captcha

Jūsų klausimas priimtas

Fotografas: kičas turėtų būti parduodamas specialiose parduotuvėse

Kičo gausu visur, net kapinėse, ir jį dažniausiai bruka prekybos centrai, todėl jis turėtų būti parduodamas specialiose parduotuvėse, sako fotomenininkas Vytautas Pletkus. Jo nuomone, išskirtinės sąlygos galėtų būti taikomos nebent pačių žmonių kuriamam kičui, nes tai – saviraiškos forma.
K. Vanago (BFL) nuotr.
K. Vanago (BFL) nuotr.

Kičo gausu visur, net kapinėse, ir jį dažniausiai bruka prekybos centrai, todėl jis turėtų būti parduodamas specialiose parduotuvėse, sako fotomenininkas Vytautas Pletkus. Jo nuomone, išskirtinės sąlygos galėtų būti taikomos nebent pačių žmonių kuriamam kičui, nes tai – saviraiškos forma.

„Kičas atsiranda ir ne dėl prekybininkų, o kaip paties žmogaus saviraiška. Jo yra daug privačių namų kiemuose. Ko gero, toks kičas – įdomiausias, nes tai – individuali žmogaus raiška. Tai primityvu. Jei žmogus turi nors kiek gabumų, išsilavinimo, jis kartais tiesiog priartina save prie primityviojo liaudies meno. Tai – įdomu“, – įsitikinęs V. Petkus.

– Kokias emocijas Jums sukelia žodis „kičas“?

– Pirmiausia – sentimentalumas, paviršutiniškumas, perdėtas gražumas, apsimetimas tuo, kuo nesama. Tai – bandymas pateikti save kaip vertybę. Turiu omeny, kad tai – daiktas, kurį bandoma pateikti, įbrukti kaip gėrį, grožį. Pradžioje turbūt tiek. Giliau visko yra daugiau – apsimetimo, prabangos imitavimo, to paties multiplikavimo. Kuo daugiau, tuo geriau. Tai sakau su ironija.

– Kiek viso to pastebite mūsų aplinkoje?

– Buvo laikas, kai tai nekliuvo. Žinai apie tokį reiškinį, žinai, kad jis yra. Jo aplink buvo ir prieš mus. Be abejo, bus ir po mūsų. Bet paskutiniu metu, didėjant vartojimui, prekybininkams įžūliai brukant visokius niekučius, gražius daiktus, kičas pradeda kliūti, nes skverbiasi į sritis, kuriose kičo niekada neįsivaizdavome. Pavyzdžiui, prieš kokius 25 metus net negalėjome pagalvoti apie tai, kad tautinėmis vertybėmis bus manipuliuojama, spekuliuojama. Tai – tautiniai suvenyrai, puodeliai su vėliavėlėmis, taurelės su miestų herbais stipriesiems gėrimams, tautinės vėliavos spalvų perukai (neva mes sirgaliai) ir kiti panašūs dalykai.

Tada net negalėjome pamanyti, kad bus taip nupiginta, nuvalkiota, sukasdieninta. Žinoma, tai įvyko ne be gamintojų ir prekeivių įsikišimo. Pavyzdžiui, kojinės su tautiniais raštais. Paprasčiausios kojinės. (Neminėsiu bendrovės, kuri jas gamina.) Jos atsiduria ne su visomis trikotažinėmis ar buities prekėmis, bet kaip suvenyras. Joms taikoma ir atitinkama kaina. Kas tai?

– Kuo kičas, kaip estetinė išraiška, mums tokia artima? Nors vystosi technologijos, kinta estetinis visuomenės supratimas, kičo srityje beveik nieko naujo – gal šiek tiek pasikeičia formos, bet jis mums toks pat artimas ir jo tiek pat daug.

– Pradėjome kalbėti lyg ir apie negatyviąją pusę. Pirmiausia, tai – mūsų pačių santykis su tuo reiškiniu. Jei daiktas ar sritis, kuri neįdaiktinama (muzika, daina), pateikiama su ironija, egzistuoja ironiškas santykis su įsigytu daiktu. Saikingas jo naudojimas kur nors interjere ar dar kažkur juk suteikia žaismingumo ir kažkokio atsipalaidavimo.

Viena iš kičo funkcijų – padėti atsipalaiduoti, suteikti jaukumo, saugumo. Tai nėra taip blogai. Tik pas mus kažkaip priimta, kad kičas savaime yra blogis. Ne. Pirmiausia tai santykis ir kažkokio kūrinio, apsimetančio menu, priėmimas kaip meno. Tai – negatyvus dalykas, nes tuomet tikrasis menas tampa nereikalingas, reikalauja įsigilinti. Mene kyla daug visokių negatyvių metafizinių minčių apie gyvenimo laikinumą, efemeriškumą. Metafizinių apmąstymų kičas nekelia. Ten viskas kuriama paviršiukais: truputį paverkime, pasijuokime. Kaip ir visos muilo operos. Tai – apie santykį.

Matau kičo skvarbos plėtimąsi. Kaip reiškinys, jis turbūt užgimė mieste, o ne kaime, bet jis plinta į provinciją, į įvairiausias sritis. Didėja jo prieinamumas: meno kūrinys kainuos brangiau nei dideliais tiražais platinamas pakaitalas. Be to, jį lengviau suvokti, jis – paprastas, sukelia paviršutinius jausmus (gera, truputį liūdna), bet neverčia susimąstyti giliau.

Tai palyginčiau su greitojo maisto kultūra. Tikrieji dalykai reikalauja gilesnių išgyvenimų, laiko. Galų gale – išsilavinimo, domėjimosi. Ši negatyvioji pusė turbūt labiausiai neskatina visuomenės lavintis ir mąstyti. Greitai įsigyjame, suvartojame, ir viskas. Žinoma, analizuojant tokį darbą, kurį dirbu, t. y. fotografiją, tampa aišku, kad tas darbas vis tiek susijęs su kiču. Matau jį ir analizuoju.

Vienas iš naujesnių reiškinių – specialiai kaip kičinis pagamintas daiktas. Tai – papuošalas, koks nors gražus daiktas interjerui. Juo gali virsti ir buities daiktas. Vienas tokių pavyzdžių – spyna. Paprastas, elementarus daiktas, skirtas užrakinti. Gal nėra dešimties metų, kai šios spynos atsiduria ant tiltų turėklų. Kaip tai suprasti? Paprasčiausias daiktas, kaip fetišas. Tai lyg ir jaunavedžių ženklas, kaip įsipareigojimo vienas kitam simbolis – kad jau susirakinome, tai susirakinome. Tai – prietaras.

Turbūt didžiausios koncentracijos vietos yra Užupio tiltas per Vilnelę Vilniuje, Kaune – tiltas į Nemuno salą, Klaipėdoje – Biržos tiltas. Kiek žinau (kadangi ruošiausi fotografuoti, tai pasidomėjau), spintos ant Biržos tilto nupjaustytos. Tai suprantama, nes jos fiziškai kenkia tilto konstrukcijoms.

Tai elementarus pavyzdys, kaip buitinis daiktas gali tapti kičiniu. Savaime spyna tokia nėra, bet, kai ji panaudojama tokiu būdu, jau yra kičas. Tai pavyzdys, kai situacija pasinaudoja prekybininkai, gamybininkai – tuoj pat buvo pradėtos gaminti dviejų širdelių formos spynos. Gaminamos tokio didumo, kad galėtų būti prirakintos.

Įdomų sprendimą rado Klaipėdos valdžia. Neteko matyti, tik žinau, kad šalia Biržos tilto pastatytas metalinis medis. Vieno plenero metu menininkai sukūrė ažūrinį medį, ant kurio galima kabinti spyneles. Šis daiktas sėkmingai prigijo.

Kitas atvejis – kažkur Pakaunėje ar kitur žmogus statosi namą. Pasistato naują sodybą, architektai jam gražiai, tvarkingai viską suprojektuoja. Staiga jis iš kaimo parsiveža seną varstotą ir pakabina ant sienos, prikabinėja ratų. Kas tai? Tai – buities rakandai, kurie virsta kičiniu puošybos elementu. Aš suprantu, kad sodyboje gali būti taip, kad ateini, pasuki už kampo, o ten tave netikėtai pasitinka koks nors kičinis daiktas, bet jis tai griežtai tvarkai tiesiog suteikia smagumo, žaismės, ironijos. Tada – viskas gerai.

– Kokių dar pavyzdžių, kurie galbūt Jus sukrėtė, buvo visiškai ne vietoje ir ne laiku, teko pastebėti?

– Mūsų kapinėse gausybė plastikinių gėlių ir viso kito. Tai turbūt labiausiai man užkliuvęs dalykas. Iš karto peršasi klausimas – kada gyvenime mes vienas kitam atnešime plastikinių gėlių? Ką bandome imituoti ir ką apgauti?

Mūsų klimato sąlygomis tikra vaško žvakė retai degs visą dieną, taigi pamažu atsirado indeliai žvakėms. Dabar jie tapę mažuoju kapo akcentu ir netgi yra proginiai, įmantriausių formų. Yra kalėdinių eglučių, Kalėdų Senelio formos, visokių spalvų. Kam visa tai? Turbūt labiausiai pribloškia – Velykoms skirti žvakių stiklainiai. Kažkodėl galiu tik užduoti klausimus ir net nenoriu to komentuoti...

Galbūt tai – noras nuraminti save, pabėgti nuo sterilios gamtinės aplinkos, kur palaidotas žmogus, nuo tradicinio senojo kapo, ant kurio galbūt tik kryžius. Tai priverstų mąstyti daugiau negu vien apie mirusįjį – apie metafizinį siaubą, kad ir mes mirsime.

Dabar aplink gražu, kapai vienas už kitą puikesni, uždengti poliruotu akmeniu, kartais tiesiog primenančiu akmeninį baldą. Netgi gyvai gėlei ar medeliui nepalikta vietos. Galbūt stengiamasi nugalėti laukiančią mirtį, bet mirtis iš mūsų gyvenimo neišstumiama. Kitas, netgi labiau tikėtinas dalykas – bandymas pasipuikuoti prieš kaimyną. Antkapis turi būti kuo didesnis, kuo daugiau visko tame pačiame plote, viskas kuo įmantriau, blizgiau.

Bet mes čia labai jau liūdnai. Iš tikrųjų džiugina, kai į kičą pažvelgi su ironija, kai jis menininkų darbuose pats į save pažiūri su ironija. Tai – puiku. Pavyzdžiui, Mikalojus Vilutis, kuriantis su religiniais motyvais, arba Šarūnas Sauka.

– Daugiausia kalbėjome apie kičą apčiuopiamuose objektuose.

– Taip, yra ir kitas kičas – politinis, tarpusavio santykių kičas. Daugelis dalykų gali būti kičiniai. Apeigų kičas, pavyzdžiui, vestuvės. Kuo toliau, tuo labiau apeigos virsta visišku kičo kratiniu ir koncentratu. Minitortai ant nuotakos galvos ar suknelės, pats procesas, galų gale – detalės, kurias sunku perteikti: užstalės dainos, vulgarūs nusišnekėjimai, kiek įkaušę vestuvininkai. Tai – vienas iš pavyzdžių.

– Kaip kičas pasireiškia žmonių bendravime, santykiuose?

– Įsivaizduoju, kad pirmiausia tai – santykių paviršutiniškumas, paviršutiniška mandagi frazė „labas, kaip tau sekasi“, neturint didelio noro to sužinoti. Kaip pačiai atrodo?

– Man atrodo, kad tos pačios taisyklės galioja ir čia.

– Galioja ne vien mene. Dar galėčiau pasakyti, kad riba tarp meno ir kičo tikrai slidi. Aš netgi keliu rankas prieš menotyrininkus, kurie tarpusavyje dar ginčijasi, kaip ten yra.

– Sakote – slidi. Grįžkime į tas pačias kapines. Nekyla klausimų, nesvarstote?

– Taip, bet vis tiek pasvarstymų kyla. Tam žmogui, kuris tokiu būdu puošia kapus, to reikia. Bandau tai pateisinti. Tačiau pasiūla susijusi su paklausa ir, kuo toliau, tuo labiau tai vyksta. Tai – dvejopas pamąstymas. Iš vienos pusės, tai – žmogaus, kuris tai daro, santykis. Kitas dalykas – kaip tai matai iš šalies.

Negalima visiškai smerkti, bet, deja, yra dalykų, kurie tikrai... Galbūt aš dinozauras ir nepriimu viso šito. Gal taip yra, nes turiu kitos patirties – matyta, kaip atrodo Skandinavijos kapinės. Juokaudamas sakau, kad lietuvaitis Norvegijoje turbūt negalėtų nupirkti savo artimajam akmens ant kapo, nes prekybos vietose nerastų pageidaujamo didumo. Teko matyti antkapių dirbtuvėles, todėl drįstu taip teigti.

– Pacituosiu filosofą Teodorą Adorną, kuris, kalbėdamas apie kičo poreikį, pabrėžė, kad taip tiesiog tenkinamas poreikis pabėgti nuo pilkos kasdienybės, o gal – apskritai nuo kasdienybės. Pabėgti, bet tai padaryti be pastangų. Tam puikiai tinka kičas.

– Taip. Bandykite įsivaizduoti – jei dabar visą kičą pašalintume, daugelis erdvių, ypač privačios, taptų nykios. Į ką jos pavirstų? Į pilkas, rūsčias, susikaupusias. Žmogui vis tiek norisi po darbo atsipalaiduoti. Tegul. Tai – gerai, bet kai visa tai brukama didžiuliais kiekiais per prekybos tinklus arba apsimetus menininku, kokioje Palangoje, Basanavičiaus gatvėje, stovinčiu su paveikslų rietuve ir bandančiu juos parduoti kaip tikrą daiktą, tikrą meną, tada negerai.

– Idealiausias atvejis būtų atidaryti parduotuvę pavadinimu „Kičiniai dirbiniai“?

– Kaip sekso prekių parduotuvės – „Sex shop“ ar kt. Kodėl gi ne? Žinai, kad ten parduodama, ir viskas gerai. Kita vertus, kičas atsiranda ir ne dėl prekybininkų, o kaip paties žmogaus saviraiška. Jo yra daug privačių namų kiemuose. Ko gero, toks kičas – įdomiausias, nes tai – individuali žmogaus raiška. Tai primityvu. Jei žmogus turi nors kiek gabumų, išsilavinimo, jis kartais tiesiog priartina save prie primityviojo liaudies meno. Tai – įdomu. Kur tam žmogui išreikšti savo kūrybines galias? Taip pat daroma ir kapuose.

– Kaip apskritai patraukėte į tokią vietą, kaip kapinės? Nemaža dalis žmonių stengiasi jų išvengti.

– Nenorėčiau komentuoti. Turbūt pagrindinė priežastis – bandymas paanalizuoti.

– Ar galvojote, kaip galėtų atrodyti Jūsų kapas?

– Pelenų dėžutė arba urna kriptoje.

– Aš savąjį gal įsivaizduoju taip: nedidelis kalnelis, senos kapinės ir seni medžiai.

– Tai – romantinis dalykas. Bet, kuo toliau, tuo labiau bėgama nuo sentimentalumo. Gal domėjimasis kiču ir perdėtas jo sentimentalumas gesina paties žmogaus sentimentalumą. Gal įtakos turi ir darbas (fotografijos ciklai), kurį griežtai dirbu beveik penkerius metus. Tai gesina sentimentus. Jų, be abejo, kiekvienas žmogus turi ir tai nėra blogas jausmas. Noriu būti palaidotas tik urnoje ir sienoje, kad visko būtų kuo mažiau. Pelenai galėtų būti išpilti į vaikystės upę – Šešupę. Viskas. Nesureikšminkime to.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...