captcha

Jūsų klausimas priimtas

J. Oppenheimeris: visą blogį istorijoje padarė tokie žmonės, kaip mes

Išgirdę apie monstrišką elgesį paprastai iškart pasakome, kad toks žmogus yra monstras, tačiau taip daryti – pavojinga, tvirtina kino režisierius Joshua Oppenheimeris, kurio dokumentiniai filmai padėjo viešai prabilti apie Indonezijoje 1965–1966 m. vykdytą genocidą ir šiandien tebetvyrančią baimę.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Išgirdę apie monstrišką elgesį paprastai iškart pasakome, kad toks žmogus yra monstras, tačiau taip daryti – pavojinga, tvirtina kino režisierius Joshua Oppenheimeris, kurio dokumentiniai filmai padėjo viešai prabilti apie Indonezijoje 1965–1966 m. vykdytą genocidą ir šiandien tebetvyrančią baimę.

„Tai yra to žiauraus elgesio pakartojimo pradžia. Taip mes neigiame realybę, kad visas blogis mūsų istorijoje buvo padarytas lygiai tokių pačių žmogiškų būtybių, kaip mes. Ir nors kiekvienas iš mūsų galime viltis, kad būdami budelio pozicijoje nepadarysime tų pačių pasirinkimų, daugelis mūsų yra nepaprastai laimingi, kad niekada to nesužinos“, – interviu LRT Radijo laidai „Kultūros savaitė“ sakė filmų „Žudymo aktas“ ir „Tylos žvilgsnis“ režisierius.  

J. Oppenheimeris įsitikinęs, kad, kai dehumanizuojame žmogų, mintyse pradedame to asmens žudymo procesą – žudome jo žmogiškumą: „Žinoma, nesakau, kad tai tas pats kaip tikras gyvybės atėmimas. Bet tai emocinės, psichologinės žmogžudystės pradžia, o žudymo veiksmas visada priklauso nuo to.“

Režisierius taip pat priduria, kad jei nemėginsime suprasti paties blogiausio žmogaus elgesio, jo pakartojimas taps neišvengiamas. „Net nenorėdami į tai žiūrėti, neturėsime resursų, nežinosime, kaip kurti nuo tokių veiksmų apsaugančias struktūras“, – pabrėžia J. Oppenheimeris, kuris viešėjo Vilniuje vykusiame „Kino pavasaryje“.

– Papasakokite, kaip atsidūrėte Indonezijoje ir kaip susidomėjote Indonezijos genocidu?

– 2001 metais Tarptautinė maisto ir žemės ūkio darbininkų sąjunga manęs paprašė įgyvendinti projektą, kurio metu kurioje nors pasaulio vietoje dokumentuočiau plantacijos darbininkų pastangas įsteigti sąjungą. Darbininkai turėtų patys kurti filmą, kuriame fiksuotų pastangas susiburti. Turėjau vykti į šalį, kur po tam tikrų politinių represijų tokios sąjungos yra nelegalios. Mane galėjo nusiųsti į Kolumbiją, Bangladešą, tam tikras Indijos teritorijas, kuriose buvo įvesta karinė padėtis. Taip nutiko, kad mane išsiuntė į Indoneziją, apie kurią nieko nežinojau. Atsiradau Šiaurės Sumatroje, belgams priklausančioje alyvpalmių aliejaus plantacijoje.     

Buvau sukrėstas išties siaubingų darbo sąlygų. Belgų kompanija ten dirbančioms moterims liepė purkšti herbicidus, bet nedavė jokių apsauginių drabužių. Nuodai patekdavo į jų plaučius, kraują, pažeisdavo kepenis, moterys mirdavo sulaukę vos 40-ties.

Sužinojau, kad darbininkai svarsto galimybę kreiptis į kompaniją – paprašyti kaukių ir pirštinių. Tai galėjo būti viena pirmųjų veiklų steigiant sąjungą. Kai jie paprašė, kompanija ne tik nesuteikė apsauginių drabužių, bet ir pasamdė banditus, sukarintos organizacijos narius, kad šie užpultų darbininkus ar jiems prigrasintų. Ta sukarinta organizacija – „Pancasila Youth“ – atsiduria mano filmo „Žudymo aktas“ centre.

Tuomet sužinojau, kad iki 1965 metų Indonezijoje veikė labai stiprios plantacijų darbininkų sąjungos, kurioms priklausė mano sutiktų darbininkų tėvai ir seneliai. Jie buvo apkaltinti, kad simpatizuoja komunistams ir nužudyti vien už tai, kad priklausė tokiai sąjungai.

Taigi kompanijai pasamdžius tą sukarintą organizaciją, darbininkai greitai atsisakė savo reikalavimų. Jie bijojo, kad gali pasikartoti 1965-ųjų žudymai, nes tų žudynių kaltininkai vis dar yra valdžioje. Šiuo požiūriu genocidas dar nesibaigė. Supratau, kad juos žudo ne tik nuodai, bet ir baimė. Kaip filmų kūrėjas, turėjau kažką daryti, kad sutrukdyčiau ir atskleisčiau baimės mechanizmą. Norėjau papasakoti istoriją, kas nutiko 1965-aisiais, bet svarbiausia buvo – atskleisti mechanizmą, kuris dar ir šiandien kalina žmones baimėje.

– Kodėl kūrėte filmą apie genocido vykdytojus, o ne aukas?

– Kai sukūrėme filmą apie plantacijos darbininkus, jie pakvietė sugrįžti ir sukurti kitą filmą apie tai, ką jiems reiškia gyventi tarp vis dar galingų jų giminaičių žudikų, ką reiškia gyventi baimėje, kad visa tai bet kuriuo metu gali pasikartoti.

Nedelsdamas sugrįžau imtis šio darbo. Mane supažindino su Ramli šeima, kuri yra filmo „Tylos žvilgsnis“ centre. Jie man padėjo susitikti su kitais genocidą išgyvenusiais žmonėmis. Tačiau praėjus trims savaitėms nuo darbo pradžios, armija prigrasino visiems išgyvenusiesiems filme nesirodyti. Tuo metu žmonės mūsų prašė nepasiduoti ir filmuoti žudikus.

Iš pradžių bijojau artintis prie kaltininkų, bet susitikęs patyriau siaubą ir šoką, nes supratau, kad jų net nereikia įtikinėti – paprasčiausiai galėjau paklausti ir jie girdamiesi, didžiuodamiesi, linksmai pradėdavo pasakoti apie žudymus. Dažnai net prie savo mažų anūkų. Jie mane vesdavosi į žudynių vietas ir spontaniškai imdavo demonstruoti, kaip tai darė. Tai man kėlė šiurpą. Jaučiausi taip, lyg praėjus 40 metų po Holokausto būčiau atklydęs į Vokietiją ir suprasčiau, kad naciai vis dar valdžioje.

Nufilmuotą medžiagą parodžiau genocidą išgyvenusiems žmonėms. Peržiūrėję jie ragino mane filmuoti toliau. Bet kuris tai išvydęs indonezietis turės pripažinti, kad kažkuria prasme genocidas dar nesibaigė, nes kaltininkai vis dar yra valdžioje ir baimė tebekausto.

Dvejus metus praleidau filmuodamas visus žudikus, kuriuos man pavyko sutikti. Pagrindinį filmo „Žudymo aktas“ veikėją – žudynių dalyvį Anwarą Congo – ir jo aplinką filmavau penkerius metus. Supratau, kad jo pagyrūniškumas, pasididžiavimas yra desperatiškos pastangos įtikinti save, kad tai, ką jis padarė, buvo teisinga. Tam, kad nereikėtų gyventi su realybe, jog esi masinis žudikas.  

– Esate minėjęs, kad Anwaras Congo buvo 41-as jūsų filmuotas žudikas, kad pajutote jo skausmą. Ar šiuo atžvilgiu jis buvo ypatingas, kitoks nei kiti žudikai?

– Pirmąją susitikimo su Anwaru dieną jis mane nusivedė ant stogo, kur papasakojo, kaip nužudė tūkstantį žmonių, ir tai pademonstravo. Jis pasakojo, kad vėliau, norėdamas pamiršti žudymus, gerdavo ir eidavo šokti. Tuomet, tarsi norėdamas išstumti skausmą, kurį juto demonstruodamas nužudymus, Anwaras man pasakė: „Žiūrėk, aš tau parodysiu, koks esu geras šokėjas“, ir pradėjo šokti. Supratau, kad toks jo gyrimasis buvo tiesioginis atsakas į skausmą.

Per tuos metus prifilmavau daugybę panašių groteskiškų, neadekvačių pagyrūniško puikavimosi pavyzdžių. Tarkime, vienas žudikas yra parašęs iliustruotus memuarus. Jo piešiniai, eskizai, sukurti pasitelkiant iškarpas iš herojiškų komiksų, pavyzdžiui, „Žmogaus-voro“, yra labai absurdiški, sukrečiantys, detaliai vaizduojantys žudymus. Taip jis tarsi siekia sujungti siaubingus, greičiausiai kasdien jį persekiojančius prisiminimus su herojiškais įvaizdžiais.

Manau, kad visi budeliai stengiasi tai daryti. Jie jaučia poreikį kalbėti apie tai, ką padarė, nes tai juos kankina. Jie laimėjo, tad niekas jų nevertė pripažinti, kad tai blogai. Oficiali istorija aukština tai, ką jie padarė, tad jie siekia sušvelninti šiuos siaubingus prisiminimus saldžiu heroizmo prieskoniu. Tai rodo jų kovą su trauma.

Su „Žudymo akto“ centrine figūra – žudynių dalyviu Anwaru – padariau tai, ko nesu daręs su kitais: parodžiau jam nufilmuotą medžiagą. Tai buvo rizikinga, nes jis lengvai galėjo iškviesti policiją. Bet tokiu atveju jis turėtų sau pripažinti, kad pasielgė blogai. Todėl jam buvo lengviau meluoti sau ir man, pasakyti, kad nufilmuotuose kadruose jis blogai vaidina, netinkama jo apranga ar scena nėra gana gera... Bet iš Anwaro veido matome, kad jis supranta, jog jo poelgiai blogi.

– Norėčiau paklausti apie reakciją į filmą. Atsimenu, pirmą kartą išgirdau apie „Žudymo aktą“ iš vieno lietuvių režisieriaus, kuris Jūsų filmą apibūdino kaip neetišką, sakydamas, kad Jūs peržengėte tam tikrą ribą, bet kartu šis filmas yra toks geras, kad visi privalome jį pažiūrėti. Ar kurdamas filmą galvojote, kad sulauksite kontraversiškų reakcijų?

– Ne, negalvojau. Ir nemanau, kad man tai rūpėjo. Be to, dėl daugybės priežasčių žinojau, kad „Žudymo aktas“ nėra neetiškas.

Kartais žmonės sakydavo, kad „nereikia žudikams suteikti tribūnos“, o aš atsakydavau, kad jos ir nesuteikiau. Nes tribūna yra kažkas, ant ko atsistojęs pasakai, ką turi pasakyti. Bet žudikams niekada nesuteikiau scenų kontrolės, ir jie tai žinojo. Sakydavau: jūs dalyvavote vienose didžiausių žudynių žmonijos istorijoje, aš noriu suprasti, ką tai reiškia jums ir jūsų visuomenei. Aš filmuosiu jūsų inscenizacijas ir taip sukursime naujos formos dokumentinį filmą, kuris užuot rodęs, ką jūs veikiate savo kasdieniniame gyvenime, atskleis, kaip jūs įsivaizduojate save.

O žmonėms, kurie sako, kad reikia klausytis išgyvenusiųjų, atsakyčiau, kad šis projektas ir prasidėjo nuo jų. Bet jei norime suprasti, kaip žmonės gali vieni su kitais taip elgtis, kaip žmonės ir toliau prisideda prie represijų, korupcijos, banditizmo, tam tikro moralinio vakuumo, turime kalbėtis su tais, kurie taip žiauriai elgiasi.

Niekas nėra šį filmą pažiūrėjęs ir iš jo išėjęs galvodamas, kad šie asmenys yra herojai, padarę kažką gero ar pateisinę save. Indonezijoje šį filmą kritikuoja tik sukarintos organizacijos lyderiai ir kariuomenės vadai. Dėl filmo fundamentaliai pasikeitė žiniasklaidos ir visuomenės kalbėjimas apie savo praeitį. Anksčiau apie tai arba išvis nebuvo kalbama, arba kalbama kaip apie „herojišką kairės išnaikinimą“. O dabar nebijoma žudynių įvardyti kaip genocido. Aš ir kūriau filmą, kad jis toks būtų.

– Jūs jau šiek tiek užsiminėte, mano galva, apie vieną svarbiausių Jūsų filmų aspektų, kad parodote savo personažus kaip žmones, ne kaip monstrus. Tai man šiek tiek priminė reakciją, kurios sulaukė Hannah Arendt po knygos „Blogio banalumas“ išleidimo. Kai knygoje ji parodė, kad Adolfas Eichmanas nėra psichopatas, monstras, bet tiesiog žmogus...

– Žmonės ateina į filmą galvodami, kad jie žiūrės pro langą į visuomenę, kuri yra siaubinga, korumpuota ir barbariška. O po to supranta, kad iš tikrųjų jie žiūri į veidrodį, į save. Ir jie yra pasibaisėję tuo, ką mato.

Taip aistringai į tai atsakinėju, nes manau, kad mums yra būdingas instinktas padaryti šuolį: išgirdus apie monstrišką elgesį iškart pasakyti, kad tas žmogus yra monstras. Tai yra pavojinga, nes iš tiesų tai yra to žiauraus elgesio pakartojimo pradžia. Taip mes neigiame realybę, kad visas blogis mūsų istorijoje buvo padarytas lygiai tokių pačių žmogiškų būtybių, kaip mes. Ir nors kiekvienas iš mūsų galime viltis, kad būdami budelio pozicijoje nepadarysime tų pačių pasirinkimų, daugelis mūsų yra nepaprastai laimingi, kad niekada to nesužinos.    

Jei net nemėginsime suprasti paties blogiausio žmogaus elgesio, tada jo pakartojimas taps neišvengiamas. Net nenorėdami į tai žiūrėti, neturėsime resursų, nežinosime, kaip kurti nuo tokių veiksmų apsaugančias struktūras. Ir kai mes dehumanizuojame žmogų, mintyse pradedame to asmens žudymo procesą, žudome jo žmogiškumą. Žinoma, nesakau, kad tai tas pats kaip tikras gyvybės atėmimas. Bet tai emocinės, psichologinės žmogžudystės pradžia, o žudymo veiksmas visada priklauso nuo to.

Kino menas veikia per tapatinimąsi, turime išgelbėti šį kino potencialą iš pramogų industrijos, kurios visa esmė yra pasaulio padalijimas į gerus ir į blogus vyrukus. Tai tam tikra rinktinė empatija, kai mes tapatinamės su viena puse kitos pusės atžvilgiu. Tai įprotis, kuris žiaurumo pakartojimą daro neišvengiamą.

– Norėčiau Jūsų paklausti apie kitą filmo herojų – Suryoną. Kaip jis pateko į filmą „Žudymo aktas“? Man tai pati paveikiausia filmo scena, tad buvo netikėta sužinoti, jog filmavimo metu Jūs ją praleidote...

– Vadovavausi esmine taisykle, kad „Žudymo akte“ neturi būti jokių išgyvenusiųjų. Ir kai atsitikdavo kas nors, kas galėjo priversti tą taisyklę pažeisti, buvau labai atsargus. Pavyzdžiui, filme yra scena, kur atkuriamos kaimo žudynės. Žudikai vaikšto gatvėse, ieškodami aktorių masinėms scenoms. Tą sceną nufilmavau, nes sutiktų žmonių reakcijos parodo, kad visuomenė žino, kas nutiko 1965-aisiais.

Bet filme yra viena siaubinga klaida, kuri, mano nuomone, pasirodė labai paveiki. Ji susijusi su pagrindinio personažo Anwaro kaimynu Suryonu. Man jis buvo pristatytas kaip sukarintos teatro grupės ir „Pancasila Youth“ narys. Jis buvo pakviestas, nes yra puikus aktorius ir režisierius.

Kartą Suryonas nusprendė papasakoti savo istoriją, kad jo tėvas taip pat buvo nužudytas. Jam buvo 11 metų, kai jis turėjo palaidoti savo tėvą: kartu su seneliu nešė kūną už kaimo ir palaidojo, pasak jo, kaip ožį griovio pakraštyje. Jo mama buvo per daug išsigandusi, kad dalyvautų. Tuomet šeima buvo išvaryta iš kaimo ir priversta iš naujo susikurti gyvenimą džiunglėse. Šią istoriją filmavo mano kolega kolumbietis Carlosas, kuris nekalba indonezietiškai ir nesuprato, ką pasakoja Suryonas, o aš jo pasakojimo negirdėjau.

Suryono istoriją išklausiau tik praėjus šešiems mėnesiams. Jeigu būčiau išgirdęs ją iš karto, būčiau pasakęs, kad jam nereikėtų būti filmavimuose ir dalyvauti žudymo inscenizacijose. Montuodamas filmą paskambinau jam norėdamas išsiaiškinti, kodėl jis taip elgėsi, tačiau nepavyko su juo pasikalbėti – jis buvo miręs. Tačiau jo žmona pasakojo, kad Suryonas nuolat kalbėdavo apie filmą, jautė, kad filmas yra tribūna, per kurią pasauliui jis galėjo papasakoti jo šeimai nutikusį siaubą.

Ir aš pagalvojau, kad jis suprato tai, ką darėme. Jei būčiau Suryoną ištraukęs iš filmo, jis nebūtų sugebėjęs to padaryti. Ši klaida daro filmą neetišką, tačiau nesistengiu paslėpti šios savo klaidos. Tikiu, kad turėčiau žiūrovams suteikti patirtį su visa galia ir įžvalga, išmintimi ir paslaptimi, kurią įgijau filmuodamas.

– Ši scena, kurioje išgyvenusysis susiduria su genocido kaltininkais, yra puikus perėjimas prie kito Jūsų filmo „Tylos žvilgsnis“, kuris visas yra apie tokius susidūrimus. Tad gal galėtumėte papasakoti, kaip Adi tapo Jūsų filmo herojumi?

– Adi tapo labai svarbus mano pagalbininkas, kai 2003-aisiais grįžau į plantaciją kurti filmo apie šių dienų baimę, kylančią iš to, kad 1965-ųjų genocidą vykdę asmenys vis dar yra valdžioje.

Tame regione svarbus vienas vardas, kurį galima laikyti viso genocido sinonimu. Tai – Ramli. Dešimtys tūkstančių žmonių visame regione paprasčiausiai dingo, o Ramli nužudymas turėjo liudininkų. Tad kalbėjimas apie Ramli buvo tarsi patvirtinimas, kad žudynės iš tiesų vyko, tai buvo savotiškas pasipriešinimas. Tad privalėjau susipažinti su jo šeima.

Pirmiausia mane supažindino su jo tėvais. Jie iškart papasakojo, kad turi vieną sūnų, vardu Adi. Jis gimė po žudynių, tad buvo jau visai kitoks nei jo šeima, tačiau iš dalies taip pat traumuotas, nes augo toje baimės sukaustytoje aplinkoje.

Jis žinojo, kad tėvams atstoja mirusį brolį, žinojo, kad brolis buvo nužudytas, nes visi apie tai šnibždėjosi, tačiau, kas iš tiesų vyko 1965-aisiais, Adi taip ir nežinojo, tad norėjo suprasti, kas tuomet nutiko jo šeimai, bendruomenei, šaliai. Mano filmą jis suprato kaip būdą atsakyti į tuos klausimus, įsikibo į filmo kūrimą.

Filmavimas tęsėsi 7 metus, Adi peržiūrėdavo visą medžiagą su tuo pačiu pykčio, liūdesio, siaubo, skausmo, smalsumo mišiniu, kurį matome „Tylos žvilgsnyje“. Dar filmuodamas pirmą filmą sužinojau, kad akinius parenkančiu specialistu dirbantis Adi naudojosi profesine padėtimi ir keliaudamas nuo durų prie durų, tikrindamas regėjimą, sąmoningai ieškojo vyresnių pacientų, kad galėtų paklausti, ką jie prisimena apie žudynes.

Į Indoneziją grįžau 2012-aisiais, jau sumontavęs „Žudymo aktą“, bet jo dar neparodęs, nes žinojau, kad filmui pasirodžius bus nebesaugu sugrįžti kurti dar vieno filmo. Susitikau su Adi ir paklausiau, kaip turėtume daryti mūsų antrąjį filmą, kokių jis turi minčių? Adi pareiškė, kad jam reikia susitikti su asmenimis, nužudžiusiais brolį. Iš pradžių pasakiau: „Jokiu būdu. Tai yra pernelyg pavojinga.“ Indonezijoje niekada nieko panašaus nebuvo – kad išgyvenusysis susitiktų su žudiku. Tai per daug pavojinga, kol žudikas tebeturi valdžios monopolį.

Adi atsakė, kad tai vienintelis būdas pasiekti, jog jo vaikai galėtų augti be baimės. Iš pradžių aš to nesupratau ir paklausiau, kodėl. Ir jis atsakė: „Paprašysiu jų prisiimti atsakomybę už tai, ką padarė. Noriu susitikti ne vedamas pykčio, bet tam tikros empatijos, ir manau, kad susitikę nusikaltėliai supras, kad mano brolis taip pat buvo žmogus, ir atsiprašys. Tada sugebėsiu atskirti nusikaltimą, kurį jie atliko, nuo žmogaus ir galėsiu atleisti. Tuomet galėsime gyventi kartu. Ir taip mano vaikams nereikės augti su ta pačia baime, su kuria gyvename mes.“

Mane Adi mintys sujaudino, bet kartu pagalvojau, kad jam nepavyks. Maniau, yra labai maža tikimybė, kad žudikas tik per vieną ar pusantros valandos trunkantį susitikimą atras drąsos atsiprašyti, nes taip padarius reikštų, kad visą likusį gyvenimą jie privalės gyventi kartu su savo kalte. Tad greičiausiai jie tvirtins, kad buvo teisūs. Tačiau galvojau, kad net jei Adi nepavyks, jei galėsime saugiai užfiksuoti šią pastangą, jei parodysime, kodėl jam nepavyko, galėsime atskleisti baimę, kuri skiria visus šioje visuomenėje: kaimyną nuo kaimyno, netgi, kaip matome filme, giminaitį nuo giminaičio. Nes paaiškėja, kad Adi dėdė yra susijęs su Adi brolio nužudymu. Indoneziečiai žiūrėdami filmą galės pamatyti, koks pažeistas socialinis audinys, kaip neatidėliotinai Indonezijoje reikia tiesos, susitaikymo, teisingumo, gijimo. O per Adi kilnų pavyzdį, tikėjausi, indoneziečiai pamatys išeitį.

– Vienoje filmo scenoje Adi susitinka su žudiko vaikais ir žmona, kurie primygtinai neigia ką nors žinantys apie savo tėvo vykdytus žiaurumus. Jie atsisako pripažinti tiesą, nori viską užmiršti ir net žinodami, kad Jūs tai žinote, neigia, jog meluoja. Ar po tokių susitikimų Jūs matote optimistinį – susitaikymo – scenarijų Indonezijoje?

– Jaučiu, kad „Žudymo aktas“ atvėrė erdvę, kurioje dabar apie tai vyksta nacionalinės diskusijos. Ir šioje erdvėje pasirodė antrasis filmas „Tylos žvilgsnis“, kuris atskleidžia, kaip praeitis yra suparalyžiavusi visą visuomenę, kad negalima pabėgti nuo praeities.

Filme nuolat girdime: „Te praeitis lieka praeitimi“. Bet išgyvenusieji visada tai sako iš baimės, o nusikaltėliai visada tai sako grasindami. O tai reiškia, kad praeitis nėra praeitis. Williamas Faulkneris sakė: „Praeitis niekada nemiršta, ji net ne praeitis.“ Mes negalime pabėgti nuo mūsų istorijos ir man atrodo, kad filmas tai parodo.

Filme yra dvi scenos su jaunesniąja karta. Adi susitinka su žudikų vaikais. Vienoje – su žudymus vykdžiusiojo dukra, kuri turi orumo, žmogiškumo, drąsos ir empatijos, kad atsiprašytų už savo tėvą. Tai viena gražiausių ir subtiliausių mano gyvenime matytų scenų. Galėjau šią sceną lengvai įdėti į filmo pabaigą, bet jutau, kad tai nebūtų sąžininga. Filmas neturi parodyti, kaip lengva išspręsti problemas, bet turi parodyti pačias problemas. Prieš problemas turi pastatyti veidrodį. Dėl to pabaigai pasirinkau sceną, kur Adi antrą kartą susiduria su viena šeima.

Prieš tai pasakysiu, kad praleidau tris mėnesius su ta žudiko, kuris parašė iliustruotus žudynių memuarus, šeima. Tris mėnesius praleidau inscenizuodamas tą knygą. Taigi jie puikiai žinojo knygos turinį ir tai, kad aš žinau apie praeitį. Man niekada nešovė į galvą, kad jie gali apsimesti to nežinantys.

Taigi Adi aplankė tą šeimą, tačiau vyras, žudynių dalyvis, jau buvo miręs. Jo šeimai Adi norėjo pasakyti, kad tai ne jų kaltė, ką yra padaręs jų vyras, tėvas, ir kad jie privalo gyventi kartu. „Galbūt vieną dieną mano dukra ištekės už jūsų anūko, taigi kaip galime kartu gyventi? Turime susitaikyti, kad galėtų sugyventi ateinančios kartos.“ Tokia buvo Adi intencija. Tačiau žudiko šeima išsigando ir padarė tai, ko niekada nesitikėjau. Jie apsimetė, kad nieko nežino. Aš juos spaudžiau, kad prisipažintų, jog meluoja, parodydamas jiems seną medžiagą, kurią turėjau savo kompiuteryje. Nenorėjau jų pažeminti ar įvilioti į spąstus. Tik norėjau, kad jie ne neigtų, o prisipažintų, norėjau, kad galėtume filmuoti dialogą, dėl kurio mes čia atėjome.

Kai baigėme filmuoti tą sceną, šeima iškvietė policiją. Galvojau, kad mums nepavyko. Ir dėl tokios nesėkmės mes visą komandą pastatėme į didžiulį pavojų. Bet kai peržiūrinėjau medžiagą, supratau, kad ta scena rodo labai suprantamą baimę, su kuria gyvena nusikaltėliai. Ir jei indoneziečiai, ne tik iš išgyvenusiųjų, bet ir iš nusikaltėlių šeimų, galės pamatyti šią paralyžiuojančią baimę, kuri neleidžia žmonėms kartu gyventi, jie galės suprasti, kaip skubiai reikalinga tokia empatija, kurią jaučia atsiprašanti moteris ar Adi. Jie pamatys, kad dialogas ir susitaikymas būtini.

– Kaip dabar gyvena Adi? Kiek žinau, jis su šeima jau nebegyvena ten, kur anksčiau, kad yra perkeltas. Ar jam Indonezijoje yra saugių vietų? Juk filme Adi tapatybė visiškai atskleidžiama.

– Mes turime atsarginį planą, kad bet kuriuo metu Adi ir jo visa šeima galėtų palikti Indoneziją. Džakarta, Džogdžakarta, Balis, miestai apskritai yra saugesnės vietos. Galbūt todėl, kad ten yra daug daugiau tarptautinio dėmesio.

Pirmą kartą filmas buvo parodytas 2014 metų gruodžio 10 dieną, Tarptautinę žmogaus teisių dieną. Nacionalinė žmogaus teisių komisija ir Džakartos meno taryba, dvi valstybinės institucijos, parėmė 500-us tą dieną visoje šalyje vykusių filmo peržiūrų. Adi nepranešęs dalyvavo premjeroje Indonezijoje. Auditorija taip buvo sujaudinta jo pasirodymo, kad ovacijos truko 10 minučių.

Premjera vyko Nacionalinio herojaus dieną. Tai labai kvaila šventė. Esu kilęs iš labai didelės šalies, Jungtinių Amerikos Valstijų, kurių patriotizmas pasauliui atnešė siaubingų pasekmių. Galbūt patriotizmą kitaip suvokiate Lietuvoje, kuri tik neseniai tapo nepriklausoma. Bet aš iš esmės sutinku su Oscaro Wilde`o tvirtinimu, kad patriotizmas yra žiauriųjų vertybė. Taigi tą Nacionalinio herojaus dieną Indonezijos, kuri yra didžiausia „Twitter“ naudotoja pasaulyje, „Twitter`yje“ populiari buvo žinutė: „Šiandien turime naują nacionalinį herojų ir jo vardas – Adi.“

Taigi šiandien Adi sulaukia daug meilės iš žiniasklaidos, visuomenės, žmogaus teisių, intelektualų bendruomenės, menininkų. Jis tapo tiesos ir susitaikymo simboliu. Iš anksto nepranešęs, kad būtų saugiau, Adi keliauja po peržiūras ir kalba. Tai labai svarbus darbas, kurį tik jis gali padaryti. Rizikuojame, bet negaliu sutrukdyti Adi daryti būtiną, nors ir rizikingą darbą, kad savo šaliai jis atneštų taip trokštamų pokyčių. Viskas, ką galiu padaryti, tai naudotis visais savo resursais ir visa savo galia, komanda, kad jis išliktų saugus.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...