captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Apie pilnutinę demokratiją

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“ sugrįžta prie pilnutinės demokratijos temos, kurią 2013 2(4) numeryje pagal Lietuvių Fronto 1948 m. sausio 24–25 d. suvažiavimo dokumentus pristatė Vidmantas Valiušaitis. Šiame numeryje spausdiname Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docento Algimanto Jankausko interviu, kuris 2014 m. gegužės 9 d. transliuotas „Laisvosios bangos“ radijo pokalbių valandoje „Naktigonė“ apie ateities Lietuvą.
A. Maceina, maceina.lt nuotr.
A. Maceina, maceina.lt nuotr.

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“ sugrįžta prie pilnutinės demokratijos temos, kurią 2013 2(4) numeryje pagal Lietuvių Fronto 1948 m. sausio 24–25 d. suvažiavimo dokumentus pristatė Vidmantas Valiušaitis. Šiame numeryje spausdiname Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docento Algimanto Jankausko interviu, kuris 2014 m. gegužės 9 d. transliuotas „Laisvosios bangos“ radijo pokalbių valandoje „Naktigonė“ apie ateities Lietuvą.

Pašnekovą kalbino Agnė Baliukonytė ir Paulius Kruopis.

Taip pat pirmą kartą publikuojamos vieno iš Lietuvių Fronto programos variantų, Antano Maceinos parengto ir bičiuliams frontininkams platinto „Pilnutinės demokratijos pagrindų“ ištraukos. Šis dokumentas tęsia tarpukario Lietuvos (deklaracija „Į organiškosios valstybės kūrybą“ 1936 m.) ir nacių okupacijos metų („Į reformuotą demokratiją“ 1943–1944 m.) pilnutinės demokratijos svarstymus. Išeivijoje pilnutinės demokratijos svarstymai atgaivinti pabėgėlių stovyklose Vokietijoje, Lietuvių Fronto leidinyje „Mažasis židinys“ 1945–1948 m. (žr. www.e-paveldas.lt). A. Maceinos, Juozo Girniaus straipsniuose suformuluoti pilnutinės demokratijos ir nepasaulėžiūrinės politikos principai toliau diskutuoti LF suvažiavimuose Tiubingene, Bad Kanstate, Felbache.*

Dokumentas saugomas Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos rankraščių skyriuje F181-131 (šapirografuotas mašinraštis, 102 p.). Skaitytojams siūlomi dokumento fragmentai (p. 1, 4–5, 11–14) yra neredaguoti, kiek techniškai tvarkyti. Spaudai parengė Algimantas Jankauskas ir Santa Kančytė. Dėkojame Tatjanai Maceinienei už suteiktą galimybę jį skelbti.

Interviu su Algimantu Jankausku

– Papasakokite apie pilnutinės demokratijos idėjos šaknis ir kūrėjus. Kas yra pilnutinė demokratija?

– Tai yra Lietuvos politinės minties paveldo dalis, apimanti laikotarpį nuo tarpukario, besitęsianti nacių okupacijos laikotarpiu ir baigiama išeivijos dokumentu „Į pilnutinę demokratiją“. Tai kelių dešimtmečių, ne vieno žmogaus svarstymai apie demokratijos principus, apie tai, kokia turėtų būti ateities Lietuvos valstybė. Jei kalbėtume apie ištakas, tai jos siekia nepriklausomybės pradžią, kai keletas daugiausia emigracijoje gyvenusių žmonių – Pranciškus Būčys, Fabijonas Kemėšis, Kazys Pakštas – ėmė galvoti, kokia atkurta nepriklausoma Lietuva turėtų būti. Be abejonės, jie vadovavosi vakarietiškos demokratijos idėjomis, ir viena iš jų buvo kultūrinės autonomijos idėja, kuria ir buvo pradėti svarstymai nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje.

Be paminėtų pavardžių prie pilnutinės demokratijos ištakų ir kūrėjų buvo profesorius Stasys Šalkauskis, kuris greičiausiai ir sukūrė šį terminą. Dar 1926 m. savo veikale „Momento reikalai ir principų reikalavimai“ jis kėlė kultūrinio federalizmo klausimą, apmąstydamas 1926 m. Seimo rinkimų rezultatus, svarstė valstybės ateities perspektyvą.

Kitas tarpsnis, kai nauja karta atėjo su pilnutinės demokratijos svarstymais, yra garsioji 1936 m. „Naujojoje Romuvoje“ paskelbta deklaracija „Į organiškosios valstybės kūrybą“. Šios naujos katalikiškos generacijos branduolį sudarė žymūs tarpukario žmonės Antanas Maceina, Pranas Dielininkaitis, Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, Ignas Skrupskelis ir kiti, kurie, atsakydami į autoritarinio Antano Smetonos režimo praktiką, kūrė alternatyvą režimui ir sykiu kritikavo seimokratinį demokratijos tarpsnį.

A. Jankauskas, Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Kad tai nebuvo atsitiktinis dalykas, liudija tai, jog svarstymai pratęsti nacių okupacijos metais. Organiškosios valstybės svarstymus daugiausia tęsė Antanas Maceina ir Juozas Brazaitis. Antras sisteminis pilnutinės demokratijos dokumentas – 1943–1944 m. pasvarstymai „Į reformuotą demokratiją“, publikuoti pogrindiniame žurnale „Į laisvę“.

Galiausiai jau išeivijoje šitos idėjos vėlgi nebuvo pamirštos, galvota apie ateities Lietuvą, kokia ji turėtų būti. Išeivijoje trečiosios generacijos žmonės, kurie tarpukariu daugiau reiškėsi kaip kultūrininkai, okupacijos metais pakilę, susiorganizavę į rezistencinį Lietuvių Fronto sąjūdį, sukūrė dokumentą pavadinimu „Pilnutinės demokratijos pagrindai“, kurio antroji redakcija 1958 m. išleista jau minėta studija „Į pilnutinę demokratiją“.

– Ar pilnutinės demokratijos vizija šiandien yra vis dar aktuali? Ar ji galėtų būti idealas, kurio siekia mūsų valstybė?

– Praėjo nemažai metų, tačiau principai – asmens pirmenybės, įvairovės principas, demokratijos kaip savivaldos supratimas, – manau, yra aktualūs ir laukia sudabartinimo.

– Perverskim tuos puslapius. Pilnutinėje demokratijoje į pirmą vietą iškeliamas asmuo, o ne valstybė. Ką tai reiškia?

– Pagrindinis pilnutinės demokratijos principas yra asmuo. Dar tarpukario deklaracijoje „Į organiškosios valstybės kūrybą“ jos autoriai labai aiškiai skiria žmogų kaip individą ir žmogų kaip asmenį. Demokratijos pilnatvė, jos autentiškumas, tikroji raiška suvedama į žmogaus asmenį ne tik politinėje, bet ir socialinėje, kultūrinėje srityje. Taigi pirmenybė asmeniui, ne valstybei. Pirmenybė valstybei reiškia totalizmą, kuris tarpukariu įsitvirtino daugelyje šalių. Šitais svarstymais buvo kuriama demokratija su realiu turiniu. Ir tas realus turinys plaukė iš pamatinio asmens pirmenybės principo visose gyvenimo srityse.

– Tokiu atveju, ko gero, nesuklysčiau teigdama, kad pasaulėžiūros klausimais, kurie liečia asmenį, jo pasirinkimus, valstybė turi būti neutrali. Galbūt galėtumėte paaiškinti, kas yra ta nepasaulėžiūrinė politika ir ką reiškia valstybei būti neutraliai šioje srityje?

– Asmens pirmenybės principas reiškia, kad politinėje demokratijoje žmonės turi būti visi lygūs kaip piliečiai, turėti teisę rinkti ir būti renkamiems; socialinėje demokratijoje tai reiškia asmens pirmenybę prieš ūkį, žmogaus orumą palaikančią ūkio sąrangą; kultūrinėje demokratijoje asmens pirmenybė pirmiausia pasižymi tuo, kad valstybė negali diktuoti žmogui jo įsitikinimų. Priešingu atveju pasaulėžiūrinė politika reikštų totalitarinę valstybę, nes pasaulėžiūrinė sritis iš esmės yra asmenybinė sritis, kiekvieno iš mūsų įsitikinimų sritis, todėl valstybės tiesioginis kišimasis, pozityvus jos tvarkymas demokratijoje yra negalimas – toks yra nepasaulėžiūrinės politikos, arba, kitaip sakant, pilnutinės demokratijos kultūrinės dalies išeities taškas.

– Tuomet ar valstybė gali ir kiek gali kištis į pasaulėžiūrinę sritį?

– Pilnutinės demokratijos kūrėjai kultūrinę, dvasinę sritį palieka tvarkyti asmeniui, šeimai, kultūrinėms bendruomenėms, kurios yra arčiausiai šitų dalykų. Valstybė prievarta negali pozityviai tvarkyti vienos ar kitos pasaulėžiūros – tai jau būtų totalistinė linkmė šioje srityje. Praktiškai pasaulėžiūrinė sritis apima švietimą, ugdymą, humanitarinius mokslus, menus. Žvelgiant iš nepasaulėžiūrinės politikos arba kultūrinės demokratijos perspektyvos tai reikštų, kad ne valstybė pozityviai tvarko šitą sritį, bet kultūrinės bendruomenės. Ir būtent jos turėtų rūpintis švietimu, ugdymu, tikybiniais reikalais, palikdamos valstybei tarnybinį vaidmenį.

Jei visuomenėje yra susiorganizavusios tiek katalikiška, tiek protestantiška, tiek žydų, tiek laisvamaniška bendruomenės, jos kaip ir visos kitos bendruomenės turi lygias teises reikštis demokratinėje valstybėje. Jos turėtų būti pagrindinis subjektas tvarkant ugdymo, švietimo turinį, o valstybei tektų tik patarnaujantis vaidmuo.

– Ar tai reiškia, kad Bažnyčia yra apskritai atskirta nuo valstybės? Ar žmonės, patekę į valdžios organus ir skleidžiantys katalikiškas idėjas, tarkim, švietimo srityje, vis dėlto gali tai daryti per valstybę?

– Nepasaulėžiūrinės politikos idėjos autorius A. Maceina, pats būdamas praktikuojantis katalikas, susilaukė gan aršios kritikos dėl šitokių pasvarstymų. Pradžia buvo, kai tarpukariu jis parašė garsųjį savo veikalą „Socialinis teisingumas“. Šis veikalas sukėlė audrą katalikiškoje bendruomenėje, o išeivijoje, kai jis kūrė pilnutinės demokratijos tekstus, buvo apskųstas Vatikano įstaigoms, kad tokia pozicija neatitinkanti oficialios Vatikano doktrinos. Jo įsitikinimu, tikra demokratija negali būti išbaigta, jei nepaisoma asmens pagerbimo kultūrinėje, dvasinėje srityje. Pozityvus valstybės tvarkymas šiose srityse būtų diktatas ir vestų į totalitarizmą.

– Kaip tokiu atveju turėtų veikti prigimtinės bendruomenės, kad nebūtų pažeistas asmens pirmumo principas? Sakykime, kaip įtvirtinti tėvų teisę į vaikų ugdymą?

– Asmens pirmenybės principas yra pamatinis pilnutinės demokratijos principas. Kitas principas yra atrama į prigimtines bendruomenes – į šeimą, religines, profesines bendruomenes, kuriose asmuo randa natūralią atramą bei asmenybiškumo išraišką ir sykiu suteikia demokratijai realaus savivaldos turinio. Liberaliąją demokratiją, kokią mes turime ir Lietuvoje, daugelis kritikuoja dėl formalaus, procedūrinio turinio, kad pilietis aktyvus būna tik kartą per ketverius penkerius metus, rinkimų kampanijos, rinkimų metu, o visus kitus sprendimus už jį priima elitas. Pilnutinė demokratija į didžiulį tarpą, atsirandantį tarp atskiro piliečio ir valstybės institucijų, įterpia prigimtines bendruomenes, kurios organizuojamos savivaldos principu ir kurios, pagal pilnutinės demokratijos kūrėjų pasvarstymus, demokratijai suteikia realų turinį. Jos nepalieka vien tik formalios procedūros be turinio. Kaip minėjau, šeima, religinės, profesinės bendruomenės yra labai svarbios šiuose svarstymuose, ir grįžtant prie aktualumo, šiandien mes labai pasigendame bendruomeniškumo, realiai veikiančių bendruomenių. Tai būtų didžiulė atrama šiuolaikinei Lietuvoje veikiančiai demokratijai.

– Tačiau bendruomenės skiriasi ne tik kultūrine prasme. Teigiama, kad Lietuvoje vis didėja skirtis tarp turtingųjų bei vargingųjų. Kaip manote, ar socialinės demokratijos modelis padėtų išspręsti skurdo problemas, kad materialinis aprūpinimas neteiktų pirmenybės atskiroms bendruomenėms?

– Pažvelgę į šiuolaikinę Lietuvoje egzistuojančią demokratiją, pilnutinės demokratijos kūrėjai pasakytų, kad jos nėra. Ir pirmiausia dėl socialinio matmens. Kaip gali egzistuoti demokratija, jei tokia didžiulė socialinė skirtis tarp turtingų žmonių ir skurdžių, kai skurstantieji turi galvoti, kaip išgyventi dieną, kaip surasti duonos kąsnį, o ne apie kokius nors politikos dalykus ir aukštesnius valstybės valdymo reikalus? Socialinės demokratijos esmė yra ta, kad ūkis turi būti palenktas asmens poreikiams, žmogaus orumo palaikymui. Mūsų gi turima realybė, egzistuojanti socialinė atskirtis visiškai prasilenkia su šioje programoje deklaruojamais principais.

Kokios būtų išeitys? Pirmiausia kiek įmanoma reikia siekti socialinės atskirties įveikimo. Antra išeitis, anot pilnutinės demokratijos kūrėjų – asocijuoti visuomenę profesiškai. Mūsų visuomenės asociatyvumo lygis yra labai menkas palyginti su liberaliomis Vakarų demokratijomis. Ten asocijuota visuomenė sudaro iki 80 procentų gyventojų, o į asociacijas, profesines sąjungas ar darbdavių organizacijas susibūrusių Lietuvos žmonių dalis nesiekia nė 20 procentų. Tuo tarpu asociatyvi visuomenė, pasak pilnutinės demokratijos kūrėjų, yra tas savivaldos veiksnys, kuris ir suteikia demokratijai autentišką ir realų turinį. Taigi be socialinės atskirties įveikinėjimo, kitas iššūkis būtų profesiškai asocijuoti visuomenę ir pavesti jai spręsti daugelį klausimų, kuriuos dabar sprendžia valstybė.

– Kai kalbame apie kultūrinę demokratiją, sakome, kad norėdami pakeisti aplinką, valstybę, patys žmonės turi jungtis į valdymą savivaldos pagrindu. Kalbėdami apie socialinę demokratiją sakome, kad štai, valstybė turi remti ar suteikti sąlygas tokioms bendruomenėms. Taigi valstybė turi padėti būti aktyvesniems, demokratiškesniems? Ar pilnutinės demokratijos esmė yra suteikti kuo geresnes sąlygas žmogui įsijungti į valstybę?

– Visiškai teisingai. Politinė demokratija be socialinės ir kultūrinės demokratijos pagal pilnutinės demokratijos autorius yra nebaigta ir nereali, neveikianti, formali. Profesiškai organizuota, korporatyvinė visuomenė sudaro socialinės demokratijos pagrindą. Ji turėtų būti autonomiška – valstybė turėtų tik tarnybinį vaidmenį. Negatyvia prasme korporatyvinės visuomenės terminas mus pasiekęs iš Musolinio Italijos, tačiau pilnutinės demokratijos kūrėjai tiek tarpukariu, tiek išeivijoje kalbėjo apie bendruomeninį autonomišką korporatyvizmą, kylantį iš žmonių iniciatyvos. Valstybė čia turėtų atlikti patarnaujantį, tarnybinį vaidmenį.

– Bet šiandien turbūt turėtume skatinti tokias bendruomenes?

– Be abejonės. Šiandieninėje Lietuvoje labai trūksta bendruomeniškumo matmens, mūsų visuomenėje labai trūksta asociatyvumo, o būtent tai ir sukuria realaus demokratijos veikimo prielaidas.

– Mes kalbėjome, kad žmogus dažnai galvoja apie tai, kaip pragyventi. Ką apie tai galvojo socialinės demokratijos kūrėjai? Tarpukariu viskas rėmėsi žemės ūkiu. Įvykdžius žemės reformą, žmonėms leista po truputį prasigyventi patiems. Šiandien žemės ūkio pozicija yra visiškai kitokia, ir nebeaišku, kokį materialų pagrindą žmogus turėtų turėti, kas jį turėtų suteikti, kad jis galėtų ir politiškai, ir kultūriškai įsijungti į valstybę.

– Tarpukario Lietuvos sėkmė, tarpukario Lietuvos valstybės pagrindas buvo po Nepriklausomybės karų įgyvendinta sėkminga žemės ūkio reforma, kurios metu atsirado ūkininkai, kurie ir buvo socialinė valstybės atrama ir valstybei suteikė gyvybės. Visa ūkio struktūra buvo orientuota į žemės ūkį – tai lėmė ekonominį, finansinį ir galiausiai politinį stabilumą. Kokių nors didesnių neramumų, išskyrus 1935 m. Užnemunės streiką, tarpukario Lietuvoje nebūta.

Kalbant apie dabartinę Lietuvą, vargu ar žemės ūkis gali būti mūsų ūkio prioritetinė sritis. Tuo labiau, kad esame Europos Sąjungoje (ES), ir žemės ūkio, žuvininkystės sritis jau yra tapusi ES kompetencijos prioritetu, išimtine jos galios sritimi. Vadovaujantis tomis idėjomis, kad reali demokratija yra ne tik politinė, bet ir socialinė bei kultūrinė, reikėtų ieškoti, kaip įveikti dabar egzistuojančią didžiulę socialinę atskirtį, didžiąją visuomenės dalį padaryti savotiškais ūkio dalininkais, nuosavybės turėtojais. Manau, kad didžioji klaida buvo ta, jog mūsų nepriklausomybės pradžioje vykdyta privatizacija virto prichvatizacija, turimas turtas buvo išgrobstytas, iššvaistytas ir nesukurta tokia gausi savininkų klasė, kuri būtų įgalinusi sukurti socialinę atramą po Kovo 11-osios atkurtai valstybei. Taigi vėlgi grįžtu prie tos minties, kurią patvirtina pilnutinės demokratijos kūrėjai, kad socialinė atskirtis, kai savininkai, nuosavybės turėtojai sudaro nedidelę visuomenės dalį, o didžioji tautos dalis neturi nuosavybės, pakerta realios, autentiškos demokratijos veikimo šaknis.

– Ar gali būti, kad tą socialinę skirtį ir realios politinės demokratijos stygių Lietuvoje lemia ne tik ūkio, bet ir pačios politinės sistemos? Pavyzdžiui, pilnutinės demokratijos vizija siūlo balsuoti tik už asmenį. Šiandien Lietuvoje turime mišrią rinkimų sistemą. Ar dėl atstovavimo sistemos gali atsirasti problemų šių dienų demokratijoje?

– Rinkimų sistema tebūtų tik vienas iš tų skirtumų, kurie ryškėja lyginant dabartinę demokratijos praktiką su pilnutinės demokratijos svarstymais. Jei kalbėtume apie šių idėjų sudabartinimą, suaktualinimą, matyt, padarytume išvadas ir dėl radikalesnių konstitucinių reformų. Jei tęstume pilnutinės demokratijos idėjas iki jų institucionalizavimo ir įgyvendinimo, greičiausiai turėtume visai kitokį valstybės sąrangos modelį, negu dabar įtvirtina Konstitucija. Pilnutinės demokratijos kūrėjai ją projektavo atsispirdami nuo jau minėtų asmens, prigimtinių bendruomenių pirmenybės principų. Jie kalbėjo apie dviejų rūmų parlamentą, daugiapartinę sistemą, jūsų minėtą rinkimų sistemą. Turbūt didžiausia permaina būtų siejama su bendruomenių atstovavimo institucionalizavimu – greta Seimo kaip partinio visuomenės atstovavimo turėtų atsirasti profesinis, kultūrinis visuomenės atstovavimas, kuris per profesinių, kultūrinių bendruomenių rūmus galiausiai vestų į antrųjų parlamento rūmų, arba Senato, sukūrimą. Taigi, jeigu siektume pilnutinės demokratijos idėjų institucionalizavimo, reikėtų didžiulių permainų, ir ne tik rinkimų sistemos pertvarkymo, bet ir radikalių konstitucinių pakeitimų.

---

Pilnutinės demokratijos pagrindai

Leidėjų žodis

Kodėl mes leidžiame šią PILNUTINĖS DEMOKRATIJOS PROGRAMĄ?

1. Kad įsijungtume į naujos valstybės kūrimą, nes senoji liberalinė ir totalistinė – mirė ir, tikėkimės, nebeprisikels. Pastarieji karai sudaužė praeities stabus. Visuomenė pakito. Ji nebenori grįžti atgal. Ji ieško naujų kelių į santvarką, kuri būtų pagrįsta ne individo sauvale, kaip liberalizme, ir ne individo pavergimu, kaip totalizme, bet žmogiškosios asmenybės pirmenybe visose valstybinio gyvenimo srityse. Sava programa mes tad ir mėginame išvystyti šią pirmenybę ligi visuomeninės apimties ir duoti vaizdą valstybės, kurioje demokratinė dvasia būtų ne tik iškilmių svečias, bet ir kasdieninis, visur esąs ir viską tvarkąs šeimininkas. Kova už naują valstybę visų pirma yra kova už naują valstybės sampratą.

2. Kad palaikytume tremtyje gyvą valstybinę mintį, nes savos valstybės netekimas ją pamažu dilina ir temdo. Tiesa, valstybinė lietuvių sąmonė yra labai sena. Ji gimė kartu su pirmąja mūsų valstybe prieš septynetą amžių. Ji brendo kovose už senosios išlaikymą ar atstatymą. Dabartinė tremtis yra tik vienas šių ilgų kovų tarpsnis. Vis dėlto išsisklaidymas po tolimus pasaulio užkampius, apsistojimas kraštuose, ne visados palankiuose tautinėm mūsų pastangom, sunkūs įsikūrimo rūpesčiai kliudo valstybinei minčiai žėrėti taip, kaip ji yra žėrėjusi Nepriklausomybės metais. Ši programa todėl ir nori būti paskata valstybinei mūsų sąmonei. Ji nori paraginti tremtinius, pirmoje eilėje jaunąją mūsų kartą, susimąstyti ties būsimosios Lietuvos klausimais ir pasiruošti juos konkrečiai spręsti atgautosios laisvės metais.

3. Kad atskleistume visuomenei savas pastangas, kurios ligi šiol vis dar nebuvo suvestos į vieningą sistemą. Apsisprendime už pilnutinę demokratiją mes mėginame šia programa parodyti, kokiu pavidalu norėtume matyti šią pilnatvę įgyvendintą Lietuvos valstybėje. Mes norime duoti gairių lietuviškojo valstybingumo keliui. Be abejo, čia skelbiamos mintys yra tik valstybinis idealas, tik programa maximum. Vienoks ar kitoks šio idealo įkūnijimas, greitesnis ar lėtesnis programos maximum virtimas programa minimum priklausys nuo tos, šiuo metu mums nežinomos tikrovės, kurią rasime Tėvynėje ir kuri nubrėš mūsų veiklai kasdienius rėmus.

PILNUTINĖS DEMOKRATIJOS PROGRAMA yra sykiu ir kvietimas, kreipiamas į visus, kurie išpažįsta nelygstamąjį žmogiškosios asmenybės vertingumą, įdiegtą jai paties Dievo Kūrėjo, todėl niekados negalimą teisėtai paneigti. Mes šaukiame juos į bendrą žygį, nes tik sutelktinėmis visų taurių ir nuoširdžių demokratų jėgomis galėsime Lietuvai surasti ir sukurti patį tinkamiausią jos valstybinio gyvenimo būdą.
/.../
II. DEMOKRATIJOS PAGRINDAS

Demokratija tuo skiriasi nuo totalizmo, kad šis žmogaus asmenį kam nors pavergia: tautai ar ideologijai, rasei ar klasei, darbui ar kapitalui. Tuo tarpu demokratijoje asmuo stovi aukščiau už visus žemiškojo gyvenimo pradus. Žmogiškajame buvime asmuo yra pati didžiausia vertybė. Demokratija šią vertybę pripažįsta ir stengiasi ją valstybės gyvenime išreikšti.

5. Demokratijos pagrindą sudaro asmens pirmenybė prieš bendruomenę.

Tiesa, asmuo gyvena bendruomenėje. Be jos jis negalėtų nei išsilaikyti, nei tuo labiau išsivystyti. Tačiau tai nereiškia, kad žmogus kaip asmuo, vadinasi, kaip protinga ir laisva būtybė, būtų palenktas bendruomenei kaip aukštesniam tikslui. Bendruomenė yra sąlyga asmens gyvenimui. Ji niekad negali virsti asmens tikslu, o asmuo jai – tik priemone. Jeigu žmogus dažnai daug ką bendruomenei aukoja, tai jis daro ne savo asmens atsisakydamas, bet jį dar labiau pabrėždamas, nes bendruomenei negalima aukoti dalykų, susijusių su asmens esme, kaip sąžinė, įsitikinimai, tiesa, dorovė. Bendruomenei aukojami dalykai visados yra asmeniui tik paviršutiniški, sakysime, darbas, turtas, sveikata, net ir gyvybė.

Iš kitos pusės, bendruomenė – šeima, profesija, Bažnyčia – nėra žmogui atsitiktinis dalykas, bet pačios prigimties siekimas. Žmogus pačia savo esme yra apspręstas būti drauge su kitais. Ir šis buvimas reiškiasi bendruomeninėmis formomis. Buvimas drauge ne tik nenaikina asmens, bet jį tobulina, nes išskleidžia jame visuomeninę jo pusę. Pilnutinis asmenybės išvystymas yra galimas tik bendruomenėje. Todėl demokratija ima asmenį ne atitrauktą nuo kitų, ne vienišą, bet konkretų, gyvenantį bendruomenėje, einantį visuomenines pareigas, siekiantį bendros gerovės ir nešantį atsakingumą už savo veiklos lauką. Todėl

6. Demokratija saugo prigimtines bendruomenes – šeimą, profesiją, bažnyčią – kaip būtinas sąlygas asmeniui išsiskleisti.

Totalizmas šias bendruomenes naikina, vietoje jų kurdamas dirbtinas draugijas. Tuo tarpu demokratija jas ugdo, nes žino, jog žmogus į valstybę įsijungia ne tiesiog, bet per prigimtines bendruomenes. Jis pirmiau – visados prigimties, o dažnai ir laiko atžvilgiu – yra šeimos, tautos, Bažnyčios narys, o tik paskui valstybės. Tarp asmens ir valstybės stovi prigimtosios bendruomenės, kurios neleidžia asmeniui pasidaryti sauvališkam, o valstybei nustelbti asmenį. Prigimta hierarchija yra būtinas demokratinės valstybės dėsnis. Šiuo atžvilgiu nedemokratiniai sąjūdžiai yra tiek liberalizmas, pagrįstas individu, tiek socializmas, atremtas į masę. Abu jie neteikia reikšmės prigimtosioms bendruomenėms, todėl pilnutinės demokratijos sukurti nepajėgia.

/.../

7. Auklėjimas demokratijai yra vienas iš pagrindinių visuomeninių uždavinių, kurį atlikti įpareigojami visi ugdymo veiksniai.

Jeigu po pirmojo pasaulinio karo demokratija pergyveno krizę, tai čia buvo ne jos principų, bet tiktai jos sąmonės krizė. Žmogaus sampratos nuosmukis, idealiai išauklėtų vadų stoka, atsakingumo jausmo sumenkėjimas pavertė demokratinę visuomenę mase, o masė ne vienoje šalyje pražudė demokratiją. Visomis tad visuomenės pedagogikos priemonėmis reikia ugdyti žmoguje stiprią asmenybę ir naikinti jame masines nuotaikas, nes tik tuo būdu yra padedami pagrindai demokratijai išsilaikyti ir išsiskleisti. Demokratija yra aukščiausia visuomeninė vertybė. Bet kaip tik todėl ji gali būti lengvai prarasta. Demokratija niekados nėra laimėta visam laikui. Ji yra visados tik laimima sutartiniu darbu visų ugdymo veiksnių: šeimos, mokyklos ir Bažnyčios.

III. DEMOKRATIJOS APIMTIS

Asmens pirmenybė praktiškai gali reikštis tiktai asmens laisve. Todėl asmens laisvės vykdymas ir gynimas yra viena iš pagrindinių demokratinės valstybės pareigų. Totalizmas čia ne sykį yra demokratijai prikaišiojęs, esą ši, pasisakydama už asmens laisvę, skelbianti anarchiją ir tuo būdu stumianti valstybę žūties keliu. Tačiau šis priekaištas yra paremtas nesusipratimu. Laisvės principas demokratijoje yra pilnutinis. Kitaip sakant, demokratija skelbia ir gina kiekvieno asmens laisvę. Demokratinės laisvės esmė yra ta, kad ji yra laisvė visiems, ne tik tam tikriems luomams, grupėms ar asmenims. Jeigu tad kas nors savo turima laisve piktnaudžiauja, kenkdamas kitiems ir tuo būdu padarydamas juos nelaisvus, tuo pačiu jis pats siaurina savo laisvę.

8. Asmuo demokratijoje yra tiek laisvas, kiek jis pats laisvės pilnatvę išpažįsta ir vykdo.

Kas ją neigia, tas pasitraukia iš šios visumos, nustodamas teisės pats sau laisvės pilnatvės reikalauti, o valstybė tokio neigėjo atžvilgiu neturi pareigos jam šią pilnatvę teikti. Laisvės pažeidimas kitam yra baudžiamas laisvės aprėžimu. Visos tad tos grupės ar partijos, kurios savo programose ar savo veikime griebiasi prievartos, susikerta su pačia demokratijos esme ir todėl negali rasti vietos demokratinėje valstybėje. Prievarta yra DEMOKRATIJOS užpuolimas. Todėl demokratija ginasi nuo šitokio užpuolimo ir nei prievartinės ideologijos, nei tuo labiau prievartinės praktikos neleidžia.

9. Nedemokratiniai sąjūdžiai ir sambūriai, neigią kitų laisvę ir naudojasi prievarta, demokratijos yra draudžiami.

Bendroji asmens laisvė konkrečiame gyvenime reiškiasi visa eile atskirų laisvių, kurios gali būti vadinamos įvairiais vardais, kurios tačiau visos turi esminio ryšio su žmogiškosios asmenybės pirmenybe visuomeninėje srityje. Visų pirma čion priklauso įsitikinimų laisvė, dažnai dar vadinama sąžinės, tikėjimo ar pasaulėžiūros laisve. Įsitikinimai arba pasaulėžiūra yra esminis kiekvieno žmogaus neatskiriamas ir nepaneigiamas apsisprendimas gyvenimo prasmės atžvilgiu. Demokratija tad šią laisvę gina ir turi ginti labai atkakliai, nes prievarta įsitikinimų srityje yra pats didžiausias asmens pažeidimas. Įsitikinimų laisvė savaime patraukia paskui save žodžio laisvę, nes, gyvendamas ir veikdamas bendruomenėje, žmogus turi galėti savo įsitikinimus pareikšti ir viešai. Totalizmas šioje srityje dažnai parodo fariziejišką savo nusistatymą, nes įsitikinimų laisvę jis pripažįsta tik teoriškai, bet paneigia žodžio laisvę, uždarydamas tuo būdu įsitikinimus žmogaus viduje. Savo įsitikinimus asmuo turi galėti ne tik reikšti, bet ir vykdyti tiek savo paties, tiek savo šeimos gyvenime. Ši asmens laisvė apima visokeriopą žmonių susibūrimą tiek politinėje, tiek kultūrinėje, tiek religinėje srityje. Ugdymo laisvė apima tiek auklėjimą, tiek ir įvairių laipsnių ar rūšių lavinimą bei mokymą. Trumpai tariant,

10. Asmens laisvė demokratijoje reiškiasi: įsitikinimų, žodžio, organizavimosi ir ugdymo laisvėmis visose gyvenimo srityse.

Laisvės principas kyla iš nepakartojamo žmogiškosios asmenybės originalumo, į kurį atsirėmęs susikuria prigimtas visuomenės įvairumas. Visuomenė nėra vienalytė todėl, kad kiekvienas žmogiškasis asmuo yra kitoks. Laisvės vykdymas turi paisyti šio įvairumo ir jį įglausti į valstybinę santvarką. Todėl demokratinė visuomenės sąranga nėra ir negali būti uniforminė. Joje savaime susidarė „tikras uždavinių kosmos“ (pop. Pijus XII), turtingas savo apraiškomis ir prasmingas savo buvimu, nes jis patikrina žmogui visokeriopų jo galių išsiskleidimą. Naikinti šį kosmą, kaip tai daro totalizmas, reiškia skurdinti pačią asmenybę. Demokratijos pareiga yra visuomeninį įvairumą globoti ir iš jo sukurti darnią vienybę įvairybėje. Regionalinės, profesinės, kultūrinės ir pasaulėžiūrinės žmonių skirtybės turi rasti vietos valstybės santvarkoje ir galėti skleisti savo vidaus vertingumą. Todėl

11. Pliuralistinė valstybės sąranga yra būtina, kad laisvės principas galėtų būti praktiškai įvykdytas.
Tačiau tai gali būti pasiekta, tik pakankamai plačiai taikant savivaldą svarbiausioms valstybės gyvenimo sritims.

Pastarajame šimtmetyje beveik visi visuomeniniai uždaviniai buvo sukrauti ant valstybės pečių. Jokios arba beveik jokios savivaldos atskiros sritys neturėjo. Viską ne tik tvarkė, bet ir dirbo pati valstybė. Todėl, suprantama, ji daug kur neištesėjo. Valstybinė iniciatyva, nustelbusi privatinę, pasirodė esanti per daug sustingusi, kad įvykdytų visa, ko reikalauja išsišakojęs aukštos kultūros gyvenimas. Iš kitos pusės, ši iniciatyva buvo vedama ir apsprendžiama politinio požiūrio, kurį pop. Pijus XII teisingai vadina „pražūtinga pasaulėžiūra“, kadangi jis išleidžia iš akių kitus, dar svarbesnius požiūrius, sakysime, profesinį, kultūrinį ir religinį, ir tuo būdu visą gyvenimą nuveda vienašališka linkme. Norint tad kurti tikrai demokratinę valstybę, reikia nuimti nuo jos jai nepakeliamą uždavinių naštą ir ją išdalinti tikriesiems jų veikėjams – atitinkamoms bendruomenėms, suteikiant joms reikalingos savivaldos. Iš kitos pusės, reikia išvystyti daugingą požiūrį į valstybės gyvenimą, atpalaiduojant jį nuo politikos primato, nes politika yra tik gyvenimo organizavimas, bet ne pats gyvenimas.

Šiam reikalui turi būti sukurti atitinkami organai, kurie savo esme yra valstybiniai, vadinasi, veikią viešosios teisės pagrindu, bet savo pobūdžiu nebe politiniai. Nuo politinės srities jie turi būti nepriklausomi. Jie turi atsistoti šalia politinių organų, kaip savarankiški atskirų valstybės gyvenimo sričių kūrėjai.

Trys yra valstybėje sritys, kurios reikalauja savivaldos. Visų pirma regionalinė sritis. Vietos reikalai tegali būti tinkamai atliekami tiktai vietinių organų. Todėl vietos savivaldybės yra būtina demokratinės valstybės institucija. Šios srities savarankiškumas jau seniai yra suprastas ir todėl beveik visur įvykdytas. Tačiau dar tik užuomazgoje yra profesinės srities savivalda, išsivystanti per profesines draugijas ir užsibaigianti profesijų rūmais. O visiškai naujas dalykas, tik retai kur užtinkamas, yra kultūrinės srities savivalda, besireiškianti per pasaulėžiūrines bendruomenes. Bet kad valstybė iš tikro būtų demokratinė ir kad laisvės principas joje būtų įvykdytas visoje savo pilnumoje, ji turi turėti tokią sąrangą, kurioje visos šios sritys būtų kiekviena savo srityje savarankiška, kad valstybė jas tik tvarkytų ir prižiūrėtų, bet nesiimtų vykdyti joms priklausančių uždavinių.

12. Pilnutinė demokratija reikalauja, kad prigimtosios asmens laisvės bei teisės būtų įvykdytos regionalinėje, profesinėje ir kultūrinėje srityje pagal daugialypę valstybės organų sistemą ir savivaldos principą.

Regionalinėje srityje žmogus turi galėti patikėti vietos reikalus jo paties parinktiems asmenims ir sudarytiems organams. Profesinėje srityje jis turi galėti tinkamai aprūpinti savo paties, savo šeimos ir savo užsiėmimo reikalus ir parinkti tinkamus asmenis, kurie šiam tikslui sudarytų reikalingus organus. Kultūrinėje srityje jis turi galėti laisvai apsispręsti pasaulėžiūriškai, pagal šį apsisprendimą gyventi pats, auklėti savo šeimą, kurti mokslą ir meną, atlikti religines praktikas ir visam tam turėti atitinkamus jo pasaulėžiūrai atstovaujančius asmenis bei organus.

PILNUTINĖ tad demokratija apima visą valstybės gyvenimo plotą. Jame negali likti nė vienos srities, kurioje demokratiniai principai būtų neįvykdyti. Pilnutinė demokratija yra ne tik politinė (kas šiandien savaime aišku), bet ir regionalinė, ir profesinė, ir kultūrinė. Žmogaus asmens pirmenybė eina per visas sritis ir todėl visose jose ji turi rasti visuomeninės išraiškos.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Nepriklausomybės sąsiuviniai

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...