captcha

Jūsų klausimas priimtas

J. Čerškutė: kaip asmeniniai naratyvai geba prikelti praėjusią epochą (knygų apžvalga)

Literatūros kritikė dr. Jūratė Čerškutė LRT Klasikos laidoje „Ryto allegro“ pristato Margaritos Matulytės ir Tatjanos Luckienės-Aldag parengtas knygas apie fotografą Vitą Luckų bei Neringos Jonušaitės knygą „Neringos“ kavinė: sugrįžimas į legendą“.
A. Valantinienės nuotr.
A. Valantinienės nuotr.

Literatūros kritikė dr. Jūratė Čerškutė LRT Klasikos laidoje „Ryto allegro“ pristato Margaritos Matulytės ir Tatjanos Luckienės-Aldag parengtas knygas apie fotografą Vitą Luckų bei Neringos Jonušaitės knygą „Neringos“ kavinė: sugrįžimas į legendą“.

Pastaruoju metu pasirodančios knygos apie sovietmetį tarsi dėlionės detalės darniai sugula į apčiuopiamą vaizdinį, kuriuo įmanu ne tik prisiliesti, bet ir rekonstruoti, pagaliau imti kritiškai reflektuoti tuometį gyvenimą. Pastarasis su savo atmosfera, nuotaikomis ir asmenybių žiežirbomis bei ambicijomis man asmeniškai gyviausiai atgyja knygose apie menininkus ir jų aplinką. Veikiausiai čia nėra nieko stebuklingo ir stebėtino – juk bet kokioje santvarkoje menininko gyvenimas daugiabriauniškai žaižaruoja išsiskirdamas iš kitų.

Tokias kitoniškumo žiežirbas demonstruoja rudenį pasirodę du skirtingi, tačiau subtiliai dialogiškai susikalbantys leidiniai: ilgai laukta dvitomė knyga apie fotografą Vitą Luckų ir knyga apie istorinę „Neringos“ kavinę Vilniuje. Sakau susikalbančios, nes knygoje apie Vitą Luckų esama puikaus ir vaizdingai Leonardo Grudzinsko papasakoto epizodo apie tai, ką Luckaus kompanijoje reiškė posakis „einam „Neringon“ pavarlinėti“, o knygą apie „Neringos“ kavinę puošia Luckaus nufotografuotas kompozitoriaus Viačeslavo Ganelino žmonos Julijos Ganelinos portretas, galiausiai, paties fotografo pavardė šmėkšteli kitų žmonių atsiminimuose kaip besilankiusiojo „Neringoje“.

XX amžiaus antrojoje pusėje, istoriškai tiksliai tariant – vėlyvuoju sovietmečiu, kūrusio fotografo Vito Luckaus pavardė į kultūrinę erdvę ir apyvartą buvo sugrąžinta palyginti neseniai, prieš gerus pusantrų metų, tačiau per tą laiką spėjo nuskambėti (o kai kam net ir pabosti) daugybę kartų: tuomet, kai Nacionalinės dailės galerijoje 2013-ųjų pabaigoje buvo surengta jo retrospektyva „Siūlau naują pasaulį“, tuomet, kai šį rudenį buvo pristatyta dvitomė (trijų knygų) monografija „Vitas Luckus. Biografija. Kūryba“, įvyko Giedrės Žickytės filmo „Meistras ir Tatjana“ premjera bei buvo įsteigtas Vito Luckaus fotografijos centras.

Pirmąkart apie tai, kad rengiama knyga apie Vitą Luckų ir jo kūrybą išgirdau per 2013 metų knygų mugę iš Luckaus kūrybos tyrinėtojos, fotografijos istorikės Margaritos Matulytės. Sunku dabar ir beatsekti, kaip ir kokiais būdais ši žinia virto bene laukiamiausia pastarojo meto kultūros lauko knyga. Daugelis tikėjosi ir laukė šios knygos pasirodymą sutapsiant su retrospektyvine Luckaus paroda Nacionalinėje dailės galerijoje. Nesutapo, todėl teko laukti dar beveik metus ir štai 2014 m. lapkričio mėnesį Vito Luckaus memorialinių renginių metu ji buvo iškilmingai pristatyta dalyvaujant būriui su knygos rengimu ir leidyba susijusių žmonių, kurių bene svarbiausia tą lapkričio savaitę buvo fotografo archyvą išsaugojusi ir Lietuvoje viešėjusi Luckaus našlė Tatjana Luckienė-Aldag.

Taigi kuo knygos apie Luckų išsiskiria iš kitų tokio pobūdžio knygų? Žinoma, unikalia ir autentiška, ilgą laiką viešoje erdvėje nedemonstruota autoriaus kūryba, o greta jos – ir savo kiek komplikuota bei painia koncepcija: dvitomė trijų knygų monografija – taip ne kartą buvo pabrėžiama ją pristatant. Ir iš tiesų baigtinį leidinį sudaro dvi knygos „Vitas Luckus. Biografija“ (pastaroji turi anglišką versiją) ir „Vitas Luckus. Kūryba“, kurias „otkutiūriškai“ mažu tiražu (atitinkamai – 600 ir 900) bei itin puošniu dizainu (Jurgio Griškevičiaus nuopelnas) išleido Lietuvos dailės muziejus ir Lietuvos fotomeninkų sąjungos Kauno skyrius. Knygos skiriasi savo formatu ir turiniu: pirmąjį biografijos tomą sudaro du pagrindiniai skyriai „Apie kūrybą“ ir „Apie gyvenimą“, kuriuos palydi knygos pabaigoje vizualiai darsyk pakartota Vito Luckaus kūrybinė ir asmeninė biografija. Antrajame tome, cituojant Luckaus kūrybos tyrinėtoją Margaritą Matulytę, „prabyla fotografas – jo kūrinius lydi tik autorinės mintys“. Fotografijų albumas, remiantis paties Luckaus mintimis ir kertinėmis nuostatomis, padalytas į penkias dalis, kurias apibrėžia veiksmažodžiai budėti, keliauti, mąstyti, konstruoti, suvokti.

Visai neseniai paklausta „tai kurią knygą apie Luckų pirkti?“, kiek sutrikau, mat du tomai yra neatsiejami ir darniai susiliejantys į išbaigtą Luckaus visatą. Tačiau, norint ją padalyti, galima sakyti, kad Luckaus kūrybos mėgėjams ir vaizdo gerbėjams rekomenduotinas autorinis darbų albumas, savotiška knygon persikėlusi retrospektyvinė paroda (taip, čia tiems, kurie neturėjo galimybių ją išvysti), o tekstų ir gyvenimiškų istorijų mėgėjams neabejotinai įdomesnė turėtų būti pirmoji knyga, dar kartą prikelianti legendas ir čia pat naujai sukurianti Vito Luckaus mitą, akivaizdu, liksiantį gyvą, nes užfiksuotą tekstuose, atsiminimų nuotrupose ir nuotraukose.

Mąstant apie šias ilgai lauktas knygas, man neišvengiamai iškyla žanro klausimas: dar prieš joms pasirodant buvo žinoma, kad Margarita Matulytė rengia monografiją apie Vitą Luckų, dvitomės knygos pristatymo tekstuose visur irgi buvo pabrėžiamas monografijos žanras. Tačiau į rankas paėmus knygą, tenka (bent jau man asmeniškai su tam tikru nusivylimu) konstatuoti, kad tai geriausiu atveju yra, kaip kad įvadiniame žodyje pagaliau pripažįsta ir pati Margarita Matulytė, „biografijos ir kūrybos studija“ (o gal būtų dar tiksliau sakyti kūrybos ir gyvenimo rekonstrukcija (ir) ekspozicija?) Suprantu, kad daug kas gali man prieštarauti, esą šiais žanrų niveliacijos laikais sunku aptikti žanrą grynuoju pavidalu – ir tai, žinoma, yra tiesa, tačiau šių Luckaus knygų atveju drįstu laikytis savo: knygos struktūra ir turinys niekaip nevadintinas monografija.

Visų pirma dėl to, kad monografija, mąstant apie ją vieno kūrėjo kontekste, man pirmiausia asocijuojasi su išsamiu, visuminiu kūrybos tyrimu. Būtent pastarojo ir pasigedau Vito Luckaus biografiniame tome. Be jokios abejonės, minčių apie Luckaus kūrybą čia daugybė (ir praktiškai visos naujos, negirdėtos, įdomios), tačiau jos nesugebėjo numalšinti to nuoseklaus ir sisteminio, galbūt net mokslinio kūrybos tyrimo poreikio, kurį maža dalimi mėgino sukurti pirmąkart publikuojami rusų menotyrininkų tekstai, naujai atrandamo Luckaus kontekste suskambėję gyvai ir aktualiai, nepaisant laiko distancijos. Tačiau labai greitai šie tekstai užgožiami Luckaus amžininkų ir artimųjų autentiškais pasakojimais, kurie, be jokios abejonės, yra įdomesni už menotyrinius tekstus. Įdomesni, nes gyvi ir atskleidžiantys tikrus žmones ir jų gyventą laiką, galiausiai jų ir kiekybiškai knygoje yra daugiau.

Būtent istorijų apie Luckaus asmenybę gajumas ir patrauklumas nesugeba nuslopinti manosios abejonės, kurią suvokiu kaip gan realią grėsmę Luckaus recepcijai, kol kas, regis, įstrigusiai ekspresyvaus kūrėjo asmeninio gyvenimo mite (tą liudija ne tik šios knygos, bet ir Giedrės Žickytės filmas „Meistras ir Tatjana“). Tad klausimas, ar, nuslūgus asmenybės domesiui, atsiras erdvės tolimesniems išsamiems kūrybos tyrimams, yra ganėtinai realus ir pamatuotas. Luckaus asmenybė ir jos spalvingos briaunos bei asmeninio gyvenimo niuansai kol kas gožia kūrybą ir jos vertinimą, tačiau labai noriu tikėti, kad šios gražios ir įdėmiai Margaritos Matulytės ir Tatjanos Luckienės-Aldag parengtos pirmosios knygos apie Vitą Luckų yra pradžios taškas, tas Luckaus fotografijai būdingas akimirkos – šiuo atveju jo paties gyvenimo – pagavimas. Momentas, leisiantis prisitraukti kitus kadrus. Labai viliuosi, kad jis nebus paskutinis ir baigtinis, kad atsiras laiko ir erdvės tolimesniems, galbūt jau išties monografiniams jo kūrybos tyrimams, kuriuos bus galima suvokti jau ne kaip akimirkos fiksavimą, o kaip sąmoningą kadro režisūrą.

Vito Luckaus „Biografijos“ tome nuolat didžiuoju fotografo gyvenimo ir kūrybos scenovaizdžiu esantis sovietmečio Vilnius ir jo neoficialieji sambūriai bei privatūs gyvenimai, suvienyti bendro „Neringos“ kavinės vardiklio, atgyja žurnalistės Neringos Jonušaitės knygoje „Neringos“ kavinė: sugrįžimas į legendą“.

Ne kartą esu pagalvojusi, kad būtų smagu ir reikalinga turėti knygą, kurioje būtų sudėta dalis pasakojimų ir viešoje erdvėje sklandančių istorijų iš tos veik mistine, ką jau ten legendine, tapusios „Neringos“ kavinės. Egoistiškai mintijau, kad tuo metu negyvenusiam žmogui tai galėtų būti savotiškas iš kartos į kartą perduodamas kultūrinis palikimas (kol kas keliavęs iš lūpų į lūpas), o sykiu ir kolektyvinės bei asmeninės atminties restauracija. (Ilgą laiką lūpose gyvenantys pasakojimai, nugulę į tekstinį pavidalą, neretai apsivalo nuo gyvai pasakojant atsirandančių transformacijų ir pagražinimų). „Neringos“ kavinė yra lietuviškasis vakarietiškos kavinių kultūros variantas, toks unikalus, ryškus ir begal gajus, galiausiai – retas ir vienetinis. (Nepatikėsite, tačiau net ir šiais laikais jauni žmonės, žinoma, ne visi, turi svajonę iškilminga proga eiti į „Neringą“ valgyti Kijevo kotleto).

N. Jonušaitės knyga sudaryta iš dviejų teminių blokų, kuriuos palydi įvadinis straipsnis, aptariantis to meto Vilniaus kavinių situaciją. Jį skaitydama pasigedau Vilniaus centrinės dalies žemėlapio – nesvarbu tuometinio ar dabartinio – kad būtų lengviau sekti ir mintyse įvietinti visas suminėtas tais laikais veikusias kavines, o sykiu pagalvojau ir tai, kad dar esama puikių ateities galimybių kitų tuomet veikusių kavinių aprašams bei studijoms atlikti, kol dar yra gyvų ir gyvai pamenančių liudininkų.

Pamatinė knygos medžiaga – daugybė pokalbių su liudininkais. Ir tais, kūrusiais kavinę, jos mitą ir atmosferą, ir tais, kurie sąžiningai joje lankėsi, o kartais net ir gyveno. Būtent skaitant pokalbius išryškėja knygos rengėjos N. Jonušaitės talentas klausti ­– tiksliai, gyvai, įdomiai, leidžiant pašnekovui atkurti savąją versiją ir sykiu ją šiek tiek režisuojant, bet nieku gyvu nepertraukiant. Atrodo, kad kiekvienam pašnekovui autorė užduoda tik jam ir jo gyvenimo istorijai, susijusiai su „Neringos“ kavine, tinkamus klausimus, kurie neabejotinai būdami panašūs, išsiskiria savo nevienodumu, iš kurio ir steigiasi unikali to žmogaus „Neringos“ istorija. Kiekvienas interviu turi savo struktūrą, kuri atitinka linijinio – nuo pradžios iki pabaigos – pasakojimo slinktį.

Prieš pradedant skaityti šią knygą, daug kam gali atrodyti, kad joje jie ras neabejotiną anų laikų adoraciją ir liudijimus apie tai, kad anuometis sėdėjimas „Neringoje“ buvo dvasingas ritualas, kurių pasigendama šiais laikais. Tačiau tokias išankstines ir dūsauti verčiančias nuomones griauna knygos autorė ir jos tikslūs klausimai – kaipsyk jie neleidžia rastis vietos nepamatuotam garbinimui ar net mistifikacijai. Knygoje to grakščiai išvengiama užduodant kitą klausimą, leidžiant pašnekovui atsiskleisti, galiausiai, kalbinant skirtingų kartų ir profesijų žmones (pavyzdžiui, viena įdomesnių neadoruojančių „Neringos“ kavinės nuomonių šioje knygoje priklauso scenografei Aleksandrai Jacovskytei, kuri tarsi griauna „Neringos“ mitą sakydama, kad „tai nebuvo demokratiška kavinė, labiau ceremoninga, egzistavo nerašytos aprangos taisyklės“.)

Atsiminimų diskursą kuriantys pokalbiai dar sykį prikelia bendruosius žinojimus apie „Neringos“ kavinę: apie dvi sales, apie profesorių stalą, apie pokalbių temas, kavos ir maisto ypatumus, galiausiai, apie bendravimo kultūrą ir tą pasiklausymo aparatūrą. Sovietmečio tyrimams ši knyga palanki tuo, kad dar kartą paliudija, kaip asmeniniai pasakojimai, privačios detalės geba konstruoti kolektyvinės atminties naratyvą ir kaip mažas vieno žmogaus biografijos blyksnis geba diagnozuoti ir atspindėti praėjusią epochą. O ji N. Jonušaitės knygoje apie „Neringos“ kavinę, mano manymu, atgyja gan realiai ir tikroviškai, tarsi mediciniškai tiksliai paskaičiavus gydančias, o ne nuodijančias dozes tarp nostalgijos ir realybės, tikslumo ir fantazijos, autentikos ir legendų.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...