captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kryžių kalnas: kodėl prancūzai, ne mes, kūrė filmą

Dar prieš Velykas LRT kanalo žiūrovai turėjo galimybę išvysti prancūzų dokumentinio filmo premjerą „Kryžių kalnas. Tautos dvasia“. Režisieriaus Olivier Besse filme pasakojama apie Kryžių kalną, jo svarbą Lietuvai sovietinės okupacijos, nepriklausomybės atkūrimo metais ir jo dabartį.
T. Lukšio (BFL) nuotr.
T. Lukšio (BFL) nuotr.

Dar prieš Velykas LRT kanalo žiūrovai turėjo galimybę išvysti prancūzų dokumentinio filmo premjerą „Kryžių kalnas. Tautos dvasia“. Režisieriaus Olivier Besse filme pasakojama apie Kryžių kalną, jo svarbą Lietuvai sovietinės okupacijos, nepriklausomybės atkūrimo metais ir jo dabartį.

Kryžių kalnas prancūzams tapo maištingos dvasios ir kovos už nepriklausomybę simboliu – taip rašoma filmo anonse. Bet juk tai mūsų miesto, Lietuvos istorijos atspindys. Kodėl rimto filmavimo ėmėsi kiti ir ką tai reiškia mums, lietuviams?

Kryžių kalnas kadre atsidūrė jau daug kartų

Šiaulių kino meno klubo pirmininkas ir Šiaulių kino muziejaus vienas iš kūrėjų Viktoras Gundajevas sako, kad reikėtų nepamiršti, jog Prancūzijoje pagrindinė konfesija yra katalikybė ir ten yra stipri katalikiška žiniasklaida. Tad visiškai suprantama, kad prancūzai domisi tokiais dalykais, kaip Kryžių kalnas.

O lietuvių filmai apie Kryžių kalną yra kuriami – sukurtas ne vienas, netgi 1988 m. Lietuvos kino studija dar sovietmečiu sukūrė filmą. Paskutinis filmas, kurį esame rodę dar praėjusiais metais – Daivos Grikšienės, įžymios žurnalistės. Ten pasakojama apie du kalnus – Lenkijos ir mūsų kryžių kalnus. Tai dviejų dalių, valandos trukmės filmas. Tad ne tik lietuviai, bet ir šiauliečiai šita tema kuria. Negalima sakyti, kad šiuo atveju yra kažkoks abejingumas“, – sako V. Gundajevas.

Pasak jo, puiku, kad prancūzai kuria tokius filmus. O pasikapsčius po Kryžių kalno kino istoriją tenka atrasti, kad jį filmavo italai, ir lenkai, o užpernai – vengrų grupė. Kryžių kalnas naudojamas nereliginio turinio, meniniuose filmuose kaip egzotinė vieta.

Anot V. Gundajevo, 1995 – 1997 metais „Discovery“ kanalas ilgą siužetą padarė apie kelionę per Lietuvą ir nemažai vietos skyrė Kryžių kalnui dokumentiniame filme, pasakojančiame apie tris Baltijos valstybes. „Tik mes daug ko nežinome ir nematome. Štai jeigu filmavimo grupė bendradarbiauja su vietiniais šiauliečiais, tai girdime kažkokių nuogirdų, o jeigu savarankiškai atvyksta filmuoti, ne visada ir žinome, kad vyko filmavimas, o siužetas parodytas užsienyje“, – sako V. Gundajevas.

Kodėl apie Kryžių kalną profesionaliai – prancūzai?

Kraštotyrininkas, dizaineris Vilius Puronas sako, kad vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą negalima. Kryžių kalnas pats savaime prieštaringas reiškinys, neišsemiamų temų šaltinis.

„Kiek esu matęs filmuotos medžiagos, tai yra daugiausia mėgėjų darbai. Geriausiu atveju filmuota buvo, galima sakyti, atsitiktinio profesionalo arba praeivio. Smetonos laikais – turiu irgi įrašą – buvo filmuotas giedojimas arba atlaidai ant to kalno, bet jei tai ir profesionalaus kinematografininko darbas, tai yra reportažas – nedidelis ir atsitiktinis“, – aiškina V. Puronas.

Nepriklausomybės metais, pasak jo, visi pradėjome mylėti Kryžių kalną, tad keista: meilių daug, o organizacijų, kurios laiko save šio objekto prižiūrėtojomis, taip pat daug – daugiau nei 7.

„O kad būtų nufilmuota ir iš esmės į šitą dalyką pažvelgta per širdį, ne tik per objektyvą – tikrai nebuvo tokio atvejo. Prancūzai iš šono pasižiūrėjo objektyviai, pirmą sykį matydami tokį reiškinį pasauliniame kontekste. Ir nufilmavo taip, kaip kiekvienas lietuvis matome – čia šių kino kūrėjų profesionalumo dalis. Mums daugeliu atvejų trukdo mūsų požiūris: vienas žiūrėtojas Kryžių kalną mato per religinę, kitas – per tautinę, trečias – per egzistencinę plotmę“, – aiškina V. Puronas. Tad tai mums tarsi ir kiša koją.

O prancūzai, V. Purono teigimu, pamatė mūsų Lietuvą istoriškai, filosofiškai, remdamiesi savo išmintimi. „Tad noriu pasidžiaugti režisieriumi O. Besse darbu. Jis filmavo išties daug, bet medžiagą sukomponavo taip, kad ji tapo mums, bet kuriam iš lietuvių, sava: ir bažnytininkams, ir tautininkams, ir ateistams, ir turistams“, – tikina V. Puronas, pareikšdamas, kad šiame filme sugebėta pakilti virš mūsų kasdienybių ir ribotumo.

Kraštotyrininkas gali paliudyti, kad daugybė atsitiktinių žmonių dalijo komplimentus už filmą, už paties dalyvavimą filme, o daug jų sulaukė ir menotyrininkas profesorius Vytenis Rimkus – vertingi jo apibendrinimai, kuriais jis filme pasidalijo.

„Lygiai tas pat yra ir su kitais pasisakiusiais žmonėmis – kiekvienas jų netuščiažodžiavo ir pasakė tai, ką sako jo širdis, o ne lūpos. Man belieka pykti – ar ant savęs, ar ant prancūzų, ar ant režisieriaus, kad jie už mus, lietuvius, padarė filmą apie mūsų lietuvišką įžymybę, o iš kitos pusės ir džiaugtis, nes tas objektyvumas šneka už mus, už kalną, šneka ir už jų kūrybinį profesionalumą“, – sako V. Puronas.

V. Puronas neabejoja, kad kalnas bus dar filmuojamas, bet reikia valingo ir kartu talentingo mūsiškių žingsnio.

Kas mums savaime suprantama, užsieniui – tikras atradimas

Menotyrininkas profesorius V. Rimkus šypsosi: štai kaip gyvenime išėjo, kad su žmona tapo aktoriais. Teko profesoriui šiame filme pakalbėti apie mūsų įžymybę. „Bet šis filmas yra savotiškas vertinimas, ne tik bendralietuvišku, bet žymiai platesniu požiūriu – akcentas įdėtas pasauliniu mastu. Apie Kryžių kalną ir taip pasaulis žino, bet filmas prisidės prie tolesnės sklaidos, unikalumo – kažkur yra tokių dalykų, kurių kitur nėra. Ir pati istorija – Kryžių kalno griovimas ir atstatymas – irgi atrodo neįtikėtinas, užsieniečiai gali nepatikėti, kad taip yra buvę“, – sako V. Rimkus.

Tarpininkaujant V. Puronui taip ir atvyko O. Besse filmavimo grupė į Rimkų namus. „Pasodino, vieną kitą klausimą uždavė ir aš pats plepėjau. Štai tokia detalė – sceną, kai jie skambina mums į duris, kartojo kokius penkis kartus. Tai aš po to pagalvojau, kad filmuotojas tikrai yra profesionalas“, – sakė profesorius.

Pasak jo, tai jau ne pirmas prancūzų filmas apie Kryžių kalną, filmą kūrė dar ir australai – šis buvo rodomas Australijoje, JAV, bet į Lietuvą nebuvo atkeliavęs. Filmavo ir suomiai. O profesorių dažnai pasikviečia pakalbėti.

Tai dar kartą pasitvirtina, kad Kryžių kalnas domina labai įvairiais aspektais. „Suomiai domėjosi kitais dalykais – juos, pavyzdžiui, domino, kaip čia sutelpa įvairūs tikėjimai, juos domino nekatalikiški kryžiukai, kaip tie tikėjimai su ateizmu susiję. Tad užsieniečiai turi savo idėjas“, – aiškina V. Rimkus.

O pirmuosius filmo kūrėjus iš Prancūzijos prieš maždaug 12–13 m. domino ekonominė ir materialine pusė, jie domėjosi kryžių dirbėjais ir jų profesija, laukė porą dienų, kol sulaukė nešamo kryžiaus nuo plento į Kryžių kalną.

Apskritai V. Rimkaus kryžiaus ženklo paaiškinimai užgniaužia kvapą – ne veltui kuriantiems apie Kryžių kalną filmus verta žinoti jo pavardę. „Iš esmės buvo bandoma surasti tarpinę situaciją tarp gyvybės ir mirties. Nukryžiuotas kurį laiką gyveno, jis tarytum pereina iš žemiškos į dangišką būklę, iš gyvenimo į mirtį. Piramidės buvo statomos kaip antkapiai, jungiantys žemę su dangumi. Per Evangeliją kryžius aiškina priešingą atėjimą – grįžtama iš mirties į gyvenimą. Kiekvienas kryžiukas ant mūsų antkapio liudija, kad būsime prikelti. Tai iš dalies tas elementas kryžių kalne yra“, – sako menotyrininkas. 

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...