captcha

Jūsų klausimas priimtas

Birutė Mar: buvau bailė, bet scena išgydė baimes

Teatro scena gali padėti išsivaduoti nuo kamuojančių baimių, įsitikinusi aktorė, poetė Birutė Mar, tvirtinanti, kad scena jai nuo pat vaikystės buvo gyvybiškai svarbi. Save įvardijanti kaip daug ko bijojusią mergaitę, aktorė prisimena teatro sceną ryžtingai pasirinkusi dar vaikystėje.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Teatro scena gali padėti išsivaduoti nuo kamuojančių baimių, įsitikinusi aktorė, poetė Birutė Mar, tvirtinanti, kad scena jai nuo pat vaikystės buvo gyvybiškai svarbi. Save įvardijanti kaip daug ko bijojusią mergaitę, aktorė prisimena teatro sceną ryžtingai pasirinkusi dar vaikystėje.

„Vaikystėje buvau bailė, nedrąsi mergaitė. Gal ta scena buvo reikalinga kaip noras įveikti savo baimes, peržengti save. Man iki šiol, su kiekvienu vaidmeniu, reikia kažką savyje peržengti. Dėl to scena man – gyvybiškai svarbi“, – sako B. Mar.

– Ką manote apie etikečių klijavimą žmonėms?

– Visiems mums klijuoja etiketes. Su Jurga Ivanauskaite esame kalbėjusios apie žmogaus dėjimą į dėžutę su užrašu „esi tas ir anas“. Jeigu netelpi į dėžutę, elgiesi nestandartiškai. Jeigu esi dailininkė, tai turi būti dailininkė. Kaip man sako – kaip tu dar ir rašai? Pasirink arba viena, arba kita. Žmogus – ne dėžutė.

– Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie J. Ivanauskaitę? Agnės Marcinkevičiūtės filme apie ją „Šokis dykumoje“ atlikote vaidmenį. Kodėl nusprendėte, kad reikia atlikti tą vaidmenį, ir koks buvo Jūsų santykis su Jurga?

– Filme nenusprendi, kad reikia atlikti vaidmenį, tave pakviečia. Agnė turbūt mane pakvietė neatsutiktinai, o todėl, kad su Jurga susitikome likus keletui metų prieš jai iškeliaujant. Mano gyvenime buvo atėjęs dvasinių ieškojimų laikas. Tada šešerius–septynerius metus važiavau į Indiją. Paskui, Jurgos dėka, ir į Tibetą, Nepalą, budistų vienuolynus.

Mūsų gyvenimuose, man atrodo, susivedė paralelės. Ji pasakė, kad „Meilužis“ irgi yra jos mėgstamiausias Marguerite Duras romanas, pagal kurį kūriau spektaklį. Atsimenu, ji atėjo, į spektaklį „Poetė“ apie Salomėją Nėrį. Sėdėjo pirmoje eilėje ir per visą spektaklį verkė, sakė – čia – mano gyvenimas.

Turbūt kažkas su Jurga suvedė. Paskui, kai Agnė pasiūlė vaidmenį, galvojau, kad viskas – neatsitiktinai. Vaidmuo toks keistas. Tai – tiesiog būsena, nieko nevaidinau. Reikia būti kažkokioje būsenoje, kurią per Jurgą ir patyriau kelionėse.

– Ką manote apie likimus? Kas tai yra?

– Aš – absoliuti fatalistė. Tikiu, kad viskas yra matematiškai tiksliai apskaičiuota. Mums visą likimo tikslumą kartais duota pajusti tik akimirkomis. Gyvenime viskas taip susidėlioja, kad suvoki – kažkas tarsi režisuoja, viską žino.

Rytuose sako, kad gimdamas žmogus žino ir savo mirties akimirką, ir visą gyvenimo kelią. Siela žino, ką teks praeiti. Tuo tikrai tikiu. Sako, yra žmonės, kuriuos sutinki ir atpažįsti iš karto, nes prieš gimdamos sielos susitaria, kad susitiks ir viena kitai suteiks skausmą ar laimę, tada – išsiskirs. Žinoma, tai – teorija ir niekas niekada neįrodys, bet tuo tikiu.

– Ko gero, nieko daugiau ir nelieka, kaip tikėti tokiais dalykais, nes pragmatiškai juos labai sunku įrodyti, bet kur tokiu atveju lieka valia, sąmoningos žmogaus pastangos?

– Tai – didelis klausimas. Man irgi kyla valios klausimas. Savo gyvenimu jaučiu, kad iš mūsų tarsi reikalauja valios. Dievas (nežinau, kaip tai pavadinti) reikalauja laisvos valios pastangų.

Valia duota. Rytuose sako, kad Dievas netrukdo žmogui klysti, tik stebi. Tik tada, kai žmogus vis klysta ir per daug susipainioja, Dievas (kaip sakoma, jei neužtenka tablečių, daro operaciją) atsiunčia įvykius, ligas. Jaučiu, kad yra santykis, kiek gyvenime yra tavo paties valioje ir kiek – ne. Nežinau, ar tai nuspręsta, ar ne. Rytuose tiki, kad, jeigu Dievas mato tavo pastangas, jis ateina į pagalbą. Tai – jau reinkarnacijos idėja, kuria irgi tikiu.

– Jeigu tikite reinkarnacijos idėja, ką manote apie atgimimą žmogumi?

– Dievui mirtis nėra tokia reikšminga. Žmogus atgimsta ir atgimsta. Tikiu, kad net ir krikščionybėje taip yra. Gi sako – siela nemirtinga.

– Labiau turiu omenyje atgimimą žmogumi po reinkarnacijos. Jeigu tiki reinkarnacijos idėja, tai galbūt gali gimti bet kuo?

– Tikiu, kad gali atgimti ir gyvūnu, ir gėle, ir paukščiu. Savyje jaučiu tiek paukščio, tiek gėlės. Gal kokią dieną pabūni gėle, paskui vėl žmogumi gimsti?

– Ar atgimimas žmogumi nėra pati didžiausia dovana? Man atrodo, kad žmogui duota patirti daug daugiau negu paukščiui ar gėlei.

– Jeigu duota gimti gėle ar paukščiu, tau, tavo sielai leidžiama pailsėti. Kai gimsti žmogumi, iš tavęs labai daug reikalaujama. Reikia sielos pastangų, kad tobulėtum. Gėlė žydi ir nužydi, ji neturi sąmoningumo.

– Sakėte, kad vaikystė Jums buvo neįdomi, laukėte, kol greičiau suaugsite.

– Buvo toks potyris. Kaune, Juozo Naujalio meno mokykloje nuo pirmos klasės, septynerių metų, mokiausi groti pianinu. Man labai nepatiko pianinas. Draugė grojo smuiku. Kai grodavo smuiku, man buvo tiesiog pasaka.

Prašiau tėvų, kad nupirktų smuiką, bet sakė – viskas jau nuspręsta – būsi pianistė. Iš draugės pasiėmiau smuiką, mokiausi groti gamas. Atėjo pojūtis iš vaikystės: su smuiku stovi prieš žmones, o prie pianino nusisuki nuo žmonių ir žiūri į gaidas. Mane tai slėgė, trūko akių kontakto.

Į muzikinį teatrą patekau ne iš karto. Į mūsų klasę atėjo rinkti vaikų spektakliui ir manęs nepaėmė. Grįžau namo ir sakiau – pateksiu į teatrą, būsiu aktorė. Tik po metų atėjo rinkti vaikų naujam spektakliui ir tik tada patekau. Pati pasiprašiau, sakiau, kad labai noriu.

Vaikystėje buvau bailė, nedrąsi mergaitė. Gal ta scena buvo reikalinga kaip noras įveikti baimes, peržengti save. Man iki šiol su kiekvienu vaidmeniu reikia kažką peržengti. Dėl to scena man – gyvybiškai svarbi.

Paskui vaidinau mokykliniame teatre, studijoje pas Stasę Ivanauskaitę. Sėdėdavome iki išnaktų. Paauglystėje tai buvo labai prasmingas laikas. Tai buvo tikras teatras, mes dirbome. Paskui stojau į konservatoriją pas Dalią Tamulevičiūtę. Ji sakė – taigi tu – pianistė, ką tame teatre veiksi, eik ir stok į pianiną. Ir vėl manęs nepaėmė. Tada išvažiavau į Peterburgą.

– Taip Sankt Peterburgas atsirado Jūsų gyvenime?

– Taip, dar prieš tai mokiausi Jono Vaitkaus studijoje. Buvo toks pasirinkimas: ar mokytis pas J. Vaitkų, ar mokytis Peterburge. Mano tėtis irgi mokėsi Peterburge. Tada, tais laikais, Maskva, Peterburgas buvo... Nežinau...

– Elegancijos kupinas miestas?

– Taip, jeigu norėjai kažko mokytis, tai buvo du svarbiausi miestai. Negalėjai išvažiuoti į Paryžių ar Londoną.

– Sakote, kad su kiekvienu vaidmeniu vis dar bandote įveikti baimes iš vaikystės. Kaip galvojate, iš kur jos atsineštos?

– Nežinau. Man atrodo, kad iš dar anksčiau. Kodėl vienas vaikas būna bailys, nedrąsus, o kitam iš karto dėl visko ramu? Aš tiesiog tokia – bijau skruzdėlės. Bijojau likti viena, rėkdavau, klykdavau. Net skruzdę pamačius man kildavo baimė. Paskui tėtis juokėsi – dabar ji stovi scenoje, o skruzdėlės bijojo.

– Kaip galvojate, ar Jus kaip nors pakeitė dvasinės kelionės? Minėjote, kad keliavote po Indiją, Tibetą, metus praleidote Japonijoje.

– Labai pakeitė. Turbūt kardinaliai pakeitė požiūrį ir į meną, ir į gyvenimą. Jaunystėje buvau egzistencialistė, tikėjau, kad nėra prasmės, egzistavo skausmo kultas. Salomėja Nėris savo dienoraštyje sako, kad visi poetai – nelaimingi. Jaunystėje maniau, kad esu kitokia: niekas manęs nesupranta, tik eilėse, scenoje galiu išreikšti tai, ką jaučiu.

Kai mokiausi buvo įdiegta, kad kūryba – savo emocijų, skausmo perteikimas. Staiga išgirstu Rytuose akcentuojamą mintį, kad tu – tik laidininkas. Visa kūryba – tik per tave. Iškyla asmenybės klausimas. Vakarų kultūroje asmenybė yra svarbiausia. Iš pradžių man tai viską sugriovė.

Prasmė yra būti ir girdėti, vibracijas, kurios eina per tave, perteiki tik kūryboje. Nepale nustebino tai, kad ten kaba gražiausi paveikslai, o jie net nerašo pavardžių – tiesiog paveikslas. Kažkas jį nutapė – pavardė nėra svarbi. Tai tikrai sugriovė požiūrį. Iki tol iš liūdesio buvo viskas, o staiga pasakė, kad aukščiausia kūryba kyla iš po liūdesio, kančios ateinančio džiaugsmo, prasmės suvokimo.

Galvojau, kaip kurti, kur dėti skausmą. Buvo keleri metai tylos, laukimo, bandymo suprasti. Dabar jau kiekvieną sykį, kai einu į sceną, suprantu, kad padarysiu tik tai, kas eis per mane. Tai kažkaip išlaisvina. Kūryboje atsirado laisvė. Anksčiau bijojau savo trapumo. „Čia per daug trapu“ – toks buvo kritikų požiūris į mano poeziją. Tada stengiausi dėtis kaukę, kažkokiais žodžiais apžaisti, kad nebūtų taip trapu. Dabar suvokiu, kad tas trapumas ir esu aš. Tada suvoki, kad tai, kas esi tu, traukia. Tai padėjo atsipalaiduoti nuo kitų nuomonių, požiūrio. Visi žmonės vis tiek yra skirtingi. Net ir genialus paveikslas vienam patinka, kitam – ne.

Jeigu tavo kūryboje žmogui kažkas susisiejo su jo gyvenimu, jis ir eis [į tavo spektaklį – LRT.lt] arba skaitys knygą. Išnyko iliuzijos, kad visiems turi patikti, visi turi skaityti. Tai teikia vidinę laisvę.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...