captcha

Jūsų klausimas priimtas

Sovietmečiu stotelės leido išlaisvinti architektų saviraišką?

Viešojo transporto stotelės – dažnai dėmesio neatkreipiantys miestų infrastruktūros elementai, tačiau prieš kiek daugiau nei 50 metų daugelis jų atrodė visai kitaip. Stotelės tapdavo būdu architektams išlaisvinti saviraišką sovietinės ideologijos rėmuose
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Viešojo transporto stotelės – dažnai dėmesio neatkreipiantys miestų infrastruktūros elementai, tačiau prieš kiek daugiau nei 50 metų daugelis jų atrodė visai kitaip. Stotelės tapdavo būdu architektams išlaisvinti saviraišką sovietinės ideologijos rėmuose.

Tuo metu vadinamojoje didžiojoje architektūroje vyravo sovietinis modernizmas, kuris visada bandė lygiuotis į Vakarų modernizmą, tačiau niekada nesuteikė laisvės architektų sprendimams, jų kūrybiškumas buvo planinės ekonomikos dalis. Todėl stotelės buvo puikus objektas įgyvendinti architektų kūrybinius sumanymus. Daugelis jų išliko iki šių dienų.

Užmiesčių stotelės Lietuvoje, kitose Baltijos šalyse ir posovietinėse Kaukazo, Vidurio Azijos respublikose traukia dėmesį savo išskirtinumu.

„Žiūrint į visą surinktą sovietinių stotelių kolekciją iš buvusių sovietinių respublikų, mano supratimu, puikiai atspindi ir tos didžiosios architektūros tendencijas, ir regioninius savitumus, nes sovietinio laikotarpio architektūra skyrėsi Azijos respublikose, Baltijos respublikose ir Rusijoje. Tuos skirtumus galima atpažinti ir stotelėse. Mano supratimu, buvo suderintos funkcijos, rasti techniniai sprendimai, sukurtas tam tikras vietovės elementas, kuris leidžia identifikuoti vieną gyvenvietę, lyginant su kita gyvenviete. Mano supratimu, tai ir galėtų būti tikrosios tų stotelių vertės“, – aiškina VGTU Architektūros fakulteto dekanas dr. Liutauras Nekrošius.

Kai kurios XX amžiaus antrosios pusės stotelės primena visai kitos paskirties statinius ir objektus – paminklus, kosminius laivus ar teatrus. Visose įžvelgiama unikalių elementų, netradicinių konstrukcijų ir spalvų derinių. Be to, nors stotelių dizainas buvo išsiskiriantis, visos jos išlaikė pagrindines viešojo transporto stotelių funkcijas.

„Kai kuriose stotelėse galima įžvelgti ir tam tikrus inovacinius sprendimus, kai organiškai iš tos pačios konstrukcijos sukuriamos ir sėdimos vietos, užuovėja. Kartais matome, kad tie funkciniai aspektai arba nunyko, arba jie net nebuvo paisyti, tos stotelės akivaizdžiai yra nepatogios“, – teigia L. Nekrošius.

Jis pasakoja, kad kai kurios stotelės verčia suabejoti, ar tai yra architektūros profesionalų kūriniai. Jo nuomone, kai kur konstruojant ir apipavidalinant stoteles prisidėdavo ir paprasti gyventojai. Pavyzdžiui, Kazachstane stotelės papuoštos naminių gyvulių, automobilių piešiniais. Architektūros tyrinėtojo nuomone, gyventojai patys mėgo išpuošti stoteles įvairiais kasdieniais motyvais, taip lyg pažymėdami savo teritoriją.

„Stotelė turi atlikti tam tikrą funkciją. Ji yra užuovėja belaukiantiems autobuso. Kiek tai architektų saviraiška, mes nežinome, nes nežinome, kiek iš tų autorių yra architektai. Gali būti, kad tiesiog kūrybiški vietos žmonės kai kuriais atvejais ir sukūrė tas stoteles“, – mano VGTU Architektūros fakulteto dekanas.

Šiandien, skirtingai nei XX amžiuje, viešojo transporto stotelės yra funkcinė miesto dalis, dažniausiai pagaminta iš stiklo ir metalo, per daug neišsiskirianti iš bendro architektūros konteksto. Be to, šiomis dienomis architektai turi visas galimybes įgyvendinti savo idėjas, nes dabar jų neriboja jokie ideologiniai rėmai.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...