captcha

Jūsų klausimas priimtas

I. Mitunevičiūtė: tiltai tarp literatūros ir gyvenimo (knygų apžvalga)

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė Inga Mitunevičiūtė LRT Klasikos laidoje „Ryto allegro“ pristato tris knygas: Malalos Yousafzai su Christina Lamb „Aš esu Malala“, R. J. Palacio „Stebuklą“ ir Gintarės Adomaitytės „Upeivę“.
A. Valantinienės nuotr.
A. Valantinienės nuotr.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė Inga Mitunevičiūtė LRT Klasikos laidoje „Ryto allegro“ pristato tris knygas: Malalos Yousafzai su Christina Lamb „Aš esu Malala“, R. J. Palacio „Stebuklą“ ir Gintarės Adomaitytės „Upeivę“.

Kovotoja

Malala Yousafzai su Christina Lamb „Aš esu Malala“

Nepatikėsite, bet į darbo paštą švenčių proga gavau sveikinimą iš Nobelio premijos laureatės. Jame buvo rašoma: „Vaikas, mokytojas, knyga ir rašiklis gali pakeisti pasaulį.“ Šių žodžių autorė – jauniausia Nobelio taikos premijos laureatė, pakistanietė, dabar jau aštuoniolikos metų mergina Malala Yousafzai. Jos vardas pagarsėjo visame pasaulyje, kai 2012 m. spalio 9 d. Svate, Pakistano šiaurės vakarų provincijoje, keliaudama iš mokyklos buvo pašauta į galvą Talibano karių. „Aš esu Malala“ – autobiografinė merginos knyga, kurią parašyti padėjo žymi britų korespondentė Christina Lamb. Malala tapo taikaus pasipriešinimo, kovos už mergaičių teises ir išsilavinimą islamo šalyse, drąsos, tiesaus žodžio ir tvirtybės simboliu. Visa tai žinodama, paprasčiausiai negalėjau praeiti pro knygyno vitriną, kurioje švietė ryškiaspalviu galvos apdangalu pasidabinusi veriančio rudų akių žvilgsnio mergina, kurios akyse spindi ryžtas, viltis ir nenumaldomas noras kovoti dėl savo, savo bendraamžių ir tautos teisės – elementarios teisės – eiti į mokyklą. Ar gali vaikas pakeisti pasaulį? Atsakymo į šį klausimą ir ieškojau šioje knygoje.

Radikalaus islamo šalyse mergaitės gimimas laikomas nelaime. Jei gimei mergaite, būsi pasmerkta sėdėti namuose, niekur neišeiti be vyro ar giminaičio palydos, slėpsi savo veidą, nepakelsi žvilgsnio, nesimokysi, nebalsuosi, neįgysi turto, išskyrus auksines apyrankes, padovanotas vestuvių proga. Malalai pasisekė. Jos tėvas, pažangių pažiūrų oratorius, visuomenės veikėjas ir mokyklos savininkas, pažvelgęs į dukters akis pasakė: „Malala bus laisva kaip paukštis.“ Ir vardą davė jai nepaprastą – legendinės didvyrės, savo žodžiais įkvėpusios karius laimėti mūšį prieš britus ir žuvusios tame mūšyje, reiškiantį „veriama sielvarto“. Likimas lyg ir užprogramuotas. Ši mergaitė nuo pat vaikystės išsiskyrė iš savo bendraamžių žiniomis, gebėjimais, o svarbiausia – ryžtu mokytis, ryžtu siekti tokios neįprastos musulmonei moteriai – politikės – karjeros. Mergaitės sąmoningumas tiesiog pribloškiantis, būdama vienuolikos, ji pareiškia: „Talibanas gali atimti mūsų knygas ir tušinukus, bet negali uždrausti mums mąstyti.“ Ji rašė dienoraštį apie tai, kaip sprogdinamos mokyklos, žudomi žmonės, gatvėje nuplakamos moterys, uždarinėjamos krautuvės.

Šį dienoraštį BBC svetainėje skaitė visas pasaulis ir baisėjosi. Toks ryžtas tikriausiai gali gimti tik ten, kur turi išsikovoti teisę net būti žmogumi, gyventi ir neapriboti savo gyvenimo valgio ruošimu ir skalbimu. Skurdi buitis nenuslopina ryžto, tik jį sustiprina, patogumai leidžia klestėti komformizmui, o nepriteklius kartu su stipria dvasia išugdo kovotojus. Malala supranta savo misiją kaip kovą, o save – kaip kovotoją: „Kai keliavome per Malakando perėją, pamačiau mažą mergaitę, pardavinėjančią apelsinus. Ji skaičiavo apelsinus pieštuku popieriuje paišydama pagaliukus, nes nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Nufotografavau ją ir prisiekiau, kad padarysiu viską, ką galiu, kad tokios mergaitės gautų išsilavinimą. Ruošiausi eiti į karą.“ (p. 218)

Pakistano Ana Frank, išgyvenusi ne mažiau siaubo akimirkų, bėgimo, slėpynių, supratusi, kad „plunksna ir žodžiai gali būti daug paveikesni nei kulkosvaidžiai, tankai ar sraigtasparniai“, ji išsikovojo gyvenimą sau ir padeda kovoti už jį kitiems. Ši autobiografinė knyga, pilna Malalos gimtojo slėnio istorijos faktų, tautinių pasakojimų, buities aprašymų, gyvenimo detalių, yra dvejopas liudijimas – istorinis ir žmogiškasis, be didelių emocijų ir dramatiškumo pasakojantis apie stiprios dvasios pergalę prieš fanatišką radikalizmą, pražudžiusį ir vis žudantį tūkstančius nekaltų gyvybių.

Kūrinijos stebuklas

R. J. Palacio „Stebuklas“

R. J. Palacio knygos „Stebuklas“ pristatymą pradėsiu citata: „Ogastas yra Saulė. Aš, mama ir tėtis esame planetos, besisukančios apie Saulę. Kiti giminaičiai ir draugai – tai asteroidai ir kometos, skriejančios aplink planetas, kurios sukasi aplink Saulę. Vienintelis dangaus kūnas, nesisukantis apie Ogastą Saulę, yra kalaitė Ramunė, ir tik todėl, kad, jos šuniškomis akutėmis žiūrint, Ogasto veidas beveik niekuo nesiskiria nuo kitų žmonių. Ramunei visų veidai atrodo vienodi, plokšti ir blyškūs lyg Mėnulis.“ (p. 93)

Ši knyga – apie Visatą, mažo berniuko sunkiai ištariamo sindromo sudarkytu veidu Visatą, kurioje spindi savos saulės, padangę nušviečia savos kometos, bet taip pat labai daug kosminės tamsos ir atskriejančių kosminių šiukšlių, galinčių sužaloti ir taip trapią šio tokio ypatingo mažo žmogaus būtį.

Knygos viršelio šūkis „Niekada nespręsk apie knygą iš jos viršelio“ perfrazuotas į „Niekada nespręsk apie berniuką iš jo veido.“ O veidas tikrai ne grožio konkurso vertas: „Jo akys buvo įsodintos maždaug per colį žemiau, negu turėtų būti, beveik ties skruostų viduriu. Akiduobės ištįsusios žemyn, tarsi statmenai prapjauti plyšiai, o kairė akis aiškiai žemiau už dešinę. (…) Nosis jo veidui per didelė ir mėsinga. Galvos šonai, kur turi būti ausys, tarsi įspausti milžiniškomis plokščiareplėmis. Skruostikaulių nėra. Nuo nosies abipus burnos eina gilios raukšlės, todėl veidas atrodo kaip vaškinis.“ (p. 100). Šis kvazimodukas traukia aplinkinių dėmesį ir priverčia nusukti akis, slepia savo veidą po žaisliniu šalmu, geriausia švente laiko ne gimtadienį, o heloviną, tačiau kaip ir visi vaikai valgo ledus, važinėjasi dviračiu, žaidžia sviediniu ir nori turėti draugų.

Gan saugią ir jaukią, šeimos ratu ir artimiausiais draugais apribotą jo būtį sudrumsčia išorinio pasaulio vėjai – iki šiol namuose mokytas Ogastas pradeda eiti į mokyklą. „Kaip ėriukas į skerdyklą“ – ištaria jo tėtis, tačiau Ogastas ne iš karto supranta jo žodžius. Vaikai yra žiaurūs, žiaurūs ir jų tėvai. Mokykloje paplinta „maro“ žaidimas, kuris reiškia, kad jei prisilieti prie Ogasto, esi nebešvarus ir gali užkrėsti kitus. Kai kurios mamos nuotraukų redagavimo programomis iš klasės nuotraukos ištrina Ogasto veidą ir neleidžia vaikų į jo gimtadienį. Visi, kurie su juo draugauja, irgi patenka į neliečiamųjų ir nemėgstamųjų kastą. Tad patyčios mokykloje klesti ne tik mūsų šalyje. Veiksmas knygoje vyksta pasiturinčio Niujorko rajono privačioje mokykloje.

Vis dėlto nepavydėtiną Ogasto egzistavimą mokykloje nušviečia jo saulės: atsiranda vaikų ir mokytojų, po deformuota jo išore įžvelgiančių skausmo užgrūdintą, tyrą ir nuoširdžią, atvirą, tiesią ir teisingą, ir nepaprastai drąsią sielą. Nuostabi Ogasto šeima, kurioje žodžiai „Aš tave myliu“ ir „Aš tavimi didžiuojuosi“ skamba beveik kiekvieną dieną. Vis dėlto autorė neidealizuoja teigiamų šio pasakojimo veikėjų: net geriausi draugai išduoda, labiausiai mylinti pasaulyje sesuo tam tikrą akimirką gali gėdytis savo brolio, tėvai gali slėpti skaudžią tiesą. Toks yra gyvenimas, toks yra kelias žmogaus, nesusitaikančio su genetine klaida, tenkančią vienam iš keturių milijonų ir imančio iš gyvenimo viską, ką tik gali.

Pasakojimo pabaigoje įvyksta stebuklas – liaujasi patyčios ir kito, kitokio baimė, Ogastas pelno visų simpatijas ir tampa mokyklos didvyriu. Tačiau net jei nebūtų tokios laimingos pabaigos, ši knyga palieka mažą nušvitimo pėdsaką širdy, nuskaidrina mintis, priverčia nusišypsoti ir visose gyvenimo apraiškose įžvelgti mažą stebuklą.

Intymus santykis su gyvenimu

Gintarė Adomaitytė „Upeivė“

„Svarbūs tik tiltai. Tik tie, kuriuos pereinu – drąsiai, ramiai – visada. Jie per aukštai, kad suktųsi galva“ (p. 17). Tiltai, upės – savos ir svetimos, ir miestai – taip pat savi ir svetimi – pagrindiniai naujos Gintarės Adomaitytės knygos „Upeivė“ leitmotyvai. Jei persisversi per tilto turėklus ir ilgai žiūrėsi į upės tėkmę, galbūt pamatysi besidriekiančius dumblius ar kitus vandens augalus, bet niekada to, kas po jais, o gal vanduo bus drumstas ir dugno nesimatys visai. Ilgai žiūrint neabejotinai pradės svaigti galva. Tada kils noras palaimingai susilieti su srove, atsiduoti jai ir pranykti. Amžiams.

Tą patį galima pasakyti apie gyvenimą. Apie karnavališkąją jo pusę, pasislėpusią kasdienos akimirkose, pravažiuojančiuose traukiniuose, senovinių rašomųjų mašinėlių bildesy, mažytėje pridulkėjusioje bibliotekoje ar atokioje smuklėje, apsvaiginančią ir įtraukiančią į sūkurį, iš kurio nežinia ar yra kelias atgal. Tokia ir Gintarės knyga – su gelmėje paslėptais turtais, paliekanti lengva svaigulį, įsiurbianti tavo mintis, žaidžianti pojūčiais... Norisi ištarti – užvaldanti, bet ar tikrai? Greičiau lyg pro šalį skriejantis rudens lapas – švelniai palytėjanti ir paliekanti su ilgesiu ir nežinia.

Gintarės Adomaitytės tekstai – tarsi ledkalnio viršūnės, juose nutylėjimų daugiau nei epinio pasakojimo, vietos vaizduotei begalybė, o pasitikėjimo skaitytoju – dar daugiau. Nepatariu jų skaityti tinginiams, autorė nepasiūlys atsakymų, neišves gyvenimo formulių, nebarstys išminties perlų. Liksi it musę kandęs – kažkas viduje sukrutės sumurmės, kažkokie neaiškūs gąsdinantys balsai, bylojantys apie neišsipildžiusius gyvenimus, prarastus mylimuosius, apie tylų vienišumą, apie žmones – nesusirišusius, neprisirišusius, surištus, apie norą prisiminti ir reikiamybę pamiršti. Dėl to upės. Ir traukiniai. Jie nepririša.

Žavi autorės rašymo stilius. Regis, net jei knyga būtų apie nieką, Gintarė papasakotų apie tai virtuoziškai. Nuoširdžiai ir drąsiai atsiverdama gyvenimui, leisdama jam per save tekėti ir papasakodama apie tuos pojūčius. Patikėkit, tai nelengva. Kartais net skauda. Kartais net labai.

Tai knyga, kurią reikia skaityti prie žvakės šviesos. Žvakės šviesa vienintelė, pasak airių poeto ir filosofo Johno O`Donohue, išsauganti gyvenimo paslaptį ir intymumą, kuris yra šventas. „Smalsioms neoninės kultūros akims jis savo atsakomybės ir priklausymo kitam paslapties niekada nedemonstruoja“, ‒ rašo jis. Tokia ir Gintarės knyga – provokuojanti intymumui ir žvakės šviesai. Tokioje intymioje aplinkoje galbūt pavyks nurimti, susikaupti ir nutiesti tiltus – tarp savo ir svetimo, tarp Vilniaus ir Kauno, Venecijos ir Anykščių, tarp gyvenimo ir literatūros.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...