captcha

Jūsų klausimas priimtas

Rašytojo A. Vienuolio auklėtiniai susitiko po 70 metų

Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus pakvietė susitikti rašytojo A. Vienuolio auklėtinius, prieš 70 metų baigusius Anykščių gimnaziją. Į kvietimą atsiliepę devyniasdešimtmečiai su dabartiniais gimnazistais dalijosi prisiminimais apie rašytoją ir savo gyvenimo kelią.
A. Baranausko ir A. Vienuolio memorialinis muziejus, „Wikimedia Commons“ nuotr.
A. Baranausko ir A. Vienuolio memorialinis muziejus, „Wikimedia Commons“ nuotr.

Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus pakvietė susitikti rašytojo A. Vienuolio auklėtinius, prieš 70 metų baigusius Anykščių gimnaziją. Į kvietimą atsiliepę devyniasdešimtmečiai su dabartiniais gimnazistais dalijosi prisiminimais apie rašytoją ir savo gyvenimo kelią.

Devyniasdešimtmetis Povilas Baliūnas rodė nuotraukas, kuriose 1945-ųjų pavasarį su savo vieninteliais auklėtiniais – Anykščių gimnazijos antrąja abiturientų laida – įsiamžinęs rašytojas A. Vienuolis-Žukauskas. Tuo metu į septintą dešimtį įžengusio A. Vienuolio vaistinė, kurioje dirbo, buvo sugriauta, o Anykščiuose labai trūko mokytojų, todėl jo paprašyta dėstyti rusų kalbą gimnazistams.

„Prisimename jį ne tik kaip rašytoją, bet ir kaip mokytoją, kaip žmogų, kurį gyvenimas nubloškė į gimnaziją. Jis turėjo įtakos 30-čiai jaunų anykštėnų, kuriuos nukreipė eiti tiesiu keliu, išlikti orius. Šiandien matėme tuos žmones, džiaugiamės, kad jie 70 metų nešasi šitą A. Vienuolio palinkėjimą“, – sakė A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus koordinatorius Tautvydas Kontrimavičius.

Kiek mokinių tada baigė gimnaziją – neaišku, nes kai kurie jaunuoliai slapstėsi nuo grėsusių sovietų represijų ir praleisdavo pamokas. Po 70 metų pakviesti susitikti iš trylikos esančių gyvų auklėtinių atvyko tik penki. 

„Gal mes jį ne visai supratome, ir rusų kalba mums buvo svetima, bet auklėtojas jis buvo puikus. Mes – anykštiečiai, o jis buvo Anykščių siela. [...] Jis pasakojo įvairius gyvenimo įspūdžius“, – prisimena A. Vienuolio auklėtinė Teklė Gilytė-Paulauskienė.

„Į gamtą kartu išeidavome. [...] Sako – kokios gražios vietos, kokie skardžiai, reikia prižiūrėti, reikia saugoti, tausoti. Nueidavome net iki Puntuko, gėrėdavosi, kokie ąžuolai auga. Sakydavo – gal jūs miškininkais būsite“, – pasakoja A. Vienuolio auklėtinis P. Baliūnas.

A. Vienuolio paskatinti dalis auklėtinių tapo miškininkais, vaistininkais, kaip ir jis, kiti – agronomais, inžinieriais, pedagogais. Susitikime prisiminta daug istorijų. Viena jų – kaip auklėtojas pataisė vaikinams gimimo metus.

„Kad nepatektų į kariuomenę, nes jeigu buvo 1925-tų [metų gimimo], buvo šaukiamojo amžiaus, ir jau vidurinėje mokykloje galbūt mokytis nebegalėjo“, – sakė A. Vienuolio auklėtinis Cezaris Lapienis.

A. Vienuolio auklėtiniai dėkojo muziejaus darbuotojams už galimybę susitikti po 70 metų.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...