captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vyskupas: net ir sulaužyti naujametiniai pažadai žavūs entuziazmu

Net ir neįvykdyti naujųjų metų pažadai yra geri, nes pasižadėjimas jau suteikia galimybę kažko pasiekti, mano vyskupas Kęstutis Kėvalas. Anot jo, naujųjų metų naktį duotas pažadas yra daug stipresnis.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Net ir neįvykdyti naujųjų metų pažadai yra geri, nes pasižadėjimas jau suteikia galimybę kažko pasiekti, mano vyskupas Kęstutis Kėvalas. Anot jo, naujųjų metų naktį duotas pažadas yra daug stipresnis.

„Nors tai ir yra kalendorinis slenkstis, tai vis dėlto slenkstis. Jaudulys, kad jau naujieji metai turi savo prasmę. Gerai, kad turi, nes pasiryžimams tai yra stipresnis motyvas negu „nuo pirmadienio bus kitaip“. Tai jau daugiau nei pirmadienis, tai – nauji skaičiai, nauji lapai kalendoriuje, naujas metas“, – sako vyskupas.

– Dažnai įvairių švenčių proga vieni kitiems linkime laimės, meilės, sveikatos, pinigų. Ko savo artimiesiems linkite Jūs?

– Pastebėjau, kad vis dažniau linkiu įkvėpimo. Su tuo susijęs džiaugsmas, viltis. Įkvėpimas žmoguje yra tokia pagava, kuri suteikia naują matymą, drąsą veikti ir duoda džiaugsmo, kad gyvenimas nėra vien tik pilka kasdienybė, gali būti ir kitaip. Mano santykiai, darbas, šeima gali atrodyti kitaip. Mano veikla kitokia, nes ji gauna dimensiją, kurią vadiname įkvėpimu.

Tikiu, kad tai – Dievo dovana žmogui, nes kaipgi ten atsitinka toje žmogaus vaizduotėje, širdyje, kad jis staiga pajunta nušvitimą, atranda naują mintį, impulsą. Tai yra paslaptinga chemija. Jei tai galėtų būti tik fiziniai aspektai (žmogus išsimiegojo, išgėrė kavos ir gavo įkvėpimą), galėtume įkvėpimą jausti kasdien. Ne išsimiegojimas ar gera kava tai suteikia. Įkvėpimas gali žmogų užplūsti ir labai sudėtingoje išbandymų situacijoje. Už lango nešviečia saulė, ir žmogus vakar prarado darbą, o štai įkvėpimas jam duoda naują perspektyvą. Kitais žodžiais tai vadinčiau vaizduotės dovana ir nauju pasaulio matymu. Naujiems metams visada norisi linkėti naujo įkvėpimo. Žiūrėti į šį pasaulį šiek tiek naujai, kitaip, galbūt džiaugsmingiau, su daugiau vilties, nes tai varo žmogaus gyvenimą. Jei žmogus tai turi, jis dažniau patiria įkvėpimą.

– Kokios dar galėtų būti reikšmingos, itin vertingos dovanos žmogui?

– Labai reikšmingos yra tradicinės dovanos, pavyzdžiui, sveikata. Niekada nesuklysi žmogui linkėdamas geros sveikatos. Jeigu fizine prasme savijauta yra gera, tai lengva kalbėti ir apie kitus dalykus: džiaugsmą, viltį, įkvėpimą. Jei kažkur skauda ar kažką maudžia, tai skausmas vis prisimena apie save.

Norisi palinkėti, ypač mūsų tėvynėje, pasitikėjimo kitais. Girdžiu labai daug murmėjimo ant valdžios, darbdavių, laiptinės tarybos ar mokyklos tėvų komiteto, mokyklos direktoriaus atžvilgiu. Vyrauja nepasitenkinimo kultūra, kuri užkrečia ir vėliau tampa mada. Tie, kurie pabando sulaužyti tą madą, atrodo kaip keistuoliai.

Norisi palinkėti pasitikėjimo, tai man pačiam, kaip žmogui, – sveikatos laidas. Nepasitikėjimas gimdo įtampą, baimę, kuri vėliau daro įtaką fizinei sveikatai. Pasitikintis žmogus turi laisvumo. Į kitą žmogus žiūri giedriau. Tokio žmogaus laikysena rodo, kad jis – atviras ir užmegzti naujus santykius, rasti naujas išeitis, idėjas, išspręsti, kad ir sudėtingus dalykus daug svetingesnėje ramesnėje aplinkoje negu įtampoje, kuri kyla iš nepasitikėjimo, murmėjimo, noro kitą žmogų pažeminti, kad jis nėra toks geras, koks turėtų būti arba netgi pavojingas.

Žinoma, nekalbame apie tai, kad reikia visais pasitikėti, o po to laižytis žaizdas nudegus. Sveikas protas vis tiek reikalingas. Reikia laiko kol atsiveri kitam žmogui. Kalbu apie bazinę nuostatą. Reikia neužtverti kelio, kai yra galimybės, bendrauti atvirai. Tai praturtins ir mane, ir kita žmogų. Tai – labai žmogiška bendruomenė, kurianti laikyseną. Ši laikysena, tiesą sakant, reikalinga ir tikėjimui atrasti. Tikėjimas svarbus, kad žmogus turėtų motyvaciją gyventi, turėtų jėgos būti žmogumi.

– Kaip, Jūsų manymu, tą jėgą būti žmogumi, giedrą iš šviesią nuotaiką, apie kurią kalbėjote, išlaikyti, gavus ne tokias dovanas, apie kurias svajojome, pavyzdžiui, netekus darbo, artimo žmogaus ar užklupus ligai?

– Labai įdomu, kad visos patirtys, kurias turime, yra valdomos prasmės, kurią įdedame į tas patirtis. Pavyzdžiui, liga gali būti suprasta kaip prakeikimas arba kaip signalas, kad reikia kažką keisti, atkreipti dėmesį, pradėti gyventi sveikai. Galima žiūrėti į ligą kaip į galimybę pradėti naują gyvenimo etapą. Susirgimas reiškia, kad gyvenau priešingai tam, kaip esu sukurtas arba priešingai tam, ko iš manęs tikisi mano fizinis kūnas. Gal netaisyklingai sėdėjau, netinkamai valgiau, mano gyvenimo stilius – nervintis dėl visko ir murmėti. Kaip sako liaudis – visos ligos kyla dėl nervų.

Reikia žiūrėti, kodėl skrandyje yra žaizdos. Galbūt problema yra veikiau galvoje, o ne skrandyje? Reikia suprasti, kaip susitvarkyti su minčių pasauliu, jausmais kitų žmonių atžvilgiu. Jei liga duoda impulsą tokiam mąstymui, negali į ją žiūrėti kaip į ištikusią negandą, kuri užgriuvo kaip negeras likimas. Tai – nauja galimybė.

Kaip kūnas mums gali pasakyti, mus informuoti? Dažniausiai – per skausmą, ligą. Šie išbandymai gali tapti naujomis galimybėmis. Žinoma, darbo praradimas yra didžiulis stresas, įtampa, bet vėlgi, ar tas praradimas negali būti suprantamas kaip kažko naujo atradimas? Liaudis galbūt teisingai sako – kai Dievas uždaro vienas duris, atidaro kitas. Ar nebūtų įdomu pasižiūrėti į kitas duris – kitas galimybes?

Tokiam mąstymui reikalinga vaizduotė, kuriai reikalingas atvirumas. Reikia žiūrėti į savo problemas švelniai ir kaip į galimybes. Sudėtinga tai sakyti žmogui, kuris, pavyzdžiui, suserga onkologine liga arba praranda šeimos narius. Toks pamokslavimas galbūt netiktų tuo momentu, bet, kalbant bendrai, ruošiantis, šnekant apie tai, kad gyvenimas ne visada yra tik rožėmis klotas, turėčiau pasiruošti ir tai laikysenai, kuri gali būti vadinama iššūkiu.

Gyventi be iššūkių reiškia nebręsti, neaugti. Žmogus gauna naują kelionės etapą, kuris duoda naują laiptelį, naują galimybę žiūrėti į išbandymus kaip į augimo ar brandos galimybes. Kai želmuo kalasi pro asfaltą, jis įveikia siaubingą pasipriešinimą, bet yra stiprus, nes tai įveikė.

– Kas vis dėlto trukdo gyventi savo gyvenimą kaip turintį prasmę, o ne beprasmį? Šiek tiek jau užsiminėte apie klaidingus mąstymo modelius. Kas dar?

– Pirmiausia – žmogaus uždarumas. Dėl savo puikybės turime tendenciją sakyti – savo gyvenimo prasmę nustatysiu ir reguliuosiu pagal savo vaizduotę. Taip, kaip žmogus sumąsto, taip jis ir eina. Tai – nieko naujo, nieko neįprasto. Yra kitas pasiūlymas – pasižiūrėti, kur žmonija atrado prasmes, kas įkvėpė didžiuosius muzikus, architektus, inžinierius, mokslo kūrėjus, žmones, kurie padarė mąstymo revoliuciją. Jie pamatė kitaip, nes jie buvo atviri žiūrėti kitaip.

Žinoma, kaip kunigas, visada kalbu apie tą patirtį, kurią žmonija turi bendraudama su Dievu. Vis dėlto gyvenimo klausimus – koks mūsų tikslas, kodėl gyvename Žemėje, kokia prasmė viso to, kas čia vyksta, – keliame ne pirmieji. Nėra taip, kad tai rūpi tik mūsų kartai, o visi kiti buvo tamsuoliai, stengėsi tik išsimaitinti – taip nebuvo. Prasmės klausimas žmoniją lydi nuo pat jos gyvenimo aušros šioje planetoje. Filosofas Antanas Maceina yra gražiai pasakęs – kur tik buvo statomos žmonių palapinės, ten degė aukurai. Prasmės klausimų paieškos yra tokios pat senos, kaip žmonija. Čia yra atradimų, „Aha!“ momentų. Žmonės jautė didžių įkvėpimų. Tuo pasinaudoti, liaudiškai tariant, apsimoka.

Žinoma, galėčiau savo gyvenimą nugyventi pats, rasdamas ir ieškodamas. Koks šansas per savo neilgą gyvenimą rasti tuos didžius atsakymus, ir koks – pasinaudoti rastų atsakymų rinkiniu, įkvėpimais? Tų atsakymų žmonija rado ne tik savo vaizduotėje ir galvoje, bet ir per prakalbinimą. Mes tikime transcendencijos, Dievo prakalbinimu.

Žmonija tuos prakalbinimus užrašiusi. Jie tokie svarbūs, kad šį rinkinį esame pavadinę Šventuoju raštu. Tie raštai nėra tik šiaip sau receptų knyga. Ji yra įžvalgų, didžių atsakymų knyga, kuri teikia prasmę šiandieninei patirčiai. Pasinaudoti prasmėmis, kurios yra atrastos, duotos šiandien, yra didelė žmogaus dovana pačiam sau. Kai jis tai duoda sau, vėliau gali padovanoti kitam. Pavyzdžiui, žiūrėti į kitą žmogų kaip brolį ar seserį, net jei jis yra svetimas. [...] Kiti žmonės nėra priešai, o pasaulis – ne džiunglės.

Kitiems žmonėms gal nesiseka būti geriems, visada dorybingiems. Mūsų broliams ir seserims, kurie yra mūsų šeimos nariai, irgi nesiseka, bet jų nenurašome, jiems padedame. Su tokia nuotaika gyvenantis žmogus turi visai kitą šio gyvenimo patirtį negu tas, kuris mano, kad esame kovos lauke ir šiose džiunglėse laimi tik stipriausi.

Atradimai, kurie žmonijos padaryti per ilgus laikus, iš tikrųjų yra nepaprastai vertingi. Jei žmogus jais pasinaudoja, jis negyvena akmens amžiuje. Tikime, kad yra technikos evoliucija, mąstymo evoliucija. Yra evoliucija, kur pasinaudojame geriausiais žmonijos atradimais – įžvalgomis apie mus pačius ir mūsų prasme, juos pritaikome sau. Tada turime ne primityvų gyvenimą, bet tokį, kuriame naudojamės pačiais didžiausiais ir geriausiais atradimais. Toks žmogaus gyvenimas yra kokybiškas savo, kitų ir Dievo atžvilgiu.

– To nedarydami, nors ir sutikdami 2015-uosius, tarsi nubloškiame save amžius, tūkstantmečius atgal?

– Turime ir tą galimybę – nublokšti save tūkstantmečius atgal ir pradėti žmonijos istoriją iš naujo. Taip pat – ir mąstymo istoriją, bandant savo gyvenimą, ieškant tiesos, eksperimentuojant. Tie eksperimentai jau daryti. Vykdyti eksperimentai, pasiekti atradimai, kad tai daryki, o ano – venk, nes mes jau tai pabandėme. Mūsų problema – tuo patikėti, pasitikėti, kad jie neklydo.

Pirmas impulsas – jie buvo tamsuoliai, gyveno visai kitoje kultūroje, kitame laike, todėl ir jų bandymai nieko verti, bet žmogaus prigimtis yra ta pati, ar jis gyveno, valdant imperatoriui Augustinui, ar šiandien – jo panašios problemos, džiaugsmai. Bet jau turime įdomių atradimų ir sprendimų.

Jei žmogus vis dėlto to nesirenka, kartoja žmonijos klaidų ir atradimų virtinę, gyvenimas yra per trumpas. Gali būti, kad visą gyvenimą praleisiu eksperimento būsenoje ir nebepasinaudosiu tuo, kas žmonijoje yra geriausia. Tai būtų tas pats, kaip kad mokslininkas ignoruotų visus mokslo atradimus ir pradėtų vėl nuo to paties klausimo – įdomu, kodėl obuolys krenta į žemę, o ne į viršų?

Pasitikime mokslo atradimais ir dėsniais, kurie jau yra konstantos. Ar nėra tokios pačios konstantos mūsų moralinėje struktūroje, moraliniame gyvenime? Įtariu, kad yra, nes tie žmonės, kurie eksperimentuoja, atranda tą patį tik, gaila, sužeidžia, praranda save. Todėl eksperimentavimas šiuo atžvilgiu yra pavojingas. Žmogus, kuris pasitiki, Šventąjį Raštą priima kaip duotybę, kitų žmonių, kitų kartų dovaną, pritaiko jį ir bando kurti naujesnį, geresnį, pasaulį, kuriame mes, šiandieninė karta, esame slenkstis.

– Greičiausiai siekis nebekartoti senų klaidų, nebeeksperimentuoti, kelti sau tikslus ypač dažnas būtent šiuo naujųjų metų laikotarpiu. Vis dėlto naujųjų metų pažadai dažnai tampa ir pajuokos objektu, nesitikint, kad jie bus įgyvendinti – tai viso labo naujamečiai pažadai, kurie bus sulaužyti sausio 2 d. Ką patartumėte daryti, kad jie vis dėlto netaptų juokais, o gebėtume juos įgyvendinti?

– Net jeigu ir bus sulaužyti, vis dėlto naujametiniai pažadai yra žavūs savo entuziazmu, noru, kad būtų įvykdyti, todėl visiems drąsiai linkiu duoti pažadus. Visi žinome, kad jų nelengva laikytis. Markas Twainas yra sakęs – mesti rūkyti labai lengva, tą dariau jau 100 kartų. Tai rodo žmogaus prigimties trapumą – pasiryžti ir neatlikti. Vis dėlto pasiryžti apsimoka vien dėl to, kad yra galimybė įgauti įproti. Pasiryžimas duoda šansą.

Kelių procentų šis šansas – nežinome, bet žmogus bent jau nusipirko loterijos bilietą, todėl yra šansas laimėti. Todėl duoti pažadą, tas pats, kas pirkti bilietą. Žinoma, mums, kurie išgyvena to pažado vykdymo sunkumą, jo laužymą, turime prisiminti, kad su jo įvykdymu tampame laimingi. Dėl laimės apsimoka pasistengti, todėl įvykdžius vieną ar antrą kartą, reikia siekti trečio, kol bus septyni kartai. Tada, sako, jau atsiranda įprotis.

Reikia išlaukti iki įpročio, kai daryti tai, ką pasiryžau, yra lengva. Įpročiai mus neša, nereikia tiek valios pastangų, lengva daryti tai, kas buvo galbūt neįprasta. Gauti naujus įpročius naujiems metams ne tik svarbu, bet ir būtina.

Nors tai ir yra kalendorinis slenkstis, tai vis dėlto slenkstis, jaudulys, kad jau naujieji metai turi savo prasmę. Gerai, kad turi, nes pasiryžimams tai yra stipresnis motyvas negu „nuo pirmadienio bus kitaip“. Tai jau daugiau nei pirmadienis, tai – nauji skaičiai, nauji lapai kalendoriuje, naujas metas. Linkiu daryti pasiryžimus. Labai norėtųsi, kad, kai jau susvyruosite, pagalvotumėte, ar apsimoka svyruoti. Gal dėl laimės, savivertės reikia dar kartą daryti tai, ką pasiryžau.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...