captcha

Jūsų klausimas priimtas

Lietuva turėtų tiek erzinti Rusiją, kad ji pradėtų gintis

Lietuva turi nuostabias galimybes suerzinti Rusiją taip, kad ji nuo informacinio puolimo pereitų prie gynybos, mano informacinio karo specialistas J. Michaelas Walleris ir pateikia keletą pavyzdžių, kaip Rusijos diplomatus būtų galima įsiutinti iki pažaliavimo.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Lietuva turi nuostabias galimybes suerzinti Rusiją taip, kad ji nuo informacinio puolimo pereitų prie gynybos, mano informacinio karo specialistas J. Michaelas Walleris ir pateikia keletą pavyzdžių, kaip Rusijos diplomatus būtų galima įsiutinti iki pažaliavimo.

Pasak profesoriaus, būdama nenuolatinė Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narė Lietuva gali inicijuoti tuntus rezoliucijų dėl žmogaus teisių padėties Rusijoje, tautų apsisprendimo teisės, ekologinio saugumo ir kitų dalykų, kurie kelia susirūpinimą Rusijoje.

Ir nors Rusija yra nuolatinė Saugumo Tarybos narė bei turi veto teisę, bet ji bus priversta gintis, tad nebeturės laiko Ukrainos, JAV ar Lietuvos puolimui.

„Lietuva yra Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narė. Tikrai ne viską žinau, ką jūs darote, bet man atrodo, kad tai ideali pozicija kovoti dėl kitų teisių žinant, kad Rusija viską vetuos. Tačiau tai nuostabu! Kai žinai, ką Rusija linkusi vetuoti, gali inicijuoti daug rezoliucijų. Kiekvieną kartą kai Rusija vetuos rezoliuciją, visi atkreips dėmesį į jos vykdomus nusikaltimus“, – interviu DELFI sakė J.M. Walleris.

Jis teigia, kad politikai ir diplomatai tiesiog pasiunta, kai jų šalis linksniuojama tarptautiniuose forumuose.

„Kai žinai, kad Kremliaus atstovai Saugumo Taryboje turi veto teisę, pirmas impulsas yra nieko neteikti. Bet galimą į viską pažiūrėti iš kito taško: galima provokuoti Rusiją vetuoti viską, kas atrodo gera: susiję su žmogaus teisėmis, saugumu, apsisprendimo teise. Priverskite juos gintis, žinodami, kad jie viską vetuos. Taip iš jų būtų pavogta iniciatyvos teisė, jie atrodys blogai, sukomplikuosite jų santykius su kitomis šalimis, o jums tai nekainos nieko“, – pasiūlymą tęsė profesorius.

J. M. Walleris teigia, kad geriausia inicijuoti ne antirusiškas rezoliucijas, bet perimti daugeliui šalių įdomias problemas: pavyzdžiui, dėl ekologinio saugumo Baikalo ežere.

„Saugumo Tarybos rezoliucija gali kalbėti apie grėsmę ekologiniam saugumui Baikalo ežere, nes Maskva grasina suniokoti Baikalą ir taip toliau. Maža to, buriatai yra sukūrę tautos apsisprendimo judėjimą, jie nori išsaugoti Baikalą, nes tai jų namai. Taigi galima rezoliuciją surašyti ir buriatų kalba tiesiog dėl provokacijos. Ir taip galima ištraukti buriatų apsisprendimo klausimą Jungtinėse Tautose, tą tikrai parems mongolai, kai kurios kitos Centrinės Azijos šalys. Jūs pralaimėsite balsavimą, tačiau svarbu ne tai. Svarbiausia yra laimėti diplomatinius debatus priverčiant pasaulį atkreipti dėmesį“, – pasakojo profesorius.

o teigimu, svarbiausia erzinant Rusiją yra nelikti vienam ir nebūti izoliuotam: tam reikia suburti platesnę šalių koaliciją. Pavyzdžiui, iškėlus klausimą dėl karelų tautinės mažumos teisių Rusijoje, tektų užsitikrinti Suomijos palaikymą, Turkija ir musulmoniškos šalys veikiausiai paremtų rezoliuciją dėl Krymo totorių padėties.

J. M. Walleris pripažįsta, kad Europoje politinis peizažas kinta: buvęs labai aktyvus Lenkijoje užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis tapo Seimo pirmininku, pasitraukė buvęs Švedijos diplomatijos vadovas Carlas Bildtas, tačiau pašnekovas sako, kad sąjungininkų galima ieškoti ne tik tarp oficialių šalių atstovų. Jo manymu, galima dirbti su R. Sikorskio žmona Anne Applebaum, kuri yra plačiai žinoma žurnalistė ir rašytoja.

Siūlo kvestionuoti ir Kaliningrado statusą

Pašnekovas taip pat siūlo kitaip nei dabar reaguoti į Rusijos agresiją: jis siūlo kvestionuoti Kaliningrado statusą.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Kaliningrado sritis neegzistavo, tai buvo Rytų Prūsijos dalis su Kionigsbergo miestu. Rytų frontui ritantis į Vakarus Rytprūsius užėmė Raudonoji armija.

1943 m. Jaltos konferencijoje SSRS, JAV ir Didžioji Britanija nustatė išorines Lenkijos ir SSRS sienas apytiksliai pagal Kerzono liniją. Ji dabartinę Kaliningrado sritį priskyrė sovietams, bet nebuvo priimtas joks teisinis dokumentas.

Kaliningrado klausimas kilo ir Potsdamo konferencijoje 1945 m. Sovietai siekį turėti Kaliningradą motyvavo dviem argumentais: pirma, SSRS neturėjo neužšąlančių uostų, antra, per karą sovietų pusė labai nukentėjo. Potsdamo konferencijoje sąjungininkai iš esmės sutiko dėl sovietų reikalavimų, bet buvo nuspręsta, kad galutinai paskutinius šios teritorijos nustatymo klausimus išspręs būsima taikos konferencija. Tačiau sovietai nieko nelaukė ir inkorporavo sritį gerokai prieš taikos konferenciją. O tuomet prasidėjo Šaltasis karas, todėl taikos sutartis nebuvo pasirašyta.

J.M. Walleris teigia, kad kai Rusija demonstruoja agresiją Ukrainoje ir grasina kaimynams, Vakarai gali kvestionuoti Kaliningrado anklavo priklausomybę Rusijai, mat tarptautinės teisės požiūriu anklavo statusas lieka neaiškus.

„Dabar pats tas laikas pradėti mąstyti apie teisinį Kaliningrado statusą, kuris iš esmės neegzistuoja. Jeigu pažiūrėtume į vokiečių kapituliaciją, tai vokiečiai atsisakė bet kokių pretenzijų, bet Kaliningrado arba Kionigsbergo statusas niekad nebuvo išspręstas. Jis neišspręstas iki šios dienos. Manau, kad demokratinės šalys turi kelti šį klausimą“, – sako J.M. Walleris.

Kaip susilpninti Kremlių?

Kalbėdamas apie Rusiją J.M. Walleris pabrėžia, kad kaip ir Sovietų Sąjunga ji yra nevienalytė valstybė, joje gyvena daugybė etnolingvistinių grupių, kurioms būtų galima suteikti balsą tarptautinėje erdvėje.

„Būtent tai mes ir turėtume daryti. Pavyzdžiui, turime karelus, jie skundžiasi dėl intensyvėjančios rusifikacijos. Mes turėtume remti šiuos žmones. Panašiai ir su Krymo totoriais. Turime suteikti jiems galimybę kalbėti, stiprinti jų pozicijas, parodant, kad jų reikalavimai dėl protėvių žemių yra teisėti. Turėtume padėti Centrinės Azijos tautelėms – buriatams, jakutams – siekti suvereniteto ar net nepriklausomybės. Tai ne rusiškas, bet istoriškai pagrįstas judėjimas, siekiantis atgaivinti kultūrą, gyvenimo būdą, besiidentifikuojantis ne su Kinija, bet Mongolija“,– teigė pašnekovas.

J.M. Walleris teigia, kad tai didelė grėsmė Maskvos propaguojamam centralizmui. Jo manymu, prie panašių judėjimų prisideda ir rusai, kurie nepatenkinti Kremliaus politikai parinkti sričių gubernatorius, merus.

„Paprasti rusai regionuose irgi neturi balso sprendžiant jų pačių likimą. Tai diktuojama iš Maskvos, vadinasi, iš jų viskas tik imama, bet nieko neduodama. Taigi tai balsai, kuriuos mes turime skatinti kalbėti taip, kaip buvo daroma sovietiniais metais“, – sako profesorius.

Klausiamas, ar nesibaimina, kad šie jo žodžiai bus pagriebti Rusijos spaudos kaip įrodymas, kad Vašingtonas siekia Rusijos destabilizavimo, J.M. Walleris buvo atviras: taip siekiama susilpninti ne Rusiją, bet čekistų valdžią, įkūnijamą Vladimiro Putino.

„Pasibaigus Šaltajam karui mes rėmėme Rusijos Federaciją, rėmėme jos atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos, rėmėme stiprią Rusiją, kuri grįsta ne karine jėga, bet rinkos ekonomika, demokratinėmis vertybėmis. Tai rusų lyderiai išdavė šią idėją. Teikėme milijardinę ekonominę paramą Rusijai, o išėjo taip, kad tokie žmonės kaip V. Putinas iš to pasipelnė. Amerikiečiai ir europiečiai prisidėjo prie paramos Rusijos perėjimui iš sovietinės į rinkos ekonomiką, bet tokie žmonės kaip V. Putinas ir jo draugai vogė bei sukūrė diktatūrą. Žinoma, jiems lengva pasakyti: jie nori mus susilpninti. Bet mes nenorime susilpninti Rusijos, mes norime susilpninti čekistus, kurie valdo Kremlių“, – sako J.M. Walleris.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...