captcha

Jūsų klausimas priimtas

2014-ųjų kultūros baruose: skaudūs kryčiai ir svaigūs skrydžiai

Į ką buvo panaši 2014 metų mūsų šalies kultūra? Į tragediją ar į komediją? Lengviausia būtų atsakyti, kad į tragikomediją. Bet taiklesni būtų tie, kurie sakytų, kad šie metai priminė toliau sau pūškuojantį garlaivį. Iš Lietuvos kultūros įvykių ir įvykėlių vandenyno pasemti kelias paties skaidriausio vandens stiklines vargu ar įmanoma.
K. Vanago (BFL) nuotr.
K. Vanago (BFL) nuotr.

Į ką buvo panaši 2014 metų mūsų šalies kultūra? Į tragediją ar į komediją? Lengviausia būtų atsakyti, kad į tragikomediją. Bet taiklesni būtų tie, kurie sakytų, kad šie metai priminė toliau sau pūškuojantį garlaivį. Iš Lietuvos kultūros įvykių ir įvykėlių vandenyno pasemti kelias paties skaidriausio vandens stiklines vargu ar įmanoma.

Todėl „Lietuvos rytas“ pabandė nubrėžti kelias trajektorijas, kuriomis tuo vandenynu plaukia šalies kultūros laivai.

Metų vaiduoklis

Girdėjote, 2014-ieji Lietuvoje buvo Teatrų metai. Tai tikrai žinojo tik tie, kurie dirba Kultūros ministerijoje ir Seime. Viena Seimo narė sumanė tokią idėją, o Kultūros ministerija jau vasario viduryje įstengė paskelbti Teatrų metams skirtų priemonių sąrašą.

Jame buvo maždaug dvi dešimtys punktų. Žygiui pasirengta rimtu veidu: sukurtas Teatrų metų ženklas – pakrypusi raidė T su akimis. Ir ką?

Kultūros ministras įsitikinęs, kad „Teatrų metai suteikė daug gražių emocijų visiems“. Teatro kritikams atrodo, kad buvo „švaistomasi tuščiais pažadais, idėjomis ir bandoma sukurti iliuziją, kad vyksta kažkas ypatinga“.

Teatruose dirbantys žmonės sakė, kad jiems tai buvo eiliniai metai be jokio cento papildomoms programoms. O kaip jautėsi žiūrovai? Ar košmaruose jiems nesisapnavo grėsmingai pasvirusi žvaira T? O gal ir ji figūravo tik Seimo ir Kultūros ministerijos ataskaitose – kaip ir patys mistiniai Teatrų metai?

Metų skandalas

Lapkričio pabaigoje Vilniuje parodytas Baroko operos teatro spektaklis – Antonio Vivaldi oratorijos „Juditos triumfas“ inscenizacija – nieko bloga nežadėjo. Tačiau virto tikru detektyvu, kunkuliavusiu net kelias savaites.

Pagal spektaklio režisieriaus Gintaro Varno sumanymą finale į sceną turėjo išriedėti Rusijos prezidento Vladimiro Putino butaforinė galva. Tačiau šios scenos žiūrovai neišvydo.

Pasirodė, kad ne visa kūrybinė komanda pritarė tokiam režisūriniam sprendimui. G. Varnas tai žinojo, todėl galvą užrakino savo grimo kambaryje ir pasiėmė raktą. Bet kažkas iš galvos priešininkų tarsi kontroliniam darbui nepasiruošęs mokinukas ėmė ir prikišo į kambario durų spyną degtukų.

Režisierius su asistentais, prieš finalinę sceną atėję paimti V. Putino galvos, liko it musę kandę. V. Putino galva taip ir nepasirodė scenoje. Dar ilgai buvo aiškinamasi, ar dėl to nukentėjo spektaklis. Skandalo purslai pasiekė net Latvijos ir Rusijos internetinę žiniasklaidą. O kad taip aistringai kritikai ginčytųsi dėl „Juditos triumfo“ meninių ypatybių!

Metų proveržis

Sakoma, kad gamta nemėgsta tuštumos: jei atsiranda duobė, ją netrukus užpildo vanduo. Atrodo, tas pat vyksta ir mūsų gyvenime. Kuo labiau jis proziškėja, tuo daugiau poezijos knygų išvysta pasaulį.

Šie metai išties buvo išskirtiniai lietuvių poezijai. Ypač jaunesniosios kartos. Savitus ir įdomius eilėraščių rinkinius šiemet išleido Aušra Kaziliūnaitė, Gintaras Bleizgys, Jurgita Jasponytė, Artūras Valionis, Aivaras Veiknys, Vytautas Stankus, Giedrė Kazlauskaitė, Vainius Bakas. Visų neišvardysi.

Atrodo, kad tai – ne pabaiga. Metus vainikavo dvi išties savitos knygos: Rimvydo Stankevičiaus eiliuota pasaka „Pūgos durys“ ir Agnės Žagrakalytės romanas „Klara“, kurį taikliau būtų vadinti gaivališku eilėraščiu ar poema.

Metų kryžkelė

Ilgai triūsę valdininkai suskaičiavo, kiek aktorių Lietuvoje gauna algą vien už tai, kad priklauso valstybiniams teatrams, nors vaidina pernelyg retai. Ir jau beveik pasirengė skelbti įstatymo pataisą, po kurios turėjo nebelikti aktorių etatų.

Valstybinių teatrų aktoriai ėmėsi protestų. Pirmiausia sukvietė žurnalistus ir pareiškė jiems pasipiktinimą dėl etatų, t.y. paties teatro meno, naikinimo. Po to sušaukė kolegų suvažiavimą ir kalbėjo nuo scenos monologus savo, o ne personažų vardu. Balsavo už rezoliucijas, kurių viena reikalavo kultūros ministro atstatydinimo.

Tuose įspūdinguose etatinių aktorių šou nebuvo girdėti nė vieno balso iš nevalstybinių teatrų, kurie neturi jokių etatų, garantijų, algų. Tik darbą ir amžiną rūpestį dėl išlikimo. Ir niekas tokių aktorių nepasigedo triukšminguose protestuose.

Štai koks paradoksas: Lietuva turi dvi teatrų sistemas, nematančias viena kitos. Ir valdininkai su savo įstatymu užsimojo reformuoti tą matomąją sistemą – lyg kitos nebūtų. O būtent tie nevalstybiniai teatrai savo įdomiausiais spektakliais labiausiai matomi ir Lietuvos, ir užsienio žiūrovams. Bet jie tyli, neprotestuoja.

Tada ministerija padarė saliamonišką sprendimą: sukvietė garsiausiai protestavusius etatinius ir tylėjusius neetatinius į vieną komisiją, kad jie drauge spręstų nelemtą įstatymo pataisų paklaidą ir pagaliau kaip nors išrastų būdą sujungti dvi teatro sistemas į vieną.

Metų diskusija

Daugelį metų smilkusi diskusija dėl sostinės skulptūrų šiemet suliepsnojo ryškia liepsna. Ne tik politikai sumojo, kad pasisakymas prieš Žaliojo tilto kareivius ir valstiečius gali tapti puikia reklamos kampanija. O jei dar drąsiai pareikši, kad reikia nugriauti vamzdžiu pravardžiuojamą Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką“, – populiarumas garantuotas.

Mums arčiau kūno – sovietinis maksimalizmas: viską nugriauti ir sunaikinti. Prieš pusę amžiaus – bažnyčias ir paminklus Vytautui, o dabar – komunizmo fiasko primenančias skulptūras.

Kad prie griaunančios daugumos prisideda kai kurie menininkai, taip pat neturėtų nieko stebinti. Juk nugriovus Žaliojo tilto „balvonus“ niekas negalės baksnoti pirštu ir stebėtis, kodėl naujieji forma ir turiniu labai tautiški darbai įtartinai primena sovietinės propagandos kūrinius.

Metų viražas

Kultūros ministras Šarūnas Birutis metų pradžioje garsiai pareiškė, kad menininkų albumai – tik noras „įsiamžinti už mūsų visų pinigus, nors poreikio nėra, niekas tų albumų neperka“.

Metų pabaigoje tas pat ministras, jau tapęs solidaus fotografo Vito Luckaus albumo globėju, iškilmingai pristatė ne tik šį leidinį, bet ir valstybės lėšomis Šiauliuose kuriamą visiškai naują struktūrą – V. Luckaus fotografijos centrą.

Atrodo, kad atvira fotografijos metro Antano Sutkaus kritika pasiekė taikinį, ir ministras nusprendė nelaukti tų laikų, kai Lietuvos fotografijos paveldu galės pasirūpinti išsilavinę jo anūkai. Beje, A. Sutkaus jubiliejinė paroda ir ją lydėję renginiai dar kartą parodė, kad nemokame panaudoti gyvų klasikų potencialo.

Latviai jo fotografijomis išpuošė visus Rygos reklamos skydus ir tokiu paprastu būdu prisiviliojo į šiuolaikinio meno kolekcijos parodą minias žmonių. O Vilniaus meno mugei šiemet vadovavęs prancūzų kuratorius Ericas Schlosseris A. Sutkaus jubiliejaus proga pasiūlė mesti iššūkį tapybos vienvaldystei ir stenduose pristatyti kuo daugiau fotografijų.

Metų milijonai

Kultūros strategai šiemet džiaugėsi istoriniu lūžiu kultūros finansavimo srityje. Pirmą kartą tiesiogiai šiai sričiai skirta ES struktūrinių fondų parama. Užuot stebėję, kaip nevykusiai europines lėšas mūsų kultūros objektams skirsto kitos ministerijos, kultūrininkai gali patys nuspręsti, kur nori leisti paramos pinigus 2014–2020 metais.

Visa bėda, kad investicijų poreikis net šešis kartus viršija ES struktūrinių lėšų asignavimus. Į skirtus 652 mln. litų pretenduoja 650 kultūros infrastruktūros ir paveldo projektų!

Dar prieš metus kultūros ministras Š. Birutis pasidžiaugdavo brėkštančia galimybe investuoti į naujus objektus, o šiemet jau palaimino investavimo programą, numatančią nefinansuoti naujų statybų. Nutarta sutvarkyti turimą infrastruktūrą ir paveldą, pirmenybę teikiant mažiau lėšų reikalaujantiems projektams.

Anot Kultūros ministerijos Strateginio planavimo ir kontrolės departamento direktorės Eglės Saudargaitės, tam pritarė ir „kultūros laukas“. Juk nauja pasaulinių standartų koncertų salė sostinėje, apie kurią daugelis seniai svajoja, surytų vos ne pusę visų europinių kultūrai skirtų lėšų.

„Valstybė nėra tokia turtinga, kad statytų naujus objektus turėdama tiek daug apleistos infrastruktūros“, – aiškino E. Saudargaitė. Taigi ES paramos lėšos – paskutinė viltis išsaugoti griūvantį paveldą.

Kam ta erdvi šiuolaikinė salė, į kurią nebūtų gėda pasikviesti tokių menininkų kaip pianistė Marta Argerich ar JAV kompozitorius Philipas Glassas ir jo ansamblis, šiemet sunkiai sutalpinę visus norinčiuosius prastos akustikos Kongresų rūmų salėje.

Per nepriklausomybės laikotarpį Lietuva nesugebėjo pasistatyti nė vienos koncertų salės ar teatro. Latviai net sunkmečiu investavo lėšas į Nacionalinės koncertų salės statybą. Lenkijoje, panaudojus ES paramą, vien šiais metais duris atvėrė įspūdingos koncertų salės Krokuvoje, Katovicuose, Ščecine, vasarį bus atidarytas modernus Nacionalinis muzikos forumas Vroclave.

Lietuviai pasirinko kitą kelią – išdalyti pyragą po kąsnelį šimtams objektų.

Metų finalas

„Ko gero, tai paskutinė popierinė „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ Lietuvos istorijoje“, – sakė Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro direktorius Rimantas Kareckas apie liepos 18-ąją pasirodžiusį paskutinį – 25-ąjį – „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ tomą.

Enciklopedija pradėta leisti 2001 metais. 25 tomuose yra beveik 122 tūkst. straipsnių (29 650 straipsnių – biografiniai), apie 25 tūkst. iliustracijų, 656 žemėlapiai.

Apie popierines enciklopedijas sakoma: jos pasensta vos išspausdintos. Štai ir „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ pirmajame tome išspausdintas straipsnis apie Afganistaną baigiasi JAV pradėtu karinių objektų bombardavimu. O kaip viskas pakito, kol išėjo paskutinis enciklopedijos tomas.

Todėl kitas Lietuvos enciklopedininkų darbo etapas – parengti „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ elektroninę versiją, kurią būtų galima nuolatos atnaujinti.

Šaltinis www.lrytas.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...