captcha

Jūsų klausimas priimtas

Drama virsta nuotykiu: ar išsivaduos profesorius nuo žmonos?

Režisierius Gintaras Varnas sugrįžo į Kauno dramos teatrą, kad sugrąžintų į sceną Maxo Frischo pjesę „Biografija: vaidinimas“, kurią tame pačiame teatre prieš 40 metų buvo pastatęs Vytautas Čibiras. Tokia Nacionalinio Kauno dramos teatro šio sezono idėja – „Istorija naujai“.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Režisierius Gintaras Varnas sugrįžo į Kauno dramos teatrą, kad sugrąžintų į sceną Maxo Frischo pjesę „Biografija: vaidinimas“, kurią tame pačiame teatre prieš 40 metų buvo pastatęs Vytautas Čibiras. Tokia Nacionalinio Kauno dramos teatro šio sezono idėja – „Istorija naujai“.

„Biografijos: vaidinimo“ herojus gauna galimybę suvaidinti savo gyvenimą iš naujo ir keisti, kas nepavyko. Premjeriniai spektakliai vyko visą savaitgalį nuo penktadienio, gruodžio 19-osios – Kauno teatro – ir profesionalaus Lietuvos dramos teatro – gimtadienio. Pirmosiose parterio eilėse sėdėjo trupės aktoriai, daug dešimtmečių kūrę ypatingą teatro aurą.

Tarp jų ir Gražina Balandytė žiūrėjo pjesę, kurioje 1974-aisiais pati vaidino Antuanetę. Tą pačią savarankišką Antuanetę, kurią taip mylėjo ir kuria taip norėjo atsikratyti Kęstučio Genio vaidintas profesorius Kiurmanas. Jis stengėsi išvengti netgi pažinties su Antuanete – kad išvengtų vėliau apnikusių pavydo kančių, nereikalingumo jausmo. Kad būtų laisvas.

Naujajame spektaklyje Kiurmaną vaidina Dainius Svobonas, nuolat gaunantis pagrindinę NKDT repertuaro naštą. Antuanetė – G.Varno išugdyta jauna aktorė Eglė Špokaitė. Jų gyvenimo Režisierius – Sigitas Šidlauskas. Visi trys aktoriai nuolat būtini G.Varno spektakliams.

Premjerą pabandėme aptarti su teatro kritiku Vaidu Jauniškiu. Pabandėme, nes ir pats spektaklis dar tik bandosi, pirmą kartą susitikdamas su publika. Akivaizdu, kad tai vienas įdomiausių G.Varno kūrinių pastaraisiais metais.

R.Oginskaitė. Pirmi „Biografijos: vaidinimo“ akordai – tarsi Michaelo Nymano „Memorial“ pradžios parafrazė – G.Varno autografas ir nuoroda, kad tai bus ir jo teatrinė biografija, jo bandymas sugrįžti.

Kas yra matęs ankstesnius G.Varno spektaklius – „Publiką“, „Tolimą šalį“, – tiems turėjo suvirpėti širdis. Jie taip pat grįžta į savo teatrinių prisiminimų terpę, į teatre kartu nugyventą nuostabių spektaklių laiką. Muzika pažadina žiūrovus iš ramaus laukimo, įmeta į spektaklį.

V.Jauniškis. Teatrališki akordai. Jie paskelbė: drama prasidėjo! Žiūrovus „paėmė“ garsu, ryžtinga muzika. Keista, bet sulig tais akordais dramatiškumas ir baigėsi, po to viskas važiavo ramiai, gražiai, tvarkingai. Dramos lyg ir nebuvo. Šitas spektaklis nesukelia nepatogumo, nedrasko jausmų, nebent primena, kad esam mirtingi, bet anokia čia naujiena.

R.O. Galvojau, ar laikas veikia, ar aplinkybės, ar kūrėjų sprendimas turi įtakos, kad šiandien scenoje atsidūrusi intelektualo M.Frischo pjesė supaprastėjo vos ne iki siužeto.

Iš tiesų – užuot galvojęs kartu su personažais, jautęs jų jausmus, svaigęs nuo aktorių vaidybos, režisieriaus poteksčių, užsiimi ėjimu siužetui iš paskos – kas vyksta, kas juokinga, kuo baigsis. Lyg tai būtų nuotykis, o ne egzistencinė drama, bandymas taisyti gyvenimo klaidas. Seki – liks Kiurmanas su Antuanete ar neliks.

V.J. Nes daugiau ir nėra ką sekti. O spektaklio pradžioje lūkesčiai tarsi buvo. Bent jau užsiminta, lyg pažadėta. Kada Režisierius apsivilko Kiurmano švarką ir pats vaidino, po to perdavė švarką Kiurmanui, matei ir ryškesnę partnerystę, ir abipusę veikėjų priklausomybę: Režisierius / Demiurgas yra visagalis, bet ir jį veikia Aktorius / Žmogus.

Jie abu taisė kiekvieną frazę, sugrįždami į vis ankstesnį Kiurmano biografijos laiką. Tai savotiška psichodrama, kurion leidžiasi Kiurmanas (o su juo turėtų leistis ir žiūrovai), ir drauge personažai ieško savojo likimo autoriaus. Įdomu sekti, kiek žmogus pasiduoda likimui, kiek pats jį koreguoja. Judėjimas dvipusis. Vėliau Režisierius pakluso Kiurmanui. Kaip ir G.Varnas – M.Frischui. Ir jokios nelauktos minties. Netaisyklingos, netvarkingos, į šoną.

Tvarkingai naudojamos ir medijos. Puikūs tie Miko Žukausko filmukai – Kiurmano ankstesnio gyvenimo epizodai. Gražiai stilizuotas darbas, pagrįstas ir pačia metafora – atsukti gyvenimą kaip filmą. Kartais jis atrodė lyg serialas, kartais – lyg 7-ojo dešimtmečio stilistikos filmas.

Finalinis kadras – paauglys Kiurmanas kiša pirštą į vandenį ir matome pirštų artėjimą: realaus ir atspindžio. Akivaizdi citata iš Michelangelo „Adomo sukūrimo“, kur Dievo ir Adomo pirštai artėja vienas kito link. Abipusio judesio.

Per visą spektaklį nėra šitos abipusės įtakos. Lieka siužetas: ar išsivaduos profesorius nuo žmonos?

R.O. Ekranas – milžiniškas, su stambiais planais – tampa žudikišku konkurentu scenoje esančiam Kiurmanui, režisieriaus G.Varno įkurdintam ekrano pašonėje. Ir tai tuo metu, kai Kiurmanui tenka prisiminti skaudžiausius gyvenimo momentus ir rinktis, nuo kada pradėti biografijos klaidų taisymą.

Gyvai vaidinami tik Kiurmano septynerių metų su Antuanete šalutiniai personažai, ir vaidinami jie šauniai, sultingai. Vaidmenukai tarytum iš nieko, jie ypač pavyko vyresniesiems, patyrusiems aktoriams Vilijai Grigaitytei ir Gintarui Adomaičiui, net jei jiems skirtos kelios minutės ar sekundės.

Pagrindinių herojų veiksmus ir dialogus regi dvi valandas ir lauki stebuklo. Nes esi Kauno teatre. Esi G.Varno spektaklyje.

Bus, tikiu, ir pagrindiniai vaidmenys, ne vien jų pavidalai, funkcijos, replikos. O jausmai? Bendravimas? Vienas kito vertinimas ar nevertinimas, branginimas ar nebranginimas? Kiurmanas ir Antuanetė po septynerių gyvenimo metų ką nors reiškia vienas kitam?

M.Frischo pjesėje minimi šachmatai. „Šiąnakt išmoksite“ – ištaria Kiurmanas vidurnaktį užsilikusiai viešniai Antuanetei. „Čia pėstininkai, jie atgal nevaikšto“. G.Varno spektaklyje ir šachmatai tampa žaidimo-vaidinimo, nesėkmės ištaisymo metafora. Kaip ir pėstininkai, kurie atgal nevaikšto.

Šito vaidinimo herojai – būtent pėstininkai. Ne karaliai ir karalienės. Nors atgal eiti jie bando ne kartą.

V.J. G.Varnas „Biografiją: vaidinimą“ atgaivino, M.Frischo pjesė neatrodo pasenusi žodžiais ar filosofija, nors stilistiškai, iš šiandienos žiūrint, ji pernelyg rami ir abstrakti: sotus šveicaras mokslininkas gali mylėti ar skirtis, gali komunistuoti ir būti išmestas iš universiteto, bet jo ramaus gyvenimėlio tai nepaveikia. Gyvybinio nervo nerasi, nes nėra detalių, viskas abstraktu ir universalu.

Todėl „Biografijos: vaidinimo“ nepalyginsi su nervingomis šiuolaikinėmis Dea Loher pjesėmis „Nekalti“ ar „Ruzvelto aikštė“, kurias G.Varnas statė toje pačioje scenoje. Ir pats G.Varnas buvo aštrus, pasišiaušęs tuose spektakliuose. „Biografijoje: vaidinime“ jau ir režisierius man primena ramų M.Frischą.

Finale G.Varnas tam tikra prasme įterpė ir savo biografiją. Kalbu apie Režisieriaus monologą Kiurmanui: tu turėjai galimybę pervaidinti, pakeisti savo biografiją – ir ką tu padarei? Mes iš tavęs daugiau tikėjomės.

Tai tarsi priekaištai ne Kiurmanui, o pačiam G.Varnui: galėjai gyvenimą paskirti paukščių stebėjimui (ką Varnas pats ir darė)! Galėjai eiti ant barikadų (tai jis taip pat yra daręs)! Bet G.Varnas, regis, jau perlipo fatališką Kiurmanui 50 metų ribą, kad norėtų ką nors keisti. Todėl man šitas spektaklis, ypač nuo antros jo dalies, yra miesčioniškas, buržuaziškas, saugus.

Graži Gintaro Makarevičiaus scenografija, gerai stilizuota pagal 7-ojo dešimtmečio dizainą, bet ir joje man trūksta papildomų prasmių. Kabinetas yra kabinetas, ligoninė yra ligoninė, kalėjimas yra kalėjimas. Vaizdas drauge su videoprojekcija – kokybiška, skoninga.

Kai ligoninėje ir trumpoje kalėjimo scenoje išryškinami langai, gali sugalvoti metaforą, kad abiems atvejais kalbama apie gyvenimą už grotų. Kaip ir apie gyvenimą tarp profesoriaus lentynų. Bet aš jau pats prikūrinėju, nes laukiau daugiau, nei iliustravimo. Viskas čia pernelyg puiku, ramu, tvarkinga.

R.O. O geriau būtų meniška betvarkė, chuliganizmas? „Biografija: vaidinimas“ – normalus, gerai padarytas spektaklis, kurį žiūrovai mėgs, ir bus teisūs.

V.J. Taip, aktoriai įsivaidins, spektaklis atgis, ir – pranašauju – pavirs komedija. Visi turės apie ką pamąstyti ir bus patenkinti. Ir tas nėra blogai.

O jeigu G.Varnas reiškia vidinį protestą prieš socialų teatrą, tai pats jį labiausiai ir darė – ir „Bakchantėmis“, ir „Tiksinčia bomba“, ir net „Teiresijaus krūtimis“. Po Claudio Monteverdi madrigalinių operų „Tankredžio ir Klorindos dvikova“, „Nedėkingųjų šokis“, G.Varno statytų 2008 m., jo „Biografija: vaidinimas“ – geras, estetizuotas teatras. Bet be jokio nervo.

Šaltinis www.lrytas.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...