captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mados ekspertė: yra vienas stilius, į kurį orientuojamės visi

Visi žmonės orientuojasi į jaunimo stilių, kuris, nors ir turi labai daug subkultūrinių atmainų, išsiskiria jaunatviškumu. Taip teigia knygos „Mada ir asociacijos“ autorė, Vilniaus dailės akademijos Kostiumo dizaino katedros vedėja Jolanta Vazalinskienė. Pasak jos, šiandien vyrauja jaunystės kultas, ir drabužį, su kuriuo atrodytų vyresnis, gali pirkti nebent jaunas žmogus, einantis į darbo pokalbį. 
Sipa USA/Scanpix nuotr.
Sipa USA/Scanpix nuotr.

Visi žmonės orientuojasi į jaunimo stilių, kuris, nors ir turi labai daug subkultūrinių atmainų, išsiskiria jaunatviškumu. Taip teigia knygos „Mada ir asociacijos“ autorė, Vilniaus dailės akademijos Kostiumo dizaino katedros vedėja Jolanta Vazalinskienė. Pasak jos, šiandien vyrauja jaunystės kultas, ir drabužį, su kuriuo atrodytų vyresnis, gali pirkti nebent jaunas žmogus, einantis į darbo pokalbį. 

„Pažiūrėkite – televizoriuje beveik net žilo vyro (ne tik moters) nepamatysite, vadinasi, mes visi jaunėjame įvairiais būdais. Ką daro kosmetologai, chirurgai, sportas, maistas... O kas norės nusipirkti tokį drabužį, su kuriuo atrodytų vyresnis? Nebent visiškai jaunas žmogus, kuriam reikia įsidarbinti, o išvaizda neatitinka tos vietos ar pareigų, į kurias jis pretenduoja“, – sako mados ekspertė.

Stilius, anot jos, iš esmės skiriasi nuo mados. Stilius – tai priemonės, išreiškiančios žmogaus poziciją, požiūrį į gyvenimą, o mada – paprasčiausias diktatas, komercinis kabliukas, kuriuo gaudomi žmonės: „Jei tavo kelnės ne to pločio ar ne tos spalvos, būtinai turi nusipirkti to pločio ir tos spalvos.“ Tačiau šiandien yra ir tokios mados, kurios neįperka niekas. Tokie drabužiai, J. Vazalinskienės teigimu, nenugula į jokias spintas, o yra sukarpomi į smulkiausius skutelius. 

– Knygą „Mada ir asociacijos“ pradedate nuo antikos. Rašote, kad tada žmonės beveik nekirpo ir nesiuvo drabužių. Kodėl?

– Jie nemokėjo, nebuvo lekalų, todėl drabužiai ties pečiais buvo sukabinami, ties juosmeniu rišo įvairiomis virvėmis arba medžiagos gabalais, klostydavo, susegdavo ir tokiu būdu pritaikydavo prie figūros. Tačiau rišama ir segama buvo ne bet kaip – buvo griežtai nustatytas nešiosenos būdas, kuris, kaip ir aprangos ilgis, medžiaga, dekoras, teikė informaciją apie lytį, turtinę, visuomeninę, šeiminę padėtį ir daug kitos informacijos.

– Antikos architektai statė tokius statinius, bet žmonės nemokėjo sukirpti ir susiūti drabužių. Ką tai galėtų reikšti?

– Tiesiog nebuvo patirties. Drabužis Europoje pradėtas kirpti tik gotikos laikotarpiu, maždaug XII–XIII a., kai atsirado lekalai.

– Ką reiškia „atsirado lekalai“?

– Atsirado meistrystė. Maždaug V a. po Kristaus atsirado kelnės. Bet nereikia įsivaizduoti, kad tokios kelnės, kaip mūsų. Tai buvo kažkokia pala, padalinta į dvi dalis ir sukabinta. Praėjo labai daug amžių, kol atsirado šonuose sukabinti drabužiai, kol atsirado prigludimas, apkirpimas, kol rankovės pradėtos rišti virvelėmis, o paskui jas imta prisiūti.

– Vėlesniais amžiais atsiranda auksas, brangakmeniai, daug detalių. Kodėl toks poreikis kyla būtent vėliau?

– Antikoje irgi buvo aukso, juo siuvinėjama. Kodėl? Jau minėjau, kad apranga buvo tam tikra informacinė sistema, ženklų kalba, kuri rodė turtinę padėtį ir t. t. Juk ir šiandien mes perkame tam tikrų ženklų drabužius, kad susitapatintume su kažkokiu sluoksniu. Taip buvo ir tais laikais, ypač gotikos laikotarpiu, kai žmonės norėjo save parodyti kaip prabangesnio sluoksnio atstovus. Tad aukštesnis sluoksnis turėjo rasti vis daugiau išskirtinių ženklų, o auksas, brangakmeniai – tai, kas sunkiai pasiekiama, tampa priemone išsiskirti.

– Kada atsirado masinė produkcija?

– XIX a., kai atsirado siuvimo mašinos, to paties daikto atkartojimas. Pirmieji daiktai buvo paprasčiausi baltiniai. Paskui atsirado vyriški drabužiai, dar vėliau – moteriškos palaidinės, sijonai.

– O jei kalbėtume apie individualaus stiliaus atsiradimą ir tarptautinę madą? Paryžius buvo tarsi ta pradžia – jis pasauliui diktavo stiliaus pojūtį, skonį ir tendencijas.

– Noriu patikslinti – madą reikia atskirti nuo stiliaus. Mada yra tam tikras diktatas, tam tikros aiškiai apibrėžtos tendencijos. Ir šiandien žmonės kartais klausia, kokios kelnės madingos. Tai komercinis kabliukas, kuriuo gaudomi žmonės: jei tavo kelnės ne to pločio ar ne tos spalvos, būtinai turi nusipirkti to pločio ir tos spalvos. Iš tikrųjų mados diktatas baigėsi maždaug 1967–1968 m., kai atsirado hipiai, individualus stilius, individualus gyvenimo būdas, individualus savęs pateikimas. Tada ir atsirado stilių įvairovė – tam tikros išraiškos priemonės, tokios kaip forma, dydis, spalva, faktūra, išreiškiančios žmogaus poziciją, galbūt požiūrį į gyvenimą, galbūt seksualumą ir t. t. Taigi tai tapo individualia kalba.

– Galbūt ne Paryžius pirmiausia diktavo madas?

– Vis dėlto maždaug XV a. Paryžius pradėjo diktuoti madas ir skleisti šitą informaciją. Sukurtus drabužius išvežiodavo specialūs prekybininkai, nes tuo metu buvo visai kitas komunikavimas. O tai buvo kopijuojama, nes Paryžius buvo tokioje vietoje, į kurią suplaukdavo visa geroji informacija. Maždaug XIX a. į mados sostinę pradėjo pretenduoti anglai, nes vyriška mada tapo labai funkcionali bei praktiška. Imta daryti įtaką moteriškai madai, nes moterys norėjo lygių teisių, nenorėjo sėdėti namuose ir joms atrodė, kad, korsetus, sukneles su daug raukinukų ir t. t. pakeitusios į kostiumą, panašų į vyrišką, jos priartės prie vyrų. Taigi iš pradžių madą diktavo vyrai, o dabar yra atvirkščiai – vyrai labai stebi moterišką madą.

– Įdomios tendencijos. Vadinasi, Londonas – vis dar mados sostinė?

– Ne, mados sostine tradiciškai paliktas Paryžius, jis niekada neužleido savo pozicijų. Žinoma, atsirado ir kitų į mados sostines pretenduojančių miestų – Londonas, Milanas, Niujorkas. Iš ten sklinda kiek kitokia informacija ir jie stengiasi, kad būtent jų pateikiama mada užkariautų rinką.

– Ar galėtume kažkaip apibrėžti šių miestų madą?

– Galima, yra jiems būdingų bruožų. Milano, arba italų, mada yra seksualiausia. Anglų mada (medžiaga, kirpimas) labai kokybiška, pedantiška, preciziška. Prancūzų mada eklektiška, ten gali atrasti visko kaip moters buduare: tai galbūt ir kičas, ir įvairių elementų deriniai, viskas skoninga, elegantiška, seksualu ir t. t. Niujorko madą galima apibūdinti kaip funkcionalią, iš dalies sportišką, lakonišką, neperkrautą.

– Ar yra koks nors drabužis, atspindintis mūsų meto vertybes? Ar yra tam tikra stilistika?

– Manyčiau, kad yra vienas stilius, į kurį mes visi orientuojamės. Tai – plačiąja prasme jaunimo stilius, kuris turi labai daug atšakų, labai daug subkultūrinių atmainų.

– Nesvarbu, koks žmogaus amžius, bet būtinas jaunystės elementas?

– Taip, vyrauja jaunystės kultas. Pažiūrėkite – televizoriuje beveik net žilo vyro (ne tik moters) nepamatysite, vadinasi, mes visi jaunėjame įvairiais būdais. Ką daro kosmetologai, chirurgai, sportas, maistas... O kas norės nusipirkti tokį drabužį, su kuriuo atrodytų vyresnis? Nebent visiškai jaunas žmogus, kuriam reikia įsidarbinti, o išvaizda neatitinka tos vietos ar pareigų, į kurias jis pretenduoja. Kartais būna, kad jaunuoliai auginasi barzdeles, kostiumus vilki, o vyresni vyrai labiau linkę atsegta apykakle vaikščioti, šaliką užsirišti ir šiaip šmaikščių detalių įvesti.

– Kas turėjo įtakos karo metų madai?

– Vienas svarbus veiksnys – medžiagų trūkumas, taigi pirmiausia buvo atsisakoma puošybos, prabangių medžiagų. Antra, atsirado mada kaip lopus jungti įvairių rūšių audinius. Tai madinga ir šiandien, bet tada taip buvo daroma iš poreikio, skurdo. Taip pat buvo paprastesnis kirpimas, kad būtų galima drabužius greičiau pasiūti, jie turėjo būti funkcionalūs, išeiginių nereikėjo. Po Pirmojo pasaulinio karo moterų apranga pasikeitė – tapo funkcionali, atsirado visokių kombinezonų, nes vyrų liko mažai, moterims reikėjo dirbti, taigi įtaką moterų madai darė darbo drabužiai. Po Antrojo pasaulinio karo buvo taip pat, bet tada atsirado pigių sintetinių medžiagų, be to, įtaką darė holivudiška banga. Moterys nuo tos depresijos pavargo ir pradėjo norėti puošnių, gražių, gražų gyvenimą atspindinčių drabužių.

– Koks yra holivudinis stilius?

– Tai – „Dior“, „Balenciaga“, moteris lėlė, moteris gėlė. 1955 m. – graži, seksuali moteris, kurios drabužiai prigludę, ryški iškirptė, minkšta draperija pabrėžia figūrą.

– Kodėl tais laikais (viduramžiais, rokoko), kai nebuvo skalbimo mašinų, kai buvo taip sudėtinga skalbti rankomis, kai ir vandens trūko, drabužiai buvo pūsti, raukti, daug detalių, nėrinių? Drabužis buvo neskalbiamas, vienkartinis? Jį nešiodavo tol, kol pasisiūdavo naują?

– Žinoma, higieniniai dalykai tada buvo visai kitokie negu šiandien. Apie kvapą tais laikais tik legendos sklando.

– Tai nebuvo blogas tonas?

– Ne, į iškirptes buvo kišamos specialios taurelės su kvepalais, kad sklistų geras kvapas. Bet noriu atkreipti dėmesį (nereikia netgi renesanso), kad vyrišką kostiumą XIX–XX a. pradžioje žmonės versdavo į kitą pusę, nes medžiaga jau blizgėdavo.

– Bet kokia medžiaga buvo stipri...

– Taip, vyras (ne aristokratas) turėdavo ne daugiau kaip vieną kostiumą, kurį dar paveldėdavo ir jo sūnus. Taigi kostiumas buvo vilkimas retai, pavyzdžiui, į bažnyčią, vestuves. Medžiaga turėjo būti stora (apie vasarinį ploną audinį net nebuvo kalbama), vilna buvo tokia, kad drabužis nesusidėvėdavo taip, kaip šiandien.

– Kaip po pasaulį pasklido rytietiška mada?

– Rytietišką madą paskleidė keliautojai. Jie atvežė šilkaverpius, šilką, šilkaverpystės technologijas. O egzotika moteris visada traukė. Galiu pasakyti įdomų faktą, kad labai dažnai prancūzus įkvėpdavo rusų mada, o rusus – prancūzų. Pavyzdžiui, kailiai prancūzams iš esmės nereikalingi, nes ten nešalta, bet atsirado ausinės kepurės ir kt. Tai prancūzams – egzotika.

– Vienu metu atsirado moters liūtės įvaizdis. Kas ir kodėl jį sukūrė?

– Čia moterų feminisčių politinės veiklos įtaka XIX a. pabaigoje. Moterų, kurios norėjo veiklos, atsistoti ant vienos pakopos su vyrais, kurios paminė tam tikras dorovines bei elgesio normas ir t. t. Moterys liūtės leido sau dėvėti kelnes, keiktis, rūkyti cigarus, su vyrais leisti laiką vakarėliuose, kad parodytų, jog jos tokios pačios.

– Kaip atrodė pirmoji mados reklama ir žurnalai? Kada tai atsirado?

– Pirma mados reklama buvo vežiojamos lėlės. Suknelės yra suknelės, bet reikia jas kažkaip parodyti, kad žmonės pirktų. Taigi tomis suknelėmis aprengdavo lėles, kurios iš pradžių buvo mažos, paskui – didesnės ir vadinosi „pandoromis“. Pandora – moteris, iš skrynios išleidusi blogį, matyt, todėl su ja lygino ir madą, nes madai buvo leidžiami pinigai. Taip pat pirmai reklamai priskiriami paveikslai, graviūros, kur žmonės vaizduojami su kostiumais. Tokia iš pradžių buvo sklaida, nes mada kito labai lėtai, per dešimtmečius, šimtmečius. Pirmieji žurnalai atsirado su spauda – tada pradėtos spausdinti graviūros. O XIX a. atsirado žurnalai su iškarpomis, modeliais. Nors tiek renesanso, tiek baroko laikais buvo tam tikrų knygų, kuriose būdavo surinktos suknelių graviūros. Bet kas tą knygą galėjo matyti... Žinoma, kad nedaug kas.

– Yra mada, kuri demonstruojama tik ant podiumo ir niekada neišeina į gyvenimą. Kodėl ji netampa kasdienybe?

– Tai yra verslas, vardo, ženklo kūrimas. Jei ant podiumo parodysime tai, ką nešiojame ar ką realiai masės perka, tai nieko nepatrauks, netaps ryškiu ženklu, kurį norėsis pirkti. Dizaineriai kuria kolekcijas, kurios praktiškai neparduodamos, netgi sunaikinamos, kad atskleistų savo kūrybinį genijų, idėjas, patrauktų, sudomintų. O tada išleidžiama žemesnės pakopos kolekcija „prêt-à-porter“ arba paskui komercinė kolekcija.

– Sakote, kad kolekcijas net sunaikina?

– Jei sukurtos kolekcijos niekas nenuperka į asmeninius fondus, dizaineris ar firma negali to daikto parduoti pigiau – kitaip praras vardą. Todėl tiesiog sukarpoma į smulkius gabaliukus ir sunaikinama, kad niekas nepradėtų nešioti to, kas nepriklauso.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...