captcha

Jūsų klausimas priimtas

Sociologė: žmonės pritaria religijos mokymui, kai jiems tai patogu

Žmonės tvirtai vadovaujasi Bažnyčios mokymu, kai kalba apie savižudybes ar tos pačios lyties asmenų santuoką, tačiau tikėjimo mokymą pamiršta, kai kalbama apie situacijas, kurios gali nutikti jiems patiems, pavyzdžiui, skyrybas. Tai pastebėjo religijų įvairovę ir religingumo pokyčius Lietuvoje tyrinėjanti sociologė Milda Ališauskienė.
 
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Žmonės tvirtai vadovaujasi Bažnyčios mokymu, kai kalba apie savižudybes ar tos pačios lyties asmenų santuoką, tačiau tikėjimo mokymą pamiršta, kai kalbama apie situacijas, kurios gali nutikti jiems patiems, pavyzdžiui, skyrybas. Tai pastebėjo religijų įvairovę ir religingumo pokyčius Lietuvoje tyrinėjanti sociologė Milda Ališauskienė.

„Kitaip tariant, pastebėjome, kad žmonės yra linkę pritarti religijai ir taikyti jos aspektus gyvenime, kai gali pamoralizuoti. Tačiau, kai klausimas gali paliesti ir juos pačius, tada gali priimti sprendimą ir pateikti kitokį atsakymą. Pavyzdžiui, ar darytis abortą, viena vertus, gali moralizuoti ir kažkam sakyti – Bažnyčia neleidžia to daryti, bet, jeigu to klausi moters, kuri pagalvoja, kad kažkokioje gyvenimo situacijoje gali tekti tai padaryti, ji gali atsakyti kitaip“, – sako M. Ališauskienė.

– Tyrinėjate religijų įvairovę ir religingumo pokyčius Lietuvoje. Kuo šioje srityje domisi sociologija?

– Sociologija domisi religija kaip viena iš žmonių kasdieninio gyvenimo dalių. Sociologija domisi, kokią įtaką gyvenimui daro religija: kaip ji keičia gyvenimą, kaip žmonės, vadovaujasi, o galbūt nesivadovauja religija, kaip religija veikia žmogaus gyvenimą arba jo neveikia.

Kita vertus, sociologus domina, kaip religija apskritai veikia visuomenės gyvenimą: ar galime sakyti, kad visuomenėse, kuriose vyrauja, pavyzdžiui, stačiatikių tikėjimas, yra kažkokie bendrumai? Galbūt visuomenėse, kuriose vyrauja budizmas, yra kažkas bendra?

Taip pat sociologus domina, kaip visuomenė, žmonės keičia religijas. Kokią įtaką pati visuomenė padaro religijai? Ar tai reiškia, kad viena religija vienoje visuomenėje turi tokius pačius bendrumus kaip ir kitoje? Ar, pavyzdžiui, krikščionybė Lietuvoje ir krikščionybė Airijoje vienoda? Ar stačiatikiai Lietuvoje, būdami mažuma, ir stačiatikiai Rusijoje yra vienodos grupės? Ar jos lygintinos? Tai – sociologų domėjimosi laukas. Kaip religija veikia individo ir visuomenės gyvenimą? Kaip visuomenė, atskiri individai veikia religiją?

– Kaip apsibrėžiate patį terminą „religija“? Regis, iki šiol taip ir nėra nutarta, kaip jį būtų galima tiksliai apibūdinti.

– Religijos apibrėžimų yra labai daug. Labai sunku pasakyti vieną. Dažniausiai sociologai, kalbėdami apie religiją, vis dėlto ją sieja su tam tikru kontekstu, kuriame tai, kas yra religija, lemia galbūt visuomenės istoriniai posūkiai. Dažniausiai religijos geriausia neapsibrėžti, o atrasti, kas yra religija. Kai apsibrėži, yra tikimybė, kad nepamatysi to, kas į tavo apibrėžimą nepatenka.

Jeigu Lietuvoje paklaustum, kas yra religija, dauguma sakytų – Katalikų Bažnyčia, bet tada mūsų regos laukas labai sumažėja. Matome tik Katalikų Bažnyčią Lietuvoje, bet yra ir kitų religijų. Žinome, kad ir valstybė pripažįsta kitas religijas, žmonės dalyvauja kitose religinėse bendruomenėse. Todėl religijos apibrėžimas Lietuvoje neturėtų apsiriboti viena religine bendruomene, kuri labiausiai matoma ir žmonėms geriausiai pažįstama. Mokslininkai Lietuvoje mato daugiau religijų.

– Koks Jūsų pačios santykis su religija?

– Aš esu religijų tyrinėtoja, sociologė. Sociologinis požiūris į religiją, galima sakyti, yra labiau mokslinis požiūris. Jis kviečia į reiškinį, kurį tyrinėji, žiūrėti truputį iš toliau. Aš turiu neprivilegijuoti nė vienos religinės bendruomenės kitos atžvilgiu ir stengtis išlaikyti distanciją, kad nė viena religinė bendruomenė negalėtų pasakyti – ji tyrinėja tuos, vadinasi, yra jų narė ir privilegijuoja juos savo tyrimuose.

– O kalbant ne apie mokslinį, bet asmeninį santykį? Ar išpažįstate kokią nors religiją?

– Susitikome kalbėti apie mokslinius interesus. Galbūt kitame kontekste būtų galima kalbėti kitaip, bet dabar norėčiau kalbėti apie darbą.

– Vis dėlto visada įdomu motyvai, paskatos, kas bet kurioje srityje žmonės skatina domėtis tam tikromis temomis: ar lemia tai, kad tema labai artima asmeniškai, o galbūt tai, kad kaip tik kažkuo labai netiki ir domiesi, kaip tai gali veikti? Dėl to ir teiraujuosi, man regis, tai – susiję.

– Vis tiek norite išgirsti atsakymą. Atsakymas būtų toks, jog mano domėjimasis religija susijęs su tuo, kad gyvenime buvo tokių situacijų, kai mano artimieji išgyveno religinio atsivertimo reiškinį. Jie labai stipriai įtikėjo ir tai esmingai pakeitė jų tapatumą, santykį su aplinka. Man, būnančiai šalia, smalsiai, buvo įdomu, kas vyksta, nes pasakymas, kad kažkas tuo žmogumi manipuliuoja, nepasirodė priimtinas. Tuos žmones pažinojau per gerai, kad galėčiau patikėti, jog jais kažkas galėtų manipuliuoti. Toks buvo mano atspirties taškas – kilo susidomėjimas, kaip religija veikia žmogų. Artimame rate matai, kad su žmogumi vyksta pokyčiai. Tada buvo įdomu juos tirti.

– Kaip religija veikia žmogų?

– Religija veikia skirtingai. Kai kalbame apie religiją, religinį gyvenimą, sociologai visą laiką sako, kad reikėtų diferencijuoti, atskirti. Vienas dalykas – save identifikuoti su viena ar kita religine bendruomene. Bet dar sociologai matuoja religinio gyvenimo intensyvumą, įprasminimą. Jeigu kalbėtume paprastesniais žodžiais – kiek kartų jis praktikuoja, kaip praktikuoja savo tikėjimą, ar vaikšto į maldos namus, ar meldžiasi namuose? Galbūt jis medituoja, važiuoja į bendruomenių susirinkimus, vykstančius nebūtinai maldos namuose? Galbūt jis intelektualiai įsigilinęs į savo tikėjimą, labai daug domisi savo tikėjimo istorija, tikėjimo normomis, stengiasi įgyvendinti savo tikėjimą, vadovaujasi tikėjimo vertybėmis? Galbūt neskiria daug dėmesio praktikai, bet sako – jeigu esu katalikas, turiu daryti taip, klausau popiežiaus autoriteto. Matavimas, sociologiniu požiūriu, – įvairus. Jis daug atskleidžia apie skirtingas visuomenes, bendruomenes, parodo, koks religingumas jose.

– Ką rodo Jūsų atlikti tyrimai apie religingumą ir mūsų visuomenę?

– Dabar galėčiau vadovautis 2012 m. gyventojų apklausos duomenimis. Kai gyventojų klausiame, kokią svarbą jų gyvenime užima tikėjimas, priklausymas bendruomenei, tikėjimas Dievu, tikėjimas kitais, Lietuvoje mes bet kokiu atveju (kadangi dauguma visuomenės – katalikai) dažniausiai tikėjimo klausimus matuojame katalikybės tikėjimo tiesų išmanymu.

Apklausa atskleidė, kad Lietuvoje dauguma žmonių linkę save priskirti Romos Katalikų Bažnyčiai, bet daug mažiau žmonių linkę praktikuoti tikėjimą – eiti į bažnyčią, maldos namus. Dar mažiau žmonių meldžiasi, mažai žmonių išmano savo tikėjimo doktriną.

Be to, klausiama apie tikėjimo vertybių perkėlimą į kasdieninį gyvenimą. Pavyzdžiui, ar tam tikromis aplinkybėmis darytų abortą, priimtų eutanaziją? Tarp žmonių, kurie save laiko katalikais, matome įvairovę. Yra labai konservatyvių – nesutiktų jokių būdu, bet yra žmonių, kurie laiko save katalikais, tačiau tokiais klausimais, kuriais religija pasisako gana aštriai, kasdienybėje taiko gana liberalias pažiūras.

Pavyzdžiui, dėl savižudybių arba vienos lyties asmenų santuokos dauguma visuomenės narių pasisako gana griežtai – nepritaria. Iš karto matai, kad yra griežtas daugumos visuomenės nusiteikimas. Kiti klausimai irgi galėtų būti ir civiliniai, ir religiniai, pavyzdžiui, skyrybos. Save katalikais laikantys žmonės, sako, kad kai kuriais atvejais išsiskirti galima, nors Bažnyčios mokyme nurodoma – jeigu yra sudaryta santuoka, skyrybų neturėtų būti. Žmonės tai vertina pagal kasdienę situaciją.

Kitaip tariant, pastebėjome, kad žmonės yra linkę pritarti religijai ir taikyti jos aspektus gyvenime, kai gali pamoralizuoti. Tačiau, kai klausimas gali paliesti ir juos pačius, tada gali priimti sprendimą ir pateikti kitokį atsakymą. Pavyzdžiui, ar darytis abortą, viena vertus, gali moralizuoti ir kažkam sakyti – Bažnyčia neleidžia to daryti, bet, jeigu to klausi moters, kuri pagalvoja, kad kažkokioje gyvenimo situacijoje gali tekti tai padaryti, ji gali atsakyti kitaip.

– Jeigu pasižvalgytume į kitas šalis, kitus kraštus ir kitas religijas, ar išsiskiriame tuo, nežinau, ar tiktų žodis, – lankstumu tarp teorinio požiūrio į religiją, savo Bažnyčią ir praktinio Bažnyčios tiesų įgyvendinimo? Ar šiuo klausimu skiriamės nuo kitų kraštų, religijų, ar tai – tiesiog žmogiškoji prigimtis?

– Individualiame lygmenyje kiekvienas žmogus vis tiek priima tokius asmeniškus, individualius sprendimus. Vakarų visuomenėse tikrai visoms religijoms būdinga, kad žmonės jas traktuoja, taiko gyvenime ir tikėjimo klausimus sprendžia individualiai.

Mūsų visuomenėje galime atrasti bendrumų su kitomis, pavyzdžiui, posocialistinėmis visuomenėmis: Bažnyčios vaidmuo, žmonių savęs priskyrimas vienai ar kitai religinei bendruomenei. Jeigu kalbėtume apie Lietuvą, Lenkiją, Vengriją, Rumuniją, Bulgariją, visuomenėje susiformuoja kritinė žmonių masė, kuri save priskiria vienai ar kitai vyraujančiai bendruomenei. Šiose visuomenėse ji sietina su istorinėmis aplinkybėmis, su tuo, kad Bažnyčia turėjo svarbų vaidmenį sovietiniu, komunistiniu laikotarpiu, dalyvavo rezistencijoje, pogrindiniuose sąjūdžiuose, padėjo išlikti visuomenei. Ji susiformuoja kaip nacionalinė religija. Tai sietina su etniniu tapatumu: jeigu esu lenkas, esu katalikas, jeigu slovakas – taip pat, jeigu esu rumunas, bulgaras – ortodoksas. Konkreti religinė bendruomenė sieja per etniškumo prizmę, bet, kai kalbama apie individualų tikėjimą, atsiranda asmeniniai pasirinkimai.

– Lietuvoje yra įregistruota 11 tradicinių religijų?

– Yra 9 tradicinės ir dvi, pripažintos valstybės.

– Be to, dar yra nauji religiniai judėjimai, sektos. Jūs įsiteigėte ir vadovaujate Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centrui. Kalbant apie naujojo religingumo formas ir apraiškas, kokios jos, kaip kinta lietuvių religingumas?

– Lietuvos gyventojai tiki labai įvairiai ir priklauso ne tik įvairioms religinėms bendruomenėms, bet ir taip vadinamoms dvasingumo ugdymo bendruomenėms, kuriose jie ugdo dvasingumą, tobulina dvasinį gyvenimą, papildo jį naujomis spalvomis, kurių neatranda tradicinio religingumo rėmuose. Galėtume atrasti pačias įvairiausias bendruomenes, kurios kalba apie dvasingumą.

Kartais tenka apie tai diskutuoti. Žmonės sako – jūs kalbate apie dvasingumą, o mes – apie religiją. Moksliniu požiūriu, dvasingumą skleidžiančios bendruomenės taip pat patenka į religijų lauką – kokie procesai vyksta bendruomenėse, ką veikia žmonės. Mūsų tyrimai rodo, kad tai atlieka tuos pačius religinio gyvenimo aspektus.

Jeigu įsivaizduotume, kad žmonėms religijoje svarbi bendra religinė patirtis, šiuolaikinio religingumo bendruomenėse žmonės siekia tos patirties dvasinių praktikų metu: kartu medituoja, klausosi muzikos, meldžiasi, gieda ir t. t., o po to – dalijasi patirtimis. Tai vyksta šiek tiek kitaip negu tradicinio religingumo bendruomenėse, bet, moksliniu požiūriu, tai – ta pati patirtis.

– Ar galėtumėte įvardyti tokią bendruomenę?

– Apie vieną iš tokių religijų, kuri save laiko dvasingumo, dvasinio tobulėjimo bendruomene – „Gyvenimo menas“, rašiau savo disertaciją, tyriau ją. Tyrimo pagrindu padariau išvadą, kad Lietuvoje religinis laukas, gyvenimas kinta, bet jo matymas apribotas visuomenės vartojamo religijos apibrėžimo ir nuolatinio šio apibrėžimo palaikymo. Mes nebepamatome, ką tie žmonės ten veikia.

– Jeigu pamatome, tai galbūt dažnai ir stigmatizuojame? Neseniai buvo išleista Jūsų knyga „Religijų įvairovė Lietuvoje: portretai, kasdienybė ir šventės“. Kokie portretai, tapomi šviesiomis, o kokie – tamsiomis spalvomis? Kokios religinės bendruomenės ar naujieji religiniai judėjimai labiausiai stigmatizuojami?

– Tyrimai rodo, kad Lietuvoje labiausiai stigmatizuojami krikščioniški judėjimai, pavyzdžiui, tokios bendruomenės, kaip „Tikėjimo žodis“, baptistai, sekmininkai. Jie dažniausiai sulaukia uždedamos stigmos, kad jie – sektos arba sektantai. Tokiu būdu jie vertinami iš žmogaus ar bendruomenės, priklausančios Katalikų Bažnyčiai, nes lyg ir prasideda teologinė diskusija – mes esame tikrasis tikėjimas, o jūs – sekta, atskilę, atitolę ir t. t.

Kita vertus, tą situaciją galima paaiškinti ir sociologiškai. Katalikų Bažnyčia, jos bendruomenė Lietuvoje – labai didžiulė. Tai – masinė bendruomenė, kuri, natūralu, praktiškai niekada nesusitinka. Jiems reikia labai didelio ganytojų darbo, kad bendruomenė išliktų vientisa. Tie žmonės kasdieniame lygmenyje sako – aš priklausau Katalikų Bažnyčiai, ir mano religinis gyvenimas šiuo klausimu išspręstas: pasikrikštijau, susituokiau, tikėtina, mane Bažnyčia palaidos, gerai elgiausi, aukojau aukas, palaikiau Bažnyčią, eidavau į ją per šventes, gal kartą ar kitą nuėjau išpažinties – viską padariau taip, kaip reikia.

Tada atsiranda iššūkis – į duris pabeldžia žmogus ir sako – noriu papasakoti apie Dievą. Atsakote – viską žinau, esu Katalikų Bažnyčios narys, bet jums sako – gal nežinote, kad tame Biblijos puslapyje taip rašoma, kitam – taip, o čia dar taip parašyta, ar mes galime apie tai pasikalbėti? Tas žmogus, kuris gyvena rutininį religinį gyvenimą, galvoja – negaliu diskutuoti su tuo žmogumi kaip lygus su lygiu.

Religinės mažumos, kalbant apie masinę katalikų bendruomenę, sukelia socialinę alergiją, veikia kaip dirgiklis. Ateina žmogus, kalbėdamas naudoja tas pačias sąvokas, kurias atpažįsti, jis kalba apie vieną Dievą, Jėzų Kristų, bet žino daug daugiau negu tu. Tada pasijunti nepatogiai. Sakai – man viską pasako bažnyčioje, man nereikia jokių pasakojimų, jeigu nori kalbėtis, eik šalin.

Individualiame lygmenyje atsiranda sumišimas, konfliktas, neaišku, ką daryti, kaip reaguoti. Žmonės sako – beldžiasi pas mus į namus, nori ateiti. Sakau – kaip neįsileidžiate agentų, taip neįsileiskite ir šitų. Jeigu kalbina gatvėje kažką pirkti ir atsisakote, taip pat elkitės ir čia.

Religija dabar jau tapo ekonomikos dalimi vartotojiškoje visuomenėje. Jums bando įsiūlyti, naudoja tuos pačius prekės pardavimo metodus. Šiuolaikinėje visuomenėje turite pasirinkti, ar perkate prekę ar ne, bet tam, kad nupirktum, reikia kažką apie tą prekę išmanyti. Tai, manau, yra viena iš šiuolaikinės visuomenės problemų. Atrodo, tradicinis religingumas, galima švelniai pasakyti – visus užliūliavo: aiškūs visi ritualai, aišku, ką reikia daryti. Klausimas lyg išspręstas, o ateina į namus ir pradeda pasakoti, sutinka gatvėje ir provokuoja diskusijai.

– Gal dar natūralu tai, kad bijome to, apie ką nežinome? Kaip vertinate sektas?

– Sociologai vartoja sąvoką „sekta“, kaip vieną iš religinio gyvenimo aspektų. Bendruomenėje, kokia ji bebūtų, vyksta procesai – vieni pykstasi, kiti – draugauja. Tada iš masinės religinės bendruomenės, kuri sociologiškai vadinama bažnyčia, bažnyčios tipas, išeina žmogus, norintis pakeisti didžiąją bažnyčią, norintis naujovių. Jis įkuria savo religinę organizaciją. Ta religinė organizacija, sociologiniu požiūriu, yra sekta. Po kurio laiko visos organizacijos, taip pat ir religinės, vėl gyvena savo įprastą gyvenimą. Viskas turi per kažkiek laiko nusėsti. Tada ta bendruomenė tampa denominacijos tipu. Kitas žingsnis po denominacijos tipo– bažnyčia. Tai – religinių organizacijų evoliucija. Vienas iš evoliucijos etapų – sekta. Tai, sociologiniu požiūriu, – sąvoka.

– Sociologiškai paaiškinote. Vis dėlto, pirma mintis, kuri kilo, išgirdus Jūsų aiškinamą, kad visuomenėje šis žodis turi itin neigiamą konotaciją.

– Taip, nes visuomenėje tai – nežinojimo, nepažinimo ir baimės kontekste sukurta sąvoka, kai bijoma tos bendruomenės. Ji – nepažįstama, atrodo, kad nesupanti, negali racionaliai paaiškinti, kodėl tie žmonės taip elgiasi, pavyzdžiui, visi atsisako mėsos arba išvažiuoja kažkur gyventi, susiburia bendruomenė, komuna ir gyvena atsiskyrę nuo pasaulio. Atrodo, tai – racionaliai nepaaiškinama, bet ne viskas yra racionaliai paaiškinama.

– Turbūt ypač kalbant apie religijas.

– Ir apie religijas, ir elementariai apie meilę. Juk žmonės lygiai taip pat sako – ką įsimylėjo? Žmogus pamato ir pamilsta. Religija – panaši į meilę. Sako – kaip galėjo tokį žmogų pamilti? Bet pamilo. Taip pat ir apie tikėjimą – kaip toks tikėjimas galėjo pasirodyti patrauklus? Bet niekada nežinome, kokioje situacijoje tas žmogus buvo, kokiomis aplinkybėmis visa tai įvyko. Gal jis buvo tamsiame arba šviesiame gyvenimo laikotarpyje? Galbūt jis kažko ieškojo. Dažniausiai tai – žmonės, kurie labai ilgai, nuosekliai ieškojo sau tinkamos bendruomenės. Kiek tenka bendrauti su religinių mažumų atstovais, jie prieš tai būna aplankę ne vieną bendruomenę. Dažniausiai tai yra labai apsiskaitę žmonės, kurie ieško sau priimtinų idėjų knygose. Tai – labai įdomūs žmonės.

– Tikėjimo kelias turbūt tinka visoms religijoms.

– Taip, iš tiesų yra individualus tikėjimo kelias: kiek žmogus aplanko tikėjimų, kiek domisi. Ne kiekvienam to reikia. Net ir sociologiškai galima matyti, kad visuomenė yra susisluoksniavusi. Yra žmonės, kuriems svarbus klausimas ir atsakymas – kodėl jie gyvena žemėje, kaip gyvename, kas bus po to, kodėl vieniems  atrodo, kad kenčiame, o kiti – džiaugiasi? Juk religija pateikia atsakymus į tuos klausimus.

– Žmonėms, kurie netiki niekuo, tai – tarsi ne itin įdomu?

– Kiek tyrimuose teko bendrauti su netikinčiaisiais, jie žino dar daugiau. Žmonės, kurie sąmoningai, racionaliai pasirenka netikėti, dažniausiai jau būna išvaikščioję, išskaitę [apie religijas] ir priima tokį sprendimą. Tam, kad galėtum pasakyti, įvardyti, jog esi netikintis, turi tai pagrįsti bent jau sau.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...