captcha

Jūsų klausimas priimtas

I. Mitunevičiūtė: siurrealizmas vaikams ir popmetafizika suaugusiesiems (knygų apžvalga)

Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos darbuotoja, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė Inga Mitunevičiūtė laidoje „Ryto allegro“ pristato Gendručio Morkūno knygą „Vasara su Katšuniu“, Johno Boyne`o – „Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui“ ir Viktoro Pelevino romaną „Vabzdžių gyvenimas“.
A. Valantinienės nuotr.
A. Valantinienės nuotr.

Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos darbuotoja, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė Inga Mitunevičiūtė laidoje „Ryto allegro“ pristato Gendručio Morkūno knygą „Vasara su Katšuniu“, Johno Boyne`o – „Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui“ ir Viktoro Pelevino romaną „Vabzdžių gyvenimas“.

 Talentingai parašyta knyga visiems

Gendrutis Morkūnas „Vasara su Katšuniu“

„Jei knyga skirta visiems, tai ji suaugusiems, o jei parašyta talentingai, tai tada jau vaikams“, – tokia frazė nuskambėjo per Gendručio Morkūno knygos „Vasara su Katšuniu“ pristatymą Vilniaus knygų mugėje. Kad ši po dešimties metų pakartotinio leidimo susilaukusi knyga parašyta talentingai, niekam abejonių nekelia. Abejonės kyla, ar ji tikrai vaikams?

Pradėkime nuo to, kad ji apie vaiką – berniuką Bernardą, gyvenantį „dideliame mieste, Pamiršau Kokioje gatvėje, Nebežinau Kokiame name“, „dviejų kambarių bute antrame aukšte“. Apie gerą berniuką, nes pasak pasakotojo klasifikacijos: „žmonės susideda iš moterų, vyrų ir vaikų. O vaikai – iš berniukų ir mergaičių. Mergaitės ir berniukai būna geri ir nelabai“ (p. 15). Ir nelaimingą, nes kita klasifikacijos pakopa skirsto berniukus „į laimingus ir nelabai“.

Nors pasakotojas prašo neklausti, kodėl berniukas nelaimingas, nes visi nelaimingi berniukai geri, bet ne visi geri nelaimingi, o, užuot klausinėjus, reikia tiesiog gyventi, išduosiu – Bernardas nelaimingas, nes nesijaučia mylimas. Jo tėvai demokratiški, visada išklauso sūnų, tėtis tada linksi galva, o mama iš susižavėjimo ūkčioja, bet Bernardas jaučia, kad nei vienas, nei kitas jo nesiklauso. Be to, Bernardą kamuoja daugybė egzistencinių klausimų: „Bernardas nė sykio nebuvo sutikęs simpatiško šuns. Jam atrodydavo, kad pukšintis namas vieną dieną sugrius. Išėjęs į gatvę, norėdavo grįžti namo, o būdamas namie norėdavo kažko, bet nežinodavo ko. (...) Vakarais Bernardas žiūrėdavo pro langą ir svarstydavo, kas būtų, jeigu jų gatvė sugalvotų susiaurėti. Jis kasdien matydavo griaunamus namus, kertamus medžius ir platinamas gatves, bet niekada nebuvo matęs, kad kas nors gatvėse statytų namus ar sodintų medžių ir taip jas siaurintų“ (p. 23).

Štai tada ir atsiranda Katšunis. Pamenu, pirmą kartą išgirdusi šios knygos pavadinimą, pagalvojau: „Na ar neužtenka visokių kiaulių-vorų, tai dar ir katšunių priviso...“ Ir apsirikau, smarkiai apsirikau! Ir labai dėl to džiaugiuosi! Šis Katšunis yra metafizinis gyvūnas, išdygstantis tada, kai tau labiausiai to reikia, išnykstantis kada panorėjęs ir įkūnijantis visa, ko labiausiai trūksta Bernardui – šilumą, meilę, drąsą. Jis viską žino, turi neginčijamą nuomonę ir nepalenkiamą valią atsispirti blogiui. Žinoma, jis turi nepaprastą išvaizdą: „Katšunis panašus ir į šunį, ir į katę. Jo akys keičia spalvą, o kailiuku gali bėgioti įvairiaspalvės bangos“ (p. 110). O svarbiausia – yra matomas ne visiems. Tik tiems, kuriems jo reikia. Įsivaizduojami draugai – nieko naujo tiek vaikų pasaulyje, tiek vaikų literatūroje. Bet šis draugas reikalingas tam, kad Bernardas užaugtų, išaugtų savo baimes, pažvelgtų į pasaulį kitaip ir... pagaliau pasijustų laimingas. Nes laimingam, pasak autoriaus, galima jaustis čia ir dabar, šioje planetoje, šiame mieste, šioje gatvėje ir name. Nereikia veržtis skristi į žvaigždes, nereikia jokių stebuklų, nes jie vyksta čia ir dabar, kiekvieną dieną, tiesiog po nosimi, tik reikia plačiai atmerkti akis, įsiklausyti, ką tau sako seni daiktai, praeivių žvilgsniai, griūnantys namai ir susimąstyti, kad gal jie, kaip ir tu pats, nori tiesiog... būti mylimi ir laimingi.

Šią knygą, balansuojančią tarp realybės ir baltosios magijos, šviesaus liūdesio ir susimąsčiusio džiugesio,  galima skaityti nuo bet kurios vietos ir bet kuriuo paros metu – prieš miegą, prieš darbą, jo metu, prieš valgį ir po, važiuojant troleibusu, einant į pasimatymą. Ypač einant į pasimatymą – nes knygoje galima sužinoti, kaip pasisveikinti su savo išrinktuoju taip, kad šis nepamirštų to visą dieną. Taip pat šią knygą galima skaityti po vieną ir po du, galima ir grupėmis, bet geriausia – šeimomis. Jaukiai gurkšnojant pieną, kuris kiekvieną kartą kvepės vis kitaip, jei kažkur netyčia pasirodys Katšunis.

Pakeliama skrydžio lengvybė

Johnas Boyne`as „Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui“

Johno Boyne`o „Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui“ – antroji šio žymaus airių autoriaus knyga lietuviškai. Nors ji skirta vaikams, neabejodama galiu teigti, kad pravers kiekvienam, nors kartą gyvenime susidūrusiam su kitoniškumo problema. Arba mokėjusiam, o gal tebemokančiam skristi.

Barnabis Broketas yra aštuonmetis berniukas, gimęs pačioje „normaliausioje“ šeimoje – jei ne pasaulyje, bent Australijoje tai tikrai. Jo tėtis teisininkas, mama šeimininkauja namuose, vyresnieji brolis ir sesė – patys paprasčiausi vaikai pasaulyje, ir šeima tuo be galo didžiuojasi. Baisiausias dalykas jiems – jei žmonės pagalvos, kad jie kuo nors išsiskiriantys ar „kitokie“ nei visi.

Štai tokioje paprastoje ir normalioje šeimoje gimsta nepaprastas berniukas – nuo pat pirmos savo gyvenimo minutės jo kūnas nepaklūsta pačiam svarbiausiam pasaulyje gravitacijos dėsniui, negali išsilaikyti ant žemės ir... skraido. Dėl to kyla galybė problemų – nuo čiužinių tvirtinimo ant lubų iki neįprasto ėjimo pasivaikščioti ar į mokyklą. Tėvai visokiausiais būdais bando pažaboti Barnabio sugebėjimą skraidyti, kad tik šis nekeltų įtarimų ir nepatogumų aplinkiniams: riša jį už skalbinių virvės, verčia nešioti pilną smėlio kuprinę ar skaityti knygą pririštam virvėmis prie sofos...

Šią knygą galima pavadinti siurrealistine: viskas deformuota, iškreipta, hiperbolizuota, bet kartu visiškai realu. Perdėtas normalumas darosi nebenormalus, nenormaliais laikomi visi, nors kiek išsiskiriantys iš aplinkos. Štai Grevelingo nepageidaujamų vaikų mokyklos labai jau simbolišku pavadinimu direktorė vardija joje besimokančių vaikų „nenormalias“, visuomenėje nepriimtinas ypatybes: „Kaip suprantu, jūsų mažasis Barnabis skraido. Na, ir kas? Pas mus mokosi šešerių metų berniukas, kuris šokuoja kaip kengūra. O viena mergaitė buvo sulaikyta alkoholinių gėrimų parduotuvėje per ginkluotą apiplėšimą, bet nė už ką nenori pasakyti, kur paslėpė grobį. Dar vienas laisvai kalba prancūziškai.“ (p. 53) O buvimas kitokiam virsta normaliausiu dalyku pasaulyje, kai normalioji Barnabio mama nusprendžia, kad gyvenimas be Barnabio bus lengvesnis visiems ir nusivedusi jį į atokią vietą prakerpa kuprinę su smėlio maišais... Tada prasideda Didžioji Barnabio Kelionė Namo. Tai reiktų suprasti ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Tiesiogine, nes berniukas įsitikinęs, kad turi vienintelę šeimą pasaulyje ir vienintelius namus, todėl paprasčiausiai privalo ten grįžti, perkeltine, nes pakeliui jis sutinka daugybę keistuolių, besiskiriančių iš kitų savo išvaizda, pomėgiais, gyvenimo būdu, nepabūgusių būti savimi, gyventi savo, o ne kitų primestą gyvenimą, ir padedančių Barnabiui įsisąmoninti, kad jis ypatingas, vienintelis ir nepakartojamas, ir turi teisę toks būti.

Atradęs pasaulio įvairovę ir net į tarpžvaigždinę erdvę pakilęs Barnabis vis dėlto grįžta namo. Ir čia jo laukia išeitis – gydytojai atranda jo skraidymo priežastį ir siūlo nesudėtingą operaciją, po kurios jis būtų toks kaip visi, normalus. Bet tai reiškia atsisakyti savasties, savo kitoniškumo, kuris yra prigimtinė ir neatimama žmogaus teisė. Tad Barnabis pasiryžta naujam skrydžiui – šįsyk be galimybės grįžti...

Popmetafizika, arba intelektinis iššūkis

Viktoras Pelevinas „Vabzdžių gyvenimas“

Vienas dzenbudistinis koanas klausia: „Galima išgirsti dviejų delnų pliaukštelėjimą. O kaip skamba pliaukštelėjimas vienu delnu?“ Atsakymo į šį klausimą neįmanoma rasti pasitelkus logiką, neįmanoma išmąstyti kokiu nors racionaliu keliu, vienintelis būdas – visiškai atsiverti pasauliui ir laukti tikrosios realybės žybtelėjimo, nušvitimo, kai atsakymas ateina pats... Tai nelengva. Turi atsisakyti konceptualaus mąstymo, sutramdyti protą, pajusti pojūčių iliuziškumą ir neišsigąsti tuštumos. Skaitydama žymaus rusų rašytojo Viktoro Pelevino vieną ankstyvųjų romanų „Vabzdžių gyvenimas“, pagalvojau, kad tai irgi koanas. Keista, kad susilaukęs tokio didžiulio populiarumo. O gal... atvirkščiai – juk kiekvienas atranda savo atsakymą, visiškai nelogišką, bet absoliučiai tikrą?

Dar keisčiau, kad šis romanas, publikuotas žurnale „Znamia“ 1993 m., lietuviškai pasirodo tik dabar, kai tam tikras prasmių klodas, buvęs ypač aktualus paskutiniame XX a. dešimtmetyje, jau tapo prisiminimais. O gal... atvirkščiai – nieko keisto? Juk tokį rašytoją publikuoti reikia drąsos. O drąsa turi užaugti.

Po „Vabzdžių gyvenimo“ dar 10 romanų vienas po kito išleidęs Pelevinas stebina literatūrinį pasaulį. Nesirodantis viešumoje, nedalyvaujantis literatūriniuose vakarėliuose, neatvykstantis atsiimti apdovanojimų, interviu dalijantis internetu, Pelevinas tapo beveik mistine figūra, mitu, palankiu įvairiausioms jo gyvenimo ir kūrybos versijoms sklandyti ore. Pati radikaliausia jų teigia, kad jokio Pelevino nėra, kad tai kolektyvinė skaitytojų sąmonės haliucinacija, virtuali realybė arba pati Tuštuma.

„Vabzdžių gyvenimas“ – mistinė alegorija apie žmones-vabzdžius, rūke traukiančius nesančio paplūdimio link, ridenančius prieš save mėšlo rutulius, kol galop jais tampa, skrendančius į šviesą, kuri ne kas kita, kaip tamsa, o tiksliau tas pats mėšlo rutulys, laikomas lempa. Skamba kaip girtos sapalionės, ar ne? Greičiau tai intelektinis iššūkis visiems, neišsigandusiems iš pirmo žvilgsnio akivaizdaus absurdo. Rebusas, kurį iššifruoti gali tik tam tikrą erudiciją įgijęs ar jos siekiantis skaitytojas. Pelevinas supina savo rašyme Vakarų filosofines sistemas su Rytų mistiniais mokymais, pasakas ir mitus su istorinėmis aktualijomis, magiją ir mistiką su artimiausio kiemo gyvenimo glamūru. Kartu tai ištisas intertekstas, patvirtinantis postmodernizmo teiginį, kad visos istorijos jau papasakotos, klausimas tik, kaip jos pasakojamos iš naujo, ir dekonstruojantis Rusijoje vis dar gajas utopines idėjas. Viena tokių yra idėja apie Rusiją kaip Trečiąją Romą, Romos imperijos ir galybės tradicijų perėmėją ir tęsėją, ypatingos misijos paženklintą ir imperializmo siekių neatsisakiusią, buvusios didybės nuolat besiilginčią valstybę. Pelevinas sužaidžia kalba ir Trečioji Roma virsta trečiuoju pasauliu: „Tai štai, jeigu parašytum „trečioji Roma“, o tada prirašytum žodį „Roma“ atvirkščiai, išeitų labai įdomiai. Iš vieno galo skaitysi „trečioji Roma“, o iš kito – „trečiasis pasaulis.“ (p. 67) Ir visiškai demaskuoja idėjos didybę: „Tarkime, pirmasis pasaulis yra Amerika, na, dar Japonija ir Europa. Trečioji Roma, tai yra trečiasis pasaulis – mes, Afrika ir Lenkija. O kas tuomet antrasis pasaulis? (...) Tikrai įdomu. Reikės išsiaiškinti, kokia šio posakio kilmė. Veikiausiai jokio antrojo pasaulio tiesiog nėra.“ (p. 69)

Romane atpažįstami paskutinio XX a. dešimtmečio visuomeniniai reiškiniai ir žmonių tipažai – besiveržiantys į netikrą šviesą ar besimurkdantys mėšle. Gyvenimo parodija, tačiau, tampa rimta priežastimi ieškoti tikrosios šviesos ar tikrosios realybės, daugiasluoksnis kūrinys įgyja kitą dimensiją: „Žiūrėk, kiek aplinkui šviesos ir tamsos. Rinkis ką nori, ‒ pasakė Dima“ (p. 86), Ir daryti tai ne ryt ar poryt, o čia ir dabar, nes „jeigu nori pasirinkti šviesą rytoj, o šiandien atsisveikinti su tamsa, iš tikrųjų tu tiesiog renkiesi tamsą“ (p. 85), nes „jokio kito vakaro tiesiog nėra“ (p. 161), nes „gyvenimas labai keistai suręstas. Kad išliptum iš šulinio, turi į jį įkristi“ (p. 147). Arba sužinoti, kaip skamba pliaukštelėjimas vienu delnu...

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...