captcha

Jūsų klausimas priimtas

Geriausi 2014 metų muzikos albumai: ekspertų rekomendacijos

Nostalgija ir gerai žinomi vardai – taip būtų galima apibūdinti 2014 metų tiek Lietuvos, tiek užsienio muziką. Tačiau didžiausio pasisekimo tarptautinėje erdvėje sulaukęs lietuvis buvo šiuolaikiškos elektroninės muzikos atlikėjas Ten Walls.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Nostalgija ir gerai žinomi vardai – taip būtų galima apibūdinti 2014 metų tiek Lietuvos, tiek užsienio muziką. Tačiau didžiausio pasisekimo tarptautinėje erdvėje sulaukęs lietuvis buvo šiuolaikiškos elektroninės muzikos atlikėjas Ten Walls.

„2014-ieji Lietuvos muzikai visų pirma buvo Marijaus Adomaičio ir jo projekto „Ten Walls“ metai. Jo daina „Walking With Elephans“ pateko į 6-ą vietą populiariausių Jungtinės Karalystės dainų sąraše, jis grojo didžiuosiuose Europos muzikos festivaliuose ir tapo vienu svarbiausių elektroninės muzikos atlikėjų pasaulyje. Jokiam kitam Lietuvos atlikėjui niekada nebuvo pavykę pasiekti tokios tarptautinės sėkmės“, – sakė muzikos apžvalgininkas Karolis Vyšniauskas.

„Lietuvos ryto“ muzikos apžvalgininkas Ramūnas Zilnys pritarė tokiam požiūriui ir pridūrė, jog lietuviškai muzikai šie metai buvo puikūs: nuo vinilus leidžiančių „alternatyvininkų“ iki popžvaigždžių koncertų arenose ir festivaliuose, nuo Ten Walls patekimo į britų „topus“ iki „Deeper Upper“ pergalės konkurse Paryžiuje.

Tuo metu LRT Opus įkūrėjas ir vadovas Darius Užkuraitis teigė, jog jo asmeniškai Ten Walls nenustebino ir nesujaudino, nors sutiko, kad jį išgarsinęs singlas tikrai geras.

„Man labiau patinka instrumentinė muzika ir esu linkęs klausyti kūrinių su vokalu, tekstais. Nesu dažnas klubų lankytojas, į kuriuos Ten Walls muzika yra orientuota“, – sakė muzikologas.

Grįžimas į 90-uosius

Apžvelgdamas praėjusius metus K. Vyšniauskas taip pat pastebėjo, kad Lietuvoje gyvenantys ir kuriantys atlikėjai 2014-aisiais grįžo XX amžiaus pabaigą.

„Tai buvo 90-ųjų nostalgijos metai: didžiausius koncertus rengė sugrįžę Džordana Butkutė ir „Naktinės personos“, taip pat SEL ir Marijonas Mikutavičius, – dėstė jis. – Net įdomiausi nauji Lietuvos atlikėjai grojo 20 metų senumo grupių inspiruotą garsą, nes dabar jis vėl tapo aktualus – suveikė taisyklė, jog kas porą dešimtmečių kultūroje sugrįžta tai, kas buvo populiaru anksčiau, nes spėta to pasiilgti. Be to, užaugo nauja karta klausytojų, su tokia muzika dar nesusipažinusių.“

D. Užkuraitis sutiko, kad visa muzika virsta spirale. „Idėjiškai, tarkim, roko muzikoje nieko naujo nesukurta nuo 1975 m., o šokių – nuo 1985 m. Iš esmės viskas atsikartoja, tik kai kurios formos keičiasi, atsiranda naujos technologijos, kompiuteriai, šiek tiek keičiasi skambesys“, – paaiškino pašnekovas.

Jaučia pagyvėjimą

R. Zilnys atkreipė dėmesį į tai, kad šiemet pasirodė kur kas daugiau įdomių lietuviškos muzikos leidinių nei 2013-aisiais. Pasak jo, vis kalbama, kad albumų vaidmuo muzikoje mažėja, tačiau į lentyną 2014 metais nugulė daug puikių lietuvių muzikantų darbų.

„Jaučiasi ryškus pagyvėjimas. Muzikantai turi ką pasakyti, o komercinis šio reikalo aspektas nuėjo į antrą planą. Tarp jaunų artistų matau vis daugiau užsidegimo kurti ir dalintis muzika, nebesukant galvos, ar tai bus pelninga. Iš esmės tai džiugina“, – sakė „Lietuvos ryto“ muzikos apžvalgininkas.

R. Zilnys iš lietuviškų albumų išskyrė „Ministry Of Echology“, „Jama & W“, „Biplan“, „Colours Of Bubbles“, M. Mikutavičiaus kūrinius. Jam taip pat patiko pirmasis „Without Letters“ EP ir Lino Adomaičio dvigubas albumas „Laiko mašina“, kurį pašnekovas apibūdino, kaip „tikrą prodiuserio darbo perliuką“.

„Metų pabaigoje grotuve dažniausiai sukosi Ievos Narkutės „Švelnesnis žvėris“ ir „Beissoul & Einius“ „Laikas paikas“. Visiškai skirtingi, bet įtaigūs, idėjų pilni albumai. Šiuos du išgirsti rekomenduočiau visiems. Ievos albumas – jautri, gerai aranžuota, poetiška kamerinė popmuzika. „Beissoul & Einius“, neturiu abejonių, palankiai susiklosčius aplinkybėms galėtų būti populiarūs toli nuo Lietuvos. Tai tas atvejis, kai supranti, jog žodis „pop“ mūsų šalyje visai be reikalo turi neigiamą reikšmę“, – sakė R. Zilnys.

Populiarėja hiphopas

K. Vyšniauskas išskyrė du kol kas pogrindyje veikiančius lietuviškos muzikos vardus: vilnietį OBŠRR, savo namuose kuriantį šaltą elektroninę muziką su lietuvišku vokalu ir leidžiantį ją internete bei įrašytą ypač mažo tiražo kasetėse. Šiemet jis išleido albumą „Nustebusiam nebūti“.

Taip pat – alytiškių grupę „No Real Pioneers“, kurie pirmieji Lietuvoje pradėjo groti 90-ųjų emo roko atgimimo muziką. Jie šiemet įrašė ir internete išleido labai stiprų debiutinį EP (mini albumą), kurį pavadino tiesiog „Demo“, taip leisdami suprasti, kad pirmasis pilnavertis leidinys – dar ateityje.

„Iš lietuviškos muzikos tendencijų taip pat išskirčiau sparčiai populiarėjantį lietuvišką hiphopą, bent simboliškai atgijusią lietuviškų vinilų leidybą ir stipriai padidėjusį Lietuvos grupių muzikinių vaizdo klipų skaičių“, – sakė K. Vyšniauskas.

D. Užkuraitis iš lietuvių šiemet daugiausiai klausėsi „Makchu Pikchu“ debiutinio albumo „Gentleman`s rising“. Taip pat – „Colours of Bubbles“ albumo „Inspired by a True Story“ ir „Kurak“ albumo „Surface“.

„Įsiminė ir „Kamanių šilelio“ „Viskas teka“. Tai – dainuojamoji poezija, folkas, rokas, psichodelika – yra visko, o tokia stilių makalynė, kuri tarpusavyje dera, man patinka“, – kalbėjo jis.

Grįžo senoji gvardija

Apžvelgdamas užsienio muziką, D. Užkuraitis pastebėjo, kad 2014 metais kai kurios senos grupės, iš kurių niekas nebesitikėjo nieko gero, išleido ne pačius blogiausius diskus savo biografijoje.

AC/DC, „Pink Floyd“, Arthuras Brownas, Leonardas Cohenas, – vardino muzikologas. – Smagu, kad senoji gvardija dar neišmirusi ir vis dar leidžia įdomius darbus.“

Iš naujesnių D. Užkuraitis išskyrė Becko „Morning phase“, Briano Eno ir Karlo Hyde`o „Someday World“, amerikiečių „Warpaint“ ir Jacko White`o „Lazaretto“.

R. Zilniui labai patiko „Future Islands“, kurių pasirodymą jis matė festivalyje „Positivus“ Latvijoje, taip pat atlikėjos FKA twigs albumai. Bet labiausiai šiemet jam įsiminė Becko darbas „Morning Phase“, kurį neiškentęs nusipirko ir vinilo plokštelėje. „Atrodytų, paprasta, ramu, melodinga, net kiek senamadiška, bet kai kurie dalykai tiesiog nesensta“, – „Morning Phase“ apibūdino jis.

K. Vyšniauskas sakė, kad tarptautinę muziką šiais metais valdė moterys atlikėjos. Metų pradžioje vieną kūrybiškiausių mūsų laikų pop muzikos albumų pristatė Beyonce, pavasarį muzikos žanrų ribas plėtė australė Sia, sukūrusi energingiausią metų priedainį dainai „Chandelier“, kurį lydėjo galbūt įsimintiniausias metų vaizdo klipas.

Muzikos apžvalgininkas išskyrė ir Iggy Azalea – juodaodžių maniera repuojančią baltaodę reperę iš Australijos. Ji šiemet tapo daugiausia įrašų pardavusia hiphopo atlikėja ir taip sukėlė daug diskusijų apie rasės reikšmę šioje muzikoje.

„2014-uosius taip pat prisiminsime kaip metus, kai grupė U2 nemokamai atidavė savo albumą milijonams „Apple“ vartotojų, o šie jo nenorėjo. O gražiausia metų daina skirtingų leidinių kritikai bene vienbalsiai pripažino nostalgiškai liūdną amerikiečių „Future Islands“ kūrinį „Seasons (Waiting on You)“, kurį grupė išpopuliarino unikaliu vokalisto šokiu vienoje JAV televizijų“, – apibendrino pašnekovas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...