captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Gelūnas: kultūra per ilgesnį laiką padaro savo darbą

Vienas amerikiečių žurnalistas yra pasakęs, kad mergaitė su knyga rankoje – ne mažesnis ginklas už bepilotį lėktuvą danguje, minint Kultūros dieną primena Lietuvos ambasadorius prie UNESCO Arūnas Gelūnas. Pasak jo, tai skamba gal ir optimistiškai, bet keturiolikmetės mergaitės Malalos Yousafzai žygdarbis įrodė: nebrutali kultūros galia veikia.
 
A. Gelūnas. A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Gelūnas. A. Ufarto (BFL) nuotr.

Vienas amerikiečių žurnalistas yra pasakęs, kad mergaitė su knyga rankoje – ne mažesnis ginklas už bepilotį lėktuvą danguje, minint Kultūros dieną primena Lietuvos ambasadorius prie UNESCO Arūnas Gelūnas. Pasak jo, tai skamba gal ir optimistiškai, bet keturiolikmetės mergaitės Malalos Yousafzai žygdarbis įrodė: nebrutali kultūros galia veikia.

„Tai – galbūt vienas iš pavyzdžių, kaip galėtų veikti net ir tokios, atrodytų, silpnosios priemonės, minkštoji galia, kultūros galia, kuri niekad nėra brutali ir iš karto labai įtikinanti bei veiksminga. Edukacija, kultūra per ilgesnį laiką tikrai padaro savo darbą“, – įsitikinęs A. Gelūnas.

– Gerbiamas ambasadoriau, mūsų norėčiau pokalbį pradėti nuo sąlyčio taškų ir naujų takoskyrų, jei kalbame apie kultūrą ir politiką. Kokius galėtumėte pastebėti sąlyčio taškus šiandienos kontekste ir kokios iškilo naujos problemos arba nauji iššūkiai?

– Iš tikrųjų šia tema būtų galima įvairiuose seminaruose diskutuoti savaitę, paliesti įvairius kontekstus, įvairias problematikas. Kultūros ir politikos tema dabar yra kaip niekad aktuali, kai daugelyje pasaulio šalių vyksta krizės, tikrai labai rimti kariniai konfliktai, kai matome muziejuose naikinamas vertybes, deklaruojant, kad tai yra stabai, kad reikia su jais susidoroti, kai matome naikinamą paveldą, uždarinėjamus muziejus, pavyzdžiui, Donecke, Ukrainoje. Neseniai ten buvau – uždarytas muziejus ir paverstas kareivinėmis. Taigi ši tema dabar yra užaštrėjus.

Iš tikrųjų nesinorėtų pamesti pozityvios kultūros misijos kelio, nes kiek čia, būdami UNESCO, matome įvairių kultūrinių prisistatymų, tai neretai yra sprendimas rasti raktą į kitų žmonių širdis. Jei šalis nėra turtinga ar pakankamai demokratiška, iš tikrųjų jos kultūros parodymas, kultūros žmonių prisistatymas yra, nenoriu sakyti – paskutinė viltis, bet tikrai puiki priemonė, kad vyktų dialogas su ta valstybe, su tos valstybės žmonėmis, kurie gal patys nėra patenkinti tuo, kas šiuo metu egzistuoja politinėje santvarkoje. Bet kultūra yra, pavyzdžiui, sena, unikali, yra joje tokių perliukų, apie kuriuos visi su malonumu sužino.

Taigi aš kultūros vaidmenį santykyje su politika matyčiau dvejopai. Viena vertus, tai atrakina širdis, padeda bendrauti ten, kur tikrai labai sunku bendrauti politiniame ir ekonominiame kontekste. Kita vertus, tai veikia kaip deklaracijos, kaip propaganda, kaip kamufliažas. Tarp šių dviejų tokių kontrastingų kultūros funkcijų ir tenka laviruoti didelėje organizacijoje. Manau, kad Lietuva iki šiol labai sėkmingai išnaudodavo tą savo pirmąjį – kultūrinio prisistatymo, kultūrinės ambasadorystės vaidmenį.

– Paminėjote kultūros objektus, kurie susilaukia neadekvataus elgesio. Terorizmo sąvoka šiandien vis dažniau skamba mūsų kasdieniame žodyne. Jūs išskyrėte dvejopą kultūros vaidmenį. Ką gali kultūra šiuo atveju, kai naikinami meno objektai, nepaisant visos pasaulinės kultūrinės visuomenės pasmerkimo?

– Iš tikrųjų tai yra dilema. Šis klausimas organizacijoje, kur aš atstovauju Lietuvai, yra keliamas kone kasdien. Keliamas klausimas, ar tai veiksminga, ar pakanka kultūros žmonių balso, ar pakanka diplomatų balso, ar pakanka pasipiktinti, išreikšti nepritarimą, pasmerkimą, kviesti sustoti, atsibusti, iš tiesų – ar to pakanka? Apie tai visi, nuo generalinės direktorės iki atskirų diplomatų, diskutuoja nuolat.

Kartais atrodo, kad armijos įvedimas, karinis problemos sprendimas yra daug adekvatesnė priemonė. Bet sykiu sutinkama, kad priemonės turi būti tik kompleksinės. Kultūra šiuo atveju ir išsilavinusių, kultūringų žmonių balsas turėtų skambėti greta jau neišvengiamo problemos sprendimo kariniu būdu. Tas karinis būdas jau pasitelkiamas kaip pati kraštutinė, paskutinė priemonė, nes tikimasi, kad agresorius vis tiek yra žmogus ir jam tokios esminės vertybės, kaip vaikų auklėjimas, gėris, grožis dar nėra nustojusios galioti.

Kaip tik kažkas neseniai citavo vieną amerikiečių žurnalistą, kad mergaitė su knyga rankoje – ne mažesnis ginklas už bepilotį lėktuvą danguje. Galbūt optimistiškai pasakyta, bet iš tikrųjų matėme Malalos Yousafzai žygdarbį, kai ji nepakluso liepimui neiti į mokyklą, likti kuklia, neišsilavinusia mergaite, kuri ateityje būtų namų šeimininkė ar tarnaitė. Ji buvo pašauta ir tai tapo žygdarbiu, įvertintu Nobelio premija. Tai tapo ir labai rezonansiniu įvykiu. Tai – galbūt vienas iš pavyzdžių, kaip galėtų veikti net ir tokios, atrodytų, silpnosios priemonės, minkštoji galia, kultūros galia, kuri niekad nėra brutali ir iš karto labai įtikinanti bei veiksminga. Edukacija, kultūra per ilgesnį laiką tikrai padaro savo darbą.

– Pone Gelūnai, Jūs esate Lietuvos ambasadorius prie UNESCO. Visada iškyla klausimas, ar tokia maža valstybė, kaip Lietuva, gali turėti įtakos, priimant pasauliui svarbius sprendimus?

– Laimei, tas prieškarinis didelių valstybių noras spręsti pasaulio likimą vienoms po Antrojo pasaulinio karo bent jau tautų apsisprendimu buvo pakeistas. Tokios organizacijos, kaip Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) Niujorke ar jos padaliniai Ženevoje ir UNESCO Paryžiuje, kurioje šiuo metu atstovauju Lietuvai, būtent tuo ir grįstos, kad viena šalis – vienas balsas. Nesvarbu, ar toje šalyje 300 tūkst. žmonių, ar 300 mln., šiuo atveju diplomatas atstovauja tai valstybei, o ne žmonių kiekiui ar ekonominei galiai. Man atrodo, kad šis demokratinis principas yra tikrai teisingas, kai kalbame apie pasaulyje egzistuojančią pusiausvyrą, harmoniją, neagresyvumą, tikrai demokratinį sprendimų priėmimo būdą. Be jokios abejonės, Lietuvos, kaip ir kitų mažų valstybių, kurių čia yra labai daug (iš viso UNESCO jungia apie 200 valstybių) priklauso tik nuo pasisakymų kokybės, nuo pozicijos aiškumo, pagrįstumo.

Be abejo, kad galime daryti įtaką procesams, galime dalyvauti komitetų darbe, esame kelių komitetų nariai ir kaip tik kandidatuojame į UNESCO vykdomąją tarybą, kur priimami patys pagrindiniai, esminiai UNESCO sprendimai. Jei būtume išrinkti, taptume viena iš 58 valstybių, kurios yra ir didelės, ir mažos, ir pasižyminčios  galingomis ekonomikomis, ir ganėtinai skurdžios, bet viskas priklauso nuo atstovavimo kokybės, matomumo, balso ryškumo. Daug Afrikos šalių, kurios tikrai negali pasigirti galingomis ekonomikomis, diplomatų tikrai puikiai girdimi, gerbiami, mylimi ir padaro tvarų įnašą į pasaulinį švietimo, kultūros, paveldo priežiūros, informacinės visuomenės mokslo problemų sprendimus. Taigi, stebėdamas organizacijos darbą, sakau, kad nuo šalies dydžio labai mažai kas priklauso.

– Kauno architektai Jus vadina Žaliakalnio vaiku, esate vienas iš iniciatorių, kad į UNESCO saugomų teritorijų sąrašą būtų įtraukta Kauno miesto prieškario architektūra. Taip pat esate Ambasadorių klubo prezidentas. Tad kokios galimybės Laikinosios sostinės modernią architektūrą, Kauno centrą, Donelaičio gatvę įtraukti į saugomų teritorijų sąrašą?

– Aš vis dar kupinas optimizmo ir jis nėra nepagrįstas, nes balandžio 17 dieną kaip tik Kaune susitiksiu su paveldosaugininkais, keliais Kauno kultūros aktyvistais aptarti galimybių. Kaip tik tuo metu, kai mes kalbėsimės, jie bus atskridę iš Briuselio, kur atsiims Europos paveldo ženklą, suteiktą Kauno naujamiesčiui. Kai mes su bendraminčiais pradėjome kalbėti apie idėją Kauno modernizmo architektūrą įrašyti į Pasaulio paveldo sąrašą, buvo nemažai skeptikų, abejojančių, ar tikrai Kaunas to vertas, ar nėra reikšmingesnių dalykų. Kaip žinome, Lietuvoje yra keturi objektai, jau įrašyti į Pasaulio paveldo sąrašą, o tai mažai valstybei labai daug. Juk kai kurios valstybės neturi nė vieno, kitos – vieną ar du. Taigi keturi – Lietuvai statistiškai tikrai neblogas skaičius.

Kaunas per tą laiką pelnė tarptautinį pripažinimą. Tebūnie – Europos kontekste, bet tai labai garbingas kontekstas, nes yra daugybė vertų kandidatų, didelė konkurencija. Suteiktas Europos paveldo ženklas duoda labai daug pagrindo galvoti, kad verta rengti paraišką ir tikėtis, kad Pasaulio paveldo komiteto sprendimas Kaunui bus palankus. Dabar tiesiog reikia suremti pečius ir dar stipresnio paraginimo. Gal po savivaldybių rinkimų naujos politinės jėgos imsis ryžtingiau kažką daryti.

– Lietuvos vardas visada garsiau skamba tarptautinėse arenose, kai tenka dalyvauti projektuose, rengiamuose kelių šalių. Šiemet mes minime kompozitoriaus, diplomato Mykolo Kleopo Oginskio 250-ąsias gimimo metines. Jūsų nuomone, ar ne per mažai Lietuva rengia tarptautinių projektų?

– Galbūt visa statistika man nėra žinoma, bet apie Lietuvos draugus visada buvo garsiai diskutuojama ir ne iki galo aišku, kas gi tie Lietuvos draugai: ar tai kaimynės Lenkija ir Baltarusija, ar Šiaurės šalys, ar kitos dvi Baltijos šalys, ar tas draugų sąrašas platesnis, pavyzdžiui, ir anglosaksai (britai, amerikiečiai). Manau, kad drąsesnis, ryžtingesnis Lietuvos išėjimas į platesnę erdvę, ieškojimas sąsajų ir bendri projektai neabejotinai yra stiprybė. Žinomumas, dėmesio pritraukimas šiais laikais yra neabejotina vertybė, o paskui kultūrinius projektus galbūt patrauks ir ekonominiai arba jie galėtų eiti ranka rankon.

Tai, kad šiemet su baltarusiais ir lenkais minime M. K. Oginskio metines, yra viena iš Lietuvos stiprybių, neabejotinas privalumas. 2017 m. su prancūzais, italais, brazilais ir estais minėsime Algirdo Juliaus Greimo 100-metį. Yra daugybė kitų projektų. Kristijonas Donelaitis – galbūt daugiau lokalus, tik lietuviams svarbus autorius, todėl partnerių sunkiau sekėsi ieškoti. Bet visur, kur tik galima, partneriai labai pageidautini. Visai neseniai atėjo mano bičiulis – Azerbaidžano ambasadorius aptarti bendro Azerbaidžano mugamo ir lietuvių sutartinių projekto. Vadinasi, kitais metais rengsime. Tokie dalykai labai džiugūs. Tame pačiame Azerbaidžane kažkada esu girdėjęs frazę, kad visi projektai, kurie patenka pro „Kultūros vartus“, yra labai pageidaujami Azerbaidžane. Todėl manau, kad kitos šalys galėtų tai tik patvirtinti.

Tai – puiki terpė pradėti, o į ką tai išsivystys (į platesnius, gilesnius, daugiau apimančius valstybių bendradarbiavimo modelius ar netgi ilgalaikius projektus), ateitis parodys. Nors tikslios statistikos, kiek Lietuva yra angažuota, nežinau, bet manau, kad ir mokyklų statymas Afganistane, ir karių siuntimas, ir dalyvavimas karinėse operacijose Malyje Lietuvos prestižą tarptautinėje arenoje tikrai didina ir duoda naudos, o ne žalos, kaip daug skeptikų galvoja.

– Pone Gelūnai, paskutinis klausimas – apie lietuvius, gyvenančius ne Lietuvoje, apie kultūros poreikį ir apie Lietuvos kūrėjų įtaką išlaikant dialogą.

– Palietėte vieną esminių XXI a. temų, ypač žinant lietuvių emigracijos mastą. Analitikai tvirtina, kad jis – vienas didžiausių tarp valstybių, kad lietuviai apskritai linkę emigruoti. Neseniai pasirodė puiki istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus studija „Karklo diegas“, kur kalbama, kad lietuviai nuo senų laikų, nuo XIX a. ir anksčiau, juda į užsienį ir ieško ten laimės. Carinės okupacijos metu net buvo pasiūlymas Lietuvą perkurti JAV, žinome utopinius Madagaskaro projektus ir kitus dalykus. Taigi diasporos ryšys su valstybe, iš kurios jie yra kilę, turbūt kaip niekada aktualus.

Dabar aš turiu mažiau galimybių keliauti, per metus būna tik kelios išvykos, nes beveik visi renginiai vyksta UNESCO būstinėje Paryžiuje. Ankstesniame darbe turėjau daug galimybių keliauti ir susitikti su lietuvių diasporos atstovais, todėl akivaizdžiai mačiau, kokia jiems svarbi yra kultūra, su kokiu džiaugsmu jie sutinka iš Lietuvos atvykstančius kultūros ir meno žmones: rašytojus, muzikantus, aktorius, dailininkus. Be abejo, ši tema gana opi, nes visa tai reikalauja didelių finansinių išteklių – tam, kad galėtum palaikyti kultūros cirkuliavimą, kad ji pasiektų lietuvius atkampiausiose vietovėse, reikia nemažų valstybės lėšų. Bet manau, kad, kūrybingai pasižiūrėjus, galima gauti ir turtingų žmonių paramą, pakankamai gausu ir privačių iniciatyvų (tik svarbu jų neslopinti ir būti atviriems).

Neseniai skaičiau vieno airių diasporos specialisto interviu, kuris man paliko gilų įspūdį, apie tai, kaip airiai, kurie irgi yra viena iš gausiai emigravusių ir emigruojančių tautų, sprendžia tą klausimą. Jie tai daro labai sistemingai, nuosekliai, rimtai, atsakingai, todėl pagalvojau, kad tai tikrai galėtų būti sektinas pavyzdys Lietuvai. Prancūzijoje, kur prisiglaudusi UNESCO, lietuvių bendruomenė nėra labai didelė, bet ten gyvenantys lietuviai mielai renkasi į mūsų ambasadą, kai atvyksta kažkas iš Lietuvos. Tiek, kiek įmanoma, cirkuliacija vyksta, mūsų kultūros atašė dirba darbą. Ar to pakanka – amžinas klausimas. Bet tai sritis, kuri ateityje taps dar aktualesnė, nes žmonės taps dar mobilesni, susisiekimo priemonės – dar greitesnės. Taigi kultūros išlaikymo ir skleidimo klausimas visur, kur yra lietuvių, liks tikrai aktualus ir labai svarbus.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...