captcha

Jūsų klausimas priimtas

J. Čerškutė. Atminties patikra, arba Naujus leidimus bežvalgant (knygų apžvalga)

Literatūros kritikė dr. Jūratė Čerškutė LRT Klasikos laidoje „Ryto allegro“ apžvelgia Nobelio literatūros premijos laureato prancūzų rašytojo Patricko Modiano romanus „Povestuvinė kelionė“ ir „Iš užmaršties gelmių“, Sigito Parulskio esė rinkinio „Nuogi drabužiai“ naują leidimą bei eilėraščių rinkinį „Be teisės sugrįžti“.
Literatūros kritikė dr. J. Čerškutė. LRT nuotr.
Literatūros kritikė dr. J. Čerškutė. LRT nuotr.

Literatūros kritikė dr. Jūratė Čerškutė LRT Klasikos laidoje „Ryto allegro“ apžvelgia Nobelio literatūros premijos laureato prancūzų rašytojo Patricko Modiano romanus „Povestuvinė kelionė“ ir „Iš užmaršties gelmių“, Sigito Parulskio esė rinkinio „Nuogi drabužiai“ naują leidimą bei eilėraščių rinkinį „Be teisės sugrįžti“.

Praėjusių metų spalį, išgirdus, kad Nobelio literatūrine premija apdovanotas prancūzų rašytojas P. Modiano, teko pri(si)pažinti, kad nesu skaičiusi nė vieno jo romano, nors „Baltų lankų“ leidyklos knygynėlyje ne kartą akis kliuvo, iki galo taip ir neužkliudama, už rašytojo knygos „Horizontas“. Švedijos akademija, Nobelio literatūrinę premiją skirianti vadovaudamasi premijos steigėjo Alfredo Nobelio valia „apdovanoti kūrėją, parašiusį iškiliausią idealistinės / idealios (dėl pastarosios formuluotės nuolat kyla ginčų) krypties darbą“, P. Modiano apdovanojo „už atminties meną, prikėlusį sunkiausiai apčiuopiamus žmonių likimus ir atskleidusį okupacijos metų tikrovišką pasaulį“.

Puikiai pamenu, kad, pasklidus šiai vienai laukiamiausių literatūrinio pasaulio naujienų, akimirką pagalvojau (kaip kad dažnas pagalvoja apie komisijų nutarimus ir laureatus), koks įdomus ir keistas komisijos sprendimas, kažkoks nežinomas, t.y. negirdėtas rašytojas! Kiek teko matyti ir girdėti, taip galvojau ne aš viena, tądien Lietuvoje populiariausiame socialiniame tinkle vyko daug virtualių diskusijų apie P. Modiano, kurias linksmai vainikavo net ir ekonominis aspektas: prieš Nobelio žinią rašytojo romanas „Horizontas“ kainavo vos keturis litus, o po šios žinios, skaitytojams ėmus aktyviai domėtis – pabrango iki beveik 20 litų.

Apie P. Modiano ir jo kūrybą tą didžiosios žinios dieną teko laimė ir garbė kalbėtis su tuo metu Vilniuje paskaitas skaičiusi garsiu naratologu ir prancūzų literatūros tyrinėtoju Geraldu Prince’u. XX amžiaus prancūzų romano istoriją, aprėpiančią beveik 1000 tekstų, rašantis mokslininkas teigė, kad P. Modiano pastaruosius 40 metų yra grakščiausias prancūzų rašytojas iš esmės rašantis vieną ir tą patį romaną, kurį sulig kiekvienu nauju tekstu permodeliuoja iš naujo. Iš tiesų 30 romanų nuo savo debiuto 1968 m. parašęs P. Modiano viename interviu prisipažino, kad taip dažnai romanus rašo „todėl, kad parašęs kiekvieną knygą jaučiuosi ir vėl susimovęs. Tada iš karto pradedu kitą.“

Pažintį su P. Modiano kūryba pradėjau nuo bene garsiausio jo romano „Tamsių krautuvių gatvė“ (lietuviškas Prano Bieliausko vertimas pirmąsyk publikuotas 1993 m.), 1978 m. pelniusio P. Modiano Gonkūrų premiją. Perskaičius šį kuklios apimties romaną, jaučiausi it mane būtų apglėbęs perregimas skaidraus, bet jaukaus liūdesio dėl praeities šydas. (Apskritai P. Modiano tekstų skaitymo ir suvokimo formulė galėtų būti tokia: perskaitai per kelias valandas, o nuotaika ir įspūdis lieka iki ilgam, pavyzdžiui, man neblėsta nuo lapkričio mėnesio). P. Modiano neabejotinai yra atmosferinis rašytojas ta prasme, kad geba prikelti praėjusį laiką ir jame esančius taip gyvai it tikrame prancūziškame filme iš septintojo dešimtmečio.

Panašų įspūdį ilgam palieką ir ką tik leidyklos „Alma littera“ viena knyga perleisti (pirmąsyk lietuviškai publikuoti 1999 m.) du P. Modiano romanai „Povestuvinė kelionė“ (iš prancūzų kalbos vertė Aurelija Leonavičienė) ir „Iš užmaršties gelmių“ (iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė). Jie kartu su „Tamsių krautuvių gatve“ mano sąmonėje sugulė kaip iš tiesų vienas ir tas pats pasakojimas apie atmintį, jos labirintus ir užkaborius, apie Antrojo pasaulinio karo metus ir okupuotą Paryžių bei mėginančią prie kintančių istorinių ir politinių aplinkybių prisitaikyti visą Prancūziją. Svarbu pabrėžti, kad veik visi rašytojo romanai yra konstruojami flashback, to žvilgsnio į praeitį, principu: visi jo veikėjai, kalbėdami dabartyje, savo istorijas audžia ir pina iš praeities ir apie praeitį, apie gyvenimą, buvusį prieš 20, 30 metų (dažniausiai tai būna Antrojo pasaulinio karo ir okupacijos laikas), apie jo įtakas ir poveikį dabarčiai.

Romano „Povestuvinė kelionė“ (parašytas 1990 m.) veikėjas, pavargęs nuo savo gyvenimo ir profesijos, bėga nuo jų ir savo artimiausių žmonių, prisimindamas Antrojo pasaulinio karo metais Prancūzijos Rivjeroje sutiktą porą. Sekdamas jų gyvenimo pėdsakais, pagrindinis veikėjas Žanas svarsto gyvenimą dažnai persmelkiančios tuštumos jausmą, kurį sukelia nuostabus pavargimas – nuo visų ir visko. Mano manymu, tai vienas geriausių literatūrinių absoliutaus nuovargio portretų. Romanas „Iš užmaršties gelmių“ (publikuotas 1996 m.) – kiek kitoks, palyginti su „Povestuvine kelione” tekstas, jame daugiau jaunystės nesvarumo ir netgi lengvabūdiškumo. Galima sakyti, kad tai absoliučiai prancūziška meilės istorija, įsipainiojusi į keistus trikampius ir ankštus Lotynų kvartalo viešbučių kambarius, iliustruojanti atminties fenomeną ir tą keistą jo veikimo būdą, kuomet gyvenimo marginalijos ima virsti gyvenimo centru.

Abiejų šių romanų veikėjai (kurie yra ir pasakotojai) atmintį išnaudoja kaip galimybę dar kartą išgyventi asmeninę istoriją, taip dar kartą naujai sukuriant, perkuriant ir patį save. Modiano yra jausmų ir nuotaikų rašytojas, unikalus ir vienintelis toks, todėl kad nebūdvardiškas. Modiano yra paprastų ir skaidrių it krištolas sakinių meistras, jo kalba taupi ir itin tiksli, vengianti nepamatuotos patetikos ir retorikos. Būtent jų nebuvimas kuria perregimo ir meditatyvaus šviesumo įspūdį, kuriame kaip gyva, nors ir muziejinė vertybė apsigyvena ir jau nebeegzistuojantis šeštojo-septintojo dešimtmečio Paryžius – toks truputį dulkinas, šviesiai pritemęs, apgaubtas sepijos spalvos, kupinas kavinių ir viešbučių kultūros ir svaigios meilės trajektorijų. Toks, it būtų, pavyzdžiui, iš François Truffaut filmų. Ir tai leidžia konstatuoti, kad Modiano proza, būdama nedaugiažodė yra labai kinematografiška ir daugiavaizdė.

* * *

Šių metų vasario 10-ąją 50 metų sukako Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui, vienam garsiausių ir skaitomiausių pastarojo dešimtmečio lietuvių rašytojų S. Parulskiui. Ketvirtį amžiaus aktyviai lietuvių literatūros lauke kuriantis S. Parulskis savo populiarumo ir beveik besąlygiškos skaitytojų meilės liniją ryškiau ėmė brėžti sulig naujo tūkstanmečio riba. Tai buvo 2002 metai, kai iki tol tik poezijos ir dramos knygas publikavęs žinomas poetas ir dramaturgas S. Parulskis skaitytojams pateikė iškart du prozos veikalus: pirmajį savo romaną „Trys sekundės dangaus“ ir pirmąjį esė rinkinį „Nuogi drabužiai“.

Galvojant apie šiuolaikinės – pastarųjų dviejų dešimtmečių – lietuvių literatūros raidą ir vidinius lūžius, 2002–ieji yra ryškūs kaitos metai. Dabar, žvelgiant iš laiko perspektyvos, atrodantys netgi gamtiškai natūralūs, tos prigimtinės kaitos prasme. Tais metais anapusybėn pasitraukė du didieji lietuvių prozos grandai Ričardas Gavelis ir Jurgis Kunčinas, be kurių pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio prozos žemėlapis absoliučiai neįsivaizduotinas, nes būtent tuo metu jie publikavo savo geriausius ir garsiausius romanus. Tais metais lietuvių literatūroje pamažu besivysčiusi ir populiarėjusi esė pasiekė savo apogėjų: penki garsūs kūrėjai, pagarsėję esė rašytojai Alfonsas Andriuškevičius, Gintaras Beresnevičius, Sigitas Geda, S. Parulskis ir Giedra Radvilavičiūtė išleido eksprementinį romaną, skambiu ir į bendrąją vartoseną ilgam įėjusiu pavadinimu „Siužetą siūlau nušauti“, kurio tęsinys to paties pavadinimo Giedros Radvilavičiūtės esė skambėjo taip: „ir palaidoti su derama pagarba“. (Bet kam tas tęsinys, kai pradžia tokia skambi ir esmiška.)

Taigi tais 2002-aisiais, kai siužetą buvo siūloma nušauti, S. Parulskis išleido pirmąjį savo esė rinkinį „Nuogi drabužiai“, kurio didžioji dalis tekstų iki tol jau buvo publikuota kultūros savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“, ir kurį šiemet, praėjus trylikai metų nuo pirmosios publikacijos perleido leidykla „Alma littera.“

Pats rašytojas dabar, 2015-aisiais, nuo knygos viršelio skaitytojui byloja, kad „jau neprisimenu, kokia tai buvo knyga ir kada tai buvo.“ O aš prisimenu puikiai: mokiausi paskutinėje gimnazijos klasėje ir per literatūros pamoką pirmąkart perskaičiau „Vakarą su Ganytoju“. Nebeprisimenu tik vieno – ar buvo dar kitas šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrinys, taip giliai įstrigęs mokykliniais metais ir taip ilgam palikęs tokį įspūdį. Mintys tąsyk paveikslą piešė beveik tobulai, Šarūno Saukos maniera, su žemišku lietuvių literatūros Ganytoju Kristijonu Donelaičiu, ir, žinoma, tais agurkiukais. Tas paveikslas išliko – ką tik, naujai skaitydama, nebepamenu kelintąkart, pasitikrinau. Viskas taip pat, su mažomis moduliacijomis, kaip ir tada, tais 2002-aisiais, per tą pamoką.

Iš tiesų, „Nuogi drabužiai“ įsiminė ne man vienai – daugelis literatūros kritikų būtent šią knygą vadina pirmuoju S. Parulskio bestseleriu ir nuo jos skaičiuoja rašytojo sėkmės, taigi populiarumo, istoriją. 2015 metais šią knygą jau galima skaityti netgi ir iš šiuolaikinės literatūros istorijos perspektyvos – vertinant lietuvių prozos slinktį, tą esėjimo etapą ir be jokios abejonės, iš minčių nepaleidžiant ir paties rašytojo konteksto. Pastarasis itin svarbus, mėginant suvokti, ką reiškia parulskiška eseistika, arba tas kiek kalambūriškas sakymas „Parulskis yra Parulskis.“ Būtent šie dalykai dabar kaip niekad, praėjus daugiau nei dešimtmečiui, ir jau po kitų rašytojo tekstų, pirmapradiškai ryškėja „Nuoguose drabužiuose“ – tuštuma, kūnas, grubūs sakiniai, po jais besislepiantys jautrūs ir skaudūs, tam tikra prasme mirtingi (mirtį nujaučiantys, ją apmąstantys) santykiai su savimi ir aplinka, ir galiausiai – su niekuo nesupainiojama parulskiška poetika, nerianti, tiksliau, kiaurai skrodžianti iki egzistencijos juodųjų gelmių.

Man gaila tik vieno, bet labai svarbaus dalyko, kad su „Nuogų drabužių“ tekstais į naują leidimą nepersikėlė 2002-ųjų viršelis – Šarūno Saukos 1998 m. paveikslas „Sakmė apie Sigitą Parulskį” – iškalbus, (vizualinės) prasmės taškus S. Parulskio prozai sudėliojantis ir dialogiškai su ja kalbantis kūrinys. Nesant jo, ištikiausiems S. Parulskio gerbėjams siūlau greta naujo „Nuogų drabužių“ leidimo dialogiškai, paraleliai skaityti irgi ką tik pasirodžiusią S. Parulskio eilėraščių rinktinę „Be teisės sugrįžti“ – kaip tą būtinąjį rašytojo prozos intertekstą ir pamatinę visos jo kūrybos dalį. Šiame subtiliai (kūrybiškai) paprastai išleistame rinkinyje S. Parulskio eilėraščiai iš jo ankstesnių rinkinių ir keletas naujų eilėraščių. Perfrazuojant rinkinio pavadinimą, galima tarti, kad pasinėrę, nesvarbu kada – ar tik dabar, ar jau seniai į S. Parulskio kūrybą, nebeturėsite teisės sugrįžti – į laiką, buvusį prieš tai ir į save patį, ankstesnį. Tokios teisės, kaip matyti iš paskutinio rinktinės eilėraščio, tuo pačiu pavadinimu kaip ir knyga, nebeturi ir S. Parulskio eilėraščio subjektas: „ir tik dabar, kai viskas jau baigiasi / kai reikia apibendrinti, aptarti rezultatus, rengti konferencijas / ir švęsti garbingus jubiliejus, aiškėja, kad sala negyvenama / kad mes čia be teisės sugrįžti.“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...