captcha

Jūsų klausimas priimtas

Architektas: nereikia statyti naujų pastatų, yra kitų išeičių

Ekologiškai gyventume jei žmonės suprastų, kiek daug nereikalingų daiktų jie perka ar naudoja. Tai taikoma ir pastatams, kuriuos vertėtų ne statyti, o paprasčiausiai rekonstruoti. Taip mano Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas architektas Rolandas Palekas, kuriam premija paskirta už miesto ir gamtos darną architektūroje. Anot jo, net ir nestatant naujų namų, architektai neliktų be darbo.
K. Vanago (BFL) nuotr.
K. Vanago (BFL) nuotr.

Ekologiškai gyventume jei žmonės suprastų, kiek daug nereikalingų daiktų jie perka ar naudoja. Tai taikoma ir pastatams, kuriuos vertėtų ne statyti, o paprasčiausiai rekonstruoti. Taip mano Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas architektas Rolandas Palekas, kuriam premija paskirta už miesto ir gamtos darną architektūroje. Anot jo, net ir nestatant naujų namų, architektai neliktų be darbo.

„Juk yra tiek vietų, kurios gali tapti geresnės, būti užpildytos nauju, kokybišku intarpu. Gali būti atlikta renovacija, rekonstrukcija, esamos aplinkos pagerinimas. Nereikėtų statyti naujų tinklų, gatvių, kelių. Sutaupytume. Gyvenamosios aplinkos intensyvinimas – racionalus kelias, lyginant su teritorine plėtra aplink miestus“, – sako R. Palekas.

– Premijos skambesys, įvardijimas Jums artimas?

– „Už miesto ir gamtos darną architektūroje“? Tiesą sakant, buvau šiek tiek nustebęs. Po kurio laiko pagalvojau, kad gal iš tikrųjų mūsų darbuose yra kažkas tokio. Man gamta visada buvo svarbi.

– Vis dėlto nustebote išgirdęs, kad tapote laureatu?

– Nustebau. Meluočiau sakydamas, kad nenorėjau. Norėjau, bet tikrai buvo tiek daug stiprių menininkų – beveik 50. Norėjau, bet nesitikėjau.

– Banalus klausimas, bet ką tai keičia? Ką suteikia premija?

– Galbūt pirmiausia – įpareigojimą, nes vis dėlto tai – didžiulis kreditas, pasitikėjimas, įvertinimas to, ką darei. Labai malonu, kai darbus, kuriuos esi sukūręs, įvertina ne cechas, ne tik kolegos architektai, bet kitų sričių menininkai. Tai, žinoma, labai džiugina, bet kartu, kaip sakiau, įpareigoja.

– Kurį pastatą laikote savo vizitine kortele?

– Žinote, kartais ir mažas darbelis yra labai brangus ir mielas. Nenoriu nei vieno iš jų išskirti. Gal jie yra kaip vaikai – visi mylimi. Gal vienas labiau vykęs, kitas – nevisai, bet visi kažką turi ir yra biografijos dalis. Nemanyčiau, kad reikėtų kažką išskirti.

– Esate Vilniaus Gedimino technikos universiteto dėstytojas. Kalbėjausi su Jūsų studentais. Buvo toks atsiliepimas, kad R. Palekas atrodo geras žmogus ir toks dėstytojas, kuris nori, kad studentas degtų savo idėja ir bandytų ją įgyvendinti. Ar atpažįstate, kad tai – apie Jus?

– Idėją, ko gero, pažįstu. Visada manau, kad architektūra yra meno sritis. Taip manoma visame pasaulyje, nors architektūra – taikomiausias menas iš visų. Tiek, kiek tai galima vadinti menu, tiek ji turi turėti tam tikrą sunkiai apčiuopiamą krūvį. Labai nesunku nuslysti į amatą.

– Dažnai architektas tvirtina, kad čia yra idėja, o žmonės žiūri ir sako, kad tai – dar vienas vienodas pastatas.

– Gali būti. Amatas nėra blogai. Gerai išmanyti amatą – puiku, tačiau turi būti kažkokia paslaptis, mintis, koncepcija, į kurią žmogus gali atsiremti projektuodamas ir kuri jį veda į priekį. Begalė kompromisų laukia statybos metu. Kad pastatas nepasimestų, išliktų grynas, aiškus, švarus, stiprus, architektas privalo pačioje pradžioje, pirmuosiuose eskizuose, užkoduoti mintį, koncepciją. Tai ir bandau pasakyti studentams.

– Viename interviu sakėte, kad už architekto profesijos pasirinkimą esate dėkingas močiutei.

– Tiesiog vaikystėje ir vėliau daug laiko leidau su šiuo šviesiu žmogumi. Ji, pastebėjusi, kad man gerai sekasi matematika ir mėgstu piešti, sujungė šiuos du dalykus ir pasakė – gal tau reikia būti architektu. Ji pirmoji paminėjo tą žodį, bet tai nereiškia, kad jis nebūtų atkeliavęs vėliau.

– Ar drįstumėte įvardyti labiausiai nevykusį architektūrinį projektą Vilniuje?

– Mano galva, yra nemažai nevykusių projektų, mano galva.

– O kas konkrečiai Jums, kaip architektui, visą laiką rėžia akį?

– Galbūt be proto susigrūdę daugiabučiai, išvažiuojant iš Vilniaus Ukmergės gatve.

– Prieš šį pokalbį daug žmonių sakė – paklauskite architekto, ką jis mano apie tas dėžutes, kodėl daug gyvenamųjų namų atrodo vienodai. Žinoma, yra komercinė pusė, bet kas padėtų išgauti šį tą daugiau?

– Taip vyksta, nes investuotojai, vystytojai nori vienkartinio, greito pelno. Kita vertus, pirkėjas nėra tiek išsilavinęs, kad galėtų aiškiai įvertinti ir matyti, kas jo laukia. Jis tiesiog mato savo buto planelį ir nelabai ką daugiau.

– Bet pirkėjas dažnai mato ir skaičiuoja pinigus.

– Taip, jis mato planelį, mato, kad už gerą kainą gali nusipirkti kvadratų skaičių, o ką matys pro langą, kaip ateis iki buto, ar jo vaikai turės kažką kieme – dažnas apie tai negalvoja. Dabar jau vis labiau imama apie tai mąstyti.

– Klausytojas domisi, ką manote apie Kauno tarpukario modernizmo architektūrą ir ketinimą ją įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą?

– Manau, kad tai – vertingas laikotarpis mūsų architektūros istorijoje. Yra puikių to laikmečio pavyzdžių, adekvačių savo stilistika ir išpildymo lygiu. Manau, kad, jei pavyktų sukurti apsaugą (juk tikslas – ne įtraukti, o apsaugoti nuo pokyčių), tai apsauga tikrai reikalinga.

– Jūsų projektuotas Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras Saulėtekyje susilaukia komplimentų ir iš bendruomenės, studentai ten renkasi naktimis. Kita vertus, išgirsti, kad praktinis gyvenimas atneša įvairių dalykų, pavyzdžiui, liepiama nejungti šviesos, nes taupoma elektra. Ar po pastatymo einate į savo pastatus? Ar žiūrite, kaip ten vyksta gyvenimas?

– Į šią naująją Vilniaus universiteto biblioteką tenka užsukti, bet įdomus dalykas – manęs netraukia grįžti į senus pastatus. Tikrai galvojau, kad pastatysiu biblioteką, dažnai ten lankysiuos, žiūrėsiu, kaip gyvena. Net įsigijau lankytojo bilietą, bet kažkaip netraukia – nežinau kodėl.

– Koks buvo pats pirmas pastatas, apie kurį pagalvojote – oho, čia tikrai architektas padirbėjo?

– Gal Sporto rūmai. Vilnius darė įspūdį, kai dar būdamas vaikas atvažiuodavau. Vilniaus katedra, bažnyčios – puikios.

– Paminėjote, kad katedra Jums daro įspūdį. Jai – daugiau nei 200 metų. Klausytojas klausia, kaip įsivaizduojate, kaip atrodys dabartiniai plieniniai ir stikliniai architektūros kūriniai po 200–300 metų? Ar jie vis dar stovės, ar kas nors juos pakeis?

– Šį klausimą sudaro keli aspektai. Pirmiausia, kiek gali tarnauti medžiaga. Tiek stiklas, tiek plienas, mano supratimu, yra ilgaamžės medžiagos. Kartais pas mus pastatai statomi iš daug trumpalaikiškesnių medžiagų.

Fiziškai jie galėtų tarnauti gana ilgą laiką. Nežinia, ar 300 metų. Kiek jie bus reikalingi, kiek galės prisitaikyti prie bekintančių poreikių – kitas klausimas. Jie gali pasenti moraliai. Yra įvairių požiūrių. Pavyzdžiui, japonai be jokių sentimentų griauna pastatus ir juos perstatinėja. Japonijoje nėra rekonstrukcijos srities.

– Turbūt europiečio mentalitetui tai netiktų?

– Turbūt netiktų. Tai yra požiūrio klausimas. Kelčiau kitą klausimą – kiek pastatas turi tarnauti, ar verta, kad jis tarnautų ilgai. Visi žino Londono olimpinio miestelio pavyzdį, kai buvo numatyta strategija, kad dalis pastatų bus čia pat išrenkami ir perdirbti. Jie buvo statomi kaip laikini. Tokių laikinų, bekintančių erdvių tendencija yra stiprėjanti pasaulinėje architektūros politikoje.

– Jūs gyvenate paties projektuotame, 130 kv. m ploto name. Pagal vyraujančius lietuviškus standartus – gana nedidelis. Kai jį statėte, ar toks namų ploto vidurkis jau buvo įprastas, ar buvo išskirtinai mažas?

– Tai buvo išskirtinai mažas tiems laikams, bet, mano empiriniu patyrimu, pagal tai, kiek teko projektuoti ir domėtis vienos šeimos poreikiais, apie 130 kv. m plotas yra optimalus dydis.

Gali puikiai, kompaktiškai suplanuoti, neturėti per daug šildomo ploto ir netgi tilpti su trijų vaikų šeima, kur kiekvienas vaikas turi nors ir po mažytį, bet savo atskirą kambarėlį. Po to, kai vaikai palieka namus ir lieki dviese, toks namas neatrodo per didelis.

– Yra namų ir gerokai didesnių – 400–500 kv. m ploto. Ar tiek reikia?

– Mano supratimu, tikrai nereikia. Kiekvienam iš mūsų reikia labai mažai. Visus tuos priedus perkame, plečiamės ne todėl, kad mums tikrai to reikėtų.

– Kas tokiu atveju tai yra – ambicijos?

– Tai yra visa kita: reikia neatsilikti nuo mados, kaimyno, būti savo socialiniame sluoksnyje. Įtaką daro reklamos poveikis, jeigu kalbėtume apie tai, ką perkame.

Leisiu sau šiek tiek nukrypti. Mano supratimu, didžioji ekologija, apie kurią kalbama, būtų įgyvendinama tada, kai žmonės suprastų, kiek daug nereikalingų daiktų jie perka. Įsivaizduokite, kiek būtų nesunaudota energijos, jei žmonės savęs paklaustų – ar man tikrai to reikia, ar man kas nors padarė įtaką.

– Gal tokiu atveju nereikėtų naujų pastatų. Užtektų vis rekonstruoti ir pritaikyti naujoms funkcijoms senus?

– Visiškai sutinku.

– O ką veiktų architektai?

– Juk yra tiek vietų, kurios gali tapti geresnės, būti užpildytos nauju, kokybišku intarpu. Gali būti atlikta renovacija, rekonstrukcija, esamos aplinkos pagerinimas. Nereikėtų statyti naujų tinklų, gatvių, kelių. Sutaupytume. Gyvenamosios aplinkos intensyvinimas, racionalus kelias, lyginant su teritorine plėtra aplink miestus.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...