captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Razgutė: trumpametražis kinas įdomus tuo, kad sugeba nustebinti

Norint į lietuvišką kiną atkreipti užsienio šalių dėmesį, pirmiausia reikia sukurti gerą filmą, sako „Kino ruporu“ už kino sklaidą įvertinta kino prodiuserė Marija Razgutė. „Reikia labai gerai atsirinkti istorijas, nepasakoti to, kas ekrane jau papasakota daug kartų, nebijoti savitumo. Juk jie tuo ir įdomūs, kad yra lietuviški, ne tokie, kaip prancūzų, britų, lenkų“, – pastebi ji.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Norint į lietuvišką kiną atkreipti užsienio šalių dėmesį, pirmiausia reikia sukurti gerą filmą, sako „Kino ruporu“ už kino sklaidą įvertinta kino prodiuserė Marija Razgutė. „Reikia labai gerai atsirinkti istorijas, nepasakoti to, kas ekrane jau papasakota daug kartų, nebijoti savitumo. Juk jie tuo ir įdomūs, kad yra lietuviški, ne tokie, kaip prancūzų, britų, lenkų“, – pastebi ji.

M. Razgutės teigimu, trumpametražio filmo privalumas – visai kitas istorijos pasakojimo būdas: „Čia viskas turi vykti greičiau ir koncentruočiau, nes turi tik 15 minučių ir negali rodyti penkių paralelinių istorijų, kurios galų gale susiveda į vieną. Kartais tai įdomiau, negu sėdėti valandą, kai jau filmo pradžioje žinai, kaip jis baigsis. O trumpametražis sugeba nustebinti.“

– Lietuvos kino erdvė maža ir pinigų turime nedaug. Tad kiek erdvės dirbti turi kino prodiuseris?

– Tai, kad mes esame maža šalis, yra ir pliusas, ir minusas. Pliusas, nes būti pastebėtam mažoje šalyje gerokai lengviau nei, tarkim, Vokietijoje.

– Kiekvienas filmas tampa įvykiu?

– Kartais vykusiu, kartais nevykusiu, bet įvykiu. Paskutiniu metu tikrai buvo daug nevykusių įvykių. O minusas tas, kad mūsų finansavimas, skiriamas kinui, turbūt vienas mažiausių Europoje, nors norinčių kurti filmus tikrai daug. Šiuo atveju šalies dydis mus riboja.

– Daug kas kalba, kad kinas turėtų atsipirkti. Ar tai įmanoma? Ar vis dėlto valstybės parama yra gyvybiškai svarbi?

– Kinas turi būti šalies kultūros politikos prioritetas. Visai geras Estijos, kaip mažesnės šalies, pavyzdys. Ką jie daro? Pačios kino industrijos iniciatyvos niekada nebus taip pastebėtos, jei nebus nutiestos tam tikros politinės gairės. Pavyzdžiui, Talino filmų festivalis „Black Nights“, šiemet įtrauktas į FIAF festivalių sąrašą, irgi parodo, kad Estija to siekė ne vienus metus ir tai buvo jos prioritetas. Kai žinai savo gaires, tikslą pasieki. Tai tikrai didelis pasiekimas ne tik Estijai, bet apskritai Baltijos šalims.

Ar filmai turi atsipirkti, ar ne? tikrai ne. Daug svarbesnė filmo meninė vertė. Ar atsiperka kiekvienas spektaklis, ar atsiperka skulptūra mieste? Kaip tai įvertinsi? Yra be galo daug užsienio kino šedevrų, kurie niekada neatsipirko. Tarkim, Michaelio Haneke filmo „Meilė“, kuris buvo rodytas Lietuvoje, lankomumas buvo labai prastas, nors šis režisierius yra pasaulinio garso žvaigždė, o filmas surinko daugybę apdovanojimų visame pasaulyje.

– Buvote įvertinta už lietuviško trumpametražio kino sklaidą. Kuo įdomus trumpametražis kinas? Kokie iššūkiai dirbant šioje srityje?

– Mano suvokimu, visada protinga pradėti nuo trumpesnių distancijų – pasitreniruoti. Paskui bus lengva mūšyje. Tarkim, filmui labai svarbu pasiruošimas, ir mes trumpametražiam filmui ruošiamės bent metus, nes tada viskas matoma kaip ant delno: kas geba, kas negeba, kas turi talentą, kas neturi. Negali paskaitęs scenarijų kitą dieną eiti filmuoti. Taip niekada nebus, o jei ir bus, nemanau, kad pasiteisins.

– Per Kino aljanso apdovanojimus kino kritikė Izolda Keidošiūtė pastebėjo, kad trumpametražio filmo istorija, papasakota jaunų žmonių, neretai šiandien įdomesnė nei ilgametražių filmų. Kaip atrodo pačiai – ar ateina įdomių žmonių, kur jie prapuola?

– Manau, Lietuvoje tikrai atsiranda labai įdomi ir kitokia karta jaunų režisierių, kurie yra išmokę kalbėti šiek tiek kitaip negu senoji karta. Be to, trumpametražis filmas diktuoja visai kitą istorijos pasakojimo būdą: viskas vyksta greičiau, yra labiau išgryninta, nes turi tik 15 minučių ir negali papasakoti penkių paralelinių istorijų, kurios galų gale susiveda į vieną, – tiesiog nėra tam laiko. Kartais tai įdomiau, negu sėdėti valandą, kai jau filmo pradžioje žinai, kaip jis baigsis. O trumpametražis sugeba nustebinti.

Tikrai ne visi, bet didžioji dauguma tų, kurie dabar kuria trumpametražius, vėliau kurs ir ilgametražius filmus. Labai tikiuosi, kad situacija Lietuvoje pagerės ir kine bus daugiau gerų įvykių nei liūdnų. Labai geras pavyzdys yra Islandija, kur žmonių tiek, kiek Klaipėdoje, o kokia stipri jų kino kalba. Taigi visiškai nieko nereiškia šalies dydis.

– Režisierius Arūnas Žebriūnas ne kartą sakė, kad mums sunku papasakoti istoriją. Tad gal tai tam tikri dalykai, susiję su būdu, mąstysena?

– Galbūt mes pradedame mokytis pasakoti istoriją – tai pirma, ką galima pastebėti žiūrint trumpametražius filmus. Po truputį keičiasi kino mokykla, mes esame atviresni pasauliui. Visa tai ir leidžia mums pradėti geriau pasakoti istorijas.

– Tačiau svarbu, kad tie jauni režisieriai nedingtų, nes pirmi jų filmai yra tarsi paraiškos, bet paskui jie kažkur dingsta.

– Pirma, šalies kino politika turi būti draugiška jauniems kino kūrėjams. Man atrodo, apie trumpametražių filmų sferą reikėtų galvoti kaip apie šalies švietimo sistemą: kokias mokyklas, kokią edukacinę sistemą baigia vaikai, kuo jie taps suaugę. Taigi, kiek investuosi į trumpametražį filmą, tokią kino ateitį turėsi. Tai labai aiškiai suvokiama ir vykdoma Prancūzijoje, pavyzdžiui, kiek ten yra trumpametražių filmų, kiek į juos investuojama, kiek rodoma. Taip jie augina tiek režisierius, tiek auditoriją. Viskas daroma labai strategiškai, neužsistovima ties tais pačiais vardais.

Labai svarbu suvokti, kad su trumpametražiais filmais auginama šalies kino ateitis, todėl iš pradžių reikia šiek tiek daugiau investuoti. Negali būti taip, kaip pernai, kai per metus buvo paremtas vienas trumpametražis filmas. Suprantu, kad situacija prasta, bet vis dėlto ne tokia, kad būtų galima paremti tik vieną trumpametražį filmą. Idealiu atveju turėtų būti septyni, iš kurių, tarkim, penki bus labai neblogi, o tada mes galėsime per šiokią tokią kiekybę išgauti ir kokybę. Kai neauginame trumpametražių, jie nesipraktikavę kepa ilgametražius, daro klaidų. Geriau jau jie atsisijotų trumpametražių filmų srityje – vėliau nereikėtų rizikuoti ir didesnėmis sumomis.

– Ar sudėtinga lietuvišką filmą parodyti užsienyje, atkreipti į jį dėmesį? Kokių pastangų reikalaujama iš prodiuserio?

– Visų pirma reikia sukurti gerą filmą: labai gerai atsirinkti istorijas, nepasakoti to, kas ekrane jau papasakota daug kartų, nebijoti savitumo. Kita vertus, jie tuo ir įdomūs, kad yra lietuviški, ne tokie, kaip prancūzų, britų, lenkų. Nors gal lenkų panašiausi.

– Juokaujant galima sakyti, kad sukurti filmą – tik dalis darbo.

– Čia dalis darbo – kokių dvejų metų. O festivalių gausa neaprėpiama – keliolika tūkstančių visame pasaulyje. Iš pradžių labai svarbu apskritai pažinti tuos festivalius, kad, turėdamas savo filmą, žinotum, kam jį pasiūlyti, nes kiekvienas festivalis turi savo strategiją ir kryptį.

Būti iš Lietuvos kartais irgi pliusas, nes Lietuvoje nesukuriama tiek daug filmų, kiek Prancūzijoje. Jei į festivalio programą įrašyta 50 trumpametražių filmų, rengėjai neįtrauks 20 prancūziškų filmų, nors jie visi bus nuostabūs. Įdės daugiausia penkis. O iš Lietuvos jie bus gavę penkis ir iš tų penkių gal vieną paims. Taigi mes turime kiekybinę persvarą. Žinoma, džiaugtis nereikia, kad turime mažai filmų, juolab kad ne visi geri, bet kartais tai „sužaidžia“.

– Per pastaruosius metus Lietuvoje užderėjo daug filmų. O kokia jų kokybė?

– Gerai, kad filmų daugėja, nes, augant kiekybei, pradeda atsirasti ir kokybė, formuotis lietuviški žanriniai filmai. Be to, labai sveika, kad ateina daug naujų vardų, nes iš kūrėjų kiekybės irgi atsiras daugiau kokybės. Turime labai daug nekokybiškų atvejų, net ir žanrinio filmo nepasistengiama sukurti – jis tiesiog iškepamas. Taigi norėtųsi, kad patys kūrėjai į savo filmus pažiūrėtų atsakingiau. O visa kita, man atrodo, labai priklauso nuo šalies politikos – kiek dėmesio bus skiriama finansavimui ir apskritai kinui, bendradarbiavimui su kitomis šalimis.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...