captcha

Jūsų klausimas priimtas

I. Krunglevičius: šiais laikais mes nuolat patenkame į šizofreniškas situacijas

Šiais laikais vyksta automatizacija, robotizacija, socialiniuose tinkluose naudojamos kompiuterinės sistemos, todėl santykį su nežmogiškomis būtybėmis mes turime nuolatinį, sako šiuolaikinio meno kūrėjas, kompozitorius Ignas Krunglevičius. „Taip mes atsiduriame gana šizofreniškoje situacijoje, kai nežinome, kas yra tikra, kas yra netikra. Mane ir domina ta neaiški tikrovės ir netikrovės situacija, į kurią papuolame“, – kalba jis.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Šiais laikais vyksta automatizacija, robotizacija, socialiniuose tinkluose naudojamos kompiuterinės sistemos, todėl santykį su nežmogiškomis būtybėmis mes turime nuolatinį, sako šiuolaikinio meno kūrėjas, kompozitorius Ignas Krunglevičius. „Taip mes atsiduriame gana šizofreniškoje situacijoje, kai nežinome, kas yra tikra, kas yra netikra. Mane ir domina ta neaiški tikrovės ir netikrovės situacija, į kurią papuolame“, – kalba jis.

Tačiau, I. Krunglevičiaus įsitikinimu, menas ir neturi būti lengvai suvokiamas ir paprastas, menininkas neturi žiūrovui visko pateikti ant sidabrinės lėkštutės: „Daug įdomiau žiūrėti filmą ar parodą, skaityti knygą, kuri iš manęs kažko reikalauja. Tada kyla smalsumas, kodėl ir kaip tai įvyksta. Kai pats žiūrovas investuoja, kūrinio patyrimas būna daug stipresnis.“

– Jūs gimėte Kaune. Savarankiškai mokėtės muzikos, bet išvažiavote ir studijavote Norvegijoje, Oslo nacionalinėje muzikos akademijoje. Kaip taip atsitiko?

– Viskas prasidėjo, kai nusprendžiau studijuoti muziką ir nuėjau į Muzikos akademiją. Duris atidarė profesorius Osvaldas Balakauskas ir paklausė, ar aš turiu muzikinį išsilavinimą. Atsakiau, kad ne. Bet turėjau parašęs muzikos, ir jis pasisiūlė mokyti mane nemokamai. Mokiausi dvejus metus ir kartu bandžiau įstoti į Muzikos akademiją Vilniuje. Vis dėlto egzaminai buvo per sunkūs, gana konservatyvūs. Tačiau taip išėjo, kad susipažinau su mergina norvege ir pagalvojau, kodėl nepadavus pareiškimų...

– Vadinasi, esate meilės tremtinys?

– Viskas taip ir prasidėjo.

– Norvegijoje studijavote kompoziciją. Tad kiek esate kompozitorius, kiek vizualiųjų tarpdalykinių menų kūrėjas?

– Kai nusprendžiau studijuoti muziką, bendravau ir su Dailės akademijos studentais Vilniuje. Taip išėjo, kad tuo pačiu metu pradėjau dalyvauti vizualiojo meno scenoje, todėl dvigubas procesas vyko nuo pat pradžių – šuolio nebuvo.

– Muziką šiandien pasitelkia labai daug vizualiųjų menų.

– Keičiasi laikas, keičiasi ir muzika. Ir norisi išnaudoti atsiradusias galimybes.  

– Ignai, kas Jus mene domina ir ką Jūs norite išreikšti? Ar galima sakyti, kad pradėjote nuo visuomenei aktualių temų, tokių kaip branduolinė energetika?

– Iš tiesų viskas prasidėjo dar anksčiau. Kai susipažinau su būsima žmona, mes nuvažiavome į Kaliningradą ir, pravažiavę pro uždarytą kino teatrą Sovetsko mieste, pagalvojome, kodėl neatidarius to kino teatro ir nesurengus trijų dienų kino festivalio. 2002 m. mes jį suorganizavome. Pasiskolinome tris filmus iš Lietuvos kino studijos,  tris filmus vežėmės iš Norvegijos ir, turėdami juokingą biudžetą, festivalį surengėme.

– Neveikiančiame kino teatre Kaliningrado srityje? Buvo žmonių?

– Buvo žmonių, buvo visokių nuotykių. Mes viską nufilmavome ir paskui sukūrėme nedidelį dokumentinį filmą. Tuo pačiu metu susidomėjome Visagino istorija, be to, netyčia sutikome vieną iš architektų, kuris planavo visą Visagino miestą. Įkalbėjome jį atvažiuoti iš Maskvos ir duoti interviu. Kalbėjome ir su ten dirbusiais lietuvių architektais.

– Kaip susidomėjote tokia specifine sritimi, kaip psichologija, sociopatija, šizofrenijos apraiškos ir t. t.?

– Tiesiog labai domino psichologija, kaip viskas veikia. Tik ne pats patologinis „reikalas“, o kaip metafora kitiems reiškiniams. Tad psichologinius sutrikimus (šizofreniją ar psichopatiją) naudojau kaip socialinių reiškinių metaforas, ieškodamas būdo pažvelgti į mus pačius.

– Labai įdomus projektas „Tardymai“ sukurtas 2009 m. Kaip jis atsirado?

– Šis įvykis atsitiko 2004 m. Amerikoje – moteris nužudė savo vyrą. Ekrane rodau apklausos, kuri buvo paviešinta internete, tekstus (yra policininko tekstas, ir tardomosios tekstas).  

– Kas Jus labiausiai domina? Ar siekiate ir šokiruoti žiūrovą? Nes užsiminėte, kad tai – mūsų visuomenės metafora.

– Labiausiai domino pats psichologinis procesas: kaip galios poziciją užimantis policininkas manipuliuoja, kokius metodus naudoja, kaip išgauna informaciją ir kaip psichologiškai veda tardomąją į kampą. Neieškojau šokiruojančio fakto, tiesiog toje situacijoje viskas aiškiausia.

– Ar Jums atrodo, kad manipuliacijos mūsų visuomenėje kasdienis reiškinys? Ar pats esate buvęs kada nors įvarytas į kampą?

– Gal ne policijoje, bet, man atrodo, dauguma žmonių yra patekę į tokias situacijas, kai reikia gintis. Nebūtinai fiziškai, bet žodžiais. Tai natūrali žmogaus būsena – mes kovojame vienas prieš kitą. Taip pat mylime vienas kitą. Vis dėlto ir pati meilė yra šiek tiek manipuliacija.

– Tolesniuose darbuose vėl naudojate policijos apklausas. Pavyzdžiui, kolektyvinės savižudybės Džonstaune iniciatoriaus Amerikos bažnyčios įkūrėjo Jimo Joneso kalba tapo vieno Jūsų kūrinio pagrindu. Vadinasi, Jus domina kraštutiniai, ribiniai dalykai ir Jūs naršote po tokią žiaurią medžiagą?

– Ten buvo serija darbų, kuriuose norėjau patyrinėti kraštutinius atvejus, kaip Džonstauno tragedija, tardymas, žudikų prisipažinimai. Surinkau tiek daug įdomios medžiagos, kad norėjosi pamatyti, kaip atrodys darbas, jeigu ją panaudosiu. Po kriminalinės serijos sukūriau kelis darbus, kuriuose panaudojau grupinės terapijos sesijas, psichologinius pokalbius, kur nėra kraujo ir lavonų. Kurdamas „Realybės dėžutę“, dirbau su ansambliu NING. Aš parašiau muziką ir mes naudojome tekstą iš grupinės terapijos sesijos. Kiekvienas perkusijos smūgis generavo žodį ekrane, ir taip jie išgrojo visą sesiją. Kiekvienas instrumentas buvo tarsi personažas – terapeutas, tėtis, mama ar dukra.

– Reikia pridurti, kad „Tardymai“ labai sėkmingai keliauja po pasaulį. Pavyzdžiui, paėjusiais metais buvote Sidnėjaus bienalėje. Kur esate kviečiamas dabar?

– Ekspozicija jau yra Australijoje, balandžio 24 dieną bus atidarymas Australijos muziejuje. Projektas jau dabar rodomas Naujojoje Zelandijoje. O po mėnesio važiuosiu į Kubą, į Havanos bienalę.

– Kaip atsitiko, kad ši paroda, kuri iki gegužės mėnesio veiks Vilniuje, yra tik pirma Jūsų personalinė paroda? Kūrinių daug, o paroda pirma.

– Pirma personalinė, bet grupinėje parodoje dalyvavau ne vienoje. Tiesiog Vilniuje vis neišeidavo surengti personalinės parodos. O dabar susikaupė kūrinių ir norėjosi padaryti. Jau prieš porą metų pradėjau kurti naują seriją darbų, ėmiau ieškoti naujos medžiagos, pradėjau skaityti naujas knygas. Norėjau naujesnių darbų, kurie nebūtų tokie panašūs į tuos, apie kuriuos dabar kalbėjome. Taip išėjo, kad „Vartai“ pasiūlė surengti personalinę parodą, o kaip tik tuo metu jau buvau pabaigęs daug projektų.

– Paroda vadinasi „Privatus sintaksės virusas“. Kokia ji?

– Toje parodoje bandau analizuoti du sluoksnius. Vienas būtų infrastruktūra – tarsi vieta, kur viskas vyksta. Pavyzdžiui, didelės šviečiančios plokštės yra sukonstruotos tokiu pačiu būdu, kaip kompiuterių ar išmaniųjų telefonų ekranai.

– O ten kas nors rodoma?

– Ne. Idėja ta, kad ekranai sukonstruoti taip, jog yra šviesos šaltinis, kažkoks sluoksnis, kuris tą šviesą išskaido, o paskutinis yra skystųjų kristalų sluoksnis, kuris rodo vaizdą. Aš metaforiškai nuimu tą vaizdo sluoksnį ir mes žiūrime, kas yra už jo. Infrastruktūros elementas šioje parodoje estetiškai labai svarbus. Pavyzdžiui, yra videodarbas, kuriam parašiau nedidelę dainą, – ten rodomi peizažai ir roboto balsas skaito eilėraštį, tarsi tai būtų iš dirbtinio intelekto pozicijos. Taip žiūrovas skatinamas pajusti ką kita nei stereotipinis romantinis jausmas, kylantis žiūrint į kalnus. Tada galbūt ir patys kalnai yra mūsų idėjų infrastruktūra.

– Tai ir yra šizofreniškumas? Mes žiūrime į tikrą vaizdą ir girdime netikrą garsą?

– Taip, šizofrenija vėl yra metafora. Bet mane labai domino balsas be kūno – kaip mes įsivaizduojame kūną, jei girdime, bet nežinome. Tad paieškos privedė prie šizofrenijos, nes vienas iš jos diagnozės elementų yra tas, kad šizofrenikai galvoje girdi balsą.

– O radijas? Visas radijas yra balsas be kūno.

– Bet mes puikiai žinome, kad ten yra žmogus. Tačiau yra balsų, kurie neturi kūno, kurie yra sukurti,  įsivaizduojami. Tai gali būti haliucinacijos arba roboto balsas. Šiais laikais vyksta automatizacija, robotizacija, socialiniuose tinkluose naudojamos kompiuterinės sistemos, todėl santykį su nežmogiškomis būtybėmis mes turime nuolatinį. Pavyzdžiui, tikrai skaitėme straipsnį, kurį parašė robotas. Taip mes atsiduriame gana šizofreniškoje situacijoje, kai nežinome, kas yra tikra, kas yra netikra. Mane ir domina ta neaiški tikrovės ir netikrovės situacija, į kurią mes papuolame.

– Bet Jūs nepraskleidžiate paslapties – kuriate dar vieną netikrą situaciją, skatindamas žiūrovą sustoti ir apmąstyti savo būtį pasaulyje, kur apskritai nebeaišku, kas yra kas.

– Menas toks ir yra. Meno kūrinys gali būti iš ateities, ne visada aišku, ką jis reiškia, tai išaiškėja tik po kurio laiko. Vienas filosofas yra pasakęs, jog stipriausia meno pusė ta, kad jis gali vizualizuoti abstrakcijas. Sakykim , meilė yra labai abstraktus reiškinys, bet mes turime labai daug būdų, kaip ją vizualizuoti, tarkim, rašome dainas, knygas...

– Nuo kai kurių vizualizacijų darosi bloga, ypač  prieš Valentino dieną.

– Ten jau vyksta kiti dalykai. Į meno kūrinį pats žiūrovas įdeda savo interpretaciją, gauna daugiasluoksnį patyrimą.

– Tas patyrimas labai įvairus žvelgiant į šiuolaikinių menininkų darbus. Įėjus į Jūsų parodos salę turbūt ne iš karto gali suvokti, į ką atkreipti dėmesį, į ką žiūrėti, ko klausyti. Žiūrovui ne taip paprasta.

– Neturėtų būti paprasta. Kodėl viskas turi būti pateikta ant sidabrinės lėkštutės?

– Nes mes taip įpratome. Daug kas pateikiama labai paprastai.

– Gali būti. Bet daug įdomiau žiūrėti filmą ar parodą, skaityti knygą, kuri iš manęs kažko reikalauja. Tada kyla smalsumas, kodėl ir kaip tai įvyksta. Kai pats žiūrovas investuoja, kūrinio patyrimas būna daug stipresnis.

– Kadangi daugiau kaip dešimtmetį gyvenate Norvegijoje, smalsu paklausinėti apie tos šalies kultūrą. Norvegija yra gana turtinga šalis. Kaip ten gyvena menininkai? Kokia ten kultūros padėtis?

– Norvegijoje išgyvename tarsi aukso amžių, nes prieš aštuonerius metus vyriausybė nusprendė 1 proc. nacionalinio biudžeto skirti kultūrai. O 1 proc. yra gana daug – tai pusė krašto apsaugos biudžeto. Taip pat buvo kuriami atskiri fondai ir pinigai išskirstomi mažomis sumomis. Tarkim, rašai scenarijų – gali kreiptis į scenaristams skirtą fondą.

– Vadinasi, tikslas – paremti kuo daugiau sričių ir kūrėjų?

– Net kritikai gavo stipendijas. Jaunieji menininkai, kurie tik baigė studijas, turi sąlygas galimybėms atsirasti. Tai – bazinė infrastruktūrinė dalis. Sakykim, menininkas, pakviestas dalyvauti parodoje, gali kreiptis į fondą ir prašyti paremti jo produkcijos išlaidas. Pinigų tikrai nėra daug, bet jų yra. Taip menininkas išmoksta profesionaliai dirbti su biudžetu, profesionalai atlikti darbus, dalyvauti vietinėje ir tarptautinėje meno scenoje. Taigi dabar yra daug menininkų, kurie pasidarė nuostabią karjerą, keliauja po pasaulį ir garsina vardą.

– Taigi kiekybė pamažu perauga į kokybę?

– Raktinis žodis – sąlygos galimybėms atsirasti.

– Ar Jums reikia dar kažkur dėstyti, rašyti tekstus, veikti kažką kita?

– Žinoma. Reikia dirbti. Stipendijos ir fondai tik skatina daugiau investuoti į savo karjerą, bet kaipgi nedirbsi.

– Ką Jūs dirbate?

– Kartais dėstau kaip kviestinis dėstytojas Dailės akademijoje muzikos techninį kursą. Egzaminavau studentus kaip kviestinis menininkas. Dariau daug videodarbų koncertams.

– Šiuo metu Jūsų paroda veikia Lietuvoje. Kokie artimiausi planai?

– Grįžęs į Oslą, iš karto dalyvausiu dviejose parodose, paskui bus kelionė į Havaną, o tada reikės pailsėti. Bet dar laukia trys projektai, kuriuos reikia pabaigti šiais metais. Vilniuje laimėjau konkursą „Art in Quadrum“.

– Dėkoju už pokalbį.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...