captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Juozapavičius: viešasis kalbėjimas – ne raketų mokslas, jo išmokstama

Lietuviai dažnai bijo kalbėti viešai, o esant reikalui – tikisi, kad kalbą pasakys ekspromtu ir jai ruoštis nereikia, pastebi LRT Radijo pašnekovai. Anot mokymų ir diskusijų fasilitatoriaus Ryčio Juozapavičiaus, mokantieji gerai viešai kalbėti dažnai tuo netiki, o kiti dar išskiria formalią viešąją kalbą, kurios iš tiesų nėra.
K. Vanago (BFL) nuotr.
K. Vanago (BFL) nuotr.

Lietuviai dažnai bijo kalbėti viešai, o esant reikalui – tikisi, kad kalbą pasakys ekspromtu ir jai ruoštis nereikia, pastebi LRT Radijo pašnekovai. Anot mokymų ir diskusijų fasilitatoriaus Ryčio Juozapavičiaus, mokantieji gerai viešai kalbėti dažnai tuo netiki, o kiti dar išskiria formalią viešąją kalbą, kurios iš tiesų nėra.

„Nežinau, kokios progos yra tinkamos kalbėti formaliai. Esmė – pasakoti istorijas. [...] Auditorijos nori, kad kalbėtojas atlieptų jų lūkesčius. Mažai kas pasikeitė nuo Aristotelio. Prieš porą tūkstančių metų jis mokė – kvailys įtikinėja savo paties argumentais, protingas – mano paties. Kalbi apie tai, kas yra svarbu auditorijai. Kas yra formalus kalbėjimas? Vieno arba kito žodžio vartojimas? Gal. Esmė – kalbi paprastai, pasakoji istorijas, aktualias auditorijai, žiūri į akis, keiti balsą, nedarai nieko su kūnu, kas trikdo, ir viskas“, – pataria R. Juozapavičius.

Jam antrina Jėzuitų gimnazijos teatro ir retorikos mokytojos Vida Lipskytė, kuri pastebi, kad nuo pat darželio vaikai įbauginami, jog nedera klysti, todėl vaikai, o vėliau – ir suaugę žmonės dažniau pasirenka patylėti negu pasakyti savo nuomonę.

Mokytoja: kalbėjimas mokykloje išnyko, kai atsirado testai

V. Lipskytė įsitikinusi – kai mokyklose atsirado testai, mokiniai nustojo kalbėti. Anot vienos LRT Radijo klausytojos, kuri pati dirbo mokytoja, testais mokytojai dažnai piktnaudžiauja, nes tokiu būdu gali nesiruošti pamokoms ir patys nepadaryti klaidų. V. Lipskytės nuomone, didelės įtakos turi ir tai, kad mokytojai dažnai reikalauja žinių, o ne nuomonės.

„Mokytoja kažką išdėsto, kažko paklausiau. Koks būna jos klausimas? „Kas žino?“ Jeigu aš labai gerai nežinau, tai ir nekelsiu rankos, nes klausia, kas žino“, – sako V. Lipskytė. Jos teigimu, daug geriau veikė seniau taikyta sistema – atsakinėjimas prie lentos. Vaikui tenka savo mintis ir žinias dėstyti prieš visą klasę, o ne ant popieriaus žymėti vieną teisingą variantą iš kelių galimų.

„Atsistojęs prie lentos vyniodavaisi visais įmanomais būdais – kažką išgirsti iš klasės, kažką atsimeni, kažką žinai. Tada išmoksti nepamesti minties, išmąstyti. Galų gale, yra auditorija, turi išlaikyti dėmesį. Atsakinėdamas prie lentos, išmokdavai gerų dalykų“, – tikina V. Lipskytė.

Ji prideda, kad kalboje, skirtingai nei dažnai manoma, turi atsispindėti ne sausos žinios ar internete surastos teisingos mintys, bet žmogaus asmenybė, jo interesai, vertybės, požiūris į gyvenimą. Gerai paruošta kalba, pasak V. Lipskytės, būtinai turi būti įdomi.

Jai antrina ir R. Juozapavičius, teigiantis, kad mokyklinė sistema turi labai didelės įtakos žmogaus gebėjimui viešai kalbėti. Juo nuomone, būtina sudaryti sąlygas jauniems žmonėms pasisakyti, nes tik kalbant galima išmokti sklandžiai kalbėti viešai.

„Mažytė proga irgi yra puiki, nes lavini įgūdžius, kurie reikalingi viešam kalbėjimui. Lavinami tiek perdavimo įgūdžiai: akių kontaktas, balsas, kūno kalba, tiek turinys – žinia. Labai gerai, jei žinia keletą kartų pakartojama, nes žmonės neklauso. Nepertraukiamo dėmesio trukmė, kurią šiais laikais žmonės gali skirti kalbėtojo žodžiams, yra aštuonios sekundės“, – aiškina R. Juozapavičius, ir priduria, kad ektravertai žmogui į akis sugeba žiūrėti vos 3–5 sekundes, o introvertai – dar trumpiau.

Užsieniečiai labiau priima pagalbą, ruošiant kalbą

„TEDxVilnius“ organizatorė Rūta Kruliauskaitė prieštarauja, pastebėdama, kad lietuviai nėra prastesni kalbėtojai. Jos tvirtinimu, dauguma tiesiog dar nesupranta viešo kalbėjimo svarbos ir reikalingumo. Per pastaruosius penkerius konferencijos organizavimo metus R. Kruliauskaitė tvirtina atkreipusi dėmesį, kad iš užsienio atvykę pranešėjai, kurie dažnai yra labiau žinomi savo srityse ir daugiau pasiekę, mieliau priima organizatorių siūlomą pagalbą.

„Tiek pat laiko skiriame ruošti kalbą su lietuviais ir su iš užsienio atvykusiais svečiais. Per pastaruosius penkerius metus pastebiu (ir tai dar nepasikeitė), kad užsienio kalbėtojai labiau vertina mūsų pagalbą ir siūlymą ruoštis viešai kalbėti, nors jiems tos pagalbos gal visai nereikia. Jie tai panaudoja ne tik ant scenos, bet ir savo darbe, kituose susitikimuose, o lietuviams atrodo – reikia kalbėti 18 minučių, ir aš tiesiog kalbėsiu“, – pasakoja R. Kruliauskaitė.

R. Juozapavičiaus tvirtinimu, R. Kruliauskaitės išryškintas bruožas būdingas daugumai lietuvių. Jo teigimu, dažnai net aukštas pareigas einantys žmonės nesiruošia viešam kalbėjimui, tikisi kalbėti ekspromtu, o kalbą išmoksta tik tada, kai ją kartoja jau ne pirmoje konferencijoje ar susitikime.

„Lietuvoje kažkaip manoma – ai, reikės tik pašnekėti. Pats esu matęs, kaip korporacijų vadovai užlipdavo į sceną su administratorės parašytu lapu ir patirdavo viešą pažeminimą: blaškydavosi, nesuregzdavo sakinio. Užsieniečiai žino, jie skaitė knygą apie Steve`ą Jobsą, kuris 10-ies minučių pranešimui ruoštis skirdavo 200 valandų“, – LRT Radijui sako R. Juozapavičius.

R. Juozapavičius: tenka taikyti pagyrų terapiją

Pašnekovai pastebi, kad ne tik Lietuvos mokyklose, bet ir aukštosiose mokyklose žmonės nėra skatinami kalbėti. Tai esą prasideda nuo pat darželio, kai, vaikui pamiršus eilėraštuko žodžius, auklėtoja apkaltinama prastu darbu. Vėliau, V. Lipskytės tvirtinimu, vaikui išsivysto baimė suklysti, todėl jis iš viso bijo kalbėti.

„Neduok Dieve, trejų metų vaikas pamirš eilėraštuko žodžius. Taigi auklėtoja bus apkaltinta, kad neparuošė vaiko. Tokia nesąmonė vaiką persekioja iki pat pabaigos. Mano dėstomoje retorikoje, kuri tęsiasi vos vienerius metus [...], pusę metų dėstau, aiškinu, kad viskas, ką pasakai, yra gerai, nes tai – tavo nuomonė“, – teigia V. Lipskytė.

R. Juozapavičius prisipažįsta, kad dažnai, mokant žmones viešojo kalbėjimo, tenka naudoti pagyrų terapiją ir įtikinėti žmones, jog jie – geri oratoriai, nes patys žmonės tuo netiki. „Esu priblokštas, kiek yra žmonių, ypač – moterų, kurios, mano įspūdžiu, yra puikios kalbėtojos, bet labai menkai save vertina. Jos ateina į seminarą apie viešą kalbėjimą, pristato puikias temas, bet vis tiek kažkodėl mano, kad jos atrodo prastai, baisiai, ir reikia jas girti. Praktiškai taikoma gyrimo terapija. Kaip visuomenė leidžia geriems kalbėtojams manyti, kad jie yra prasti?“ – stebisi R. Juozapavičius.

Pasak V. Lipskytės, tokia padėtis susiklosto todėl, kad keliami labai aukšti reikalavimai ir visuomenėje susiformavusi nuomonė, jog negalima klysti. Todėl, mokytojos nuomone, vėliau atsiranda baimė suklysti, o dar blogiau – tai padaryti viešai. „Manau, kad tai – uždaras ratas, ir patys mokytojai bijo klysti. Ateina studentai praktikantai, būsimieji mokytojai, ir jie jau bijo klysti“, – teigia mokytoja.

R. Kruliauskaitė: auditorija tikisi, kad kalbėtojui pasiseks

R. Juozapavičius pripažįsta, kad viešu, įtikinamu kalbėjimu dažnai piktnaudžiauja politikai. LRT Radijo klausytojos nuomone, tam didelės įtakos turi viešojo kalbėjimo kursai, tačiau R. Juozapavičius su tuo nesutinka. „Viešasis kalbėjimas – ne raketų mokslas. Užtenka ilgiau pabūti Lietuvos Respublikos Seime ir išmoksi to viešo kalbėjimo. [...] Žinoma, iš pradžių jie šneka dalykus, nuo kurių gėda visiems, kas būna salėje. Bet jie išgyvena tą gėdą ir kadencija po kadencijos išmoksta. Tai – nesudėtinga“, – tvirtina R. Juozapavičius.

„TEDx Vilnius“ organizatorė R. Kruliauskaitė tikina, kad labai dažnai auditorija tikisi ir nori, jog kalbėtojui pasisektų, o ne tiesiog laukia, kada galės sukritikuoti. Jai antrina ir R. Juozapavičius, sakydamas, kad norint, jog baimė klysti dingtų, reikia dažnai klysti. Jis taip pat prieštarauja populiariai nuomonei, kad kartais reikia kalbėti formaliai. Specialisto tikinimu, reikia kalbėti tai, kas įdomu klausytojui.

„Nežinau, kokios progos yra tinkamos kalbėti formaliai. Esmė – pasakoti istorijas. [...] Auditorijos nori, kad kalbėtojas atlieptų jų lūkesčius. Mažai kas pasikeitė nuo Aristotelio. Prieš porą tūkstančių metų jis mokė – kvailys įtikinėja savo paties argumentais, protingas – mano paties. Kalbi apie tai, kas yra svarbu auditorijai. Kas yra formalus kalbėjimas? Vieno arba kito žodžio vartojimas? Gal. Esmė – kalbi paprastai, pasakoji istorijas, aktualias auditorijai, žiūri į akis, keiti balsą, nedarai nieko su kūnu, kas trikdo, ir viskas“, – pataria R. Juozapavičius.

Kitą patarimą duoda V. Lipskytė – sakyti viešas kalbas galima treniruotis gatvėje, kurioje gausu žmonių. Esą reikia kalbą sakyti galvoje, tuo metu stebint žmones. „Jeigu ruoši kalbą arba turi tekstą, kurį turėsi kalbėti, kalbėk mintyse tiems žmonėms, einantiems pro šalį. Man mokiniai sako –galvos, kad aš kvailas. Atsakau – niekas tavęs ten net nematys, bet įprasi susidurti su žmonių žvilgsniais. Tiesiog yra svarbus buvimas arti, nes vaikai taip ir eina nunarinę galvas“, – pastebi mokytoja.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...