captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“. J. V. Paleckis. Vilčių išsipildymo metas. Gotlando užrašai

1989 m. liepos 30 – rugpjūčio 6 dienomis Švedijoje, Gotlando saloje, Kathamarsviko vietovėje vyko 36-oji Europos lietuvių studijų savaitė (ELSS). Jos metu buvo pasirašytas ir paskelbtas Gotlando komunikatas. Šiame trumpame dokumente pirmą kartą įvairių politinių jėgų atstovai – ir Lietuvos, ir emigracijos – vieningai pareiškė nuomonę dėl pasaulio lietuvių ryžto siekti nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo.
J. V. Paleckis, Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
J. V. Paleckis, Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

1989 m. liepos 30 – rugpjūčio 6 dienomis Švedijoje, Gotlando saloje, Kathamarsviko vietovėje vyko 36-oji Europos lietuvių studijų savaitė (ELSS). Jos metu buvo pasirašytas ir paskelbtas Gotlando komunikatas. Šiame trumpame dokumente pirmą kartą įvairių politinių jėgų atstovai – ir Lietuvos, ir emigracijos – vieningai pareiškė nuomonę dėl pasaulio lietuvių ryžto siekti nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo.

Gotlando komunikatas paskelbtas rugpjūčio 6 dieną – likus septyniems mėnesiams ir penkioms dienoms iki Kovo 11-osios. Tai buvo metas, kai neįmanoma virto įmanoma, kai viltys vis labiau tvirtėjo, pildėsi. Nuo tų dienų praėjo ketvirtis amžiaus.

Pateikiu Gotlande pagal žurnalistinį įprotį paskubomis darytus užrašus, kuriuos papildžiau po kelių savaičių, tik sugrįžęs į Lietuvą. Jie, tikiuosi, atspindi 36-osios Europos lietuvių studijų savaitės diskusijas, dalyvių nuotaikas, bendrą atmosferą, kuri renginio pabaigoje tapo giedresnė ir optimistiškesnė negu pradžioje. Užrašytus studijos savaitės pranešimus ir diskusijų pasisakymus šiai publikacijai trumpinau, palikdamas esmingiausius, aktualiausius momentus. Pokalbių užrašai, pastabos pateikti taip, kaip buvo užfiksuoti. Aiškumo dėlei prie visų pavardžių pridėjau inicialus. Pateikiami ir pagrindiniai to meto – 1989 m. vasaros – duomenys apie tekstuose minimus asmenis.

Po to, kai „Pravda“, „Sovetskaja Rosija“ ir kiti Maskvos laikraščiai užsipuolė Gotlando komunikatą ir jį pasirašiusiuosius, gavau nemaža laiškų. Iš įvairių tuometinės TSRS miestų rašiusieji daugiausia smerkė, piktinosi. Kitaip iš Lietuvos. Štai Šiaulių politinio konsultacinis komiteto nariai rašė: „Pritariame lietuvių politinių jėgų konsolidacijai ir LKP CK pažangiosioms jėgoms“. Panašią nuomonę reiškė ir Kauno centrinės mokslinio tyrimo laboratorijos prie KMI darbuotojai, Lietuvos knygos draugijos Palangos organizacijos taryba, Vilniaus 9-osios poliklinikos darbuotojai, „Zarasų krašto“ laikraščio atviras partinės organizacijos susirinkimas, Kauno neurochirurginės klinikos darbuotojai...

Profesoriui Česlovui Kudabai ir man dalyvavimas Europos lietuvių studijų savaitėje buvo pirmoji pažintis su vadinamąja „reakcinga emigracija“, kuri Gotlande atsiskleidė mums kaip tolerantiška, intelektuali ir palaipsniui vis labiau draugiška. Po to organizatorių kvietimu man teko dalyvauti dar trejose kasmetinėse ELSS, sutvirtinti senas pažintis ir įsigyti naujų.

Ir dar asmeniška gaidelė. Vytautas Svilas1 – politinis kalinys, 11 metų praleidęs Vorkutos lageriuose, kurio tėvas buvo sušaudytas karo metu Maskvoje, – pirmąją diskusijų dieną metė sunkius kaltinimus profesoriui Č. Kudabai. O antrąją – man. Tačiau savaitės pabaigoje su juo ir jo bičiuliais kalbėjomės gan draugiškai. O susitikus po metų, 37-ojoje ELSS Šveicarijoje, nepasitikėjimo ledai jau visai aptirpo. Ir Č. Kudaba, ir aš draugiškai bendravome su V. Svilu dar keletą metų, man teko svečiuotis jo namuose Vokietijoje, Darmštate. Abu su profesoriumi dalyvavome mišiose Vilniaus arkikatedroje, kurias V. Svilui mirus aukojo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Tai sužinojęs kunigas Jonas Juraitis,2 irgi „gotlandietis“, po to daug metų profesoriavęs Kauno ir Vilniaus kunigų seminarijose, pasakė: jeigu velionis ir turėjo nuodėmių, tai jos turėtų būti atleistos, nes jis sugebėjo susitaikyti su tais, kuriuos laikė priešais.

1989 m. liepos 27 d., ketvirtadienis, Vilnius–Palanga–Klaipėda–Baltijos jūra. Ryte į darbą. 11 val. Kultūros fonde – ilgai laukėm Vytauto Landsbergio. Su juo dar užvažiavom į Sąjūdžio būstinę (padėkojom mergaitėms, perdavusioms man kvietimo į Stokholmą telefaksą, kurį atsiuntė Edvardas Varnauskas3). Po to į Žvėryną, kur V. L. užėjo į savo namus. Iš Vilniaus į Klaipėdą važiavome mano tarnybine mašina, V. L. priekinėje sėdynėje. Tik ką grįžęs iš JAV, nuvargęs, beveik visą kelią miegojo. Sakė: manęs Amerikoje lietuviai klausė – ar aš be apsaugos vaikštau? O juk tas susirūpinimas suprantamas. Minėjo, kad Japonijos, Vakarų Vokietijos žurnalistai klausinėjo dėl teritorijos, dėl sienų.

15.30 val. jau Palangoje, pietavau su Feliksu Užpelkiu4 ir kitais. 17 val. Palangos jachtklube – ten ir Judita, Jurgis5, Paulius Vilemai. Pasivaikščiojom su jais, V. Landsbergis atskirai. Po geros valandos jis grįžo – „sušilau, karšta; nors jūroje plėvelė nemaloni plaukiojo, pagalvojau: o aš ką, ryžas? – išsimaudžiau“. Muitinėj karininkas kalbėjo lietuviškai. Pasieniečiai net nelipo į mūsų jachtą „Nerija“ (anksčiau, pasakoja, tikrindavo kiekvieną kampelį), nelydėjo kateriais, tik prožektoriais žibino. Jūra beveik tuščia, be laivų – nesitikėjau.

1989 m. liepos 28 d., penktadienis, jūra. Naktis romantiška, 24–4 val. vairavau pagal žvaigždes. Vis skauda nugarą, kažkokiu tepalu gydė Violeta Podolskaitė. Dieną 12–16 val. vėl vachta (budėjimas prie vairo).

1989 m. liepos 29 d., šeštadienis, jūra–Slitė–Kathamarsvikas. Naktis su vis stiprėjančiu vėjeliu, pašokinėjom ant bangų. Moteris pykino. Į mūsų su Č. Kudaba priekinę kajutę prasiskverbė vanduo – laša, šlapia, šalta, neužmigsi. Vairavau pagal žvaigždes, paskui pagal saulę, atsirado debesiukai. Slitėje buvom apie 8 val. Su jachtos kapitonu Vincu Valinsku ir Mindaugu Černiausku (iš Kultūros fondo, kelionės organizatorius) į policiją – uždaryta. Viešbutyje iškeitėm dolerius į kronas, skambinom Jonui Pajaujui6. Atvažiavo su dviem sūnumis ir policininkais (vyresnioji – moteris). 13–17 val. plaukėm į Kathamarsviką. Prie laivo muzikantai su liaudies muzika, dainom. Pasivaikščiojom su Č. K. Įspūdis – kaip mūsų Preiloje ar Šventojoje, tik kukliau. Nakvojome jachtoje.

1989 m. liepos 30 d., sekmadienis, Kathamarsvikas. Su Č. Kudaba nuėjome į „barakus“, įsikūrėme viename kambariuke (užėjęs Gintautas Būga7: „Švedijoje kaliniai geriau laikomi“). Su Č. K. prie jūros pabėgiojome, trumpai paplaukiojome, vanduo 13–14 laipsnių. Pokalbis su Kajetonu Čeginsku8.

1989 m. liepos 31 d., pirmadienis, Kathamarsvikas. Su Č. Kudaba išsimaudėme, papusryčiavome.
9.15 val. – 36-osios Europos lietuvių studijos savaitės (ELSS) atidarymas. Dvaro klojimo pastogėje – aukštas naujų lentų stogas, maži langeliai, prietema, – telpa apytiksliai šimtas žmonių. KLEMENSAS GUMAUSKAS9: sulaukėme per šimtą savaitės dalyvių ir svečių, ketvirtis iš Lietuvos. Tikėjomės penkiasdešimt. DR. KAJETONAS ČEGINSKAS – 35-ių savaičių apžvalga praskrendančio paukščio žvilgsniu. 1953 metais Tiubingene steigiamoji Europos lietuvių fronto bičiulių konferencija (30 žmonių). A. Maceina ragino nesidairyti atgal, daugiau pirmyn – arba sukursime savo gyvenimą, arba paskęsime svetimose bangose. 1954 metais Liudvigshafene, prie Bodeno ežero, Z. Ivinskis pradėjo pirmąją ELSS. Vėliau A. Maceina rašė: tremtinys pavargsta būti tremtiniu ir virsta čiabuviu. Skelbkim tam kovą – nustoti būti tremtiniu reiškia žlugti. Lietuviškumą galima palaikyti tik per kultūrą.

10.30 val. JUOZAS LINGIS10 apie Igną Šeinių. Papildo jo sūnus, 40 metų dirbęs teisėju Švedijoje Irvis Šeinius11: mano atmintyje tėvas likęs vis rašantis „Remingtono“ rašomąja mašinėle.

14.05 val. IRENA LUKOŠEVIČIENĖ apie išeivijos kultūrinę veiklą: 1967 m. nepabūgom būti „išplautais smegenimis“, bendradarbiavom su Lietuvos kultūros žmonėmis, „Lietuvos“ ansamblio dėka įkūrėme ansamblį „Gintarai“, slapta atvežė birbynes. Jau metai – Lietuvos laisvėjimas, visi esam užklupti nepasiruošę. Ar utopiška kalbėti viena kalba – ne jūs ir mes, o vienos tautos vaikai?

Č. KUDABA: nuo tiesos sakymo Lietuvoje pereinama į vis daugiau teisybės. Kaip sakė Vydūnas, svarbu ne teritorinė, o dvasinė tėvynė. Daromės europiečiais – kitaip negalima.

V. SVILAS, buvęs politkalinys, Vasario 16-osios gimnazijos mokytojas: Č. Kudaba taip gražiai pakalbėjo, o prieš 20 metų paskelbė straipsnį, po kurio Marija Prieglauskaitė buvo priversta apleisti universitetą. Ar neketinate atsiprašyti jos? K. ČEGINSKAS: nediskutuokim tų dalykų, kuriems nesam pasirengę. Negaliu suteikti žodžio Č. Kudabai. Pasiaiškinkit asmeniškuose pokalbiuose. Ir vis dėl to Č. KUDABA: to straipsnio nerašiau – bet pasirašiau. Visą gyvenimą praleidau universitete, buvo ir sunkių dalykų. Noriu padėkoti – ačiū ir už mano kančią.

14 val. – pietūs (skelbta 13.30 – su laiko atsarga „lietuviškam punktualumui“).

16.10 val. Literatūros kritiko, Frankfurto universiteto dėstytojo VINCO NATKEVIČIAUS12 pranešimas „Kiek jau persitvarkė lietuvių romanas ir apysaka“. R. Granausko „Gyvenimas po klevu“ kelia aukščiau už J. Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas“. Geriausiai vertina R. Gavelio „Jauno žmogaus memuarai“.

Vakare pokalbiai su kunigu Kazimieru Senkumi13 (VFR, Štutgartas), žurnalistu Andresu Kungu (iš Estijos, gyvena Malmėje). Pasivaikščiojom ir pasikalbėjom su kunigu J. Juraičiu iš Šveicarijos. Jis pasakojo apie romanuose aprašytą tragišką Lietuvą, o aš galvojau, kaip tai atitinka Vakarų padėtį. Vakarienė tame pastate, kur klojimas. Naktį mūsų kambariuke pabudau, pašokau – lyg kažko svarbaus nebūčiau padaręs...

1989 m. rugpjūčio 1 d., antradienis, Kathamarsvikas. Dr. Kazio Bobelio pranešimas „Lietuvos išeivijos veikla siekiant nepriklausomybės“. Žilstelėjęs, akiniai aukso spalvos rėmeliais, tamsiai mėlynas švarkas, be kaklaraiščio. Tvirtas, kiek pakumpęs, kalba be teksto, sklandžiai, pasitikinčiai, lietuviškai švariai, bet su amerikoniškom intonacijom. Rankos kišenėse arba gestikuliuoja.

K. BOBELIS: Lietuvoje išeivijos laisvės kova dar nėra tinkamai įvertinta. Tik dabar jūs tapote drąsesni – tarptautinio komunizmo fiasko, TSRS ekonomikos griuvimas – jei ne tai, negalėtumėt pasireikšti. Džiaugiamės, ko pasiekėte, bet laisvė gali būti tik pilna, niekas negali nurodinėti, kaip mums tvarkytis. Rasti modus vivendi tarp mūsų ir okupuotos Lietuvos institutų – dėl mūsų didžio reikalo. Suprantame, kad mūsų į Sibirą neištrems, o jūs kitoje padėtyje. Asmenys, kurie vadovauja išsilaisvinimo judėjimui, neturėtų turėti dėmių. Jei praeityje darė klaidų, buvo raudonas, gali dirbti laisvės darbą, bet negali vadovauti. Mūsų mažai, priimame kiekvieną lietuvį, bet turi atlikti uždavinį savo tautai. Revoliucija suvienija. 1941 metais LAF‘as suvienijo visų pasaulėžiūrų žmones. Visi sutilpote į Sąjūdį, bet jame retenybė, kad kas būtų iš LLL arba Helsinkio grupės. O be jų ir Sąjūdžio nebūtų. Reikia daugiau vienytis, vengti vienas kito kritikos, niekinimo. Jei bent satelitinį statusą Lietuvai gautumėt – kaip Lenkijoje, Vengrijoje, – gali būti didelis pavyzdys. Įjungti visus lietuvius – ir KP narius, jei turi tautinį jausmą, pritaria nepriklausomybės atstatymui. Jei ne – tegu dirba Maskvai, važiuoja ten.

10.30 val. V. Landsbergio pranešimas „Sąjūdžio metai – Lietuvos atgimimo metai“. Kalba lėtai, raiškiai, akademiškai. Vilki šviesų kostiumą, juodas kaklaraištis.

V. LANDSBERGIS: nuo 1940 m. birželio – nenuslopintas neteisybės ir skriaudos jausmas – pasipriešinimas. Po 1950 m. situacija ilgam, nuostata – būtinybė išlikti vertais nepriklausomybės. Remtis ne tik teise – okupacijos nepripažinimas, bet ir – tauta gyva, verta nepriklausomybės. Sulaukti Stalino imperijos griuvimo. Kultūros rezistencija, disidentizmas. Užsienio kartojimai – atėjus laikui, Pabaltijis atgaus nepriklausomybę – neatrodė patikimi. 8–9 dešimtmetyje ne tik pūva, griūna imperija, bet ir mes patys – alkoholizmas, nusivylimas, karjerizmas, miesčioniškumas, konformizmas. 1985 m. M. Gorbačiovas – permainų būtinybė. Lietuvoje nieko nesikeičia. P. Griškevičiaus klaną vadinome „lietuvišku Brežnevu“. R. Songailą galima pavadinti lietuvišku K. Černenka. 1988 m. pavasaris – filosofų klubų veikla, marksistinių, bet nepriklausomų. Menininkai, mokslininkai – išsaugoti kultūros paveldą, aplinką, jaunimo klubai, studentija – atsakome už tautos likimą. J. Poželos14 iniciatyva MA, gavusi pasiūlymą pasiūlyti pataisas konstitucijai, ėmėsi naujos konstitucijos kūrimo. Prieš naftos siurbimą prie Kuršių Neringos, prieš primestą Ignalinos AE projektą. Atėjo teisybės sakymo metas. Bet tai tik manipuliacija, garo nuleidimas. 1988 m. gegužė–birželis – kritinis momentas. Estijoje jau susikūrė Liaudies frontas, Latvijoje – kūrybinių sąjungų plenumas. Birželio 3 d. viename iš audringų susirinkimų pasiūlyti kandidatai į iniciatyvinę grupę, gimė Sąjūdis. Nepaisant valdžios vyrų patarimų likti inteligentų patariamuoju balsu nusprendė tapti masine organizacija, bet vengti griežtos narystės. Administracinio neveiklumo, ribotumo kritika – atstatydinti netinkamus. Praėjusį rudenį pažangesniems turėjo užleisti vietą valdžioje. Visos kūrybinės organizacijos atsiskyrė nuo Maskvos, net ir komjaunimas. Liko LKP – anonsavo žingsnius ta linkme. Maskvai teks rasti požiūrį į atgimstančią Lietuvą, į Sąjūdį – ar ji tokia, kokią deklaruoja pasauliui. Tas klausimas iškils ir demokratinėms Vakarų valstybėms – ar tik ritualo forma kartą per metus pasisakyti? Taip negalės tęstis. Arba principinis, arba konformistinis požiūris. Net ne demokratiškai rinkta Aukščiausioji Taryba – nepriklausomybės deklaraciją. Užsienyje klausia: jūs jau paskelbėt nepriklausomybę? Nereikėtų pasitenkinti dalinėmis nuolaidomis kelyje į nepriklausomybę, tačiau etapų tame kelyje vengti nereikėtų. Sąjūdžio Seimo deputatai atsakė į anketą, kokiu būdu gali būti pasiekta nepriklausomybė: 1) palaipsniui, įstatymais ir sutartimis, 2) vienkartiniu aktu. Didžioji dauguma pasisakė už pirmąjį variantą. Sąjūdžio buvimas, dalyvavimas rinkimuose – faktiškai dvipartinė sistema. Sąjūdžio kelias – įstatyminis. Nuo praėjusių metų pabaigos jis konstruktyvioje opozicijoje – spaudžia vyriausybę, siūlo. Gali būti siūloma dalyvauti valdžioje, K. Prunskienė – vicepremjerė. Ir Estijoje, Latvijoje panašiai, kur Liaudies fronto atstovai pateko į vyriausybę. Mes darėme ėjimus, politiniai oponentai atsakydavo, ir jie daro ėjimus. Daug lems rinkimai – ar išlikti opozicijoje, ar prisiimti dalyvavimą ir atsakomybę. Problema, kuri grasina skilimu. Arba visos valdžios sąlyga – kad ne Sąjūdis būtų kviečiamas dalyvauti, o Sąjūdis kviestų, arba pasilikti sau patogią teisę būti opozicijoje, kritikuoti. Sąjūdžio pliuralizmas, vidinės konfrontacijos problema. Gali būti vidinė konkurencija, bet ir inspiruota konfrontacija: mūsų oponentams norėtųsi, kad Sąjūdis suskiltų, išeiviją neraginčiau prisidėti. Sąjūdžio evoliucijos problema: 1) gal ilgokai išliks platus politinių jėgų frontas, padedantis joms bręsti; 2) tų jėgų sąjunga; 3) tos jėgos gali skirtis nuo Sąjūdžio – liktų liberalios krypties centras, kuris taptų partija; 4) išnyks, peraugs į kitas struktūras, atlikęs savo vaidmenį. Kai buvau užsienyje, Sąjūdis taip formulavo: išeiti iš satelitinės į nepriklausomybės būseną. Nesame satelitinėje būsenoje. K. Bobelis siūlė vietoj kolonijinės priklausomybės siekti satelitinio protektorato. Gal šokti tiesiai į nepriklausomybę? Afrikoj, Azijoj taip yra buvę. Žiūrint, kaip vyks šios imperijos dekolonizacija – daug labiau imperialistinės, brutalios nei Anglijos ar Prancūzijos. Ir tai ten išsivadavimas su karais. Jei Maskvos vadovybė sugebės bręsti, Pabaltijis gali duoti taikaus dekolonizavimo pavyzdį.

14 val. Akademikas ANTANAS BURAČAS: ekonominis savarankiškumas – egzistencinis klausimas. Jei sprogtų Ignalina – baltų nebebūtų. Kaip atsisakyti tų ekonomikos šakų, kurios naudingos TSRS, o mums nuostolingos? Teritorijoje cirkuliuoja 10 milijardų rublių. Prekėmis padengti du milijardai. Dar 3,5 milijardo – butai. Reikalingos akcinės bendrovės. Pradedame rengti nuosavybės ir antimonopolinį įstatymus. Reikia kainų politikos, bankų ir pinigų įstatymų, ligonių kasų sugrąžinimo. Bankrotų bus. Valstybė turi reguliuoti, kol atsigaus profsąjungos. Raketinių bazių niekas neatiduos, bet Šiaurės Europoje reikia plėsti nebranduolinę, demilitarizuotą zoną. M. Gorbačiovo pažiūros evoliucionuoja. Galim konstituciją pakeisti, bet tai popierinis aktas, idealizmo pagrindais Lietuvos nesukursim. Atbulomis, per langą – į suverenitetą, kito kelio nėra. Okupantai lauk – suprantam, bet vienu pūtimu tų tankų nenupūsi, kad bent jų mažiau būtų. Siekti pažangos mažais žingsneliais, kurių suminio rezultato prognozuoti negalime. Žengti galimybių ribose – ant britvos, kad nesusipjaustytumėme.

KAZIMIERAS MOTIEKA: ačiū, kad pakvietėte, kad sudarėte minimalias sąlygas. Maskvoje, Aukščiausiojoje Taryboje – ne tik žeminami, bet niekinami. Man nedavė žodžio dėl Molotovo ir Ribentropo pakto. Iš 2 200 deputatų – 400 demokratinių pažiūrų. Išdalinome deklaraciją – vieni ir taip žinojo, kitų nepaveiksi. Viešumas – pagrindinis ginklas. Kelti žmones Lietuvoje (TSRS – žinome, kelk nekėlęs). Yra ir iki galo parsidavusių – be Maskvos niekur. Mažuma, bet užima svarbius postus. Neva LKP CK dokumentuose – ir nepriklausomybė. Aš dar neperskaičiau. CK plenume kalbama apie tarybinę federaciją. Mums gėda, kad ir Sąjūdžio programoje taip pat; reikia naujos. Realus suverenitetas? Suklaidinti visuomenę, parodyti, kad KP eina su Sąjūdžiu. Trynimasis švelnėja, bet neprarado esmės. Liepos 25 d. susitikome su J. Senkevičiumi15, J. Tichonovičiumi16. Atsisakė autonomijos, pretenzijų į Vilnių. Bet apie savo nuoskaudas kalba – kad aukštosiose mokyklose mokyti galėtų savo kalba, leisti knygas. Su M. Laurinkumi17 buvom Londone konferencijoje, kalbėjomės su Lenkijos emigracijos atstovais – kad jokių autonomijų, ne TSRS labui. Bendra „Atgimimo banga“ su lenkais – jie iš savo Seimo atvežtų pareiškimą dėl Vilniaus. Sąjūdis turi tobulinti darbo formas. Visuomenės dalyvavimas posėdžiuose vargina, reikia daugiau prognozuoti. Kad rinkimuose dalyvautų ir tarybinėje armijoje tarnaujantys jaunuoliai iš Lietuvos. Laukti TSRS dekolonizavimo neteisinga. Žingsniai ryžtingesni, reiklesni, tikslas – nepriklausomybė. Ekonomika sužlugs? Jei Maskva duotų – stebuklas – argi neimsim? Neerzinti to vilko, kuris laiko mus dantyse, kad gerklės neperkąstų. Parašai dėl Molotovo ir Ribentropo pakto – paklibinti kariuomenės buvimą.
16.20 val. UŽDAVIAU K. Bobeliui klausimą – kaip VLIK‘as konsoliduoja įvairių partijų ir judėjimų jėgas išeivijoje? K. BOBELIS: užsienyje nėra didelių problemų, tik su Pasaulio lietuvių bendruomene konfliktas. Su PLB pirmininku Vytautu Bieliausku problemų nėra, esame informuoti apie jo kelionę į Lietuvą. Turime „veiksnių konferenciją“ – galėtų įsijungti ir okupuotos Lietuvos atstovai. Ir LKP galėtų dalyvauti, jei pralaimi rinkimus ir nedaro perversmų, priima visuomenės balsą.

V. SVILAS: čia nė žodžio negirdėjau apie A. Sniečkų, J. Paleckį, M. Gedvilą – lietuvių tautos duobkasius. Čia dalyvauja J. Paleckio sūnus kaip komunistų partijos atstovas. Nesiūlau atsisakyti tėvo, reikia pasmerkti. K. BOBELIS: reikia vengti praeities kaltinimo, bet pasmerkti už nusikaltimus. Žinome, kaip teko išgyventi nukentėjusių šeimoms, bet dabar svarbiausia, ar pasisako už nepriklausomybę. Kerštauti nereikia, jei yra tautinių komunistų, siekiančių Lietuvos nepriklausomybės, jie gali įsijungti. A. BURAČAS: tikra tiesa – kad negalėtų pasislėpti, kas sukruvinę rankas. Saugumo vadovai valsčiuose lietuviai, pavaduotojai – rusai. A. Sniečkui saugumo departamentą perdavė – statytinis, nesusigaudė. Teisingumas turi nugalėti. P. DELTUVA18: kaip užmiršti ašaras? V. LANDSBERGIS: nepatiko gerbiamo V. Svilo pasisakymas – nelogiškas, stalinistiškai nuskambėjo. Blogio jėga reikalavo atsisakyti, pasmerkti tėvus Pavliko Morozovo pavyzdžiu – ne tai, ko turėtume siekti. A. Sniečkaus, J. Paleckio vaidmuo bus išnagrinėtas. Jie verti monografijų, knygų – jos vienareikšmiškos nebus. Nėra ko prievartauti konferencijos dalyvio ir svečio. K. MOTIEKA: ranką kam nukirsti ar ne? Lietuvos spaudoje daug rašoma apie J. Paleckį, A. Sniečkų, M. Gedvilą. Ar parašai išprievartauti? Gultis ant bėgių? Garvežys pervažiuotų. „Aušros“, „Varpo“ palikimas – okupacinės vyriausybės nariai stengėsi apsaugoti, apsiginti prieš A. Ždanovą19. Nedaug, bet buvo įmanoma padaryti. Ko daugiau – blogo ar gero – padaryta, nė vienas dar negali pasakyti. Šimtai žmonių – nepartinių žmonių neša gėles ant J. Paleckio, A. Sniečkaus kapo. Istorijos vingiai nenuspėjami. J. PAJAUJIS: etiniu požiūriu teisiamas ne žmogus, o jo darbai. Kuriam teisinę valstybę, sūnus nėra atsakingas už tėvo klaidas, tai pasakyta dar pirmajame Lietuvos statute.

Atsakinėdamas į klausimus V. LANDSBERGIS: Z. Bžezinskis manęs klausė: kam turi priklausyti Kaliningrado sritis? Pretenduoja įvairios jėgos. Iš to krašto iškeltieji turi teisę tarti žodį. Lenkų bažnytinė provincija iškėlė pretenziją pretenduoti. Lietuviai turi teisę į Prūsų Lietuvą – ir Versalio derybų metu kai kas prašė įjungti tą teritoriją į Lietuvą. Reikia ruoštis, apskaičiuoti galimybes administruoti tą kraštą. Bet – dar vienas milijonas svetimų išlaikytinių?

K. BOBELIS dėl A. Klimaičio: kas apmokėjo jo organizuotą Europos Parlamento deputatų vizitą į Lietuvą? Nė vienas vokietis, olandas pats nemokės. Sąjūdį informavom, prašėm atšaukti įgaliojimus A. Klimaičiui – nepaklausė. V. LANDSBERGIS: nematom pagrindo suspenduoti A. Klimaitį.

 20 val. K. Bobelis pakvietė alaus. Norėtų susitikti su pirmuoju (A. Brazausku). Mielai tarpininkaučiau, sakau, gal per vienus dvejus metus pavyktų, o jis į Lietuvą – po dvejų trejų metų – „per ilgai“. Jei pirmasis keliautų į JAV – piketai, šūkiai; jei TSRS – nieko. Susitikimas čia, Švedijoje? K. B. geros nuomonės tik apie pirmąjį („papasakok apie antrąjį“ (CK sekretorių). Blogos – apie L. Š., S. L., A. Č. (sutrukdė A. Terleckui, N. Sadūnaitei važiuoti į Maskvą susitikti su Reiganu). Nebijo kaltinimų ir dėl komunistų, kurie pasisako už nepriklausomybę, palaikymo – teks atmušti atakas. Tautiniai komunistai – taip, kosmopolitiniai – ne. Su A. Solženycinu mėginta kalbėtis – jis prieš Rusijos suirimą; kitaip mąsto tik A. Amalrikas (žuvęs prie Madrido autokatastrofoje), P. Grigorenka (senas), iš dalies V. Bukovskis. Amerikiečiai – dešimtys tūkstančių duotų rimtą pagalbą, jei satelito statusu – ekonomika, emigracija... Pasakoja, kaip 1941 m. Pravieniškėse lavonus apžiūrinėjo – draugo tėvą, dar gyvą, į ligoninę, žmonos tėvą – į Vorkutą. Stetenijaus misijos metu 1943 m. uošvienės ryžto dėka pavyko padėti – tada Maskvai lendlyzo reikėjo. Su J. Kašlevu (TSRS diplomatas) – prieš porą metų jis man per nagus, kai rezoliuciją įteikti norėjau, dabar draugiškai pakalbėjo. R. Mališausko20 sąmoningai neminėjau – pats tada Ženevoje nebuvau. Komunizmo žlugimas neišvengiamas. Kuboje, Nikaragvoje laikosi, bet tik su TSRS pagalba. Kai Lietuva taps satelitine – sutartis dėl tarybinės armijos: išvesti negalima, lenkų imperialistai pasinaudotų tuo vakuumu, nes neturim kariuomenės.

Jau pirmą dieną prie vartų mus supažindino. K. Bobelis gyvai: mes vienodo amžiaus, žaisdavom kartu pas Binkius, su Gerardu Binkiu draugavau; vėliau jis į partizanus, teistas myriop, bet padėjo – ištrėmė, kur dabar? Apie save: penki vaikai, klinikos. (Dėl vienodo amžiaus jis klydo – sumaišė mane su mano vyresniuoju broliu.)

1989 m. rugpjūčio 2 d., trečiadienis, Kathamarsvikas–Visbis–Kathamarsvikas. Du autobusai ekskursijoms. Vienas – į gamtą, į salos pietus. Mes – į Visbį, šalia sėdi Juozas Ardys21 (LAF). Nuostabus 20 tūkst. gyventojų viduramžiškas miestelis, kur daug sugriautų senoviškų bažnyčių. J. Pajaujo vadovaujami einam į istorijos muziejų. Su Vytautu Zalatoriumi22 ir Č. Kudaba vaikštinėjam po miestą. Rašomąją mašinėlę profesoriui nupirkom, ledų paragavom, namą su lietuviška vėliava radom. Ten kavinė, mergaitė aiškina: „Jūs mūsų artimiausi kaimynai, tai vėliavą ir iškėlėm“. Botanikos sodas ir – namo.

Kathamarsvike laukė trys žaliųjų partijos atstovai. Č. Kudaba, A. Buračas, V. Grabauskas23 (puikiai angliškai) kalbėjomės su jais. Paskui su nuosaikiųjų (konservatorių) ir socialdemokratų Riksdago (parlamento) deputatais Eva Goes (mokytoja), Karlu Fricku (inžinierius). Čia jau V. Landsbergis, K. Motieka – „auklėjo“ už inkorporacijos pripažinimą. DEPUTATAI: bijome dėl M. Gorbačiovo likimo. Neramina Ignalinos AE – šioms problemoms nėra sienų. Tapsit laisvi. Bet ilgai liksite TSRS įtakos sferoje – veiks kaip ir kitos didžiosios valstybės. Nuosaikusis: įvykiai Pabaltijyje labai netikėti, esu nustebintas. Viskas atrodė beviltiška, kontroliuojama Maskvos. Švedija nėra nepriklausoma – šiandieniniame pasaulyje nepriklausomų valstybių nėra. Danai ir švedai buvo mirtini priešai, dabar puikiai sugyvename. Partija palaikys laisvėjimą Pabaltijyje, bet step by step. Jeigu Molotovo ir Ribentropo paktas bus paskelbtas niekiniu, nebeliks teisinio pagrindo okupacijai. V. LANDSBERGIS: kodėl Švedija vienintelė pripažino aneksiją? Ir Suomijos pripažintumėte? Atsakymas – pripažinome realybę. Kai Hitleris užėmė Norvegiją, irgi pripažinome. V. L.: jei užsienio reikalų ministrė atvažiuos, ne tik su gėlėmis gali sutikti.

Vakare Jaunimo teatro aktorių koncertas. Algirdas Latėnas skaitė Pauliaus Širvio eiles (geriausiai priėmė), Strazdelio, A. Buračo perduotus tremtinio K. Inčiūros eilėraščius (klaikūs, bet silpnoki, priėmė santūriai). Janina Antanėlienė (Matekonytė), Nijolė Gelžinytė, Idalija Krikščionaitytė, Violeta Podolskaitė ir Saulius Bareikis, Vidas Petkevičius padainavo sutartines, pašoko senoviškus šokius. Pakalbėjom su Irena Kaestli24 (iš Šveicarijos, maloni pagyvenusi dama), valsą pašokom. Ji gerai pažinojo A. Gerutį25, bendrauja su M. Žilinsku26.

1989 m. rugpjūčio 3 d., ketvirtadienis, Kathamarsvikas. Sužinojau, kad šiandien reikės kalbėti man (ne šeštadienį, kaip numatyta, nes dar neatvyko A. Terleckas). Kiek pasiklausęs klėtyje V. Grabausko ir Č. Kudabos pranešimų, išėjau rengti savojo.

Po pietų – mano pranešimas. Pristatydamas mane „Laisvosios Europos“ radijo Miunchene darbuotojas K. Čeginskas – tai atvejis be precedento – paminėjo biografiją. SAKIAU, kad po tokio tolerantiško žodžio nelengva tęsti. Mes pasiryžę mokytis pagarbos kito nuomonei. Ačiū už pakvietimą, dėkingas esu ir A. Brazauskui, jis pritarė išvykai. Lietuvoje dabar kalbama labai atvirai – kas pasakyta čia, Gotlande, galėtų būti pasakyta ir Vilniuje, ir Kaune, ir Babtuose. Partijoje nebėra noro visus kontroliuoti ir mokyti. Politinis ir visuomeninis gyvenimas Lietuvoje dinamiškesnis negu Vašingtone ar Londone. Tiems, kurie Vilniuje, bus ką prisiminti. Lietuva – 600 metų valstybingumo tradicija. Bet demokratija tik 1920–1926 metais ir pastarieji šeši mėnesiai. Metų pradžioje rinkimai į TSRS liaudies deputatus – skirtingos politinės programos. Sąjūdis laimėjo ryškiai. Rinkimų rezultatų niekas neklastojo. Visos politinės jėgos pripažįsta suverenitetą, nepriklausomybę. Jau turime ką prarasti ir į ką atsiremti. Pertvarkos žlugimas būtų tragiškas ir Lietuvai, ir pasauliui. Jei grįžtų seni laikai, esu pasiruošęs ir atsistatydinimui, ir represijoms. Dar nesuverenioje Lietuvoje turim daugiau vidinių laisvių (žodžio, spaudos, demonstracijų, mitingų) negu 1939 m. nepriklausomoje Lietuvoje. Tos laisvės dar trapios, neapsaugotos demokratiškų įstatymų. Rašyti galima bet ką, kritikuoti ir Brazauską, ir Gorbačiovą – prašau. Tai jau gerai. Kodėl Lietuva atgimė 1988 metais? Taip, atsirado Sąjūdis. Bet kodėl ne 1953 (sukilimas Rytų Vokietijoje), 1956 (Vengrijoje) ar 1968 (Čekoslovakijoje) metais? Pertvarka sudarė galimybes. M. Gorbačiovas prieš ketverius metus atidarė Pandoros skrynią, bet kas iš jos dar iššoks, kaip Maskva reaguos ateityje – nežinia. Pertvarka Lietuvoje vėlavo dėl buvusių jos vadovų. Konservatoriai partijoje suprato, kad nauji vėjai atims iš jų postus, privilegijas. Tačiau visi buvę Lietuvos vadovai stengėsi švelninti Maskvos direktyvas. LKP buvo ir yra visokių žmonių. Tokie kaip kolūkio pirmininkas V. Velikonis dirbo nuoširdžiai, nesilaikydami direktyvų, rizikavo nežinodami, ar gaus žvaigždę, ar sės į kalėjimą. Vasario mėnesį vykęs CK plenumas buvo paskutinis konservatorių pasispardymas. Jau birželio plenume pasisakyta už savarankišką LKP. Nors abejuose plenumuose balsavo tie patys CK nariai, bet vasarą jau kvietėme daug pažangiečių, plenume jau kitokia atmosfera. Klasių kovos prioritetas – praeitis. Yra pasiūlymų keisti partijos pavadinimą. Kai kurios socialdemokratų partijos Europoje pasiruošusios bendradarbiauti. Žmonės pajuto, kad Lietuvos likimas bus sprendžiamas Lietuvoje. Tačiau iliuzija, kad viskas priklausys tik nuo mūsų. Reikia daugiau atsižvelgti į geopolitinę padėtį, pokyčius tarptautiniuose santykiuose. Tokios galimybės kaip šiandien Lietuva neturėjo pusę šimto metų. Kelias į nepriklausomybę turi vesti ir į demokratiją, į humanizmą.

 Atsakinėju į klausimus. Tuo metu atvyko A. Terleckas. J. ARDYS: grįžti į 1940 m. būklę istoriškai neįmanoma. Molotovo ir Ribentropo pakto slaptasis protokolas egzistavo. Pagal konstituciją – išstojimui neuždarytos durys, bet nėra mechanizmo. A. BURAČAS: TSRS skola yra maža, net su JAV skola palyginus. Ar negalėtų AT atmesti skolą? E. BUDRYS27: Lietuvoje daug renesanso – parodos, kasinėjimai. Žemutinė pilis bus atstatyta – reikia ir žydų sinagogą. Kad atsisakytume dalies suvereniteto, reikia jį įgyti. V. NATKEVIČIUS: pasakyta diplomatiškai, bet ir pakankamai aiškiai. Tikrai, iš tų pasiektų laisvių yra ką prarasti. JAUNUOLIS iš Čikagos: spaudos laisvė turėtų būti didesnė. K. BOBELIS: tegu žydai patys sinagogą atstatinėja. Buvau nustebintas, sujaudintas – išplaukė iš širdies, nors sunku suprasti, kad komunistai gali turėti širdį. Viską atiduoti Lietuvai, galim kartu dirbti. Komunistų partija – pagrindinis nepriklausomybės atstatymo įrankis – kaip jūs pristatysit Kremliui Lietuvos išlaisvinimo bylą, taip bus.

Vakare pokalbis su Švedijos centro (agrarininkų) partijos atstovais. Ūkininkų partija. Jų šalyje 3 proc., o partija parlamento rinkimuose gauna 12 proc. balsų. Siūlo keistis jaunimu, studentais – kad padirbėtų privačiuose ūkiuose, susipažintų. Švedija gal suteiktų kreditus kai kuriems bendriems projektams su Lietuva – joint venture.

1989 m. rugpjūčio 4 d., penktadienis, Kathamarsvikas. 15 val. A. Terlecko pranešimas, daug klausimų, ginčų. Tuo metu A. Buračas man parodė bendro pareiškimo projektą – „Už nepriklausomos valstybės atkūrimą“. Sėdžiu šalia V. Landsbergio, sakau: „Pasirašyčiau, bet neturiu įgaliojimų, gal be mano titulo galima apsieiti.“ Pasitariau su Č. Kudaba, jis: aš pasirašysiu būtinai.

A. TERLECKAS: padėtis Lietuvoje, kaip supranta Nepriklausomybės sąjunga. Parlamentinis kelias (LKP ir Sąjūdis) ir tarptautinės teisės (Nepriklausomybės sąjunga). Pirmasis – populiaresnis. Tauta nori, kad nepriklausomybė būtų pasiekta be aukų, gal todėl. Mes sakom – laisvės be aukų nepasieksi. Boikotavom praėjusius rinkimus – kažkas turėjo paskelbti, kad okupacijos sąlygomis. Dūšioj – kad Sąjūdis, ne funkcionieriai laimėtų. Bet Maskvoje Sąjūdžio deputatai nepasiekė nieko. Turėjo elgtis kaip okupuotos šalies atstovai, išeiti. Nesmerkiu, bet to nepadarė. Išsirinksime naują AT. Bet prerogatyva spręsti TSRS liaudies deputatams, ten „agresyvi dauguma“. Viskas tuo pasibaigs. Boikotuosim ar ne, nauja AT bus išrinkta. Tačiau jei ji įtvirtins status quo – pavojus realus. Dėl trispalvės padaryta klaida – keliama okupacijos sąlygom. Nori ir Vytį subolševikinti. M. Gorbačiovas pašauktas išsaugoti rusų imperiją. Jei ir norėtų paleisti Pabaltijį, negalėtų to padaryti. Mūsų teisinis kelias – išvesti kariuomenę, mitingais, demonstracijom, bado streikais atkreipti pasaulio dėmesį. Parašų dėl Molotovo ir Ribentropo pakto rinkimas – žinoma, po to neišves, bet turim patys būti įsitikinę. Ekonominio savarankiškumo įstatymas – tai autonomijos reikalavimas. Tai nepriklausomybės ar autonomijos reikalaujame? – nesąmonė. Rugpjūčio 23 d. Sąjūdis kviečia rankutėm, kaip vaikai, susiimti. Mes kviesim visą tautą badauti. Jei lakstysim prie urnų – nieko gero. Lietuvoje vienoje auditorijoje išgirdau – po jūsų pranešimo nesinori gyventi. Kadangi jūs laisvame pasauly, tikiuosi, neatėmiau to noro.

Klausimai. K. BOBELIS: svarbu surasti kelią, kad visi galėtume sukurti kažką stipresnio. Pritariu – eiti ne ekstremistiniu keliu, be žudynių. Ar įmanoma, kad LLL, Nepriklausomybės sąjunga, Sąjūdis ir atsivertę komunistai eitų kartu? Girdėjome pono J. Paleckio atvirą pareiškimą – ar su juo galima sėsti prie bendro stalo? A. TERLECKAS: mes pasiruošę A. Brazauską priimti į LLL – eiliniu nariu. Siūliau sušaukti Lietuvos nepriklausomybės sąjūdžio suvažiavimą – bendromis jėgomis dėl Lietuvos. Sąjūdis atmetė. Steigiasi daug partijų, skaidomos jėgos. Man patiko gerbiamojo J. Paleckio prisipažinimas – šiandien kalbam, ryt – už grotų, gal ir kartu (salikėje juokas). Kas šiandien eina į Sąjūdį, per daug nerizikuoja, į LLL – taip.  Dr. J. NORKAITIS28: ar palankus laiko faktorius? A. TERLECKAS: Rusija bus priversta atsisakyti Pabaltijo, bet nori pratęsti agoniją, kad pripažintų inkorporavimą. TSRS turi didesnę naudą iš Suomijos nei iš Pabaltijo. Demokratiniai procesai vyks, Lietuva bus nepriklausoma. Neišeisim parlamentiniu keliu. K. BOBELIS: kodėl visgi negalimas bendras, vieningas tautos frontas? Ar turit geresnį už A. Brazauską, kuris galėtų išeiti į diskusiją su Maskva, kad nebūtų kaip Gruzijoje? A. TERLECKAS: pirmasis sekretorius aklai vykdys Kremliaus nurodymus, kitaip nebus. Sąjūdis privalo klausyti LKP, kitaip prispaus, uždarys. Kai LKP taps nepriklausoma, tada atsiras galimybė. V. LANDSBERGIS: Sąjūdžio vadovybė – išsigandę naivuoliai, klysta ir tautą klaidina, o gerbiamasis A. Terleckas krikščioniškai atleidžia. Kad Sąjūdis priklauso nuo LKP – taip nėra. Ten yra įvairios grupės žmonių, neaišku, kas ką valdo. Šachmatais pats žaidžiu – visi priklausom vieni nuo kitų, paimt vieną pėstininką būtų per daug paprasta.

Su Marija, Kazimieru Motiekomis P. Deltuvos kvietimu važiuojam į Visbį, jo dirbtuvę. Autobusu į Gotlando pietus, E. Budrio vadovaujami. Apžiūrėjom jo parodą (metalo dirbiniai). Laivo formos vikingų kapai, uolėtas krantas, kuklios bažnyčios.

1989 m. rugpjūčio 5 d., šeštadienis, Kathamarsvikas. Ryte su Č. Kudaba – koplyčioje, kunigo K. Senkaus pamaldose. Lauke sutinku A. Buračą su pareiškimo projektu – mano pavardės nėra. „Pasitarėm, kad vienintelis be titulo – tada nereikia“. Dvejoju dėl parašo, pagaliau sutinku ir su titulu. Perspausdino iš naujo, pasirašėm visi.

Klėtyje – J. PAJAUJO pranešimas apie rezistenciją. 1939 m. Lietuvos genštabo majoro Vytauto Bulvičiaus knyga apie pasiruošimą okupacijai, partizaninį karą. Jo požiūris į partizaninį karą neigiamas – maža teritorija, nėra tinkamų gamtinių sąlygų. Jis būtų sėkmingas tik tuo atveju, jei tauta vieninga. Svarbiausia – išlaikyti gyvąją jėgą, žmones. Aukotis turėtų tik savanoriai. Į okupantą žiūrėti kaip į nekviestą svečią, išnaudoti kiekvieną progą, kad atstatytų nepriklausomybę. 1940 spalį į Anglijos oro laivyną buvo mėginama pasiųsti 50 jaunuolių, sudaryti Lietuvos eskadrilę. Dėl politinės padėties anglai atsisakė. 1941 m. birželio sukilimui rengtasi nuo okupacijos pradžios. Tikslai: paskelbti vyriausybę; apsaugoti materialines vertybes; pastatyti vokiečius prieš faktą – Lietuva nėra TSRS dalis. 1947 m. iš Lietuvos atvyko Juozas Lukša su uždaviniu susisiekti su VLIK‘u. Tik po trijų mėnesių užsienyje pavyko susitikti su lietuviais, mėgino izoliuoti. VLIK‘as: 1948 m. liepos 6–8 dienomis ryšiai su pogrindžiu nustatyti. Kai grįžo po 2,5 m., aktyvus pogrindis buvo nusilpęs ir demoralizuotas. Nuo 1949 m. – terorizmas, sąskaitų suvedinėjimas. Ir specialūs KGB daliniai – žudė partizanų uniformomis. Atskirti – kas kiek nužudė. VLAK‘as neegzistavo, tik ruošėsi pradėti veikti – A. Miškinis, A. Kučingis už tai pateko į lagerius. Vakarų Vokietijoje, Anglijoje – 10 000 lietuvių, o bendruomenėse po 800–900. JAV – 250 000, bendruomenėje – 10 000. Švedijoje lietuvių bendruomenės suvažiavimuose dalyvauja 75–90, tenka kalbėti švediškai. Ta generacija, kuri kalba lietuviškai, išmirs, o bendruomenės turi atsilaikyti.

K. ČEGINSKAS: išgirdome dalyvio įspūdžius. J. Pajaujis padėjo J. Lukšai-Daumantui išslysti iš izoliacijos. Tikras istorikas turi susilaikyti nuo subjektyvumo – šaltiniai, šaltinių kritika, ieškoti originalų. Išgelbėti bent tiesos trupinius: surinkti liudininkus, kas bent kiek žino, išklausyti kiekvieną – stribą, operatyvinį darbuotoją, kas žino, kas kur palaidotas. Pats prezidentas A. Smetona – tą valandą buvo silpnas. Bet pasipriešinimą parodė – perėjo sieną.

J. PAJAUJIS: nereikia gėdytis, kad partizanai griebėsi asmeninio keršto. Kaip ir teigti – nė vienas lietuvis nedalyvavo žydų šaudyme. Kiekviena tauta turi padugnių.

ELSS uždarymas. K. GUMAUSKAS: savaitei pasirinkta neapgalvota vieta – prašau atleisti už kuklias sąlygas. Dalyviai iš 7 kraštų – Lietuvos, Vakarų Vokietijos, JAV, Kanados, Šveicarijos, Prancūzijos, Švedijos, iš viso 105, iš Lietuvos 24. Įvairių organizacijų atstovai čia galėjo pasiekti susitarimą. Atvyko Švedijos žurnalistai, partijų atstovai, pasirodė spaudoje, „Amerikos balse“, „Laisvojoje Europoje“. Rezultatai kur kas geresni, nei tikėjomės.

A. TERLECKAS: esu pirmą kartą užsienyje. Stebina nuoširdus sutikimas. Mokytis mums lietuvių kalbos iš jūsų, nes mes žargonu kalbam.

J. ARDYS: dėkoju Lietuvių fronto bičiulių centro valdybos vardu. Be „mes“ ir „jūs“ – visi lietuviai jungiamės į vieną.

V. LANDSBERGIS: kad nebūtų per didelės centralizacijos Lietuvoje – kai ką prie Kauno universiteto. Bet pasaulio lietuvių mokslo ir kultūros centras turi būti Vilniuje, ne Kaune.

V. NATKEVIČIUS perskaitė bendrą Studijų savaitės pareiškimą. Diskusija apie kitų metų ELSS Šveicarijoje.

Pas J. Pajaujį su V. Landsbergiu, Č. Kudaba, A. Terlecku, Irena ir Petru29 Lukoševičiais, Petru30 ir Žiba Klimais. Avietės nuo krūmų, pokalbis su V. Landsbergiu. Sugrįžus įdomiai pakalbėjome su kunigu J. Juraičiu. Vakaras su dainom. E. Varnauskas dėl A. Brazausko vizito į Švediją.

Apie vidurnaktį sugrįžom į salę, kalbėjom su Jaunimo teatro aktorėm. Ir su Ugne Karvelyte31 – „aš kairioji“. Pacitavo čiliečio poeto posakį: pasaulyje apytiksliai 2 000 žmonių, su kuriais įdomu susitikti. Prisiminė, kaip P. Klimas ir J. Norkaitis įrodinėjo, kad vaikai už tėvus atsako.

V. LANDSBERGIS, kai kalbėjomės prieangyje prie Jono Pajaujo namo: kai Sąjūdis laimės rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą, ne visus vyriausybėje keisti, o palaipsniui; reikia kviesti estus, iš užsienio; premjeras – kaip Prunskienė; teigiamai apie A. Žalį32. Kai kalbėjau apie pasiruošimą LKP suvažiavimui (paankstintam, neeiliniam), apie M. Stakvilevičių,33 jis reagavo rezervuotai. Kviečiau padėti susitvarkyti su konservatoriais partijoje, kartu veikti. Klausinėjo dėl V. Knašio34 – kaip jis, ar tiktų į žemės ūkio ministrus? Kai nuo Sąjūdžio pretendavo į AT kandidatus – nepraėjo, nepadarė įspūdžio.

E. VARNAUSKAS pokalbio metu: pirmojo sekretoriaus (A. Brazausko) atvažiavimas į Švediją – deputatų grupė – kreiptis į parlamentą laišku. Prieš rašant galėčiau pazonduoti. Delegacijai atsivežti vertėją iš švedų kalbos. Jei A. Brazauskas čia – ir K. Bobelis atvažiuotų (mano klasės draugas). Susipažinti su parlamentine struktūra. Buvau Sąjūdžiui programą nuvežęs – kultūra, pramonė, susisiekimas. Švedija nepakeis požiūrio į Pabaltijį, kol nebus susitarimo su Maskva. Konsultacijos Taline, Rygoje. Prekyba, pramonė, ekologija (Ignalina), laivų linija – konkretizuoti. A. Buračas tarsis Geteborge. Švedams ateities rinka yra Rytai. Kokios galimybės, garantijos, jei investuotų? Pirmoji Lietuvos konstitucija buvo radikalesnė už švedų. Dabar čia decentralizacija, pertvarka – kaip ir pas mus. Ekologijoje jie bijo užterštumo – dėl to Lenkija susilaukė pagalbos. Jie kartais galvoja, kad Lietuva yra Lenkijos provincija. Žinoti, kokia produkcijos kaina, koks atlyginimas. Ieško darbo jėgos. Jie netiki politikais.

J. JURAITIS pokalbio metu: rudasis fašizmas, raudonasis ir juodasis, romantiškasis (Italija, Lietuva). „Šefas norėjo kitaip“ – bažnyčia viduramžiais irgi darė negerus dalykus, po to reformavosi. Neatsisakyti socializmo! Vokietijos socialdemokratai priėmė Godesbergo programą prieš 30 m. prie V. Brandto35, atsisakė marksizmo dogmų. Kancleris H. Šmidtas bažnyčiai: mes, valstybė, duodam infrastruktūrą, o vertybes – jūs. Trys keturios bendražmogiškos vertybės turėtų jungti visus. Stalinas – Pijus XII, Voityla – Gorbačiovas. Dogmas paliekam, atsiveriam pasauliui. Jei mūsų Valė kantone statoma nauja bažnyčia, skiriasi į dvi parapijas ir 10 metų derasi, turtą dalina. Vaikams išaiškinti: buvo kairieji, jais rėmėsi. Anūkams jau lengviau – Gebelso, Himlerio anūkai VFR visai ramiai gyvena. Noriu turėti varžovų (Gegner), bet ne priešų (Feinde). Žalieji, socialistai, komunistai. Nuo vaikystės girdėjau: lenkas klastingas, rusas žiaurus, vokietis bukas, latvis tingus, o mes geriausi! Šveicarija – turtinga šalis. Bet didžiulis skaičius sergančiųjų AIDS, narkomanų. 80 proc. šveicarų nusiteikę prieš Jungtines Tautas. Bus referendumas dėl ėjimo į Europos Bendriją – tikriausiai nelaimės.

1989 m. rugpjūčio 6 d., sekmadienis, Kathamarsvikas–Ljugarnas. Ruošiamės išvažiuoti, iki 12 val. reikia išsikraustyti. Su P. Klimu: pasakoju jam apie grupelę žmonių LKP CK, kurie jau septintojo dešimtmečio viduryje galvojo apie didesnį Lietuvos savarankiškumą (Juozo Nekrošiaus36 pasakojimas); apie tai, kaip dėl kontaktų su A. Geručiu ir kitų dalykų Maskvos buvau atšauktas iš Šveicarijos. Jis: „Apie tai rašyti reikia!“

Išlydėjom jachtas „Neriją“ ir „Raganą“ su Jaunimo teatro aktoriais, E. Budrys nubraukė ašarą. Prie jo mašinos klausomės „Amerikos balso“ laidos apie Gotlandą. Nuvežė pas J. Pajaujį, ten pavažinėjau dviračiu. Nerūpestingos netvarkos namai. Sėdu prie automobilio vairo, važiuojam pas E. Budrį, kur kiek prašmatniau, bet irgi romantiška netvarka. Nakvojam vienam kambary su Č. Kudaba, gretimame – A. Terleckas (po vienos minutės – jo galingas knarkimas) su M. Černiausku.

1989 m. rugpjūčio 7 d., pirmadienis, Ljugarnas–Stokholmas. Keliamės 5 val. 7–12 val. plaukiame keltu į Stokholmą, kur dar numigome ant grindų. Daug kalbėjomės su A. Terlecku. Sutiko V. Vilkėnas37, pas jį apsistojo Č. Kudaba (taip pat anksčiau atvykęs V. Landsbergis). Mes su M. Černiausku – pas Teresę ir Gintautą Būgas. Papietavom prašmatniai terasoje prie jų namo. Prieš pietus sode V. Landsbergis surengė promenadą – „seniai nevaikščiojau“. Palei tvorą ratu iškilmingai žygiuoja, rankomis kareiviškai mosikuodamas. Su Č. Kudaba ir M. Černiausku važiuojam miesto traukiniu į Kungsgataną, pėsčiųjų gatvę, į puikų senamiestį saloje.

1989 m. rugpjūčio 8 d., antradienis, Stokholmas. Telefonu skambinau į TSRS ambasadą – atsisakė kalbėti ir pasiuntinys patarėjas, ir spaudos atašė (matyt, jau žino apie pareiškimą). Pietūs su G. Būga. Su M. Černiausku keliaujam į miestą, pakeliui išsimaudėm ežeriuke prie miesto traukinio stoties. Vėl senamiestyje, Tivoli parke. Sutemus ten fantastiška, bet jau žiūriu iš šalies – kaip ten bus namie?

1989 m. rugpjūčio 9 d., trečiadienis, Stokholmas. Beveik tris valandas pokalbis su Švedijos kairiųjų-komunistų partijos sekretoriais Bo Leinerdalu, Maudu Sundkvistu, „Ny Dag“ redaktoriumi Peteriu Petersonu. Laivu į salą – ten apžiūrėjau Skanseno kampą (senieji amatininkai parodyti puikiai, bet per daug asfalto, skaldos). Keletas valandų su socialdemokratų partijos atstovu Gunaru Stenarvu. Atsisveikinimo vakarienė – T. ir G. Būgos, V. Vilkėnas, J. Lingis, J. Mockapetris (LLL, vegetaras, ramus, bet kai paliečiama politika – nesusikalbėsi), A. Terleckas, V. Landsbergis, Č. Kudaba, M. Černiauskas.

Švedijos kairiųjų-komunistų partijos sekretorius organizaciniam darbui BO LEINERDALAS ir tarptautinis sekretorius MAUDAS SUNDKVISTAS: partijoje 13 000 narių, 300 vietinių organizacijų. Rinkimuose gavo apie 6 proc. balsų, 21 parlamento narys, palaikė 300 000 rinkėjų. KP įkurta, atsiskyrus nuo socialdemokratų, 1917 m. gegužės mėn. 1967 m. pakeitė pavadinimą: kairiųjų-komunistų. Bendradarbiaujame su žaliaisiais, socialdemokratais, 1964 m. atsisakėme „broliškų ryšių“ su TSKP, nuo to laiko nepriklausomi, dirbame nesikišimo, lygybės pagrindu. Pajamos: valstybės dotacija pagal rinkimų rezultatus, nario mokestis, palaikymo fondai, loterijos. Geri ryšiai su skandinavų, Vengrijos, Jugoslavijos partijomis, jokių ryšių su Čekoslovakijos (nuo 1968 m.) ir Lenkijos (nuo 1981 m.) KP. Su TSKP kas antrus metus keičiamasi delegacijomis. Sekame įvykius, norime turėti ryšius, pasikeisti delegacijomis su LKP. Pozityviai vertiname įvykius Pabaltijyje. Nepriklausomybės judėjimas – ar tai išsivadavimas iš TSRS, iš TSKP, ar nacionalinio išsivadavimo judėjimas? Tačiau ir mūsų partija, ir mūsų visuomenė bijo nacionalizmo. Vyriausybė, spauda vertina atsargiai – nežinom, ar pasiseks M. Gorbačiovui. Gali atsitikti kaip Tiananmenio aikštėje Kinijoje, būtent taip komunistai sprendžia problemas. Mes buvome patikėję ta istorija apie savanorišką įstojimą. Švedai daugiau praktikai negu istorikai, bet istorija gali įkąsti iš praeities.

PETERIS PETERSONAS, „New Dag“ (Kairiųjų-komunistų laikraštis) redaktorius. Švedai politiškai aktyvūs, bet partijomis nesidomi, partinį laikraštį leisti sunku. Partijos aparate – 20 apmokamų žmonių Stokholme ir 1–3 provincijoje, iš viso apie 40. Laikraštyje – 10 žurnalistų ir administracija. Pertvarką TSRS čia dauguma supranta miesčioniškai – tik ekonominė būtinybė. Nepastebi, kad ideologinis atsinaujinimas. Socializmas buvo suprantamas kaip taika (bet Kinijos–Vietnamo–Kambodžos konfliktas), nedarbo likvidavimas, socialinė lygybė, infliacijos nebuvimas (bet Lenkijoje dabar – 500 proc.). TSRS dabar pasisako prieš lygiavą, pas mus – daugiau už lygių galimybių sudarymą. Dabar patiriame sunkumų, nes švedų komunistai gynė TSRS, nežinodami teisybės. Ištikima TSRS nedidelė komunistų partija, per rinkimus gaunanti tik porą tūkstančių balsų: M. Gorbačiovas – joks tikras komunistas, jis buržuazinę valdžią nori grąžinti. Mokesčiai Švedijoje aukščiausi pasaulyje. Aukščiausias pajamas gaunantys moka 70–75 proc. Bet mažiausias pajamas gaunantys, kurių 3 milijonai, mokesčių beveik nemoka. Medicininis aprūpinimas visiems, tačiau laukti akių operacijos tenka 5–7 metus. Suvalstybinta 7–8 proc. pramonės. Tie rezultatai, kurie pasiekti darbininkų judėjimo dėka, funkcionuoja nepakankamai efektyviai. Reikalingos reformos. Socializmo idealai gyvi, reikia naujų kelių. Rinkimuose socialdemokratai gauna apie 45 proc. balsų, jiems reikia kitų partijų palaikymo, dažniausiai gauna iš mūsų.

15 val. Socialdemokratų partijoje su GUNARU STENARVU (kalbam vokiškai, jis iš karto tujina, kaip Švedijoje priimta). Negalim kištis į jūsų reikalus. Rūpi, kaip europiniai procesai, sienos, kad nepamaišytų. Kontaktų daugiau su Estija, Latvija, čia didelė jų emigracija. Partija 30 metų valdžioje, bet mažumos vyriausybė, priklausanti nuo paramos. Kontaktai su profsąjungom, socialinė politika, saugumas, užimtumas – švediškas modelis. Žmonės palaiko. Gerai ne tik darbininkams, bet ir buržuazinių partijų ekonominėms organizacijoms. Visuomeninės organizacijos, artimos SDP – nuo vaikų iki laidojimo. Kapitalistinėje visuomenėje socialdemokratų ir profsąjungų dėka siekiame teisingo visuomenės sukurto turto padalijimo. Norime pasiekti ne tik darbininkus, bet ir vidurinę klasę, kuri neblogai uždirba. Siekiame užtikrinti teisingumą, pasiruošę reformuoti mokesčių sistemą, kad laimėtų vidutiniškai uždirbantys. Gerai uždirbantys gali manevruoti, o tiems, kurie įsiskolinę, reikia padėti. Lenkijoje gali tapti milijonieriumi beveik nemokėdamas mokesčių. Nenorim pensijų, gydymo sistemos, paslaugų privatizavimo, ko siekia dešinieji. Partija turi 1,1 milijono narių, 300 000 kolektyviniai (gamyklose). 80 proc. spaudos palaiko buržuazines partijas, tik 20 proc. artimesni socialdemokratams. Centriniame aparate 70 funkcionierių ir 100 provincijoje. Demokratija sukuria geras sąlygas ekonomikos kilimui, bet automatizmo nėra. Perdavė VFR socialdemokratų tarptautininkų telefonų numerius.

1989 m. rugpjūčio 10 d., ketvirtadienis, Stokholmas–Maskva–Vilnius. Į Arlandos oro uostą nuvežė V. Vilkėnas. Su Č. Kudaba, V. Landsbergiu, M. Černiausku skrendam į Maskvą. Deputatų salėje – su V. Landsbergiu. 23 val. Vilniuje.

Lėktuve Stokholmas–Maskva mano vieta greta V. Lansbergio. Atkreipė dėmesį į K. Prunskienės nuotrauką „Moscow news“ – sėdi šalia A. Brazausko. Lėktuve dalino naujausią „Spiegel“. Žurnalo viršelyje – nuotrauka su nacistų partijos simbolika – apie ją pagrindinis žurnalo straipsnis. V. L.: su KP reikėtų pasielgti taip pat, kaip buvo pasielgta su nacių partija.

Maskvoje deputatų salėje V. L., išsitiesęs ant sofos, skambino į Vilnių: „Būčiau ne JAV – parašų rinkimo po LLL tekstu dėl armijos išvedimo nebūtų buvę; rugpjūčio 23-iąją viskas pasakyta – reikia ramiau“.

Maskvoje paskambinau V. BERIOZOVUI, jam papasakojau apie reakciją į mano parašą. „Grįši – pasiaiškinsim. Gal nėr to blogo, kas neišeitų į gera“. V. LANDSBERGIS (susiskambinęs su V. Čepaičiu ar Z. Vaišvila, galėjau tik spėti, su kuo) pasakojo: perskaitė mūsų (Gotlando) tekstą Taryboje (Sąjūdžio), sutiko plojimais; bet jiems neaišku, kodėl J. Paleckis ne pagal abėcėlę pasirašė, gal atskirai pasirašinėjo? A. Brazausko Klaipėdoje apie nepriklausomybę paklausę, jis atsakęs: „Nerealu“. Apie A. Brazauską – ar ne per daug jis spaudimui, įtakai pasiduoda?

Ir į Vilnių su V. L. skridome vėl sėdėdami šalimais. Abu intensyviai skaitėme laikraščius. Papasakojau apie LKP narių apklausą. Apklausti 1 100 partijos narių, pirmoje vietoje A. Brazauskas – 900 paminėjo, toliau V. Beriozovas – 300, J. Paleckis – 89, V. Landsbergis – 71. Susidomėjo, klausinėjo, kiek kiti paminėti.

Iš Gotlando pastebėjimų

J. Pajaujis vis įgelia A. Terleckui: vėluojiesi, nedrausmingas – į savo pogrindinę grupę neimčiau. A. Terleckas: pogrindinės grupės, kur griežta drausmė, ilgiau kaip dvejus metus neišsilaiko.

A. Terleckas populiarus, vis apsuptas savaitės dalyvių. Daug kas: jį reikia skirti ministru! A. Terleckas: cho cho cho... O ką – jeigu vidaus reikalų ministru būčiau, samagonščikus tuoj sutvarkyčiau. Savaitės dalyviai dėl A. T. antialkoholinio nusistatymo jį vadino blaivininku. A. T.: taip, taip, bet aš nekategoriškas, truputį išgerti galima, „Dainavos“, „Palangos“ paragaudavom.

Įsiminė A. Terlecko blaivus požiūris ir į Antaną Sniečkų, Sąjūdžio kritika. Na ir, žinoma, nepamirštamas jo griausmingas knarkimas paskutinę naktį E. Budrio namuose. Pagalvojau, kad sėdėję vienoje kameroje kentėjo...

Tik atplaukus kai kurie (paskui supratome – V. Svilas ir keli jo draugai) sutiko priešiškai: bolševikai, KGB agentai. Ir dėl mano dalyvavimo, tuo labiau pasirašymo ginčijosi, ne visi norėjo.  V. Svilas: net Tomas Venclova, pasitraukęs į emigraciją, savo tėvo nepasmerkė.

Savo pranešime sakiau, kad LKP pasisako už suverenumą, o tai lygu nepriklausomybei. K. Motieka suabejojo – kokiame dokumente? Paskui, kai važiavome į Visbį ir jam pasakiau, kad pasirašiau, kad gali būti blogai, jis – ginsim!

E. Varnausko pritarimas mano parašui, jo pastangos organizuojant kelionę į Gotlandą – jo kvietimu atvykau.

 J. Pajaujis po mano parašo: prašyk čia politinio prieglobsčio, grįžti tau pavojinga.

G. Būga: prieškario laikais komunistu būti buvo sunku, pavojinga, tik idealistai galėjo būti. Tokie ir buvo A. Sniečkus, J. Paleckis, M. Gedvilas. Geriausias variantas Lietuvai – galėjo daugiau padaryti, ir Stalinas jų paklausydavo... Dabar eiti per lėtai gali būti pavojinga, per greitai – dar pavojingiau. Maskva Pabaltijį gal ir atiduotų, bet kaip su kitais? Jei Ukraina pajudėtų? Todėl vargu ar galės... T. Būgienė: atvažiuosiu į Lietuvą, kai bus tiesioginis susisiekimas Stokholmas–Vilnius. Gintautas: o aš – kai bus išvesta okupacinė kariuomenė. Kai sakiau, kad mano abu sūnūs žurnalistiką studijuoja, vienas jau „Gimtajame krašte“ dirba, Gintautas pastebėjo: trečioji žurnalistų karta, tėvas ir rašytoju buvo.

ELSS įkūrėjai ir įkvepėjai – LAF‘as (Lietuvių aktyvistų frontas). Įspūdis, kad dauguma idealistai, nuoširdūs žmonės, myli Lietuvą. Savaitės dalyviai – ir įžymių tarpukario veikėjų sūnūs, duktė. Kiek Lietuva inteligentijos neteko...

Lietuvoje, emigracijoje labiausiai nori VIENYBĖS.

1 Vytautas Svilas, g. 1925 m., antitarybinės rezistencijos dalyvis, politkalinys, 1966 m. išvyko į Vakarų Vokietiją, mokytojavo Vasario 16-osios gimnazijoje.

2 Jonas Juraitis, g. 1926 m., mokėsi Vilkaviškio kunigų seminarijoje, 1944 m. pasitraukė į Vakarus, 40 metų dėstė Šveicarijoje Valio kantono kunigų seminarijoje, Šveicarijos lietuvių dvasios tėvas.

3 Edvardas Varnauskas, profesorius kardiologas, medicinos mokslų daktaras (Švedija).

4 Feliksas Užpelkis, g. 1943 m., Palangos miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas.

5 Jurgis Vilemas, g. 1938 m., akademikas, Lietuvos energetikos instituto direktorius, branduolinės energetikos specialistas.

6 Jonas Pajaujis, g. 1920 m., dalyvavo Lietuvių aktyvistų fronto veikloje, 1944 m. buvo suimtas ir įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Po karo vadovavo Švedijos lietuvių bendruomenei.

7 Gintautas Būga, g. 1921 m., gydytojas, okupacijos metais – rezistencijos dalyvis, 1944 m. išvyko į Švediją, kalbininko Kazimiero Būgos sūnus.

8 Kajetonas Julius Čeginskas, g. 1927 m., Lietuvos antinacinio pasipriešinimo dalyvis, sociologijos daktaras, 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. Nuo 1953 m. Europos lietuvių fronto bičiulių veikėjas, ilgametis pirmininkas, dirbo „Amerikos balso“, „Laisvės“, „Laisvosios Europos“ radijuje.

9 Klemensas Gumauskas, g. 1918 m., inžinierius, 1944 m. gegužės mėn. kaip antinacinio pasipriešinimo dalyvis suimtas, įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Vienas Švedijos lietuvių bendruomenės 1946 m. steigėjų, 1983–2000 m. pirmininkas.

10 Juozas Lingis, Švedijos lietuvių bendruomenės vadovybės narys.

11 Irvis Šeinius, g. 1922 m., Švedijos teisininkas, visuomenės veikėjas.

12 Vincas Natkevičius, g. 1918 m., literatūrologas, pedagogas, rezistentas, dalyvavo LAF‘o veikloje, 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Frankfurto universiteto dėstytojas.

13 Kazimieras Senkus, g. 1917 m., mokėsi Vilkaviškio kunigų seminarijoje, teologijos mokslus baigė Miunsterio universitete Vokietijoje. Vargonininkas, pedagogas, chorvedys.

14 Juras Požela, g. 1925 m., fizikas, LTSR mokslų akademijos prezidentas, Aukščiausiosios Tarybos deputatas.

15 Janas Senkevičius, žurnalistas, Lietuvos lenkų kultūros draugijos prie Kultūros fondo narys.

16 Janas Tichonovičius, g. 1946 m., TSRS liaudies deputatas, išrinktas Rytų Lietuvoje, Vilniaus pedagoginio
instituto docentas.

17 Mečys Laurinkus, g. 1951 m., TSRS liaudies deputatas, Sąjūdžio tarybos narys, sekretorius.

18 Petras Deltuva, g. 1932 m., dailininkas, skulptorius, 1988 m. pasiprašė politinio prieglobsčio Švedijoje.

19 Andrejus Ždanovas, 1896–1948 m. TSKP CK politbiuro narys, atsakingas už ideologiją.

20 Rimgaudas Mališauskas, g. 1938 m., LTSR užsienio reikalų ministro pavaduotojas.

21 Juozas Ardys, g. 1924 m., JAV lietuvių bendruomenės veikėjas, inžinierius, Lietuvių aktyvistų fronto vicepirmininkas.

22 Vytautas Zalatorius, g. 1931 m., žurnalistas, lituanistas iš Čikagos, „Akiračių“ mėnraščio redkolegijos narys.

23 Vilius Grabauskas, g. 1942 m., gydytojas kardiologas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, 1978–1983 m. dirbo Ženevoje, Pasaulio sveikatos organizacijoje. Kauno medicinos instituto laboratorijos direktorius.

24 Irena Aldona Kaestli (Augevičiūtė), g. 1920 m., 1941 m. kartu su vyru šveicarų diplomatu išvažiavo į Šveicariją. Ilgametė Šveicarijos lietuvių bendruomenės valdybos sekretorė ir iždininkė.

25 Albertas Gerutis, g. 1905 m., žurnalistas, diplomatas, nuo 1936 m. dirbo URM. 1940–1946 m. Lietuvos pasiuntinybės Berne pirmasis sekretorius, Šveicarijos lietuvių bendruomenės veikėjas.

26 Mykolas Žilinskas, g. 1904 m., 1936–1940 m. Ministrų kabineto kanceliarijos viršininkas, 1940 m. pasitraukė į Prancūziją, vėliau į Vokietiją. Dailės kūrinių kolekcionierius, 1974–1989 m. Lietuvai padovanojo šimtus paveikslų ir skulptūrų.

27 Eugenijus Mindaugas Budrys, g. 1925 m., tapytojas, grafikas, tarnavo P. Plechavičiaus vietinėje rinktinėje, 1944 m. kartu su Jonu Pajauju pasitraukė į Švediją.

28 Jonas Norkaitis, g. 1928 m., 1940 m. su tėvais pasitraukė į Vakarus, studijavo filosofiją ir ekonomiką, dirbo Vokietijos pramonės koncernuose. Vienas iš Lietuvių kultūros instituto Vokietijoje steigėjų.

29 Petras Povilas Lukoševičius, g. 1920 m., studijavo ŽŪA. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Žemės ūkio srities mokslininkas, Lietuvių bendruomenės Kanadoje narys.

30 Petras Klimas, g. 1930 m., Lietuvių bendruomenės Prancūzijoje veikėjas, diplomato, užsienio reikalų ministro Petro Klimo sūnus.

31 Ugnė Karvelis (Karvelytė), g. 1935 m., 1944 m. kartu su tėvais (tėvas – tarpukario finansų ministras) pasitraukė į Vakarus. Studijavo Paryžiuje, ten dirbo leidykloje, vertė Lotynų Amerikos literatūrą, bendradarbiavo spaudoje, radijuje.

32 Alfonsas Žalys, g. 1929 m., Klaipėdos m. vykdomojo komiteto pirmininkas, Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo narys.

33 Mindaugas Stakvilevičius, g. 1931 m., TSRS liaudies deputatas, Sąjūdžio Seimo narys, LKP Šiaulių m. komiteto pirmasis sekretorius.

34 Vytautas Petras Knašys, g. 1937 m., Žemdirbystės instituto Vėžaičių filialo direktorius.

35 Vilis Brandtas g., 1913 m., 1964–1987 m. Vokietijos socialdemokratų partijos valdybos pirmininkas, 1969–1974 m. VFR federalinis kancleris.

36 Juozas Nekrošius, g. 1935 m., žurnalistas, poetas, 1964–1973 m. dirbo LKP CK. Valstybinio leidyklos, poligrafijos ir knygų prekybos reikalų komiteto pirmininkas.

37 Valentinas Vilkėnas, g. 1920 m., inžinierius, architektas, Švedijos lietuvių bendruomenės vadovybės narys.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Nepriklausomybės sąsiuviniai

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close