captcha

Jūsų klausimas priimtas

Literatūrologė: beveik kiekvienas autorius pasinaudoja kitų rašytojų mintimis

Grožiniuose kūriniuose gausu pavyzdžių, kai autoriai pasinaudoja kitų rašytojų idėjomis, tačiau nuspręsti, ar tai plagiatas, ar ne, sudėtinga, sako literatūros tyrinėtoja Gabrielė Gailiūtė. „Lengviau pateikti pavyzdį, kas išsigalvojo originalų siužetą. Dauguma jų būtų senovės graikai. Kiek yra dramų, eilėraščių, pjesių, parašytų remiantis antikiniais siužetais, pavyzdžiui, apie Edipą. O kiek dar jų ne taip akivaizdžiai atpažįstamų, su pakeistais veikėjų vardais, pakeistomis aplinkybėmis“, – pastebi ji. 
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Grožiniuose kūriniuose gausu pavyzdžių, kai autoriai pasinaudoja kitų rašytojų idėjomis, tačiau nuspręsti, ar tai plagiatas, ar ne, sudėtinga, sako literatūros tyrinėtoja Gabrielė Gailiūtė. „Lengviau pateikti pavyzdį, kas išsigalvojo originalų siužetą. Dauguma jų būtų senovės graikai. Kiek yra dramų, eilėraščių, pjesių, parašytų remiantis antikiniais siužetais, pavyzdžiui, apie Edipą. O kiek dar jų ne taip akivaizdžiai atpažįstamų, su pakeistais veikėjų vardais, pakeistomis aplinkybėmis“, – pastebi ji.  

G. Gailiūtės teigimu, beveik kiekvienas kūrinys turi ką nors iš ko nors pasiskolinta, o to, be abejo, neišvengia ir lietuvių rašytojai: „Tiesa, lietuvių autoriai šiek tiek linkę save izoliuoti ir įsivaizduoti, kad, be lietuvių literatūros, daugiau nieko nėra, vis dėlto minčių ir idėjų nuolat prasiskverbia ir tyčia, ir netyčia. Salomėja Nėris skaitė Aną Achmatovą ir labai norėjo būti Ana Achmatova. Tai panašu iš kai kurių jos dienoraščių.“

Beveik kiekvienas kūrinys turi ką nors iš ko nors pasiskolinta

„Mano Mefistofelis dainuoja iš Shakespeare`o paimtą dainą, o kodėl jam taip nepasielgus? Kodėl aš turėčiau kankintis ir galvoti savąją, kai šekspyrinė man itin tinka ir kalba apie tai, ko reikia. Todėl, jei net ir mano „Fausto“ prologas turi panašumų su Jobo knygos įžanga, tai irgi puiku ir mane už tai reikia girti užuot peikus“, – taip kadaise sakė vokiečių rašytojas Johannas Wolfgangas Goethe.

Būtent šia mintimi Knygų mugėje pradėta diskusija, ką galima vadinti grožinės literatūros plagiatu ir kaip autorių teises gina įstatymai. Pasak literatūros tyrinėtojos G. Gailiūtės, grožiniuose kūriniuose gausu pavyzdžių, kai autoriai pasinaudoja kitų rašytojų idėjomis.

„Lengviau pateikti pavyzdį, kas išsigalvojo originalų siužetą. Dauguma jų būtų senovės graikai. Kiek yra dramų, eilėraščių, pjesių, parašytų remiantis antikiniais siužetais, antikiniais mitais, pavyzdžiui, apie Edipą. O kiek dar jų yra ne taip akivaizdžiai atpažįstamų, su pakeistais veikėjų vardais, pakeistomis aplinkybėmis ir t. t. Bet vis tiek su aiškia užuomina į esminį konfliktą“, – pastebi G. Gailiūtė.

Paklausta, ar ir lietuvių autoriai pasiima girdėtas užsienio autorių mintis, idėjas, literatūrologė sako, kad beveik kiekvienas kūrinys turi ką nors iš ko nors pasiskolinta: „Tiesa, lietuvių autoriai šiek tiek linkę save izoliuoti ir įsivaizduoti, kad, be lietuvių literatūros, daugiau nieko nėra, vis dėlto minčių ir idėjų nuolat prasiskverbia ir tyčia, ir netyčia. Salomėja Nėris skaitė Aną Achmatovą ir labai norėjo būti Ana Achmatova. Tai panašu iš kai kurių jos dienoraščių.“

G. Gailiūtės teigimu, dar yra vertimo žanras, vadinamas sekimu, ypač populiarus poezijoje. „Dabar jis išėjęs iš mados ir retai taip daroma. Tai laisvesnė interpretacija negu tikrasis vertimas, bet ten labai aiškiai atpažįstamas originalus eilėraštis. Šis žanras Lietuvoje buvo labai populiarus tarpukariu. Man atrodo, kad S. Nėris dažnai tai darė“, – pastebi literatūros tyrinėtoja.

Nėra išaiškinta, kas yra plagiatas, o kas – originalus tekstas

Tai, kad dalis autorių kūrinių gali būti panašūs į kitus, kad rašytojai gali pasiskolinti kūrinio siužetą ar personažus, pasak Knygų mugės diskusijos dalyvių, dar nereiškia, kad kūrinį galima laikyti plagiatu. Nors akademiniai darbai gana nesudėtingai patikrinami kompiuterinėmis sistemomis, kurios gali nustatyti, ar rašto darbe yra necituotų ir pasisavintų minčių, tą grožinėje literatūroje padaryti daug sudėtingiau.

Vis dėlto, pasak teisininkės Sandros Trumpulytės, kūrėjai gali apginti savo darbus, tačiau įstatymuose nėra išaiškinta, kas yra plagiatas, o kas – originalus tekstas. „Iš teisinės pusės žiūrint, tai, kas susiję su autoriniais literatūros mokslo ir meno kūriniais, yra tik autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas. Autoriaus kūrinys saugomas visą gyvenimą ir 70 po autoriaus mirties. Jei per tą laikotarpį kažkas pasinaudoja autoriaus kūriniu ir jo nenurodo, autorius turi teisę kreiptis dėl teisių pažeidimo“, – kalba S. Trumpulytė.

Apginti literatūros kūrinio originalumą, teisininkų teigimu, gana sudėtinga. G. Gailiūtė primena vieną gerai žinomą plagiato skandalą, kurio bylą nagrinėjo Didžiosios Britanijos teismas, – tada „Da Vinčio kodo“ autorius Danas Brownas buvo apkaltintas plagiatu.

„Akademiniai tyrinėtojai kreipėsi į teismą ir nurodė konkrečius skyrius, iš kur yra nusirašyta teorija, kurią dėsto romano personažas. Nors tai buvo perkelta visiškai į kitą žanrą. Ir, kaip dažniausiai tokiais atvejais būna, teismas nusprendė, kad nepakanka įrodymų, neišeina neginčijamai to pagrįsti. Ten tikrai kažkas į kažką panašu, sutapimų yra, bet kaip nuspręsti, ar čia plagiatas, ar ne“, – svarsto G. Gailiūtė.

Pasak jo, viso to būtų išvengta, jei D. Brownas nebūtų taip labai stengęsis pasirodyti be galo originalus ir šokiruojantis ir būtų sąžiningai nurodęs visus šaltinius, kuriais naudojosi.

Kūrybos forma – intertekstas

Tačiau ar gali būti taip, kad, praėjus 70 metų po autoriaus mirties, galima nukopijuoti kūrinį nesulaukiant jokių teisinių pasekmių? Ar galima pakeitus vos keletą žodžių perrašyti, pavyzdžiui, Jono Biliūno „Kliudžiau“?

S. Trumpulytė sako, kad iš esmės tai galima, jei turtinių teisių savininkas nepamanys, kad pažeidžiamos jo teisės – tada jos tiesiog nebus ginamos. „Bet čia kyla etikos, sąžiningumo klausimas. Koks turi būti žmogus, kuris paima S. Nėries eilėraštį, pakeičia du žodžius ir prisistato kaip poetas?“ – svarsto teisininkė.

Vis dėlto literatūrologai atkreipia dėmesį, kad, norėdami pagyvinti kūrinius, neretai rašytojai savo tekstuose panaudoja jau žinomas kitų autorių  mintis ir tai yra viena iš kūrybos formų. Juk net ir šių metų Knygų mugės reklamoje skamba frazė „Tai buvo nedidelė balta katytė, užsirašė Puaro“. Matyt, daugelis išgirdę reklamą pagalvojo, kad šios frazės negalėjo užsirašyti detektyvų personažas Erkiulis Puaro, nes ją kadaise užrašė Jonas Biliūnas.

Pasak G. Gailiūtės, tokias literatūrines užuominas, vadinamuosius intertekstus, ypač mėgsta daug literatūros skaitantys žmonės. „Jei skaitai knygą ir ji atrodo kažkoks absurdas ar nesąmonė, yra nemenka tikimybė, kad tai – parodija, tik tu nežinai kieno. Man rodos, kad panašiai yra su „Guliverio kelionėmis“. Mes šį romaną dabar skaitome kaip vaikišką knygą, kaip kažkokią fantastinę pasaką apie kitokius pasaulius ir tarp kitko paminime, kad ten yra įterpta kažkokios socialinės kritikos. Bet įdėmiau pasižiūrėjus gana aiškiai matyti, kad tai – Thomo More`o „Utopijos“ parodija“, – kalba literatūrologė.

Teisininkai sutinka, kad Lietuvoje užfiksuojama nemažai plagijavimo atvejų, dažniausiai akademiniuose darbuose, ir, pasak specialistų, santykis tarp originalumo ir plagiato, ypač grožinėje literatūroje, visada išliks sudėtingu ir daug diskusijų keliančiu klausimu.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...