captcha

Jūsų klausimas priimtas

N. Savičenko: A. Žebriūnui gadinau nervus savo baimėmis ir nemokšiškumu

Gretchen Džordach filme „Turtuolis, vargšas...“ – galingas ir stiprus vaidmuo, visų pradžių pradžia, tačiau iš Arūno Žebriūno jėgų jis pareikalavo daugiau, neslepia 2014 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė aktorė Nelė Savičenko. „Gadinau jam nervus savo baimėmis, nemokšiškumu. Visų pirma aktorių formuoja ir jo gyvenimiška patirtis, išgyvenimai. O kokia patirtis, kai iš mokyklos suolo – į aktorinį, po aktorinio – iš karto į teatrą? [...] Viso to kine mokė A. Žebriūnas.  [...] Todėl aš tikrai jį užjaučiu, tas periodas jam nebuvo lengvas“, – kalba menininkė.
A. Kubaičio (BFL) nuotr.
A. Kubaičio (BFL) nuotr.

Gretchen Džordach filme „Turtuolis, vargšas...“ – galingas ir stiprus vaidmuo, visų pradžių pradžia, tačiau iš Arūno Žebriūno jėgų jis pareikalavo daugiau, neslepia 2014 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė aktorė Nelė Savičenko. „Gadinau jam nervus savo baimėmis, nemokšiškumu. Visų pirma aktorių formuoja ir jo gyvenimiška patirtis, išgyvenimai. O kokia patirtis, kai iš mokyklos suolo – į aktorinį, po aktorinio – iš karto į teatrą? [...] Viso to kine mokė A. Žebriūnas.  [...] Todėl aš tikrai jį užjaučiu, tas periodas jam nebuvo lengvas“, – kalba menininkė.

Kalbėdama apie darbą teatre, N. Savičenko prisipažįsta esanti dėkinga likimui už galimybę dirbti su režisieriumi Oskaru Koršunovu, nes jai tai – visiškai nauja patirtis, naujas teatras ir visiškai naujas režisūrinis braižas: „Jo režisūrinė atsakomybė milžiniška – jis repetuoja kiekvieną savo spektaklį ir nesvarbu, kiek metų tas spektaklis vyksta. Kai žiūrėjome „Hamleto“ ištrauką, pagalvojau, koks gyvas organizmas yra spektaklis, kaip jis keičiasi, kaip kiekvieną kartą yra kitoks. Ir šios ištraukos dabar turbūt taip nebevaidiname, nes kiekviena diena, mėnuo, pusmetis atneša naujų spalvų, kitą ritmą, kitą buvimo scenoje pojūtį.“

– Jūs esate vilnietė, išvažiavote mokytis į Klaipėdą, į Povilo Gaidžio studiją, ir likote ilgiems metams. Ar likote būtent todėl, kad ten buvo vienminčių trupė? Ar dėl to, kad aktoriui svarbus teatras, kaip namai?

– Žinoma, buvo tie veiksniai, bet vienas pagrindinių buvo tas, kad visą mūsų kursą rinko specialiai Klaipėdos dramos teatrui. Ir kurso pedagogas, režisierius P. Gaidys mus nuo pirmo kurso užimdavo spektakliuose. Iš pradžių – masinėse scenose, paskui duodavo vieną kitą vaidmenį. Aš negalėjau išduoti savo mokytojo ir, gavusi diplomą iš jo rankų, imti ir pabėgti.

– Vadinasi, lėmė tam tikri etiniai dalykai?

– Be abejo, ir etiniai dalykai. Be to, susikūrė šeima, viskas vyko pagal kažkokį iš aukščiau numatytą planą, susidarė tokios aplinkybės. Nors kalbėti, kad aš labai ramiai likau Klaipėdoje, irgi negaliu. Vilnius traukė visada. Aš važiuodavau čia kažkokių kūrybinių impulsų, žiūrėti spektaklių, pagaliau namo pas mamą. Tai buvo svarbu. Vilnius bet kuriuo atveju yra mano miestas, Klaipėdoje prabūtų 30 metų vis tiek negalėjo išstumti Vilniaus. Anksčiau ar vėliau turėjau čia (matyt, taip buvo lemta) grįžti.

– Ar Jums svarbi bendrystė? Praėjusiais metais nuskambėjo skandalas dėl teatro reformos, aktoriai sukilo prieš sutartinę sistemą sakydami, kad nuolatinė trupė, buvimas šalia, tam tikra kūrybinė draugystė labai svarbu. Kaip Jūs į tai žiūrite?

– Man tai labai svarbu. Aš pati užaugau, subrendau kaip aktorė, patyriau ir džiaugsmų, ir krizių būtent tame teatre. Nuolatinė trupė ir pats jos mikroklimatas pagaliau yra garantija, tavo vieta, tavo namai. Yra drąsa kurti šalia tų žmonių, kuriuos pažįsti, o ne tada, kai nesi mėtomas iš vienos vietos į kitą. Man tai labai svarbu. Oskaro Koršunovo teatre irgi yra nusistovėjusi trupė.

– Matyt, nėra taip, kad, atvažiavęs suvaidinti vieno vaidmens, gali šalia pajusti tvirtą kolegos petį?

– Tikrai nelabai. Kaipgi blaškydamasis aktorius auga ir bręsta, išmoksta užsiauginti raumenis, kovoti už save? O teatras – kolektyvinis, ne vieno žmogaus darbas. Visi tarnauja vienam dalykui – spektakliui. Ne režisieriui, ne kostiumų dailininkui, o spektakliui. Žinoma, jie paklūsta režisieriui, kuris yra vedlys ir žino, kur veda.

– Aktoriaus specialybė apskritai labai sudėtinga, nes jis visą gyvenimą laukia savo vaidmenų, o šeimininkas yra režisierius. Šiandien Jūs turite tiek daug premijų, esate labai populiari aktorė, daugybė režisierių Jūsų pageidauja, bet tai turbūt irgi ateina labai sunkiu keliu?

– Žinoma, ateina sunkiu keliu, ateina dirbant tarp tų žmonių. Pastovioje trupėje yra kelios kartos, yra aktoriai legendos, iš kurių mokaisi. Galbūt ir nedirbi kartu viename spektaklyje, o jei dirbi, juo labiau, nes matai, kaip jie analizuoja pjesę, kaip ruošiasi. Tai tokios pamokos, kurių negausi jokioje aukštojoje mokykloje. Būtent ten bręsti, augi.

– Ar dabar jau galite rinktis, ką norite dirbti, ko ne? Ar aktorius turi tokią laisvę?

– Ne, neturiu tokios laisvės. Bent aš jos neturiu.

– Kažkada Algimantas Masiulis sakė, kad vis laukia režisieriaus draugo, vienminčio, su kuriuo galėtų dirbti taip, kaip nori, bet nesulaukia. Turint galvoje A. Masiulio talentą ir vaidmenis, tai skamba paradoksaliai. Ar yra žmonių, kuriuos laikytumėte savo vienminčiais, draugais?

– Žinoma, kad yra. Aš dėkinga likimui, kad jis leido man neprasilenkti su O. Koršunovu. Man tai buvo visiškai nauja patirtis, naujas teatras ir visiškai naujas režisūrinis braižas. Jo režisūrinė atsakomybė milžiniška – jis repetuoja kiekvieną savo spektaklį ir nesvarbu, kiek metų tas spektaklis vyksta. Dabar, kai žiūrėjome „Hamleto“ ištrauką, pagalvojau, koks gyvas organizmas yra spektaklis, kaip jis keičiasi, kaip kiekvieną kartą yra kitoks. Ir šios ištraukos dabar turbūt taip nebevaidiname, nes kiekviena diena, mėnuo, pusmetis atneša naujų spalvų, kitą ritmą, kitą buvimo scenoje pojūtį. Visa tai su didžiausiu džiaugsmu priimu iš Oskaro. Negaliu sakyti, kad Klaipėdos periodas buvo nekūrybinis. Ten išmokau kitų dalykų: savo amato, būti scenoje, mąstyti, ieškoti vaidmens. Turbūt buvau pasiruošusi susitikimui su Oskaru. Bet tai, ką patiriu jo teatre, man visiškai nauja patirtis. Ne veltui tiek daug aktorių norėtų išbandyti jėgas jo teatre.

– Bet pirmas Jūsų susitikimas buvo gana nelengvas? 2004 m. Klaipėdoje pastatytas spektaklis „Šaltas vaikas“ buvo labai sudėtingas. Ar dar prisimenate tą spektaklį? Turbūt tai buvo išbandymas?

– Jis visiems buvo išbandymas. Ir pačiam Oskarui buvo išbandymas dirbti su nauju kolektyvu, nauja trupe. Bet mes iškart radome bendrą kalbą,  jis iš karto buvo bendramintis visais atžvilgiais. Gal iš šono atrodo, kad buvo sudėtinga, kažkas nepaprasto, bet dirbti su juo buvo be galo įdomu, azartiška, nebuvo neįmanomų kliūčių ar dar kažko. Pamažu, atsargiai, reikliai, pakankamai tolerantiškai ir švelniai jis iš kiekvieno išsireikalavo to, ko norėjo, nes turėjo savo viziją. Didžiulė laimė suvokti, kad režisierius žino, kur veda.

– Žiūrint naujausią O. Koršunovo spektaklį „Žuvėdra“, kuris vaidinamas labai mažoje erdvėje, kur čia pat sėdi publika, susidaro įspūdis, kad aktoriai net ne vaidina, o tiesiog kalbasi tarp savęs. Turbūt šis spektaklis buvo visiškai naujas žingsnis?

– Taip, jis buvo naujas, tik mes jau turėjome šiek tiek panašų spektaklį – Maksimo Gorkio „Dugne“. Žinoma, mes buvome už stalo, truputėlį atskirti nuo publikos, nors peržengdavome tą ribą, eidavome į juos. „Žuvėdra“ visiškai sulaužė ketvirtą sieną, bet kokį jos buvimą. Matai, koks trapus dalykas nenustumti žiūrovų giliau į kėdę, kaip svarbu pamažu pašaukti juos būti kartu su tavimi, būti liudininkais – ne personažais, ne pjesės dalyviais, bet tiesiog nebijoti būti liudininkais. Kuo ilgiau vyksta spektaklis, vis labiau tu jauti, kaip laisviau jie sėdi, laisviau žiūri tau į akis, laisviau tave vertina. Man ir Martynui Nedzinskui labai sunki scena – motinos ir sūnaus konfliktas. Ir kai žiūrovų akyse matai, koks monstras ta motina, kokia ji siaubinga, kaip ji taip gali elgtis su savo vaiku, kai matai tokią reakciją, neigiamą pritrenkto žmogaus vertinimą, kaip aktorius džiaugiesi, nes pasiekei savo tikslą.

– Kaip Jus veikia publika?

– Veikia visiškai tiesiogiai. Tu matai, kaip žmonės užsidaro ir visiškai nenori dalyvauti. Būna ir tokių spektaklių. Bet tada galvoji, kur mūsų klaida, kur mes juo išgąsdinome, ką padarėme ne taip, kur per tiesmukai, kodėl neleidome jiems bent sekundę suabejoti, kad tai ne teatras, kodėl jie visą laiką save kontroliuoja.

– Mūsų publika yra daugiau mažiau panaši, jos reakciją galima nuspėti. O kaip yra vaidinant užsienyje? Turbūt labai sudėtinga?

– Labai sudėtinga, nes dalį spektaklio nesusiduri su akimis – kad ir ką darysi, visos akys skaito tekstą – vertimą. Tada atsiranda tikras komandinis žaidimas ir azartas pamažu juos atitraukti nuo to labai detalaus ir preciziško skaitymo. Iš pradžių jie turi susivokti, kas čia vyksta, bet pamažu liaunasi skaitę – tik pasitikrina, ar tikrai supranta, kas vyksta. Tai ir būna laimėjimas, kai jie tiesiogiai pradeda dalyvauti taip, kaip lietuvaičiai. Juk teatro kalba yra ne vien kalba – yra ženklai, emocijos.

– Nele, paminėjote frazę „komandinis žaidimas“. Vadinasi, spektaklio sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo to, kaip trupė susižaidusi. Turiu galvoje nebūtinai profesionalų lygį, bet ir kažkokius psichologinius dalykus. Ar tai egzistuoja, ar tėra mistika?

– Ne, tai ne mistika. Tai egzistuoja. Ir kuo stipriau egzistuoja, tuo geresnis spektaklis. Bet reikia įdirbio, bendros patirties, kad atskirų žmonių trupė taptų ansambliu. Oskaro repeticijos nepaleidžia spektaklio, „Žuvėdrą“, „Dugne“ mes repetuojame iki dabar.

– Daugiausia minite O. Koršunovą. Ar būtent jo teatre pajutote tikrą bendrystę, tikriausią kūrybinį džiaugsmą?

– Dabar daug spektaklių turiu Oskaro teatre, galbūt tai šviežiausios patirtys. Be abejo, tas pats ansamblio pojūtis yra ir Nacionaliniame teatre.

– Kalbant apie teatrą kyla daug įvairių diskusijų. Kai kas sako, kad menas apskritai traukiasi į tam tikrą paraštę ir tampa dėmesio objektu tik tų žmonių, kuriems patinka tokia veikla. Režisieriai, ypač Nacionalinio dramos teatro vadovai, teigia, kad teatras turi būti pilietiškas, turi kalbėti apie tai, kas mums labiausiai skauda. Režisierius Cezaris Graužinis sakė, kad jokiais būdais toks teatras negali būti, jis negali mušti žmogaus, įrodinėti kažkokių tiesų, jis turi žmogui padėti gyventi, atsipalaiduoti. Kas teatras yra Jums?

– Man teatras yra kūryba. Aš negaliu atsiriboti ir būti vien žiūrovu, aš jau nesu žiūrovas.

– Jūs esate sugadintas žiūrovas?

– Visiškai sugadintas. Galvoju, kad teatras turi būti visoks. Ir C. Graužinio, ir Rimo Tumino, ir O. Koršunovo, ir P. Gaidžio. O žiūrovas atsirenka, koks teatras jam artimesnis. Negali visi teatrai vykdyti vienos vienintelės misijos – mokyti, glostyti žiūrovo. Galbūt jam reikia, kad jį pamuštų, gal jam reikia atsikvošėti, gal jis užmigęs, užsiliūliavęs ir nesupranta, kodėl jam blogai. Gal jam reikia kažkokio smūgio iš išorės. Tada jis eina į tokį teatrą. Žmogui, kuris turi didelį pilietiškumo jausmą, reikia pilietinio teatro.

– Bet galbūt tam yra spauda?

– Spaudos neužtenka. Teatras kalba šiek tiek kitaip, ne taip dokumentiškai, ne taip lakoniškai, turi emocijas. Man teatras yra tas, kuris kalba apie žmogų. Jei jis ne apie žmogų, tai ir meno jame mažai. Turbūt esu labai konservatyvi, bet be katarsio spektaklis yra trumpalaikis, jį labai greitai užmiršta. Bet kai tave supurto iš tikrųjų...

– Esate suvaidinusi labai daug įdomių vaidmenų ir kine. O labai ryškus Gretchen Džordach vaidmuo Arūno Žebriūno filme „Turtuolis, vargšas...“. Ar jis svarbus Jums pačiai?

– Man tas vaidmuo be galo svarbus. Visų pirma tai buvo pradžia, tai buvo kino pažinimas iš vidaus. [...] Gretchen Džordach – iš tikrųjų etapinis galingas, stiprus vaidmuo, startas, visų pradžių pradžia. Aš dėkinga A. Žebriūnui, kuris turėjo praktikos dirbti su pradedančiais aktoriais, nemažai jų išleido į pasaulį, dosnia ranka atidaręs mums duris į kiną. Iš jo gavau be galo vertingų pamokų.

– Jis ir drąsus režisierius. 1978 m. – pirmi Jūsų bandymai žengti žingsnius kine, didelės patirties dar nebuvo. Turbūt toks vaidmuo pareikalavo labai daug ir jėgų?

– Jėgų jis pareikalavo daugiau iš A. Žebriūno negu iš manęs.

– Gadinote jam nervus?

– Ne tas žodis. Gadinau nervus savo baimėmis, nemokšiškumu. Be to, visų pirma aktorių formuoja ir jo gyvenimiška patirtis, išgyvenimai. O kokia patirtis, kai iš mokyklos suolo – į aktorinį, po aktorinio – iš karto į teatrą. Didžiausia patirtis ta, kad studijų metais gimė dukra. Bet ką turi tas personažas, kokios jo spalvos... Kaipgi jas išmokti įdiegti sau? Viso to kine mokė A. Žebriūnas.  O viskas turi būti organiška – tai ne teatras, kai tave gelbėja poza ar forma. Kine turi viską per save leisti. Todėl aš tikrai jį užjaučiu, tas periodas jam tikrai nebuvo lengvas.

– Labai ryškus ir psichoterapeutės Ritos vaidmuo Algimanto Puipos filme „Nuodėmės užkalbėjimas“. Kaip Jūs vertinate šį vaidmenį?

– Negaliu juk girtis, bet džiaugiuosi tuo vaidmeniu – tai irgi buvo nauja patirtis. Buvo susitikimas su šviesaus atminimo Jurga Ivanauskaite, su jos kūryba. Susitikimas su A. Puipa ir jo darbo stilistika: kaip jis dirba su aktoriumi, su ta laisve, kurią duoda aktoriui, pasitikėjimu ir tokiu lengvu nesudramatintu požiūriu į darbą, buvimą aikštelėje. Man buvo gera ten dirbti.

– Bet ten buvo ir nemažai iššūkių. Suprantu, kad reikėjo ir tam tikros drąsos. Ar reikėjo peržengti per save?

– Reikėjo. Aš gana drovus žmogus ir man, jei turite omenyje „tą“ sceną, iš tikrųjų buvo didelis iššūkis. Aš labai dėkinga Remigijui Sabuliui, su kuriuo dirbome jau ne pirmame filme. Jei tai būtų buvęs visai nepažįstamas aktorius, nežinia, kas būtų iš tos scenos.

– Vakarų filmuose erotinių scenų yra daugybė ir mes net nekreipiame į tai dėmesio. Prisimenu, per spaudos konferenciją A. Puipa pasakė, kad tai pirmasis Lietuvos erotinis filmas. Taip jo tikrai nepavadinsiu, bet kaip atsitinka, kad mes vis atrandame Ameriką?

– Gal gabalėlį Amerikos mes ten ir atradome, nes nei aš, nei  mano partnerė Rasa Samuolytė tokiuose filmuose iki tol taip drąsiai nesielgėme, tokių vaidmenų neturėjome.

– O kaip apskritai žiūrite į darbą kine? Dažnai netgi kino aktoriai nori padirbėti teatre ir pajusti tą gyvą santykį. Ar Jums tie skirtumai svarbūs?

– Žinoma, kinas skiriasi nuo teatro. Teatre yra tos dienos publika, gyvas bendravimas su sale. Kine yra keli žmonės – operatorius, asistentai, partneris. Bet tai yra dar labiau koncentruota – tai yra akimirka: va dabar, va dabar. Paskui nebepataisysi.

– Na, bus kitas dublis.

– Bet tai vėl priklauso nuo to paties – kaip tu sugebi staiga mestis į tą akimirką. Man kinas visada yra azarto šaltinis, nes jis – nuolatinis iššūkis, kaip išgyvensi šią akimirką, kaip ir kada pasakys „kamera, pradedam“, koks tu būsi, kaip tu būsi. Kitą kartą net nežinai, kodėl taip pasielgei. Ten yra labai daug intuicijos, o tu jai tiesiog pasiduodi.

– Man belieka padėkoti Jums už pokalbį ir palinkėti naujų įdomių iššūkių bei vaidmenų tiek kine, tiek teatre.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...