostatos paprastai tiriamos atliekant apklausas ir lyginant atsakymus su minėtomis tradicinėmis ideologijomis. Tačiau savo tyrime mokslininkė naudojo kitokį metodą: dviem etapais atliko keliasdešimt kokybinių interviu, per kuriuos aiškinosi pašnekovų vertybines nuostatas ir jas grupavo, o vėliau ieškojo, kas jas jungia.

„Lietuvoje mažiau girdėtas teiginių „klasių rūšiavimo“ metodas leido ne tik atskirti tam tikrus nuoseklumus, pasakojimus, naratyvus, kuriais žmonės mąsto apie politiką, bet ir pažiūrėti, kurie iš tų naratyvų yra bendri, t. y. ne tik individualūs, bet būdingi ir didesnėms žmonių grupėms“, – sako I. Petronytė.

Kai kurios įžvalgos buvo netikėtos ir pačiai tyrėjai. Viena tokių – tai, kad dažnai rinkėjai, rinkdamiesi politines pažiūras, vadovaujasi ne teisingumo, o naudingumo motyvu.

„Pavyzdžiui, ar galvoju, kad progresiniai mokesčiai yra sąžininga, nes jie visai visuomenei užtikrina lygią galimybę vystytis, ar manau, kad yra pasiekimų ir teisingumo schema – žmonės, kurie įdėjo daugiau darbo ir pastangų, nusipelno gauti didesnę grąžą, todėl nereikia atimti jų uždarbio dalies mokesčiais. Paaiškėjo, kad tai vis dėlto nėra vieninteliai argumentai, nes gana nemažai žmonių remiasi pragmatiška schema (kas irgi buvo šiek tiek netikėta) – skaičiavimais, kaštų ir naudos analize, t. y. ar išties tokia politika būtų naudinga“, – pastebi I. Petronytė.

Ryškiausi – trys politinių pažiūrų tipai

Kartu I. Petronytė analizavo, ar nenuosekliomis vadinamos Lietuvos rinkėjų politinės nuostatos vis dėlto siejasi pagal ideologijas. Paaiškėjo, kad savitas lietuviškas nuoseklumas egzistuoja, tad mokslininkė išskyrė penkis jo tipus. Dviem iš jų, sako ji, reikia papildomų tyrimų, o trys – laisvos saviraiškos diskursas, tvirtos rankos perspektyva ir tradicinės moralės dimensija – gana ryškūs.

Minėti pažiūrų tipai iš dalies turi tradicinio liberalizmo, autoritarizmo ir konservatizmo bruožų. Visi jie yra vadinamosios dešiniosios krypties, bet turi ir kairiųjų bruožų. Tai esą būdinga posovietinėms šalims: „Vis dėlto mes labai gerai matome valstybės vaidmenį ekonominėje dimensijoje, kasdieniame žmonių gyvenime ir mums tai priimtina netgi tuo atveju, kai šiaip jau mūsų pažiūros tradicine prasme būtų labiau dešiniosios.“

Dar įdomu tai, kad sovietmečio tema jose itin ryški, nors reiškiasi skirtingai. Pasak darbo autorės, laisvos saviraiškos šalininkai išsiskiria tuo, kad visas savo gyvenimo sritis vertina būtent per šią prizmę. „Žmogus turi teisę būti laisvas ir save išreikšti, kalbant tiek apie seksualines mažumas, tiek apie abortus, tiek apie lygias moterų ir vyrų teises ir t. t. Kita vertus, yra labai aiškus vertybinis draudimas bet kokiems ribojimams, labai aiškus pasisakymas prieš stiprią ranką, prieš sovietmetį. Tiesiog viskas veriama ant saviraiškos diskurso“, – kalba disertacijos autorė.

Kitą ryškią nuostatų grupę I. Petronytė pavadino tvirtos rankos šalininkais. Pastarieji, norėdami, kad būtų suvaldytas įsivaizduojamas chaosas, į antrą planą nustumia ekonominius ir moralės klausimus.

„Viskas suveriama ant nepasitenkinimo dabartine situacija, manymo, kad tai yra chaosas, politinių partijų rietenos, todėl būdas išeiti iš tos situacijos – tvirta ranka. Tai nėra tik pritarimas stipraus lyderio autoritetui. Pavyzdžiui, profsąjungoms pritariama, nes jos vertinamos kaip visuomenei naudingas dalykas, kaip tvarkdarės. Į tautines mažumas žiūrima gana skeptiškai, nes jos suvokiamos kaip chaoso kėlėjos. Ir įdomu, kad būtent šioje dimensijoje moraliniai, ekonominiai dalykai nustumiami į antrą planą, sovietmetis netgi vertinamas gana teigiamai, nes matoma, kad ten buvo daugiau tvarkos“, – kalba I. Petronytė.

Trečiam Lietuvos politinių nuostatų tipui priskiriami tie, kurie vadovaujasi tradicinės moralės vertybėmis. Jiems artimiausi būtų konservatyvių pažiūrų žmonės, bet jų pažiūros taip pat nėra iki galo konservatoriškos. „Šis tipas irgi priima šiek tiek kairesnę ekonominę pusę. O nuostatos ir vertybės, kurios sutampa, yra priimtinos, bet tos, kurios ne, yra toleruotinos“, – pastebi I. Petronytė.

Populiarumą lemia gebėjimas apeliuoti į kelias grupes

Tačiau kairiosios minties šalininkų, pabrėžiančių ekonominės gerovės bei žmogaus teisių užtikrinimą, mažuma. Mokslininkė sako, kad kairioji ideologija Lietuvoje vis dar turi stigmą, vertinamą kaip neteisingą. I. Petronytė taip pat daro išvadą, kad tarp tokių rinkėjų populiarumą pelno tie politikai, kurie sugeba apeliuoti į kelias grupes vienu metu.

„Kalbant apie prezidentę, sąmoningai ar nesąmoningai apeliuojama į grupes. Šiuo atveju „pakabiname“ tradicinės moralės šalininkus, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų elektoratą. Bet kartu užkabiname ir tvirtos rankos šalininkus:  visuomenėje kuriamas tvirtos,  apsisprendusios, savo nuomonę turinčios asmenybės, gebančios politinį gyvenimą sutvarkyti taip, kaip reikia, kaip „teisinga, tvarkinga, priimtina“, įvaizdis“, – kalba pašnekovė.

Apibendrindama savo įžvalgas, ji sako, kad būtina įvertinti tai, jog Lietuvos rinkėjai vadovaujasi savo logika, ir siūlo mokytis ją atpažinti, o tuomet stengtis įsiklausyti ir suprasti. Nes tai, kad žmonės nemąsto tradicinėmis ideologijomis, nereiškia, kad jie nemąsto nuosekliai.

„Pokomunistinės Vidurio Rytų Europos valstybės nebūtinai turi vytis Vakarus, būtinai atsidurti toje pačioje situacijoje, nes turi savo kelią. Lietuvos visuomenės ideologijos yra panašios į Vakarų visuomenės ideologijas, bet ne visos, nes tvirtos rankos perspektyva mes labai panašūs į Rytus. Ir tokia kryžkelė tarp Rytų ir Vakarų šiuo atveju labai gražiai susidėlioja“, – mano tyrėja.

Žinoma, pastebi ji, neaišku, kur judėsime toliau, nes, užaugus naujoms kartoms, formuosis kitokios viešojo gyvenimo tendencijos ir vyks kaita. Todėl, pabrėžia I. Petronytė, svarbu matyti dabartines visuomenės perspektyvas ir nepamiršti komunikuoti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...