captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Tarp Vilniaus ir Maskvos

1989 m. rinkimus į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą reikėtų vertinti kaip reikšmingą žingsnį Lietuvos laisvės kelyje, o patį suvažiavimą – kaip svarbią politinės kovos areną. Šių rinkimų rezultatai visoje TSRS parodė aižėjantį komunistinės ideologijos rūmą, o Lietuvoje tas rūmas jau buvo beveik sugriautas – tai parodė triuškinanti Sąjūdžio pergalė. Pačiame suvažiavime greta agresyvios daugumos atsirado su ja nesutinkanti opozicija, plačiai pagarsėjo ir Lietuvos deputatų demaršai.
V. Laurušas, Lietuvos Respublikos Seimo archyvo nuotr.
V. Laurušas, Lietuvos Respublikos Seimo archyvo nuotr.

1989 m. rinkimus į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą reikėtų vertinti kaip reikšmingą žingsnį Lietuvos laisvės kelyje, o patį suvažiavimą – kaip svarbią politinės kovos areną. Šių rinkimų rezultatai visoje TSRS parodė aižėjantį komunistinės ideologijos rūmą, o Lietuvoje tas rūmas jau buvo beveik sugriautas – tai parodė triuškinanti Sąjūdžio pergalė. Pačiame suvažiavime greta agresyvios daugumos atsirado su ja nesutinkanti opozicija, plačiai pagarsėjo ir Lietuvos deputatų demaršai.

Vienas aktyviausių deputatų buvo kompozitorius Vytautas Laurušas. Jo „šaudykliniai“ vizitai į Maskvą 1991 metais, susitikimai su prezidentu Michailu Gorbačiovu ir jo patarėjais, maršalu Sergejumi Achromejevu suteikė galimybę Lietuvai reikalingą informaciją sužinoti iš pirmųjų lūpų, perduoti Lietuvos nuomonę aktualiais politiniais klausimais aukščiausiai TSRS valdžiai. Galbūt šie kontaktai lėmė ir tam tikrą politinį, nekalbant jau apie karinį, atokvėpį po Sausio 13-osios įvykių.

1989 m.: Liaudies deputatų suvažiavimas

– Jūs buvote išrinktas nuo visuomeninės organizacijos – TSRS kompozitorių sąjungos, tačiau vėlgi, kaip ir rinkimuose Lietuvoje, aštrioje konkurencinėje kovoje. Kaip atrodė Lietuvos deputatų veikla tame tūkstantiniame M. Gorbačiovo sumanytame forume?

– Jau nuo pirmųjų Liaudies deputatų suvažiavimo dienų Lietuvos delegacija pradėjo „reikštis“. Pirmiausia suvažiavimas turėjo išrinkti nuolat dirbančią Aukščiausiąją Tarybą. Kiekvienai respublikai vietų buvo skirta pagal jos dydį – Lietuvai 15. Renkant Tarybą, mes pakėlėme triukšmą: kodėl visas suvažiavimas turi balsuoti už kažkurios respublikos deputatus, pavyzdžiui, ar koks nors uzbekų deputatas tinka būti Aukščiausiosios Tarybos nariu, ar netinka? Tegul uzbekai balsuoja už savo kandidatus, mes norime balsuoti už savo. Šiam pirmajam mūsų „išsišokimui“ suvažiavimas pritarė!

Taip prasidėjo mūsų „atskirosios nuomonės“ reiškimas, kol 1990 m. kovo 12 d. Lietuvos delegacija tiesiog išėjo iš posėdžių salės, nes nematė reikalo dalyvauti svetimos valstybės parlamento posėdžiuose. Tiesa, mums pasiūlytą „stebėtojo“ statusą mes vis dėlto pasilikome. Tai padėjo tolesnėje kovoje dėl Lietuvos nepriklausomybės. Įdomiausia, kad mums pasitraukus į stebėtojų ložę, mano kolegos kompozitoriai plodavo per petį ir sakydavo – ko jūs čia iš viso sėdite, juk jūs užsieniečiai... Vis dėlto dauguma suvažiavimo deputatų mus atvirai smerkė. Aišku, tai buvo rusai, ypač užkietėję Sibiro „deržavininkai“. Ir ne tik mus, bet ir gruzinus.

Pačią pirmąją suvažiavimo dieną 1989 m. gegužės 25 d. buvo parodytas filmas, kaip sovietų armija 1989 m. balandį susidorojo su gruzinų opozicija – tuomet kareiviai kastuvėliais kapojo moterų, vaikų, neginkluotų civilių galvas. O salėje deputatai rėkė: „Taip ir reikia!“, „Teisingai!“ Širdis neramiai suspurdėjo, supratau, kad tokia „specoperacija“ gali įvykti ir Vilniuje. Ir nesuklydau – po pusantrų metų, sausio 13-ąją, Lietuva irgi išgyveno panašų siaubą.

1989 m.: kaip M. Gorbačiovas auklėjo lietuvius

– Pirmąjį smūgį suvažiavime, kiek žinau, gavote po LKP atsiskyrimo nuo TSKP 1989 m. gruodį, dar gerokai iki Kovo 11-osios. Kaip jautėtės talžomi M. Gorbačiovo? Matyt, jis iš tikrųjų labai sunerimo išgirdęs naujienas iš Vilniaus?

– Puikiai atsimenu tą pirmąjį Lietuvos deputatų ir M. Gorbačiovo susikirtimą antrajame Liaudies deputatų suvažiavime 1989 m. gruodžio 20 d., jau kitą dieną po Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimo nuo TSKP. Tuomet buvau Maskvoje, vyko posėdis, kažkodėl gana nervingas, M. Gorbačiovas vieną kalbėtoją išvarė iš tribūnos, kitą, – matyt, jam jau pranešė, kad LKP atsiskyrė nuo TSKP. Staiga jis neištvėręs nutraukė posėdį: „Pertrauka. Lietuvos delegacija – pas mane!“

Mes nuėjome. Kreipdamasis į mus M. Gorbačiovas padarė tokį pareiškimą – jį įsirašėme, todėl cituoju: „Tai labai rimta situacija. Kviesime TSKP plenumą ir spręsime. Tai – Lietuvos komunistų partijos laidotuvės. Jūs susidursite su labai rimtais procesais. Bet tai jūsų pasirinkimas. Ką darysite rytoj – aš nežinau. Kokie gali būti mūsų ryšiai? Juk jūs išeinate! Kai po dviejų dienų bus svarstomas Molotovo–Ribentropo paktas, sakysite, jog jūs ne Tarybų Sąjungoje. Tai kolosalus smūgis visiems pertvarkos reikalams. Aš, pavyzdžiui, už nacionalinį atgimimą, bet mes juk dar negyvenome federacijoje, jos dar nebuvo! Tai buvo galinga unitarinė valstybė. Respublikų konstitucijose kažkas buvo pažymėta, bet iš tiesų tai buvo centralizuota galinga valstybė, dabar jai smūgis į širdį. Jeigu jūs manote, kad atlikote istorinį vaidmenį, – labai klystate. Viskas! Jūs sudavėte tokį smūgį, kuris gali būti nepataisomas, tai turi būti kita partija, kita politinė jėga. Dabar jau mes kalbamės kaip partneriai.“

Paskui paėmė Vytautą Landsbergį už rankos ir visai nelinksmai tarė: „Jūs laimėjote, profesoriau.“ – „Bet aš visai ne komunistas...“ – „Aš viską žinau, ir tai, kad buvote Amerikos pasiuntinybėje, žinom, ir apie ką ten kalbėjote, žinom, žinom...“ Apsisuko ir išėjo.

Partijos atsiskyrimas Maskvai buvo baisus smūgis, juk komunistų partija – tuomet net nereikėdavo pažymėti, kad komunistų, nes buvo tik viena, – viso tuometinio tarybinio gyvenimo branduolys. Suvažiavime girdėjosi kalbų esą taip įvyko todėl, kad Lietuvos komunistų partijoje buvo susisukę lizdą daug išdavikų... Latvijoje ir Estijoje buvo kitaip, nes pusę jų partijų narių sudarė rusai, jie tokio žingsnio neleistų.

M. Gorbačiovas vėliau mums ne kartą aiškindavo: jeigu jūs norite išstoti iš TSRS, reikia rengti referendumą. O mes atsikirsdavome: mums nereikia referendumo dėl išstojimo, nes mes niekur nebuvom įstoję. O jis: ko jūs bijote referendumo, juk tarp jūsų gyventojų – 80 procentų lietuvių, skirtingai nuo Latvijos ar Estijos, kur rusų buvo daug daugiau. O mes vis tiek: mes nestojom į TSRS, ten atsidūrėme 1940 metais įvedus sovietų kariuomenę, surengus „rinkimus“, kuriuose taip pat balsavo tie patys sovietų kariai. Be to, per 1940 metų liaudies seimo rinkimus nieko nebuvo kalbama apie nepriklausomybės atsisakymą ir stojimą į TSRS.

Po to aštraus gruodžio 20 d. pokalbio su M. Gorbačiovu grįžome į salę – stebėtojais pavirtome tik po Kovo 11-osios. Pranašiški buvo jo žodžiai, kad mes sudavėme nepataisomą smūgį šeštadalį Žemės rutulio užimančiai valstybei – sugriovėme Tarybų Sąjungą. Ir iš tikro, nepraėjus nė trims mėnesiams Lietuva paskelbė nepriklausomybę – išėmė pirmąją plytą iš, atrodytų, niekada nesugriūsiančio TSRS rūmo.

– 1990 metų pradžioje įvykęs M. Gorbačiovo vizitas Lietuvoje ir jo sovietinio patriotizmo kalbos nepajėgė nuslėpti akivaizdaus fakto: tvirto Lietuvos žmonių apsisprendimo siekti nepriklausomybės. Ar neišgąsdino M. Gorbačiovo pasažai Lietuvos kūrybinių darbuotojų, taip pat tuometinės valdžios struktūrų?

– M. Gorbačiovo vizito metu priešingai jo norams, ko gero, kiekvienas Lietuvos žmogus pajuto, kad mūsų vienybė, laisvės troškimas tikrai gali nuversti ne tik kalnus, bet ir didžiausias pasaulio galybes. M. Gorbačiovo vizitą 1990 m. sausio 11 – 13 dienomis vadinčiau visišku fiasco, nors jis su visa jam būdinga kalbos dovana beviltiškai bandė įtikinti, kad Lietuvos nepriklausomybė yra ne tas kelias, kuriuo turėtume žengti.

Jo susitikime su kūrybine inteligentija išgirdau tokius žodžius: „Mūsų Konstitucijos nuostatos, kad sąjunginės respublikos turi apsisprendimo teisę, politiškai yra labai svarbios, bet mano giliu įsitikinimu kelias į politinį suverenitetą, ekonominį savarankiškumą, kultūros plėtrą, tautinių tradicijų išsaugojimą turi eiti per suverenių, į federaciją susibūrusių valstybių konstitucijas.“ Ir tuojau pat pagąsdino: „Kitaip mes susidursime su tokiu žmogiškų santykių paaštrėjimu, kuris atmes visą sąjungą, kiekvieną tautą atgal, pakryps į didelius praradimus. Todėl reikia judėti pamažu, bet teisingai, neužbėgant į priekį. Laisva Lietuva, nepriklausoma Lietuva – tai tuo pačiu Lietuva, įjungta į kokią nors bendriją.“

M. Gorbačiovas nepajėgė įsivaizduoti nepriklausomos Lietuvos, žinoma, ir kitų „broliškų“ respublikų, sovietinėje bendrijoje atsidūrusių prievartiniu būdu ir pasiryžusių sukurti savo nepriklausomas valstybes.

O Lietuvos partinio aktyvo susirinkime M. Gorbačiovas kalbėjo jau visai atvirai: „Lietuvoje aš negavau visiško pasitenkinimo tik todėl, kad jūs labai stengėtės man įteigti savo požiūrį. Aš visą laiką sakau: imkime mąstyti, eikime į priekį, žiūrėkime palankiai vienas į kitą.“ Ką čia bepridėti dėl „palankaus požiūrio“: lygiai po metų sovietų tankistai, atsigręžę į televizijos bokštą apsupusius Lietuvos žmones, jau ne tik į juos žiūrėjo, bet ir šaudė, matyt, užmiršo M. Gorbačiovo pamokymus.

1990 m.: Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas

– Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas, ne visi galbūt tai prisimena, tapo savotiškomis lenktynėmis su laiku, nes Maskva „jau galando kirvius, kalavijus aštrius...“ stabdyti mūsų pasiryžimą.

– Tikrai taip. 1990 m. kovo pradžioje dar ne visi Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatai buvo išrinkti, tačiau staiga sužinome, kad kovo 12 d. šaukiamas trečiasis TSRS liaudies deputatų suvažiavimas, kuriame bus renkamas prezidentas, aišku, M. Gorbačiovas – tai įvyko kovo 15-ąją. Sąjūdis tai nujautė ir baiminosi, kad išrinkus prezidentą Lietuvoje gali būti įvestas prezidentinis valdymas, kartu su juo – nušalinta Lietuvos valdžia.

Ne mažiau svarbu, kad tame suvažiavime turėjo būti svarstomas išstojimo iš TSRS įstatymas, kuris galėjo nulemti labai ilgą Lietuvos išlaisvinimo, o tiksliau – neišlaisvinimo procedūrą. Tokį griozdiško pavadinimo įstatymą „Apie klausimų, susietų su sąjunginės respublikos išėjimu iš TSRS, sprendimo tvarką,“ TSRS Aukščiausioji Taryba priėmė 1990 m. balandžio 3 d. Tuomet ne tik Sąjūdis būtų išvaikytas, bet Lietuva įvelta į mažiausiai penkerių metų teisinę išstojimo procedūrą, o tokį išstojimą turėtų patvirtinti ne tik visos į Tarybų Sąjungą įeinančios sąjunginės, bet ir dar 20 autonominių respublikų. Kaip dabar sakoma, tai būtų neįmanoma misija, pagal tokį įstatymą išstoti mums niekada nebūtų leista.

Todėl net neišrinkus visų deputatų, trūko dar 10, buvo nutarta kovo 10 d. šaukti pirmąjį naujos Aukščiausiosios Tarybos posėdį, o kovo 11 d. skelbti nepriklausomybę. Viskas buvo padaryta valandų tikslumu.

1990 m.: stebėtojai Liaudies deputatų suvažiavime

– Kaip jautėtės Maskvoje paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, kaip pažiūrėjo M. Gorbačiovas, kiti deputatai, o gal į jus mažai jau kas kreipė dėmesį?

– Jau kitą dieną po nepriklausomybės paskelbimo – 1990 m. kovo 12 d. – Liaudies deputatų suvažiavimui, o tuo pačiu ir visam pasauliui pareiškėme, kad paskelbėme nepriklausomybę, todėl suvažiavime dalyvausime tik stebėtojų teisėmis. Tuomet visi persikėlėme į balkoną, svečių ložę. Tą kartą iš 56 Lietuvos deputatų buvo atvykę vos 15-ka, likusieji turėjo pakankamai valstybės kūrimo darbų Lietuvoje, tačiau ne visi deputatai tapo stebėtojais. Du deputatai, atstovaujantys Lietuvos lenkams – Anicetas Brodavskis ir Janas Cechanovičius – liko salėje, taigi atstovavo „Lietuvos TSR“.

Net keista, M. Gorbačiovas gana abejingai priėmė tokį mūsų sprendimą (kas jam beliko daryti?), skirtingai nuo LKP atsiskyrimo, kai jis reagavo labai skausmingai. Net deputatų mandatų jis iš mūsų neatėmė, matyt, manė, kad mūsų nepriklausomybė – laikinas pasikarščiavimas, „jaunystės klaida“. Todėl mūsų nei varė iš sovietų Liaudies deputatų suvažiavimo, nei kaip nors kitaip talžė. Jis norėjo, kad mes būtume Maskvoje, kad būtų nors koks ryšys su Lietuva.

Tik kai vykdavo balsavimas dėl kurio nors klausimo, ironiškai, netgi su šypsena pasiteiraudavo: „Ar stebėtojai taip pat balsavo?“ Beje, latviai ir estai tuomet dar nebuvo paskelbę nepriklausomybės, todėl sėdėjo su kitais deputatais, vėliau dalis jų irgi tapo stebėtojais. Dalis todėl, kad tarp jų nemažai buvo rusų, o šie nenorėjo atsiskirti nuo kitų, daugiausia Rusijos, deputatų.

– Bet ką gi jūs galėjote nuveikti, būdami tik stebėtojais?

– Būdami stebėtojais Maskvoje mes galėjome dar daug padaryti – deputatų pažymėjimų, aišku, neišmetėme! Pavyzdžiui, galėjome neribotai skambinti į visą pasaulį ir skelbti laisvos Lietuvos poziciją visais politiniais, ekonominiais ir kariniais klausimais. Šalia didžiulės Suvažiavimų rūmų salės buvo nemaža patalpa su gausybe telefono aparatų, jais mes intensyviai naudojomės, skambindavome ne tik į Lietuvą, bet ir į pasaulį. O Algimantas Čekuolis kalbėdavo tiesiai su užsienio korespondentais, jų būdavo nemažai, tai, matyt, suvažiavimą dar labiau siutindavo. Vėliau skambučius į užsienį uždraudė, katino dienos baigėsi, tiesa, nemokami viešbučiai ir netgi nemokamas metro išliko.

Iš viso įvyko penki Liaudies deputatų suvažiavimai, juos tiksliau būtų vadinti sesijomis. Nuolat veikė dvejų rūmų TSRS Aukščiausioji Taryba: Tautybių taryba ir Sąjungos taryba, kurios posėdžiavo atskirai, bet kartais rengė ir bendrus posėdžius. Juose be balsavimo teisės galėjo dalyvauti ir TSRS liaudies deputatai. Kaip vyko tie suvažiavimai, man rodos, daug kas prisimena iš jų ištisinių – nuo ryto iki vakaro! – televizijos transliacijų.

Kalbant atvirai, tai buvo chaosas: visi veržėsi kalbėti, tų kalbėtojų mažai kas klausė. Visiškai aišku, kad susirinkus 2 250 žmonių – tiek buvo deputatų – bet koks rimtesnis svarstymas buvo neįmanomas. V. Landsbergis tuo metu tiems suvažiavimams rašė nemažai laiškų, jo pavedimu veždavau juos į Maskvą. Bandžiau jį atkalbinėti nuo tų rašymų, nes niekas jų suvažiavime neskaitė, į valias užteko kalbančiųjų.

– Per televiziją matėme, kaip buvo nušvilptas sovietų vandenilinės bombos tėvas, o vėliau žymus disidentas Andrejus Sacharovas. Ar tikrai deputatai išsityčiojo iš jo?

– A. Sacharovas kaip kalbėtojas nebuvo ryškus, tačiau jo mintys buvo įsimenamos. Jis bandė aiškinti, kaip reikėtų naujai formuoti TSRS valdžios struktūras, bandė brėžti TSRS politinę perspektyvą ir netgi suabejojo Liaudies deputatų suvažiavimo prasmingumu. To jau buvo per daug, salėje kilo triukšmas, supyko ir pats M. Gorbačiovas, jis paklausė salės, ar leisti A. Sacharovui toliau kalbėti? Visa salė šaukė: „Ne!“

A. Sacharovui dar nebaigus kalbėti, M. Gorbačiovas išjungė mikrofoną, o jis vis tiek kalbėjo ir be mikrofono, tiesiog šaukė pakėlęs rankas. Daugelis deputatų svaidė pasipiktinimo šūksnius, o vienas kreipėsi į M. Gorbačiovą, kaip jis iš viso drįsta leisti A. Sacharovui kreiptis į „tarybinę liaudį“.

Vėliau Lietuvos delegacija jį pakvietė pas save. Mums jis paskelbė savo politinės veiklos tikslą: reikia sukurti naują valstybę – „Europos ir Azijos jungtines tautas“, „Euroaziją“, tačiau remiantis sovietinėmis geografinėmis ribomis, o dar tiksliau – Rusijos imperijos ribomis. Žodžiu, jis buvo prieš Baltijos šalių nepriklausomybę ir manė, kad naujoje „Euroazijos“ valstybėje bus visos demokratinės laisvės, garantuotos žmogaus teisės.

Apskritai, ne tik A. Sacharovas, bet ir suvažiavimo dauguma, ją sudarė, aišku, rusai, niekaip nenorėjo atsisakyti savo imperijos, sąjungos, sandraugos ar kaip nors kitaip pavadintos, bet faktiškai vis dėlto Rusijos valstybės, apimančios visą tuometinę TSRS.

1990 m.: spalio šventės konservatorijoje

– 1990 metų rudenį nepriklausomybės euforijos mums visiems dar pakako, tačiau sovietų kariuomenės akcijos, visokie platformininkai kėlė nuolatinę grėsmę jaunai Lietuvos valstybei. Nežiūrint to, lapkričio pirmosiomis dienomis Vilniuje sklido kalbos apie neklaužadas konservatorijos studentus, ketinančius surengti kažkokį cirką „spalio švenčių“ dieną. Ar žinojote apie tai ir ar nemanėte, kad tai gana pavojinga avantiūra?

– 1990 m. vadinamosios „spalio šventės“ tapo konservatorijos studentų surengtu, ir tikrai sutiksiu, gana pavojingu spektakliu. Tuo metu visuomeninė situacija buvo grėsminga, visiškos vienybės nebuvo net mūsų patriotiniuose frontuose, aštrius ragus rodė „Jedinstvo“ ir kitos priešiškos Lietuvai organizacijos.

Kaip tik jos nutarė paminėti (kaip paskutinis pasispardymas) tas „spalio šventes“. Konservatorijos balkone tokių švenčių metu stovėdavo partijos ir vyriausybės vadovai, todėl studentai sumanė į tą balkoną išleisti nugrimuotą „Brežnevą“. Buvo ir kitų projektų, pavyzdžiui, žygiuojant sovietų kareiviams balkone groti gedulo maršą.

Jau lapkričio 2-osios naktį man skambina konservatorijos budėtoja ir klausia, ką daryti: į konservatoriją laužiasi kareiviai, ruošiasi repetuoti paradą. Kategoriškai uždraudžiau juos įleisti – tegu laužia duris, nes pasiduoti ir rūmus atiduoti neketinau. Kareiviai neišdrįso šturmuoti konservatorijos, nes toks atvejis turbūt būtų pirmasis pasaulyje... Supratau, kad konservatorijos puolimas tuo nesibaigs, o vien studentų jėgų aiškiai buvo per maža. Paskambinau krašto apsaugos ministrui Audriui Butkevičiui, išdėsčiau nuogąstavimus, kad sovietiniai kariai konservatoriją šturmuos dar kartą.

Ką daryti? „Gerai, – sako A. Butkevičius, – padėsime“. Konservatorijoje ėmė budėti krašto apsaugos vyrai. Lapkričio 7 d. ateinu į konservatoriją, bet manęs kareiviai neįleidžia, konservatorija apsupta. Prospekte jau stovi karinės mašinos, net tankai – ruošiamasi paradui. Pakėliau triukšmą, pareikalavau pakviesti Vilniaus įgulos viršininką Vladimirą Uschopčiką. „Kas, po velnių, čia darosi? Aš esu šios mokyklos rektorius, turiu dirbti, o jūs man neleidžiate!“ – „Atsiprašome, atsiprašome...“ Ir mane įleido. Tą rytą konservatorijoje jau buvo susirinkę kelios dešimtys studentų. Visi sunerimę, bet be panikos.

Įeinu į savo kabinetą – iš karto girdžiu vyriausybinio telefono skambutį. Skambina „platformininkų“ sekretorius Vladislavas Švedas: „Girdėjome, kad jūs ruošiatės kažkokiai diversijai – sugalvojote išleisti į balkoną „Leonidą Iljičių Brežnevą“ ir sutrikdyti paradą. Privalote visa tai sustabdyti!“ Aš jam sakau: „Visa, kad numatyta pagal paskaitų planą, privalo įvykti. Mums šiandien – darbo diena. Jeigu numatyta pristatyti Brežnevą – gal taip ir bus. O jūs keliate sumaištį. Žmonės skuba į darbą, jūs užblokavote gatves, nekursuoja troleibusai. Žygiuokite kur nors kitur, jums gi nesvarbu, kur žygiuoti!“ V. Švedas metė ragelį...

O konservatorijoje jau buvo du kareiviai, nežinia kaip įsigavę į patalpas (kaip vėliau paaiškėjo, per kažkurį neuždarytą pirmojo aukšto langą – nebuvo laiko aiškintis, kas jį atidarė). Vyrukai su šalmais, ginkluoti. Pamatę mane, jie sutriko ir nubėgo link centrinių durų, matyt, norėdami įleisti savo draugus, bet ten jau stovėjo mūsų studentai ir krašto apsaugos kariai. Tuos sovietinius kareivėlius mūsiškiai gerokai aplupo, atėmė gumines lazdas. Šie pasimetė ir puolė bėgti laiptais į antrąjį aukštą. Studentai juos pasivijo, pargriovė, kareivių šalmai nudardėjo žemyn.

Aš jau buvau šalia ir liepiau sustabdyti tų kareivių „linčo teismą“. Nusivedžiau juos į rektoratą, į tokį belangį kambariuką ir liepiau tyliai sėdėti. Dar paklausiau, kas juos siuntė, kaip jie pateko į patalpas – jie nieko nesakė. Beje, vedami jie kiek spėjo gesino šviesas, kad nebūtų nufotografuoti. Taip jiems buvo įsakyta – „neapsišviesti“, nes paviešinus jų veidus grėstų dideli nemalonumai, gal net pašalinimas iš to „avietinių berečių“ („specnazo“) dalinio.

Nespėjome susitvarkyti su tais kareiviais, girdžiu – studentai šaukia: „Rektoriau, pro langus lenda!“ Laimei, konservatorijos langai ne ištisiniai, o suskaldyti į mažesnius plotelius. Išdaužęs vieną, pro jį neįlįsi, reikia daužti ir laužti kitas lango dalis. Nepasitikėdami šia užtvara, užbarikadavome langus suolais ir stalais. Vis dėlto kažkuris drąsuolis pabandė lįsti, įkišo galvą, tačiau vienas mūsų gynėjų driokstelėjo jam per pakaušį gumine lazda, tas žnektelėjo kitapus lango ant šaligatvio.

Beje, tie mūsų sulaikytieji kareiviai, pamatę, kas čia vyksta, pasisiūlė į pagalbą: „Duokite mums galimybę, mes jums padėsime!“ Netrukus ir jie kartu su mumis gynė langus nuo besiveržiančiųjų. Pamatę, kad jų draugai gyvi ir sveiki, puolantieji atlyžo. Tuo pasinaudojęs (pats nežinau, iš kur atsirado tiek drąsos), daviau kareiviams komandą: „Dvidešimt žingsnių nuo sienos!“ Jie paklausė!!!

Manyčiau, kad šis lazdų mūšis – tai išties buvo mūšis! – mums pavyko. Nežinia kuo viskas būtų baigęsi, jeigu kareiviai būtų įsilaužę į patalpas. Gerai, kad šaunamųjų ginklų jie, greičiausiai, neturėjo, tačiau ir be jų sužeidimų būtume neišvengę. Šis apsistumdymas abiem pusėms galėjo baigtis labai liūdnai.

Kai lauke stovintys kareiviai atsitraukė, atidarėme langą ir išleidome mūsų belaisvius, o jie vis gręžiojosi ir aimanavo: „O kur mūsų šalmai?“ Pasirodo, tie šalmai buvo ypatingi – iš titano ar dar iš kažkokio kosminio metalo. Bet kas ten ieškos tų šalmų, kai jau prasidėjo paradas, o kartu su juo prasidėjo ir balkono spektaklis su tariamuoju „Brežnevu“. „Partijos ir vyriausybės“ vadovams teko glaustis gatvėje, apačioje, be jokios tribūnos. Paradą paįvairino greitosios pagalbos automobilis, atvažiavęs paimti sužeisto karininko.

Pasibaigus paradui matau, kaip gatvėje šurmuliuoja linksma žmonių minia, joje Antanas Terleckas, sveikina mus laimėjus „mūšį“. Ko gero, tai buvo pirmas viešas susidūrimas su okupacine kariuomene ir „jedinstveninkais“. Mūsų konservatorijos studentai buvo pirmieji, „priėmę ugnį“. Tikri drąsuoliai!

1991 m.: sausis

– Maskva bandė kažkokiu būdu pateisinti Sausio 13-osios egzekuciją, atsiuntė net Aukščiausiosios Tarybos delegaciją, kuri neva turėjo kažką paaiškinti ir nuraminti Lietuvos žmones. Kaip jiems tai sekėsi?

– Nieko jie nenuramino ir negalėjo nuraminti, faktai kalbėjo už save. Priminsiu, kad 1990 metų pabaigoje atmosfera Lietuvoje kasdien vis labiau kaito, sovietų kariškiai šeimininkavo miestų gatvėse, savo kraupius planus skelbė „platformininkai“, Maskvai lojalūs komunistai. Tačiau Maskvoje susirinkę liaudies deputatai vis dar svaičiojo apie TSRS išsaugojimą.

Tuo metu – 1990 m. gruodžio 17–26 dienomis vykusio ketvirtojo Liaudies deputatų suvažiavimo metu – netgi buvo nutarta surengti referendumą dėl TSRS kaip „lygiateisių suverenių respublikų atnaujintos federacijos“ išsaugojimo – jis įvyko 1991 m. kovo 17 d. Neįtikėtina, bet po Sausio 13-osios įvykių ir Lietuvoje atsirado žmonių, kurie palaikė šį svetimos valstybės referendumą ir tuo pačiu pareiškė norą į tą valstybę įsijungti. Turiu mintyje aktyviai referendume dalyvavusius lenkų autonomininkų rajonus.

Grįžtu prie Sausio 13-osios. Dar sausio 12-tos vakarą į Vilnių turėjo atvykti TSRS Federacijos Tarybos, 1990–1991 metais veikusios struktūros, į kurią įėjo patys aukščiausieji TSRS ir sąjunginių respublikų vadovai, delegacija: Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Nikolajus Dementėjus, TSRS Aukščiausiosios Tarybos Tautybių tarybos pirmininko pavaduotojas Borisas Oleinikas, Armėnijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Levonas Ter-Petrosianas ir TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas nuo Maskvos Aleksandras Fatejevas.

Tačiau ji kažkieno nurodymu (turbūt žinojusio, kas Vilniuje įvyks naktį iš sausio 12-tos į 13-ąją) buvo sulaikyta Minske ir į Vilnių atvyko tik sausio 13-osios rytą. Delegacija neturėjo įgaliojimų ką nors spręsti, bet susitiko su Lietuvos vadovais, o po pietų ir su Lietuvos visuomenės atstovais Mokslų akademijos salėje. Dalyvavau ten ir aš.

Susitikimą pradėjo Mokslų akademijos prezidentas Juras Požela. Jis kažką nerišliai šnekėjo lyg apie tautų draugystę, lyg apie liaudies deputatų tarnystę, lyg už Tarybų Sąjungą ar už Lietuvą... Ta pačia intonacija jam pritarė liaudies deputatas Vytautas Statulevičius. Tuomet mano nervai jau nebeišlaikė, pašokau iš vietos ir tiesiog išrėkiau: „Chvatit pustych razgovorov! (Užteks tuščių kalbų – susitikimas vyko rusiškai.) Aš irgi TSRS liaudies deputatas! Ko jūs čia atvažiavot? Jūs turite būti ne čia, o ten, kur liejosi kraujas, jūs matote, kas čia darosi, jūs turite spręsti problemas ir labai konkrečiai!“

Visi išsigandę nutilo, matyt, galvojo, kas čia bus Laurušui už tokias kalbas... Bet po akimirkos pradėjo ploti, nors J. Požela pasipiktinęs man šnabžda, kad griaunu visą posėdį. O aš svečiams pridedu dar smarkiau: „Jūs atvažiavote palaikyti tarybinę kariuomenę, o ne Lietuvos žmones!“ Iš kažkur šalia manęs atsirado tokia ponia Aukštikalnienė, save vadinusi „visuomenės veikėja“ ir kužda – dar tą ir tą pasakyk, dar stipriau užvožk, aš taip gerai nemoku rusiškai.

– Na ir kas buvo Vytautui Laurušui už tokias kalbas?

– Po to audringo susitikimo netikėtai sulaukiau V. Landsbergio skambučio. Žiūrėk, sako, kaip tu pasielgei vyriškai, nutildei visus Poželas ir Statulevičius. Ir pasiūlė jau visai konkrečiai: „Vytautai, esi kovingas lietuvis, kaip tik tokių mums reikia. Padėk man, o dar daugiau Lietuvai, būdamas deputatu gali labai daug nuveikti Maskvoje. Pradėk veikti!“

Taip prasidėjo iki pat 1991-ųjų vasaros trukę mano „šaudykliniai“ vizitai į Maskvą. Po kiekvieno tokio „žygio“ parašydavau ataskaitą ir įteikdavau V. Landsbergiui, aišku, daug pasakojau ir žodžiu. Susitikdavome Seimo rūmuose. Pasižiūrėjau, kaip jis čia gyvena. Šalia didžiojo Seimo pirmininko kabineto, mažojo darbo kabineto, poilsio kambario buvo netgi miegamasis, nes darbai užsitęsdavo ir gerokai po vidurnakčio. Iki gilios nakties laukiamajame matydavau būrius žmonių – Seimo rūmų apsaugą, iškviestus patarėjus, gynybos specialistus, Seimo vadovybės žmones. Drįsčiau pasakyti, kad tai buvo tiesiog karo lauko štabas.

Įdomu buvo juos visus stebėti. Vienam pavaduotojų, Kazimierui Motiekai, greta aukščiausios teisinės kompetencijos buvo būdinga ir aukšta bendravimo kultūra. Pavyzdžiui, išgirdęs, kad Pirmininkas užimtas, jis neužmiršdavo atsiprašyti sekretorės, kad sutrukdė. Kaip tik su juo daug konsultavausi dėl teisinių argumentų, kuriuos vėliau teikdavau Maskvoje. Kultūra lydėjo ir Pirmininko santykius su visais savo pavaduotojais.

Išimtis buvo Virgilijus Čepaitis. Nors jis nebuvo joks pavaduotojas, bet nieko neklausdamas braudavosi į Pirmininko kabinetą. Atsimenu, kartą su V. Landsbergiu vakarieniaujame, netrukdomi aptarinėjame aktualijas. Staiga įlenda V. Čepaitis, atsisėda, neprašytas pradeda užkandžiauti ir kištis į mūsų pokalbį. Girdėdavau patarimų, kad V. Čepaitis esąs labai įtakingas, gal geriau būtų visas problemas iš pradžių aptarti su juo. Aš tokių patarimų neklausiau, esu tiesus žmogus, nesiekiau ką nors laimėti intrigų keliu, nors žinojau, kad tokių intrigantų Seime tikrai yra.

1991 m.: Maskva, sausio 20 d. mitingas

– Stebėtina, bet Vilniuje tuo metu mes nelabai ir žinojome, kad po Sausio 13-osios Maskva – ne aukščiausioji valdžia, o Maskvos plačioji visuomenė – įspūdingai reiškė savo solidarumą su Lietuva, o iškilūs tos visuomenės atstovai nebijojo viešai pareikšti savo paramą Lietuvai. Kaip tai atrodė?

– Tokią paramą mes pamatėme savo akimis 1991 m. sausio 20 d. rytą atvykę į Maskvą. Jau prie geležinkelio stoties gatvėse išvydome besiorganizuojančias kolonas su lietuviškomis vėliavomis. O vakare – jau tikras neregėtų įvykių sūkurys.

Tą vakarą Maskvos Maniežo aikštėje – netilpusieji joje užėmė ir dalį tuometinės M. Gorkio gatvės – įvyko istorinis įvykis: didžiausias naujausioje Rusijos istorijoje mitingas Lietuvai paremti. Toje aikštėje susirinko koks šimtas tūkstančių žmonių (buvo skaičiavimų, kad 300, 500 ar net 800 tūkstančių!), virš žmonių plevėsavo šimtai, galėčiau sakyti, visa jūra trispalvių Lietuvos vėliavų.

Sunku dabar net patikėti, šūkiuose buvo rašoma „Už mūsų ir jūsų laisvę“, „Šiandien – Lietuva, rytoj – Rusija“, o buvo ir tokių, dabar jau visiškai neįsivaizduojamų, kaip „Gorbačiovas – žudikas“. Ir tai tuo metu, kai M. Gorbačiovas buvo TSRS prezidentas! Mačiau net šūkių su reikalavimais išvesti kariuomenę iš respublikų, pareiškusių apie išėjimą iš TSRS, netgi armijos depolitizavimą, M. Gorbačiovo atstatydinimą!!!

Mane užkėlė į sunkvežimio kėbulą, nes kitokių tribūnų ten nebuvo, iš čia pažvelgiau į neaprėpiamą žmonių jūrą, mišką Lietuvos vėliavų, nebijau prisipažinti – ištryško ašaros nuo to vaizdo, dar ir dabar jį sapnuoju.

Manyčiau, kad V. Landsbergis buvo teisus: mums tikrai vertėjo važiuoti į Maskvą, pažinti jos nuotaikas, viltis, lūkesčius. Dar labiau reikėjo kad ir neoficialių derybų su Maskvos valdžia, o liaudies deputato statusas tam labai padėjo. Su deputato pažymėjimu galėjome patekti visur, vos ne iki M. Gorbačiovo kabineto durų. Į Maskvą vykdyti Lietuvos užduočių dažniausiai vykdavome trise: kartu pakviečiau aktorių Regimantą Adomaitį ir gydytoją profesorių Alfredą Smailį. Dar kviečiau Justiną Marcinkevičių, bet jis atsisakė.

Rusijos politologas Andrejus Piontkovskis:
„Manau, kad šis mitingas (sausio 20 d.) padarė reikšmingą įtaką, kad būtų sustabdyta karinė reakcionierių avantiūra Lietuvoje. Taip pat manau, kad jis turėjo įtakos ir tam, kad gana greitai, vos po kelių mėnesių, buvo pasirašyta Lietuvos ir Rusijos Federacijos tarpvalstybinių santykių sutartis ir pripažinta Lietuvos nepriklausomybė. Didžiuojuosi rusų tautos, B. Jelcino vyriausybės ryžtu, kurie išdrįso palaikyti Lietuvos nepriklausomybę. Beje, išdrįso palaikyti būtent sausio 13-osios naktį, kai viskas dar kabojo ant plauko. Ant plauko kabojo ir Lietuva, ir Rusija, niekas nežinojo, kuo viskas baigsis.“

Rusijos žmogaus teisių gynėjas Sergejus Kovaliovas:
„Atleiskite mums. Atleiskite už tai, kad mes iki šiol vengiame žodžio „okupacija“, kai kalbame apie Baltijos valstybes. Kol oficialiai šie atsiprašymo žodžiai nebus ištarti, tol nebus įmanomi normalūs, lygiaverčiai tarpvalstybiniai Rusijos ir Baltijos valstybių santykiai. Bet mūsų prezidentas (M. Gorbačiovas) apie tai nekalba. Kalbama, kad tą kruviną sausį į gatves išėjo apie pusę milijono maskviečių. Niekas tiksliai neskaičiavo, tačiau per šimtą tūkstančių demonstrantų buvo tikrai. Šie šimtas tūkstančių maskviečių užkirto kelią tolesniam kraujo liejimui Vilniuje.“

Tą pačią mitingo dieną Maskvoje spaudos konferenciją surengė Rusijos AT pirmininkas Borisas Jelcinas. Jis perskaitė bendrą Baltijos respublikų ir Rusijos pareiškimą, kuriame jos skelbė, kad pripažįsta viena kitos suverenitetą. Žurnalistai buvo supažindinti su B. Jelcino kreipimusi į kareivius, tarnaujančius Rusijos ir Baltijos respublikų teritorijoje. B. Jelcinas kvietė kareivius nepasiduoti reakcijos jėgoms ir, prieš einant šturmuoti civilių pastatų Baltijos žemėje, susimąstyti apie Rusijos ir jos tautos ateitį. Pirmą kartą šį kreipimąsi B. Jelcinas perskaitė Taline sausio 13 d.

Tai dar ne visi Rusijos solidarumo su Lietuva ženklai. TSRS Mokslų akademijos rinkimų klubas iš karto po Sausio įvykių 14 dieną paskelbė pareiškimą, kuriuo kvietė sausio 16 d. visoje TSRS (!) pradėti politinį streiką ir pasiūlė šūkius: „Šalin rankas nuo Lietuvos!“, „Diktatūrai – ne!“, „Pilietiniam karui – ne!“, „Rusijos kareiviai – namo!“, „Prezidentas ir Vyriausybė turi atsistatydinti!“ Šį pareiškimą svečias iš Maskvos, vienas iš „Memorialo“ kūrėjų Viktoras Kogan-Jasnyj (beje, parašęs straipsnių seriją „Baltijos atspindys“ apie 1989–1993 metų įvykius Lietuvoje) sausio 16 d. perskaitė ir Lietuvos parlamente.

1991 m. sausio 21 d.: Achromejevas

– Kaip bendravote su M. Gorbačiovo patarėju jėgos struktūrų reikalams maršalu ir diplomatu Sergejumi Achromejevu? Ar jautėte tik „vyresniojo brolio“ pamokymus, ar vyko ir nuoširdesnis pokalbis?

– Nuvykę į Maskvą iš karto bandėme imti jautį už ragų: susitikti su M. Gorbačiovu. Deputatų statusas padėjo! Gavome pranešimą, kad jau kitą dieną, sausio 21 d., 16 val., mums paskirtas laikas pas M. Gorbačiovą. Tačiau prieš tai įvyko „apšilimo“ pokalbis su maršalu, buvusiu generalinio štabo viršininku, o tuo metu labai įtakingu M. Gorbačiovo patarėju Sergejumi Achromejevu.

Tai įvyko M. Gorbačiovo laukiamajame. Sėdime, laukiame, kol priims. Staiga atsidaro durys, išeina S. Achromejevas. Matėsi, kad susirūpinęs, o greičiau susinervinęs. Paklausė, ko mes atvažiavome. Mes paaiškinome, nors jis, aišku, žinojo, dėl ko mes čia atėjom ir apie ką kalbėsim, žinoma, apie Sausio 13-ąją, o iš esmės – apie išėjimą iš TSRS.

Nieko nelaukęs jis pradėjo: „Nieko jums neišeis, atleiskite man, senam kvailiui, bet rusų tauta niekada neleis, kad jos valstybė subyrėtų arba būtų išnešiota į gabalus. Jums negali padėti net TSRS prezidentas, nes jo valdžia ribota. Net jeigu ir norėtų, nieko negalėtų jums padėti.“

Iš tolesnio pokalbio su maršalu pasidarė aišku, kad TSKP savo vadovaujančio vaidmens neatsisako, jis nepasmerkė „Nacionalinio gelbėjimo komiteto“ Lietuvoje sukūrimo, taip pat ir sovietų kariuomenės „žygių“ mūsų krašte. Visa tai jis sakė griežtai, bet mandagiai. Kariuomenėje jis buvo laikomas ne tik karo vadu, bet ir diplomatu, dalyvavusiu sudėtingose TSRS derybose su Amerika.

Ir pagaliau S. Achromejevas prabilo jau visai atvirai, pareiškęs, kad Rusija yra prieš mūsų nepriklausomybės paskelbimą. O aš jam sakau: argi jūs vakar nebuvote Maniežo aikštėje? Vakar ten buvo pusė milijono, ir visi rusai, visi už mus. O jis: ak šit kaip, bet žinokite, kad Rusijos generolai, jų yra per 2 000 – jie visi prieš jus.

Įsibėgėjęs jis atskleidė beveik valstybinę paslaptį, sako, aš atnešiau M. Gorbačiovui tų 2 000 generolų, reikalaujančių M. Gorbačiovo atsistatydinimo, peticiją. Nusistebėjome: negi jūs išdrįsote atnešti tokią peticiją? O jis: ar jūs žinote, kad 2 000 generolų – tai jėga! Aišku, kad žinojome, Sausio 13-osios puolimų Vilniuje prieš Lietuvos žmones organizatorius Vladimiras Uschopčikas buvo tik pulkininkas, bet ir tokio laipsnio užteko įsakyti šaudyti nekaltus žmones.

Vis dėlto po to aštraus pokalbio ir „valstybinės paslapties“ atskleidimo, jau vėliau, Suvažiavimų rūmuose kažkaip nejučiom užsimezgė mūsų jei ne šilti, tai supratingi santykiai: jis stengėsi mus įtikinti tuo, kuo jis tikėjo, o mes dėstėme savo tiesas. Suvažiavimo salėje S. Achromejevas sėdėdavo prie moldavų delegacijos (ten jis buvo išrinktas), aš tik pasirodau salėje, o jis tuojau pat rodo ženklą, kviečia prisėsti šalia.

Aš puikiai supratau savo padėties subtilumą: kaip čia yra – užsienio valstybės pilietis sėdi greta TSRS maršalo ir ramiai diskutuoja? Televizija nufilmuos, kils triukšmas ir Maskvos valdžios koridoriuose, ir galų gale Vilniuje, nes tokių savo kontaktų aš per daug negarsinau. Todėl stengdavausi nuvilioti maršalą į fojė ir jau ten narplioti mūsų santykius.

O S. Achromejevo atneštą 2 000 generolų peticiją – buvau beveik garantuotas – M. Gorbačiovas greičiausiai išmetė į šiukšlių kibirą. Valdžios olimpe tuomet jis dar jautėsi tvirtai. Supratęs, kad „paleido vadžias“, jis bandė įtikinti maištaujančias respublikas: „Jūs dar negyvenote federacijoje“, joje esą bus tikra autonomija, tikras parlamentas, žodžiu, lygybė ir brolybė... Deja, šis prognozuojamas laimės rūmas tų pačių 1991 metų pabaigoje galutinai sugriuvo.

1991 m. sausio 21 d.: Gorbačiovas

– Grįžkime prie pokalbio su M. Gorbačiovu. Kaip vyko tas pokalbis, gal girdėjote nors vieną kitą supratimo gaidelę iš jo pusės, ar tik pretenzijas ir kaltinimu?

– Pats priėmimas truko pusantros valandos, žinant M. Gorbačiovo užimtumą, nepaprastai ilgai. Nenorėdamas sausai politikuoti iš karto jam pasakiau, kad kreipiuosi ne politikų, o kūrybinės inteligentijos vardu, maniau, kad tokiu atveju pokalbis bus nuoširdesnis... Perdaviau didelį susirūpinimą dėl tragiškų Sausio 13-osios įvykių Vilniuje. Pasakiau, ką jis ir pats puikiai žinojo: kad prieš taikius Lietuvos žmones buvo naudojami šaunamieji ginklai, tankai. Pabrėžiau, kad po Sausio 13-osios kariuomenės savivaliavimas nė kiek nesumažėjo, todėl nuogąstaujame, kad televizijos bokšto, radijo užėmimas yra tik karinio perversmo Lietuvoje uvertiūra, tikėjausi, kad jis tokį žodį žinojo... Išdrįsau netgi paklausti, kas gi davė įsakymą šaudyti į beginklius žmones? Prezidentas nieko neatsakė, tik apgailestavo dėl kariškių savivalės. Jis susijaudinęs kalbėjo, jog imsis visų priemonių, kad tai daugiau nepasikartotų, o visi klausimai būtų sprendžiami derybų keliu. Ką gi, ačiū ir už tai.

Po to jis pasiėmė popieriaus lapą, kur buvo surašyti mūsų parlamento nutarimai, prieštaraujantys TSRS konstitucijai. Kai kurios šių pretenzijų buvo gana naivios, pavyzdžiui, kodėl nepriregistruojamos naujai į Lietuvą atvykusių kariškių šeimos. Atsakiau, kad mūsų tauta nėra didelė, todėl mes esame priversti ginti savo egzistavimą. Įvedus į Lietuvą tris divizijas, o jų šeimoms prisiregistravus, toks žmonių skaičius gali turėti didelės reikšmės po poros savaičių vyksiančio referendumo dėl Lietuvos nepriklausomybės rezultatams.

Čia prisiminsiu, kad 1940 metų rinkimuose į liaudies seimą dalyvavo ir Lietuvą okupavę raudonosios armijos kariai. Tokio absurdo 1991 m. neketinome pakartoti, todėl įvedėme saugiklį, kad 1991 m. vasario 9 d. referendume dėl Lietuvos nepriklausomybės balsuotų tik Lietuvos piliečiai, taigi sovietų kariai jau negalėjo įtakoti rezultatų.

Prakalbus apie divizijas, M. Gorbačiovas, man rodos, gana naiviai mūsų paklausė, tai kiek karių sudaro diviziją, tarytum būtume karo ekspertai. Atsakiau, kad 10–12 tūkstančių. M. Gorbačiovas vis tiek nenusileidžia, sako, kad 30 tūkstančių naujų gyventojų didelės reikšmės neturės. Į tai atsakiau, kad įvykiams pakrypus Tarybų Sąjungos naudai, būtų nesivaržoma įvesti ir visą armiją. Taigi kalbėjau gana drąsiai.

Priminiau M. Gorbačiovui ir 1940 metų įvykius, juos pavadinau aneksija, apie Molotovo ir Ribentropo paktą, slaptuosius protokolus, apie tai, kad tai vadinti savanorišku įsijungimu į TSRS negali būti nė kalbos. Suglumęs M. Gorbačiovas pareiškė, kad visa tai buvo labai seniai ir nėra reikalo grįžti į tolimą istoriją. Aš nenusileidau ir atsakiau jam, kad tiesos ieškojimui negali būti kliūčių net ir ilgesniame istorijos tarpsnyje.

Taip pat pažymėjome, kad centrinės TV ir spaudos varoma šmeižto bei melo kampanija prieš Lietuvą dar labiau kaitina ir be to įtemptą atmosferą mūsų krašte. M. Gorbačiovas į tai nieko neatsakė, bet pažadėjo atnaujinsiąs derybas su Lietuva, o komisijos pirmininku skirsiąs viceprezidentą Genadijų Janajevą. Čia neištvėrė A. Smailys, pasakęs, kad su tuo tikrai nesutiksiąs.

M. Gorbačiovas pažėrė „budinčių“ kaltinimų, kad Lietuvoje persekiojami rusai. Mes atrėžėme, kad kaip niekur kitur rusai Lietuvoje turi puikias sąlygas savo kultūrai ir tradicijoms puoselėti: gausu rusiškų mokyklų, cerkvių, sudarytos sąlygos kultūrinei veiklai, leidžiami rusiški laikraščiai.

M. Gorbačiovas stebėjosi, kodėl Lietuva bijo surengti referendumą dėl šalies nepriklausomybės. (Toks referendumas tuo metu jau buvo numatytas, tačiau jo tiksli data – 1991 m. vasario 9 d. buvo nustatyta tik po kelių dienų – sausio 24-ąją. Referendume daugiau kaip 90 proc. Lietuvos žmonių pasisakė už nepriklausomą demokratinę Lietuvą). Mes M. Gorbačiovui atsakėme, kad naujausi Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rinkimai parodė, kad tauta remia Sąjūdį, o jo programos svarbiausias punktas yra Lietuvos Nepriklausomybė. Todėl šiuos rinkimus irgi galėtume laikyti referendumu.

Paklausiau, ką M. Gorbačiovas žino apie „Nacionalinį gelbėjimo komitetą“? Jis atsakė, kad tokį žinąs, o komitete, anot jo, 70 procentų lietuvių, vadovas – neutralus žmogus. Tačiau kartu pabrėžė, kad tai – antikonstitucinis organas.

M. Gorbačiovas skundėsi V. Landsbergiu, nes šis esą nedaro nuolaidų. Atsakiau, kad yra priešingai: kaip tik V. Landsbergio iniciatyva 1990 m. birželio 29 d. Kovo 11-osios Aktui paskelbtas 100 dienų moratoriumas, kurio prašė TSRS valdžia. Tačiau kadangi neprasidėjo derybos su Rusija, o tai buvo numatyta, jis faktiškai neveikė. Dar daugiau, Lietuvos pusė sutiko atsisakyti ir išankstinio protokolo, kuris būtų apsunkinęs derybų pradžią.

Tuomet M. Gorbačiovas prisiminė, matyt, jo padėjėjų sukurtą istoriją, kad Lietuvos televizija „purvais drabstė TSRS vadovybę, komunistų partiją“, todėl sąjunginių įmonių darbininkai, šiek tiek paremti kareivių, ėmėsi iniciatyvos užimti tą melus skleidžiančią televiziją. Mes tuojau pat užprotestavome tokią įvykių versiją, nes puikiai žinojome, kad prie TV bokšto jokių puolančių darbininkų nebuvo, tik šaudžiusios į žmones motorizuotos karinės pajėgos, o TSKP–LKP vadovai tuomet šaukė, kad „Nacionalinis gelbėjimo komitetas“ ima valdžią į savo rankas.

R. Adomaitis priminė, kad prie TV bokšto žuvo 14 žmonių, o jei būtų bandoma pulti parlamento rūmus, tuomet aukų būtų buvę tūkstančiai. M. Gorbačiovas atsakė tai suprantantis ir jėgos naudoti nesirengia. Aš tuomet jam pasiūliau iš karto paskambinti V. Landsbergiui ir pakartoti šią žinią, tuomet Lietuvos žmonės galėtų būti ramūs. Tačiau M. Gorbačiovas į mano repliką nesureagavo.

Pokalbio pabaigoje A. Smailys pasiūlė M. Gorbačiovui apibendrinant mūsų susitikimą padaryti pareiškimą (sausio 22 d. jis tokį pareiškimą padarė). Ir jau visai netikėtai paklausė M. Gorbačiovo, kaip reikėtų spręsti Kaliningrado problemą – gal šią teritoriją pagal Šveicarijos pavyzdį paversti rusų, lietuvių ar lenkų kantonu? M. Gorbačiovas klausimą suprato visai rimtai ir nedvejodamas atsakė: tik rusų kantonu. Atsisveikinant paklausiau M. Gorbačiovo, ką jis norėtų perduoti V. Landsbergiui? Suirzęs M. Gorbačiovas sausai tarstelėjo: „Prašau perduoti linkėjimus“.

Sausio 22 d.: M. Gorbačiovo pareiškimas

„Pirmiausia ir svarbiausia, kad Vilniaus ir Rygos įvykiai nėra prezidento linijos išraiška, todėl atmetu visus įtarinėjimus šiuo reikalu (koks naivus pasiteisinimas). Bet kurios visuomeninės organizacijos, komitetai, frontai gali ateiti į valdžią tik konstituciniu keliu, be smurto naudojimo (lyg Sąjūdis būtų atėjęs nekonstituciškai ir su smurtu). Visi bandymai apeliuoti į ginkluotąsias pajėgas politinėje kovoje neleistini (čia turbūt jau apie save). Neleistini ir jokie savavališki kariuomenės veiksmai (čia jau tikrai apie save, siekiant nusiplauti pralieto kraujo Lietuvoje dėmę). Pastarųjų dienų įvykiai tam tikrų sluoksnių buvo išnaudoti padėties kaitinimui neva vykstančio dešiniojo posūkio ir diktatūros pavojaus dingstimi (neaišku, ką čia jis turėjo minty). Aš ryžtingai atmetu šiuos prasimanymus (apie ką čia?).“ Pareiškimas išspausdintas laikraštyje „Pravda“, 1991 m. sausio 23 d.

Kokias padarėme išvadas po šio susitikimo? Konstatavome, kad M. Gorbačiovas padėties nevaldo, nors žadėjo, kad jėga naudojama nebus, tačiau ir po Sausio 13-osios sovietų karinės pajėgos toliau siautėjo Lietuvoje, o užimtų pastatų negrąžino. M. Gorbačiovas nepasiruošęs svarstyti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo, tai parodė jo reikalavimas atstatyti TSRS konstitucijos veikimą.

Iš S. Achromejevo išgirdome, kad didelė kariuomenės dalis nepasitiki Prezidentu, tačiau kariniam perversmui prielaidų nėra (nors jis pats vėliau visai netikėtai įsijungė į vadinamojo GKČP veiklą). Pokalbis buvo pakankamai atviras, bet jo rezultatų tuomet negalėjome prognozuoti. Gyvenimas parodė, kad Lietuvos likimą galutinai nulėmė lygiai po aštuonių mėnesių įvykęs ir tuojau pat pasibaigęs valstybinis perversmas – pučas. Jam žlugus S. Achromejevas nusižudė.

Dar vienas labai keistas susitikimas su M. Gorbačiovu, trukęs vos kelias sekundes, įvyko kažkurią kovo dieną. Radęs progą tiesiai paklausiau M. Gorbačiovo: „Tai ką toliau darysite su mūsų televizijos bokštu?“ – „Susprogdinsime“, – neaišku juokais ar rimtai atsakė M. Gorbačiovas. Manau, kad šis vos kelių sekundžių siužetas rodo, kad arba M. Gorbačiovo nervai jau buvo pašliję nuo amžino Lietuvos klausimo, arba jis tiesiog buvo visiškai pasimetęs nuo, matyt, nepertraukiamo kariškių spaudimo galutinai „išspręsti Lietuvos klausimą“, t. y. užimti Lietuvos valdžios struktūras ir baigti su ta jos nepriklausomybe.

Vis dėlto dar kartą imtis prieš Lietuvą griežtų priemonių, tokių kaip Sausio 13-ąją, M. Gorbačiovas prisibijojo, o leisti Lietuvai galutinai pasitraukti iš TSRS jam neleido tie patys kariškiai, į kurių nuomonę jis vis tiek turėjo atsižvelgti.

1991 m. sausis–birželis: Achromejevas

– Jūsų daugkartiniai susitikimai su maršalu S. Achromejevu tikrai galėtų būti vadinami „slaptąja diplomatija“. Kokias temas jūs lietėte tuose pokalbiuose, kuo jis bandė Jus įtikinti? Ar klausė Jūsų argumentų Lietuvos gynimo byloje?

– Mūsų artimesni ryšiai su S. Achromejevu užsimezgė jau pirmajame Liaudies deputatų suvažiavime 1989 m. gegužę, dar mums būnant TSRS sudėtyje. O po nepriklausomybės paskelbimo – nuo 1990 m. pavasario – mūsų ryšiai dar labiau sutvirtėjo! Pats intensyviausias bendravimas prasidėjo 1991 metais, po atsakingo pokalbio sausio 21 d. prie M. Gorbačiovo kabineto. Ten jis kalbėjo ypač principingai ir net griežtai, bet paskutiniaisiais mūsų bendravimo ir kartu jo gyvenimo mėnesiais mūsų pokalbiai, ypač „akis į akį“, tapo nuoširdesni, kalba megzdavosi gana lengvai. Vis dėlto nuo savo pozicijų mes nesitraukėme.

Jo kaip M. Gorbačiovo patarėjo atsakomybės sfera buvo kariniai reikalai, jėgos struktūros – Gynybos ir Vidaus reikalų ministerijos, KGB, todėl mes kaip tik stengėmės sužinoti kuo daugiau apie šių struktūrų planus Lietuvoje. Nuo jo didele dalimi priklausė sovietų armijos veiksmai Lietuvoje. Šiuos veiksmus aiškindamiesi buvome beveik sutarę dėl jo vizito į Vilnių, tikėjomės, kad jo autoritetas padės suvaldyti Vilniuje dislokuotus kariškius. Deja, M. Gorbačiovas neleido jam atvykti į Lietuvą.

Iš išvaizdos S. Achromejevas atrodė atšiaurus, griežtas, matyt, toks ir turi būti aukščiausio lygio sovietų karininkas. Vienąkart per pertrauką pakviečiau jį puodeliui arbatos. O maršalas: „Aš arbatos negeriu. Grįšiu namo, žmona man paruoš pietus ir jeigu pasakysiu, kad jau užkandau, ji užpyks.“ Nesupratau, ar jis rimtai, ar juokauja. Pakviesti į Suvažiavimų rūmų bufetą taip nė karto ir nepavyko.

– S. Achromejevas dalyvavo ir strategiškai reikšmingame Maltos susitikime, kur greičiausiai buvo aprobuoti reikšmingiausi po Antrojo pasaulinio karo pasikeitimai Europoje...

– Apie tą susitikimą ir kitus tarptautinės politikos reikalus jis nelabai norėdavo kalbėti, vis dėlto šį bei tą pavyko iškvosti. Vieną kartą pavyko prisikviesti maršalą pavakarieniauti į Lietuvos atstovybę. Čia dar pakviečiau ir A. Smailį. Mums paskyrė atskirą kambarį, taigi kalbėjomės visai laisvai. Pavyzdžiui, apie M. Gorbačiovo ir JAV prezidento Džordžo Bušo susitikimą Maltoje 1989 m. gruodį, kur jis pats dalyvavo.

Klausiu, kaip vyko tas susitikimas? Pasirodo, susitikimas turėjo vykti jūroje stovinčiame Amerikos karo laive, bet tuo metu kilo baisi audra. Abiejų valstybių vadovai nutarė nerizikuoti ir susitikti uoste stovinčiame sovietų kruiziniame laive. Tačiau Amerikos prezidentas ten nelikdavo nakvoti ir net per audrą plaukdavo į savo laivą.

Kodėl įvyko toks aukščiausio lygio susitikimas? Anot S. Achromejevo, tai buvo Dž. Bušo iniciatyva. Pirmiausia jis norėjęs išsiaiškinti abiejų Vokietijų susijungimo galimybes. Anot S. Achromejevo, esą M. Gorbačiovas tam neprieštaravo. Nors, žinoma, šis reikšmingiausias Europos pokytis tikrai įvyko ne vien M. Gorbačiovo dėka, į visa tai vedė objektyvi istorijos eiga: Rytų Vokietijai buvo lemta tiesiog išnykti ir tapti naujomis Federacinės Vokietijos žemėmis. Esą kaip tik Maltoje M. Gorbačiovas leido griauti Berlyno sieną. Vėlgi galima tikėti, galima netikėti tokiu M. Gorbačiovo humaniškumu, nes ta siena nugriuvo nuo savo paties svorio, nuo demokratizavimo idėjų sklaidos Rytų Europoje.

– Kai kur buvo rašyta, kad Maltos susitikime kalbėta ir apie Baltijos šalių būsimąją nepriklausomybę? Negi taip tikrai galėjo būti?

– Galimas dalykas, nes pasak S. Achromejevo, Dž. Bušas pasiūlė po Vokietijos išspręsti ir Baltijos šalių okupacijos klausimą. Tačiau M. Gorbačiovas esą su tuo nesutiko: „Jeigu kišite nagus prie Baltijos šalių“, tuomet jis nesutiksiąs ir su visais kitais Dž. Bušo siūlymais. Norite – tikėkite, norite – ne. Kitų šaltinių apie šį susitikimą rasti būtų sunku. Vis dėlto istorija vėlgi greitai pakoregavo M. Gorbačiovo poziciją ir jau po kelių mėnesių – 1990 m. kovo 11 d. – Lietuva paskelbė nepriklausomybę.

– Vis dėlto daugiausia dėmesio turbūt skyrėte Lietuvos likimo sprendimui?

– Po Sausio 13-osios su maršalu kalbėdavomės dar atviriau, aišku, ne tiek apie pasaulio, bet apie TSRS problemas, Lietuvos reikalus. Pavyzdžiui, S. Achromejevas atvirai sakydavo: „Aš tos perestroikos nesuprantu. Ką ji reiškia? O gal aš per senas?“ Mes neslėpdavome savo pažiūrų į istoriją ir į dabartį, „tačiau būti draugais mes vis tiek galime“ – jis taip sakydavo. Stebėtina, bet jis aiškindavo: „Su Landsbergiu aš galiu bendrauti, nes žinau jo pažiūras, galiu prognozuoti, ką jis pasakys dėl vienos ar kitos problemos ar įvykio.“

Jutau, kad jo santykiai su M. Gorbačiovu nėra draugiški, galbūt jie vienas kito tiesiog nesuprato. Su manimi, nebijau sakyti, jis tikrai buvo draugiškas (apsidrausiu – man taip atrodė...). Žinoma, pačių aštriausių temų stengiausi neliesti, tačiau jis pats nevengdavo dėl jų pasiginčyti. Pavyzdžiui, dėl 1940 m. įvykių Lietuvoje. Nebijojau jam sakyti, kad tai buvo okupacija, kad savanoriškas Lietuvos įsijungimas į SSRS buvo blefas. Siūliau jam pasižiūrėti ne tik į oficialią propagandą, bet ir į to meto Gynybos ministerijos dokumentus.

Mūsų santykius vaizdžiai iliustruoja toks epizodas. 1991 m. kovo mėnesį eilinį kartą atvažiavome susitikti. Tačiau jo adjutantas pasakė, kad maršalas ligoninėje. O toliau visai netikėtai: maršalas prašė mus aplankyti jį ligoninėje! Paaiškinome, kad kalbėsimės, kaip visada rimtai, apie skaudamas praeities, dabarties ir ateities problemas, gal ligoninėje tokios temos netiktų? Tačiau adjutantas užtikrino, kad maršalas pats nori kalbėtis ir visomis temomis.

Nuvažiavome į ligoninę, apsivilkome baltus chalatus ir nuėjome į reanimacijos palatą. Maršalas medicinos personalą išprašė už durų. Mes vis dėlto dar dvejojome, ar nepakenks mūsų pokalbis ligoniui. Maršalas galantiškai atsakė: „Jokio pavojaus, profesorius Smailys juk sėdės šalia.“

Tą sykį ir vėl kalbėjomės apie Lietuvą, jos istorijos vingius sudėtingais 1940 metais. Vėl kartojau, kad Lietuva ne savo noru įstojo į Sovietų Sąjungą, bet tik užplūdus jos žemę pusantro šimto tūkstančių Raudonosios armijos karių. Dar kartą paprašiau pasidomėti Gynybos ministerijos archyvais, ten jau bus ne propaganda, bet skaičiai ir faktai.

Maršalas nenusileido: „Karinė vadovybė paprastai neužsiima politika ir diplomatija. Jeigu komanda buvo duota konkrečią dieną ir valandą peržengti Lietuvos sieną, tai taip ir turėjo įvykti. Archyvai, kuriuose atsispindi politinė valia, greičiausiai įslaptinti – kaip ir kiekvienoje valstybėje.“ (Praėjus nuo mūsų pokalbio vos dešimtmečiui, jie vis dėlto buvo išslaptinti.) Jam prieštaravau: „1940 metų TSRS Aukščiausios Tarybos dokumentai – ištisa melagystė, juose buvo rašoma taip, kaip reikėjo ir buvo parankiausia to meto politikai.“

– S. Achromejevas minėjo ir Salomėjos Nėries pavardę...

– Taip, taip! Vieną sykį maršalas paklausė: „Vytautai, o kas tokie buvo Venclova ir Salomėja Nėris?“ – „Rašytojai“, – sakau. – „Matai, net rašytojai dalyvavo priimant Lietuvą į Sovietų Sąjungą. Reiškia, jie pritarė stojimui...“ – „Ne tais archyvais domėjotės, maršale“, – sakau jam. Ir dar paklausiau: „Ar nesidomėjote Molotovo ir Ribentropo pakto slaptaisiais protokolais, ar nematėte jų? Apie juos juk užsiminė ir „perestroikos architektas“ Aleksandras Jakovlevas. Kodėl juos reikia slėpti, juk visas pasaulis žino apie juos iš vokiečių archyvų?“

Jis, matyt, buvo pasižiūrėjęs į 1940 m. sovietų Aukščiausios Tarybos dokumentus (apie Lietuvos „priėmimą“ į TSRS), todėl manęs ir klausė, kas buvo toji Salomėja Nėris ir Antanas Venclova. Tai parodo, kad jis nuoširdžiai stengėsi suprasti, galbūt patikrinti, ar mano teikiamos žinios yra teisingos.

Gaila, tuomet dar nebuvau skaitęs 1940 metų sovietų generalinio štabo dokumentų, kurie galbūt būtų greičiau atvėrę maršalui akis, jeigu jis tikrai jų nežinojo. Praėjus keliolikai metų nuo mūsų pokalbių, internete radau sensacingų štabo dokumentų, kuriuos galbūt ne visi dar ir dabar žino Lietuvoje.

Štai ištrauka iš sovietų generalinio štabo 1940 m. birželio 12 d. įsakymo 002/op, ką netrukus reikės daryti Lietuvoje: „Apsupti ir sunaikinti priešą Kauno regione. Lietuvoje esančioms tarybinėms karinėms dalims išlaikyti savo dislokacijos rajonus, užimti pagrindinius tiltus per Nemuną ir Nerį ir užtikrinti 214-osios oro desantinės brigados (935 kariai) išlaipinimą per 5 km nuo Gaižiūnų stoties.

Desantininkams kartu su 16-uoju šaulių korpusu užimti pagrindinius Kauno objektus, į Kauno aerodromą permesti dar 475 desantininkus. Pasirengimą operacijai baigti birželio 15 d. rytą. Birželio 13 d. desanto vietos paruošimui prie Gaižiūnų išmesti 7 parašiutininkų grupę, o nuo birželio 14 d. 21.30 val. Baltijos šalyse dislokuotos kariuomenės radijo stotims veikti tik priėmimo režimu, laukiant signalo operacijos pradžiai.“

Bendra sovietų karinių pajėgų padėtis prie Lietuvos 1940 m. birželio viduryje tuose dokumentuose buvo įvertinta taip: „Prie pietrytinių Lietuvos sienų sutelkta 3-ioji armija su vadovybe Pastoviuose (dabar Baltarusija – Postavy), prie pietinių 11-oji armija su vadovybe Lydoje. Iš viso visų Baltijos šalių kampanijai buvo skirtos 3 armijos, 7 šaulių ir 2 kavalerijos korpusai, 20 šaulių, 2 motošaulių, 4 kavalerijos divizijos, 9 tankų ir 1 oro desanto brigada. Operacijai taip pat buvo pasitelkti NKVD daliniai.“

Nežinau, ar S. Achromejevas skaitė šiuos dokumentus, tačiau su manimi jis vis tiek buvo stebėtinai atviras. Kartą savo kabinete jis parodė storą raudonu viršeliu knygą, prirašytą vien skaičių. Tai buvo užšifruoti tekstai. „Ir tokį šifruotą tomą aš privalau kasdien perskaityti“, – pasiguodė maršalas.

Ant jo stalo kalnas telefonų, ant vieno jų parašyta „Gorbačiovas“ – tai tiesioginis ryšys su prezidentu. Kartą turėjau M. Gorbačiovui kažką perduoti nuo V. Landsbergio. Maršalas sako: „Kelk Gorbačiovo telefoną“. Deja, jis neatsakė. „Jei nekelia, reiškia, kad manęs dabar nereikia“, – šyptelėjo S. Achromejevas. Jis davė man ne vieną slaptą Kremliaus telefoną. Žinojau ir jo paties telefoną, kuriuo galėjau bet kada jam skambinti. Taip ir darydavau, jei Vilniuje atsitikdavo kažkas netikėto. S. Achromejevas visada atsiliepdavo, nebūdavo taip, kad jis nesutiktų kalbėtis.

Mes tiesiog susidraugavome, stebėtina, sunku paaiškinti, kodėl jis manimi taip pasitikėjo, juk kalbėdavome atvirai, jis man rodydavo visus dokumentus, netgi būsimas M. Gorbačiovo kalbas. Ką aš norėjau sužinoti iš S. Achromejevo? Pirmiausia man rūpėjo sužinoti, kokios nuotaikos Kremliuje, ką jie ruošia ar neruošia Lietuvos atžvilgiu. Iš S. Achromejevo aš daug ką sužinodavau.

Gaila, kad nepavyko atsivežti S. Achromejevo į Vilnių. Jis būtų buvęs man kaip skydas, aš visur būčiau nuėjęs – į radiją, į bokštą, į Šiaurės miestelį. O ten ir pats maršalas būtų pamatęs, kokia Lietuvoje tikroji padėtis.

Aišku, ši mūsų draugystė ir jam pačiam kėlė abejonių, ar neatsiras kas nors paskundęs tokius nuolatinius ryšius su nedraugiškos užsienio valstybės (tokį vertinimą Lietuvos atžvilgiu esu ne kartą Maskvoje girdėjęs) atstovu. Jis net raštu kreipėsi į M. Gorbačiovą, klausdamas, ar jam tinka su manimi aptarinėti politines dviejų valstybių santykių peripetijas, t. y. būti savotišku tarpininku tarp TSRS ir Lietuvos. M. Gorbačiovas leido jam ir toliau su manimi bendrauti, bet įspėjo, kad mūsų pokalbiai jokiu būdu negali būti laikomi tarpvalstybinėmis derybomis. Juos galima laikyti tik pasikeitimu informacija.

– Tai gal galima būtų S. Achromejevą laikyti tikru Lietuvos draugu?

– Manyčiau, kad ne, mūsų pozicijos buvo gerokai skirtingos. Tačiau mirtinu priešu – tuo labiau. Tai buvo žmogus, nuoširdžiai stengęsis suprasti Lietuvos siekius, tačiau neįstengęs įveikti dešimtmečiais statyto ideologinio barjero ir pripažinti, kad Lietuva turi teisę į nepriklausomą valstybę. Vis dėlto mokėjo kultūringai, diplomatiškai, pagarbiai kalbėtis ir šia tema, ne veltui lydėjo M. Gorbačiovą jo kelionėse net į Ameriką. Jis, matyt, mus laikė „paklydusiomis avelėmis“, kurioms reikia išaiškinti tikrąją padėtį. Tai jis darė visai nuoširdžiai. Netgi davė savo slapto personalinio telefono numerį.

Vis dėlto šiems ryšiams kliūčių atsirado, tačiau ne Maskvoje, bet... Vilniuje. Kartą buvau pas V. Landsbergį ir iškilo reikalas paskambinti S. Achromejevui. Bandome per vyriausybinę „vertušką“, surenku numerį, pakeliu ragelį – rusiškai kalbantis moteriškas balsas, nors turėjo būti automatinis sujungimas. Sakau, kas čia dabar darosi, junkite su maršalu Achromejevu. O ji: palaukite. Palaukiau 10 minučių, o Landsbergis šaukia – nėra ko su ja kalbėtis! Pagaliau ta moteris atsiliepia, sako: negaliu jūsų sujungti.

Nuėjau į konservatoriją ir paskambinau man žinomu S. Achromejevo telefonu. Sakau jam: kas čia darosi? – skambinau vyriausybiniu telefonu, atsiliepė moteriškas balsas. – „Negali būti, čia turi būti automatinis jungimas“. Pasirodo, kad tai Mykolas Burokevičius pasodino moterį prie vyriausybinio ryšio, o ši blokuodavo V. Landsbergio skambučius. Taip išaiškėjo dar viena M. Burokevičiaus šunybė. S. Achromejevas tuomet supyko, sako, kaip galima blokuoti vyriausybinį ryšį, kreipsiuos į V. Kriučkovą – tuometinį saugumo vadą.

Apskritai S. Achromejevo požiūris į Lietuvą per tą mūsų bendravimo pusmetį, nepaisant mano pastangų ir mandagių santykių iš esmės nesikeitė. 1991 m. kovo 6 d. susitikęs su juo eilinį kartą vėl išdėsčiau, kad televizijos bokšto užgrobimas su nekaltų žmonių aukomis yra didžiulė kariuomenės vadų klaida. Aiškinau, kad Sausio 13-oji į Lietuvos istoriją įeis kaip kruvinasis sekmadienis, o skerdynes vykdė rusai. Pabrėžiau, kad ir dabar TSRS vadovaujantys sluoksniai organizuoja slaptą kovą prieš Lietuvos parlamentą ir jos žmones, darydami spaudimą visomis galimomis priemonėmis, tiesa, vengdami dar kartą panaudoti atvirą jėgą.

– Ką atsakė S. Achromejevas į tokius žiaurius kaltinimus?

– Maršalas su manimi sutiko ir patvirtino, kad spaudimas iš tikrųjų yra daromas, kartu nurodė priežastį, kodėl tai daroma. Čia jis pakartojo M. Gorbačiovo tezę, kad Lietuvos parlamentas pernelyg skubotai paskelbė nepriklausomybę, o svarbiausia, tikina save ir pasaulį, kad Lietuva iš TSRS iš tikrųjų jau išėjo (matyt, jo nuomone, Lietuva dar buvo TSRS sudėtyje).

Ką konkrečiai siūlė S. Achromejevas? Jo nuomone, mūsų Seimas turėtų panaikinti įstatymus, liečiančius TSRS kariuomenę Lietuvoje, ir padėtis pasikeistų (vienas tokių įstatymų buvo Lietuvos įstatymas „Dėl TSRS visuotinės karinės prievolės įstatymo negaliojimo Lietuvos Respublikos teritorijoje“). Jeigu Lietuvos parlamentas tai padarytų, tai TSRS kariuomenės veiksmai būtų apriboti tik dislokavimo vietomis (taip išeitų, kad pašauktieji Lietuvos jaunuoliai tuo metu tarnautų Kamčiatkoje?). Ir didžiadvasiškai pažadėjo, kad jeigu kariuomenė Lietuvoje ir po šių pasikeitimų pajudėtų, jis būtų pirmas už jos veiksmų sustabdymą.

Aš jam paaiškinau, kad mūsų priimti įstatymai kyla iš pagrindinio nepriklausomybės atstatymo Akto. Maršalas pabrėžė, kad akto liesti nereikia, reikia peržiūrėti tik su kariuomene susijusius įstatymus. Pagalvojau – nieko sau būtų nepriklausoma valstybė, kurios jaunuoliai tarnautų kitos valstybės, t. y. sovietų, kariuomenėje!

S. Achromejevo dar paklausiau, kas gi galų gale galėtų spręsti TV bokšto grąžinimo klausimą? – „Tik Gorbačiovas“. Ir dar pridėjo, kad V. Landsbergis dėl to paskambintų M. Gorbačiovui ir apskritai V. Landsbergis turi ieškoti kontaktų su Maskva. Kaip pavyzdį paminėjo, kad Amerikos prezidentas Bušas ne visada klauso savo patarėjų teikiamų „nepagarbių minčių“ apie Gorbačiovą ir stengiasi su sovietų lyderiu palaikyti draugiškus santykius. Maršalo nuomone, Landsbergis turėtų sekti šiuo pavyzdžiu (nieko sau palyginimas, sovietai juk neokupavo Vašingtono televizijos...). Tačiau dėl Vilniaus budelio Uschopčiko maršalas nusileido ir pasakė, kad šis veikėjas yra susikompromitavęs ir reikia jį pakeisti.

– Kaip suprantu, nepaisant mandagių frazių, gal net ir diplomatinių šypsenų, Jūsų pokalbiai su maršalu buvo vyriškai „kieti“. Ar pokalbių temas suplanuodavote iš anksto ir suderindavote su V. Landsbergiu, ar pats savarankiškai „vairuodavote“ pokalbį?

– Ne, aš pats planuodavau, apie ką kalbėsime, o svarbiausias mano tikslas, žinoma, buvo sužinoti Kremliaus planus Lietuvoje, ką čia Kremlius rengiasi daryti, – štai tokią informaciją rinkau. Aišku, prieš važiuodamas aptardavau bendrą Lietuvos politinę ir karinę padėtį su V. Landsbergiu. Dominuodavo visiems žinomi reikalai: bokšto, radijo ir televizijos bei kitų pastatų grąžinimas, bendros konfrontacijos mažinimas, tačiau detalių nurodymų paprastai nebūdavo.

– Tai Jūsų santykius su S. Achromejevu galima vadinti artimais?

– Tam tikra prasme – taip. Juk bet kam buvęs generalinio štabo viršininkas ir tuometinis M. Gorbačiovo patarėjas neduotų savo asmeninio telefono arba leistų iš savo telefono skambinti jo šefui…

1991 m. balandis–birželis: griežtų pokalbių nemažėja

– Ėjo dienos ir mėnesiai. Ar jautėte kokią nors pažangą Maskvos pokalbiuose, ar negeso po tų pokalbių mūsų laisvės viltis?

– Jei atvirai, tai realios pažangos nebuvo. Tačiau kontaktus su TSRS aukščiausiosios valdžios aplinka stengėmės išlaikyti. O ką kitką mes galėjome pasirinkti? Balandžio 16 d. eilinį kartą atvykome pas S. Achromejevą ir kartu nuėjome pas kitą Prezidento patarėją Grigorijų Revenką. Pateikėme tris, sakyčiau, tradicinius klausimus: dėl TV bokšto, radijo ir televizijos bei Spaudos rūmų užgrobimo; dėl tarybinės kariuomenės statuso Lietuvoje; dėl M. Gorbačiovo ir V. Landsbergio susitikimo.

Atsakymo tądien sulaukėme netikėto: mums buvo paaiškinta, kad derybose (tarpvalstybinėse!) turi dalyvauti Mykolas Burokevičius, nes esą reikia pasidalinti Lietuvos vyriausybei, TSRS vyriausybei ir Lietuvos komunistų partijai (platformininkams) priklausantį turtą. Kartu buvo užtikrinta, kad su M. Burokevičiumi klausimas jau suderintas ir jis tokiose dalybose būtinai dalyvaus. (Nieko sau užtikrinimas!)

Kalbėjomės dėl TSRS kariuomenės statuso Lietuvoje. Mums buvo pasiūlyta, kad sprendžiant šį klausimą reikia tartis su Pabaltijo apygardos vadu Fiodoru Kuzminu, kartu galima būtų aptarti ir Uschopčiko klausimą. Apskritai, reikėtų atstatyti tarpusavio santykius ar net abipusį respublikos vadovybės (tokiais žodžiais Maskva vadindavo Lietuvos vyriausybę) ir sovietų kariuomenės vadovybės apygardos vado supratimą. Gavome patikinimą, kad kariuomenės daromų nusižengimų daugiau nebus.

Tąkart sulaukėme ir S. Achromejevo pagąsdinimų, kad jei nesusitarsime su sovietų kariuomene, gali pasikartoti Sausio 13-osios įvykiai, tik dar didesniu mastu. Mūsų pozicijų skirtumą esą lemia tai, kad kariuomenė vadovaujasi TSRS konstitucija, o Lietuvos vyriausybė – Lietuvos konstitucija. Išgirdome, kad norint normalizuoti santykius, reikia pakeisti Konstituciją: kai kuriuos straipsnius suvienodinti arba jų visai atsisakyti (taigi, sugrįžti į TSRS!).

A. Smailys griežtai pasisakė prieš tai, kad kariuomenė būtų panaudota kaip represinė priemonė, tai neatitinka tarptautinių teisės normų. G. Revenka tam pritarė ir dar pripažino, kad S. Achromejevo pagąsdinimai neturi teisinio pagrindo. Tuomet atsigriebė S. Achromejevas, pagrasinęs, kad jeigu naujokai neis į sovietų kariuomenę, jie bus atvesdinti jėga. Tačiau čia pat sušvelnino toną ir pasakė, kad 50 procentų tarnautų Baltijos šalyse, 50 procentų – kažkur TSRS. Galima būtų galvoti apie alternatyvią medicinos tarnybą, o apskritai šaukimą į kariuomenę reikėtų derinti su Pabaltijo apygardos vadu F. Kuzminu.

Dėl V. Landsbergio ir M. Gorbačiovo susitikimo G. Revenka kalbėjo gana optimistiškai. Pasak jo, užtektų, kad V. Landsbergis paskambintų M. Gorbačiovui ir jie patys susitars. Tačiau čia pat pastebėjo, kad lengvai susitarti gali ir nepavykti, nes TSRS prezidentas turi atlaikyti didžiulį spaudimą priešiškų Lietuvai jėgų, kurios vėl nori paskelbti Lietuvai ekonominę blokadą.

Kaip vieną motyvų nurodė, kad Lietuva į Sąjungos biudžetą įneša pernelyg mažą procentą lėšų, taigi nevykdo savo sąjunginių įsipareigojimų (tartum Lietuva vis dar būtų Sąjungoje!). Tačiau čia pat perdavė Prezidento nuomonę, kad Lietuvai vis dėlto reikėtų tiekti grūdus, „kad jie neišskerstų visų galvijų“ (štai koks rūpestis: kad Lietuva nemirtų badu, beje, 1940 metais sovietų kariai aiškino, kad atvežė maisto badaujančiai Lietuvai...).

Aišku, nukrypo ir į beletristiką: esą Lietuvoje naikinami karinės šlovės paminklai, niekinamos karių kapinės. G. Revenkos nuomone, tai labai jaudina ir piktina rusų visuomenę. Aš kategoriškai paneigiau tuos kaltinimus. Lietuvoje karių kapinės prižiūrimos geriau negu kitose sovietinėse respublikose, kur anuomet nuvilnijo sovietinių, tarp jų ir karo paminklų, vertimo banga. Kodėl, sakau, akcentuojate tik Lietuvą? G. Revenka iš karto sutiko, kad vertinant tokius faktus, taip pat Sausio 13-osios įvykius reikia turėti tikslią informaciją.

Jis pasakė, kad turi tris skirtingų versijų Sausio 13-osios įvykių videojuostas (pagalvojome, kad turbūt skirtingų komentarų, o ne vaizdų). G. Revenka netikrinęs, kuri versija teisinga, ir manąs, kad ateitis išryškins tiesą ir galbūt Maskvos valdžiai teks kada nors raudonuoti dėl jos armijos veiksmų(!). Bet tai gali paaiškėti dar negreit, gal ir po mūsų mirties.

Taigi plečiantis mūsų kontaktams Maskvos patarėjų tonas vis dar buvo gana kietas. Kita vertus, pasirinkimo neturėjome. Vis tiek reikėjo kalbėtis, atvirai dėstyti savo nuomonę, teikti reikalingus dokumentus. Tokia buvo mūsų nelengva kova dėl Lietuvos nepriklausomybės. Anksčiau ar vėliau tikėjomės sulaukti šių pokalbių rezultatų.

– Ar kiek nors kalbėjote apie platformininkus, pavyzdžiui, kad reikėtų pakeisti LKP (platformininkų) pirmąjį sekretorių, t. y. Mykolą Burokevičių? Juk tokius klausimus, kaip būdavo įprasta TSRS, dar ir tuo metu sprendė Maskva, ne Lietuva.

– Balandžio 18 d. atvažiavom su A. Smailiu į eilinį susitikimą su M. Gorbačiovu, bet pas jį tuomet nepatekome, todėl mums pasiūlė susitikti su Georgijumi Šachnazarovu. Jis buvo laikomas vienu sovietų politologijos mokslo kūrėju, jo disertacijos tema: „Socialistinė demokratija“. Šis pokalbis buvo dar aštresnis nei su G. Revenka, tiesiog pats aštriausias iš vykusių Maskvoje.

Nuo pat pirmos pokalbio minutės ant mūsų galvų pasipylė lavina priekaištų, mes negalėjome net išsižioti ir ką nors paaiškinti. Vėl išgirdome pasiūlymą tartis su M. Burokevičiumi. Suspėjome įsiterpti, kad su platformininkais ir konkrečiai su M. Burokevičiumi neįmanoma susikalbėti. Čia jau G. Šachnazarovas pritarė: mes irgi juo nepatenkinti. Sakome, duokite kitą pirmąjį sekretorių. O kas galėtų būti? – klausia Šachnazarovas. Mes sakome: yra toks Vladislavas Švedas (V. Švedas – Lietuvos rusas, baigęs tuometinį Kauno politechnikos institutą), jis net moka lietuviškai. Ne, netinka. Ne lietuvis, o turi būti lietuvis. Mes ir sakome: jūs nerasite tokio išdaviko tarp lietuvių…

Kalbėjome atvirai

– Vis dėlto, ką konkrečiai atsakydavo M. Gorbačiovas ir kiti aukščiausieji į tiesioginius klausimus, pavyzdžiui, dėl Sausio 13-osios arba Lietuvos radijo ir televizijos užgrobimo?

Su Maskvos „draugais“ kalbėdavome atvirai apie viską. A. Smailys dar privengdavo, o aš tėkšdavau į akis. Susėdome kartą su Achromejevu prie stalo dviese, kalbamės ne tik švelniais, bet ir griežtesniais žodžiais. O saugumiečiai, matau, sunerimę, stovi netoli durų ir klausosi mūsų – kas čia išdrįso tokiu tonu kalbėti su maršalu? O mes griežtos tonacijos nekeičiame...

Apie Sausio 13-ąją irgi atvirai. Net Gorbačiovui radęs progą pasakiau: negi jūsų generolai manė, kad užteks patrankos šūvio ir visi lietuviai lyg Afrikoje išbėgios į džiungles? Sakau – Lietuvoje tą naktį buvo ne vienas tankų šūvis, o lietuviai stovi ir nesitraukia. O Gorbačiovas į tai vėl seną dainelę: ten buvo ne kariai, o darbininkai. Galima būtų manyti, kad darbininkai mokėjo tankus valdyti...

Atsimenu, kartą suvažiavimo metu priėjau prie TSRS vidaus reikalų ministro Boriso Pugo ir sakau: „Aš, TSRS liaudies deputatas iš Lietuvos, negaliu patekti į Lietuvos radiją, bet kodėl leidimo turiu prašyti Maskvoje?“ Atsakymas pritrenkė: „O ko jums ten reikia?“ – „Noriu pažiūrėti, kaip jie ten tvarkosi.“ – „Jeigu taip norite, tai man paskambinkite...“

S. Achromejevas mums aiškino, kad apie mūsų susitikimus jis informuoja M. Gorbačiovą ir prezidentas sutiko, kad tokius pokalbius reikia tęsti. Kiekvieną kartą maršalui pranešdavome apie nekintančią padėtį tarp Lietuvos vyriausybės ir TSRS karinių dalinių vadovybės Lietuvoje, tačiau reikalai nejudėjo.

1991 m. birželis: susitikimas Rygoje

– Kas organizavo Jūsų susitikimą su Pabaltijo karinės apygardos vadovais, kokiu tonu jie su Jumis kalbėjo?

– Pats S. Achromejevas paskambino Pabaltijo karinės apygardos vadui Fiodorui Kuzminui ir susitarė dėl mūsų vizito. Netrukus jau skambina mums į Vilnių: „Rytoj, birželio 6-tą, Rygoje prie Pabaltijo karinės apygardos štabo 3 valandą jūsų lauks trys pulkininkai“. Paėmėm Kompozitorių sąjungos mašiną ir su A. Smailiu ankstų rytą važiuojam į Rygą. Pravažiavome Lietuvos ir Latvijos sieną, matėme čia apdegusį muitininkų namelį. Rygoje, nors ir ne trys, bet vienas pulkininkas tikrai laukė.

Nuėjom pas vadą. O jis pradėjo nuo apgailestavimo: kas jums nepatinka Tarybų Sąjungoje, nejaugi jums bloga čia gyventi? Jis nebuvo agresyvus, bet jo patarėjas – gerokai smarkesnis, jis net nenorėjo klausyti mūsų aiškinimų. Kalbėjomės beveik dvi valandas. Aiškinome, kad sovietų kariuomenė užpuldinėja mūsų muitines, nurodėme konkrečius faktus, pavyzdžiui, kad tą pačią mūsų susitikimo dieną prie Medininkų muitinės atvyko net penki šarvuočiai. F. Kuzminas gynėsi, kad tai ne armijos, o tikriausiai Vidaus reikalų ministerijos pajėgos. Paklausiau: „Argi VRM turi šarvuočių?“ Atsakymas buvo „taip“.

Kalbėjomės ir dėl V. Uschopčiko. Anot F. Kuzmino, šiuo reikalu turėtų kalbėtis Vilniaus miesto vadovai, esą divizijos vadas ne to rango asmuo, su kuriuo tiktų derėtis valstybės vadovams. Galų gale F. Kuzminas sako: aš jums duosiu savo telefoną, V. Landsbergis gali skambinti bet kuriuo metu, kad palaikytų ryšį, kad praneštų apie kokius nors kariuomenės išsišokimus.

– Tai ar įvyko toks V. Landsbergio ir Pabaltijo kariuomenės vado susitikimas?

– Nežinau, ar V. Landsbergis pasinaudojo šiuo telefonu. Tačiau įdomiausios buvo paskutinės mūsų susitikimo Rygoje minutės. Jau išėjome į lauką. O jis sako, man rodos, visai nuoširdžiai: „Vitas Antonovič, ne viskas mano jėgose.“ Supratau, kad ir politikai Maskvoje, ir kariškiai Rygoje ieško išeities iš keblios mūsų santykių padėties, bando rengti susitikimus, derybas. Tačiau jie turėjo atsižvelgti ir į savo vidaus padėtį, tuos pačius 2 000 generolų, kurie buvo pasirengę kariauti, bet neišleisti Lietuvos iš „broliškų respublikų šeimos“.

Žodžiu, 1991-ųjų vasarą Maskva, turiu mintyje M. Gorbačiovą, dar tikrai neketino pripažinti mūsų nepriklausomybės ir stengėsi visomis, betgi tuo metu jau tik „aktyvaus įtikinėjimo“ priemonėmis, mus auklėti, kad „paklydėlis sūnus“ sugrįžtų į neva atsinaujinusios Tarybų Sąjungos glėbį. Tokio plano griuvimui, mano manymu, vis dėlto labiausiai padėjo ne Lietuvos desperatiška kova, o pačios sovietinės imperijos griuvimas, prasidėjęs 1991-ųjų puču.

1991 m. rugpjūtis: pučas

– S. Achromejevas gana atvirai aiškino, kad nesupranta „perestroikos“, tačiau galutinai jo gyvenimo kortas sumaišė 1991 m. rugpjūčio pučas. Žinoma, ne vienas TSRS politinis ir karinis veikėjas visiškai pasimetė pučo ir ypač – TSRS griuvimo (1991 m. gruodį) metu. Kaip Jūs paaiškintumėte S. Achromejevo gyvenimo katastrofą?

– 1991 m. rugpjūčio ir vėlesni TSRS iširimo įvykiai privertė daugelį rusų – „tarybinės tėvynės ir tarybinio gyvenimo“ garbintojų – permąstyti savo gyvenimą, suabejoti politinių pažiūrų prasmingumu, ieškoti naujų atsakymų į amžiną rusų klausimą: ką daryti? Ne vienam Rusijos politiniam veikėjui tai buvo viso gyvenimo posūkis, o kai kuriems ir gyvenimo pabaiga.

Viena S. Achromejevo gyvenimo tragedijos priežasčių – nesutikimas su M. Gorbačiovo vykdoma politika. Dar gerokai iki pučo savo dienoraštyje jis rašė: „Kaip atsitiko, kad šalis atsidūrė ties žūties riba? Kokios priežastys buvo objektyvios, o kokių kaltininkas buvo M. Gorbačiovas? Žmonės prarado perspektyvą – tikėjimą Prezidentu ir TSKP. Nuo 1990 metų mūsų šalis eina į žlugimą, greitai ji bus suskaldyta.“

Priešmirtiniame 1991 m. rugpjūčio 24 d. laiške jis jau rašo visai atvirai: „Negaliu gyventi, kai žūsta mano tėvynė ir naikinama viskas, ką aš laikiau savo gyvenimo prasme. Amžius ir prabėgęs mano gyvenimas duoda man teisę išeiti iš gyvenimo. Aš kovojau iki galo.“

S. Achromejevas pasikorė savo kabinete Kremliuje. Palaidojo jį su maršalo uniforma, tačiau be apdovanojimų. Kitą dieną rado jo kapą išniekintą: kapinių vagys jo kūną iškasė, nurengė, pavogė uniformą ir vėl palaidojo. Trečią kartą jį perlaidojo su nauja maršalo uniforma. Sklido kalbos esą jo bendražygius papiktino, kad maršalas ne nusišovė, bet pasikorė. Norėta parodyti, kad jis nevertas maršalo vardo. Dėl jo kapo išniekinimo buvo aiškinimų, kad čia ne politika, galbūt kapinių vagys ieškojo jo apdovanojimų, kuriuos būtų pardavę kolekcionieriams.

Taip sutapo, kad dar iki pučo Lietuvos politikai atsigręžė į Rusijos Federacijos prezidentą B. Jelciną. 1991 m. liepos 29 d. V. Landsbergio ir B. Jelcino pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartis dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų tapo naujos politinės realybės pradžia. Pučo žlugimas jai uždėjo galutinį antspaudą.

Belieka stebėtis 1991-ųjų vasaros B. Jelcino įžvalga: duoti tautoms laisvę kurti savo valstybę. Beje, estai Taline 2013 metais, praėjus šešeriems metams po jo mirties, jam pastatė paminklą. Į paminklo atidarymo iškilmes atvažiavo B. Jelcino žmona. Estų nuomone, tik B. Jelcino dėka jie atgavo nepriklausomybę. Aišku, Lietuva taip pat. Juk ne tik dauguma suvažiavimo deputatų, bet ir pats M. Gorbačiovas, ministrai, kariuomenės vadai – visi jie buvo prieš Baltijos šalių laisvę. O Jelcinas tvirtai stovėjo už mus. Tačiau paminklo jam dar nepastatėme...

1991 m. rugsėjis: Zalcburge lietuviška vėliava

– Kada ir kur iš tikrųjų pajutote, kad Lietuva tapo laisva ir nepriklausoma šalimi?

– 1991-ųjų rugsėjis. Atvažiuoju į Zalcburgą, berods, tai buvo rugsėjo 6 diena, po ką tik pasibaigusio pučo. Kaip tik tądien pasaulis – viena šalis po kitos – pradėjo pripažinti Lietuvos valstybę. Buvau pas draugą, Lietuvos vokietį prie Zalcburgo. Žiūrim, gretimame name per visą sieną skleidžiasi mūsų trispalvė. Iš pradžių net nesupratau, kad čia Lietuvos vėliava. Puolėm tekini, su šlepetėm pas tą kaimyną. O pas jį atvažiavę keturi lietuviai, kurie sužinoję, kad pasaulis pripažino Lietuvos nepriklausomybę, neiškentę tą vėliavą pakabino. Tuoj šampanas, džiaugsmas, kad Lietuva ne tik nepriklausoma, bet ir pasaulio pripažinta.

Nepamirštamas įspūdis – kažkur Zalcburge, Mocarto mieste, Europos viduryje skleidžiasi didžiulė nepriklausomos Lietuvos vėliava. Ir mes – Lietuvos atstovai esame to stebuklo liudininkai.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Nepriklausomybės sąsiuviniai

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...