captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Špokaitė: aš, kaip Ožiaragis, einu tik pirmyn ir niekada negrįžtu atgal

Galimybė Kauno muzikiniame teatre statyti Johanno Strausso „Žydrąjį Dunojų“ prilygsta Eimunto Nekrošiaus pasiūlymui vaidinti teatre, sako baleto žvaigždė Eglė Špokaitė. „Tai – staigmena, gyvenimo pasikeitimas, dar vieno kelio atradimas. Tada dar pagalvojau, kad turbūt reikėtų atsisakyti, bet negaliu, nes pasiūlymas labai daug vertingas“, – kalba ji.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Galimybė Kauno muzikiniame teatre statyti Johanno Strausso „Žydrąjį Dunojų“ prilygsta Eimunto Nekrošiaus pasiūlymui vaidinti teatre, sako baleto žvaigždė Eglė Špokaitė. „Tai – staigmena, gyvenimo pasikeitimas, dar vieno kelio atradimas. Tada dar pagalvojau, kad turbūt reikėtų atsisakyti, bet negaliu, nes pasiūlymas labai daug vertingas“, – kalba ji.

Vis dėlto, neslepia primabalerina, dabar daugelio pasiūlymų, net ir ypatingų, ji atsisakanti: „Aš esu Ožiaragis. Ožiaragis eina tik pirmyn, jis niekada negrįžta atgal. Man tai ne principas, o pasirinkimas. [...] tam, kad išeičiau į sceną kaip šokėja, sau keliu labai didelius reikalavimus. Tai reiškia, kad pusę metų ar metus turiu atsisakyti visko ir užsiimti tik tuo, kad mano kūnas vėl būtų pasiruošęs šokti. O pasaulis toks nuostabus. Aš negaliu atsisakyti.“

– Egle, Jūs – Kauno muzikiniame teatre statomo Johanno Strausso baleto „Žydrasis Dunojus“ choreografė ir iš dalies libreto autorė. Kaip gimė šis projektas?

– Paprasčiausiai – nuo pasiūlymo, kuris man buvo labai netikėtas, tikra gyvenimo staigmena.

– Kaip reagavote gavusi pasiūlymą kurti būtent „Žydrąjį Dunojų“?

– Pagalvojau, kad tai pasiūlymas tolygus Eimunto Nekrošiaus pasiūlymui vaidinti teatre. Tai –  staigmena, gyvenimo pasikeitimas, dar vieno kelio atradimas. Tada dar pagalvojau, kad turbūt reikėtų atsisakyti, bet negaliu, nes pasiūlymas labai daug vertingas.

– Esate ir libreto naujos redakcijos autorė. Ką tai reiškia?

– Priėmusi pasiūlymą, pradėjau labiau domėtis būtent šio baleto libretu – kur ir kada jis parašytas, koks muzikinis pagrindas, nes žinojau, kad J. Straussas nėra parašęs baleto „Žydrasis Dunojus“ – muzika yra surinkta. Tas libreto pagrindas, kuriuo dažniausiai remiasi teatrai, yra, rodos, 1956 m. ar 1954 m. tuometiniame Leningrade sukurtas libretas, muziką surinko Volkovas.  O baletas dažniausiais statomas buvusios Tarybų Sąjungos miestuose. Beje, nors Naujųjų metų laikotarpiu J. Strausso muzika Europoje labai populiari, baletas „Žydrasis Dunojus“ ten nėra žinomas. O Lietuva dar įeina į tą grupę šalių, kur tas spektaklis statomas.

Daugelis mano draugų stebisi – tu statysi „Žydrąjį Dunojų“? Žinoma, tai nėra visai mano stilius. Bet prieš keletą metų, kai atsirado bohemiečiai, aš pati siūliau – darom ir mes tą patį, pastatykime Naujiesiems metams europietišką spektaklį, kodėl mes visą laiką šokame „Spragtuką“... Visa Europa šoka valsus, tad pastatykime šiuolaikišką „Žydrąjį Dunojų“, nes žmonėms patinka, jie visada eina, nors ir pripažįsta, kad tai paprasta, kartais šiek tiek banalu, lėkšta, kartais tiesiog saldoka.

– Bet tai yra šventiška?

– Melodrama yra melodrama, ir nieko čia nepadarysi. Taigi tuo metu buvo gimusi tokia idėja, bet kažkaip užgeso. Ir dabar pagalvojau – jei antrą kartą yra galimybė, reikia bandyti.

– Koks tai bus spektaklis? Atrodo, kad labai šiuolaikiškas. Juo labiau kad Jūsų komanda labai stipri. Dirba Gintaras Makarevičius, kuris įvairių naujovių teatre mėgėjas, o kostiumų ir grimo dailininkas – Juozas Statkevičius. Laukia daug staigmenų?

– Galima būtų paminėti ir daugiau pavardžių. Aš labai džiaugiuosi savo komanda. Koks spektaklis? Spektaklio librete rašoma, kad jis apie kūrybą ir meilę. Tik tos kūrybos librete tiek ir tėra, nes baletas – apie jauną kompozitorių. Iš tiesų statyti modernų spektaklį visiškai perrašant libretą, ieškant gilumos, filosofijos turbūt būtų neprotinga ir nereikėtų, nes muzikinis pagrindas yra J. Straussas. Nenoriu sakyti, kad labai lengva, bet vis tiek muzikoje nėra filosofinės gilumos. Todėl pagalvojau, kur galėtų būti kūryba, kaip librete ją atrasti. Tada supratau, kad visose spektaklio statymo formose galima atrasti kūrybingumą, pradedant nuo pačių mažiausių detalių iki didžiausių. Kūryba yra tai, kaip kuriamas spektaklis. Spektaklio kūrimas yra didelis džiaugsmas visiems  atlikėjams, komandos nariams. [...]

– Kaip sekasi repetuoti su Kauno teatro šokėjais? Juk tai nėra baleto teatras.

– Iš tiesų labai džiaugiuosi. Kiekviena diena, praleista teatre, bendradarbiavimas su artistais man yra didelis džiaugsmas. Visi jie labai įdomūs artistai, labai norintys dirbti, kūrybingi, profesionalai. Kadangi kaip choreografė dirbu su vaikais, iš kolegų girdėjau replikų – laikykitės, kauniečiai, nes mes jau žinome, ką Eglė gali padaryti su vaikais. O čia – artistai. Bet man gera, kad galiu dirbti ir su suaugusiaisiais. Spektaklio choreografija nėra lengva, bet norėčiau, kad pirmiausia dirbti būtų įdomu artistams. Jei artistui įdomu, bus įdomu ir žiūrovui. Jei artistas nuobodžiauja, neturi tikslų, iššūkių, žiūrovas iš karto pastebi, pamato rutiną.

– Nacionaliniame operos ir baleto teatre šokote 22 metus. Kaip prisimenate tą laiką?

– Visus 22,5 metų, praleistus teatre, prisimenu su didžiausia laime, be jokios nostalgijos, su dideliu malonumu ten sugrįžtu. Ir visus savo spektaklius atsimenu kaip didelę gyvenimo dovaną, su džiaugsmu prisimenu bendravimą su trupe.

– Tačiau vaidmenų turbūt nebuvo pakankamai?

– Artistams niekada nebus gana. Jų dalia tokia, kad jie nesirenka repertuaro. Bet šiandieniniai tarptautinės klasės baleto artistai jau renkasi trupę. Mano laikais to dar nebuvo – aš pradėjau šokti pirmais nepriklausomybės metais. Taip, aš jau pradėjau važinėti, bet rinktis trupės negalėjau. O kai man jau buvo apie 30 metų... Tuo metu jau nesirenkama. Trupę renkasi jauni artistai.

– Kada baleto šokėjas tampa senas?

– Kaip sakoma, po 30 metų klasikos geriau nebešokti. Bet tik po 30 metų artistas tampa įdomus.

– Ar Jūs nepaskubėjote išeiti iš teatro? Išėjote 2011 m. pradžioje, o tuometinė vadovė Tatjana Sedunova pasitraukė  bene spalį ar lapkritį, metų pabaigoje. Tada teko perskaityti tokią Jūsų mintį, kad dabar pavydite tiems žmonėms, kurie yra teatre ir šoks.

– Tai turbūt labiau susiję su Krzysztofo Pastoro atėjimu. Jis buvo mano atradimas, mano dėka jis atsirado Lietuvoje – Suomijos baleto konkurse Helsinkyje aš laimėjau pirmą vietą, jis laimėjo kaip choreografas. Ten mes susipažinome, taip jis atsirado Lietuvoje ir Latvijoje. Taigi pavydas susijęs su K. Pastoro atsiradimu Lietuvoje jau kaip teatro trupės vadovo.

Ar ne per anksti išėjau? Iš tiesų aš esu labai nekantri. Turbūt būčiau moteriškesnė, jei būčiau kantresnė ir kartais sulaukčiau gyvenimo dovanų, bet aš viską pasitvarkau pati. Buvo toks laikotarpis, kai supuolė labai didelių ir mažų dalykų. Visų pirma sutikau mylimą žmogų, kuris gyvena Amerikoje, ir supratau, kad su juo susiesiu savo gyvenimą. Tuo pat metu laukė kelionė į Australiją, dar kažkur (per keletą žemynų). Tuo metu šokau „Kopelijos“  premjeroje. Tada supratau, kad mano gyvenimas keičiasi, o aš išeinu iš teatro sušokusi patį geriausią savo spektaklį. Gal žiūrovai galvos kitaip, bet aš manau, kad „Kopelija“ yra vienas tų spektaklių, su kuriais verta palikti sceną. Taigi manęs laukė turas per keletą žemynų ir santuoka Amerikoje.

– Ką Jūs veikiate dabar?

– Jau pusę metų gyvenu San Diege, Kalifornijoje.  Ir sakyčiau, kad gyvenu rojuje, kur nėra žiemos, kur visą laiką žydi gėlės, iki vandenyno man trys ar penkios minutės, ten net nėra turistų – tik banglentininkai. Be to, yra San Diego baleto trupė, kad ir nelabai didelė, jie turi mokyklą, sąlygos ten puikios.  Ten manęs visada laukia ir aš ten dažnai mokytojauju, turiu savo mylimus mokinius. [...]

– Pirmas pasiūlymas ten buvo susijęs su pedagogika?

– Pirmas pasiūlymas buvo šokti.

– Ir Jūs pasinaudojote?

– Ne.

– Kodėl? Netraukė?

– Prieš savaitę Kirilas Simonovas, „Kopelijos“ autorius, man pateikė labai įdomų pasiūlymą. Bet aš pasakiau:  „Kirilai, atleisk, ne. Aš esu Ožiaragis, Ožiaragis eina tik pirmyn, jis niekada negrįžta atgal.“ Man tai ne principas, o pasirinkimas. Dabar aš galiu rinktis labai daug dalykų, o tam, kad išeičiau į sceną kaip šokėja, sau keliu labai didelius reikalavimus. Tai reiškia, kad pusę metų ar metus turiu atsisakyti visko ir užsiimti tik tuo, kad mano kūnas vėl būtų pasiruošęs šokti. O pasaulis toks nuostabus. Aš negaliu atsisakyti.

Mano tėveliai nebuvo labai už, kad aš tapčiau balerina. Ir man buvo labai daug kalbėta ir sakyta, kad tai labai trumpas laikotarpis, kad paskui bus kitas pasaulis. Aš patikėjau ir galų gale pamačiau, kad taip yra iš tiesų. Tas laikotarpis – labai trumpas. Bet kitas gyvenimo etapas nė kiek ne prastesnis, netgi įdomesnis. Tiesiog mėgaujuosi gyvenimu, kūryba. O darbas tiek su suaugusiaisiais, tiek su vaikais yra ta pati kūryba. Aš patiriu lygiai tuos pačius jausmus. Gal net daugiau.

– Mokyklai, kurią 2009 m. įkūrėte su Kristina Sliesoraitiene, labai sėkmingai sekasi auklėti jaunąsias balerinas?

– Labai sėkmingai. Bet, jei paklaustumėte, kokio tikslo ir rezultato siekiame su K. Sliesoraitiene, negalėčiau atsakyti. Turbūt vis dėlto svarbiausia procesas. [...]

– Užduosiu patį kvailiausią žurnalistinį klausimą, bet šiuo atveju jis labai reikalingas. Kokie Jūsų tolimesni planai?

– Visų pirma vasario 17 dieną Kaune bus baleto mokyklos premjera – baletas vaikams „Dvylika šokančių princesių“. Spektaklyje šoka vaikai, jis nėra susijęs su suaugusių žmonių kūryba. Kaip kartais būna – suaugusieji šoka, o kiti – ratuku. Gegužės mėnesį šis baletas bus rodomas Vilniuje. Žinoma, dar „Žydrasis Dunojus“.

– Ir paskui – vėl Kalifornijos saulė? Ar planuojate sugrįžti į Lietuvą dažniau ir dar ką nors pastatyti?

– Taip, pailsėsiu. Bet Lietuvoje būnu tris kartus per metus. Čia visada praleidžiu pusę metų. Aš esu tikras pasaulio žmogus. [...]

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...