captcha

Jūsų klausimas priimtas

Sapnai, literatūra ir istorija (knygų apžvalga)

Literatūros kritikė dr. Jūratė Čerškutė LRT Klasikos laidoje „Ryto allegro“ pristato dar kartą išleistą Ričardo Gavelio romaną „Jauno žmogaus memuarai“, Tomo Vaisetos prozos knygą „Paukščių miegas“ ir Agnės Žagraklytės kūrinį „Klara“.
A. Valantinienės nuotr.
A. Valantinienės nuotr.

Literatūros kritikė dr. Jūratė Čerškutė LRT Klasikos laidoje „Ryto allegro“ pristato dar kartą išleistą Ričardo Gavelio romaną „Jauno žmogaus memuarai“, Tomo Vaisetos prozos knygą „Paukščių miegas“ ir Agnės Žagraklytės kūrinį „Klara“.

„Negaveliškiausias“ romanas

Ričardas Gavelis „Jauno žmogaus memuarai“

Visai neseniai Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla savo leidžiamoje serijoje „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ išleido rašytojo Ričardo Gavelio pirmąjį romaną „Jauno žmogaus memuarai“. Pristatydama jį, šiek tiek rizikuoju sukelti įvairiausių interesų – viešųjų ir privačiųjų – konfliktus, mat įvadinį straipsnį, apžvelgiantį R. Gavelio kūrybą ir dėmesį sufokusuojantį į šį romaną, pati esu ir parašiusi. Tačiau, nepaisant to ir kitų subjektyvumo pėdsakų, tenka objektyviai, kiek įmanu penkmetį R. Gavelio kūrybos tyrimais užsiimančiajai, konstatuoti, kad šis naujasis romano leidimas pasirodo tinkamu laiku – praėjus lygiai ketvirčiui amžiaus nuo pirmosios jo publikacijos 1989 m. vasario ir kovo mėnesiais žurnale „Pergalė“ (dabar – „Metai“). Pabrėžti, kad tai pirmasis publikuotas R. Gavelio romanas, atrodo svarbu, mat šią publikaciją visiškai užgožė tų pačių metų rudenį pasirodęs identifikacinis ir neabejotinai garsiausias – visomis prasmėmis – rašytojo romanas „Vilniaus pokeris“, o „Jauno žmogaus memuarai“ į R. Gavelio kūrybinę bibliografiją bus įrašyti tik 1991 m., leidyklai „Vaga“ romaną išleidus atskira knyga.

Šioji datų painiava ir publikavimo (ne)eiliškumas iš tiesų atspindi tikrąją R. Gavelio rašymo realybę, kurią įmanu rekonstruoti iš autorinių laiko nuorodų kiekvieno romano pabaigoje. Žvelgiant į jas akivaizdu, kad „Jauno žmogaus memuarai“ rašyti 1987–1988 m., iškart po „Vilniaus pokerio“, kuris rašytas 1979–1987 m. Galbūt ši aplinkybė ir nulemia tai, kad iš visų septynių R. Gavelio romanų „Jauno žmogaus memuarai“ išsiskiria savo „negaveliškumu“ – tai ploniausias, taupiausias ir ganėtinai paprastą, pakankamai nuoseklų, be jokių išsišakojimų ar įmantrių konstrukcijų (palyginti su „Vilniaus pokeriu“) pasakojimo būdą demonstruojantis romanas. Tačiau labiausiai jis „negaveliškas“ veikiausiai dėl to, kad jame praktiškai nėra Vilniaus – to kiekvienam R. Gavelio romanui svarbaus ir būtino visatos centro, neretai virstančio visatos subine.

Laikantis autoriaus datavimo eiliškumo, galima numanyti, kad „Jauno žmogaus memuarai“ rašyti tarsi lengvesne ranka, kaip savotiškas atokvėpis po rašiomoniško „Vilniaus pokerio“. Panašų įspūdį yra užfiksavęs ir Vytautas Rubavičius:  „Prieš kurį laiką kalbėdamas su R. Gaveliu apie jo romaną „Jauno žmogaus memuarai“ („Pergalė“, 1989, Nr. 2–3), paklausiau, ar pagrįstas yra mano įspūdis, jog knyga parašyta vienu atsikvėpimu, lyg džiaugiantis pačiu rašymo procesu ir nekeliant sau didelių meninių ir konceptualinių tikslų. Gal autorius juokavo, tačiau jis šitai patvirtino.“

Keturiolikos laiškų romanas „Jauno žmogaus memuarai“ po pirmojo publikavimo 1989 m. sulaukė nemenko kritikų dėmesio ir ne vienoje recenzijoje buvo apibūdintas kaip provokuojantis ir laužantis lietuvių prozos kanonus, novatoriškas, šviežiausias ir nūdieniškiausias kūrinys, nes „jame atsispindi ir prieš porą metų nugriaudėjęs rytiečių ekstrasensų procesas ir Sąjūdžio įsikūrimas, ir pertvarkos šiandiena.“

Lietuvos istorijai reikšmingais ir lūžiniais 1989 metais pasirodę „Jauno žmogaus memuarai“ neabejotinai pradėjo R. Gavelio kaip ryškiausio sovietmečio kritiko lietuvių literatūroje „karjerą“. Pagrindinis romano veikėjas Leonas Ciparis, iš anapusybės rašantis laiškus savo Mokytojui ir bičiuliui Tomui Kelertui, retrospektyviai pasakoja savo gyvenimo istoriją, detaliai atskleisdamas uolaus sovietinio piliečio gyvenimo sovietinėje santvarkoje ypatybes. Paskutinius du sovietmečio dešimtmečius aprėpiantis pasakojimas kupinas detalių tuometinio gyvenimo vaizdinių, tampančių galingomis rašytojo metaforomis. Gyvenimą sovietinėje sistemoje prilygindamas kvėpavimui fantasmagoriškomis sporomis, Gavelis negailestingai apnuogina ir kitus tokio dvigubo gyvenimo ir priklausymo Didžiajai Bendrijai užkulisius. Pastaruosius ryškiausiai atspindi sovietinės nomenklatūros pažibos Uošvio figūra, iliustruojanti sistemos veikimo būdus ir galios tinklus.

Mąstant apie tai, ką reiškia romano naujas leidimas praėjus 25 metams po pirmosios publikacijos, tenka pripažinti, kad R. Gavelio sukurtosios totalitarinę sistemą atspindinčios ir demaskuojančios metaforos kaip niekad aktualizuojasi naujai. Mat dabartinių pasaulio politinių įvykių akivaizdoje, Rusijai vėl demonstruojant propagandinių machinacijų pilotažą ir sovietinių laikų veikimo būdus, šie Cipario laiškai apie praėjusią epochą, vėl kažkaip šiurpiai atgyja ir varvina ledinį vandenį mums visiems už kaklo. Budina, verčia įsižiūrėti ir prisiminti. Galiausiai, prisimenant Ciceroną, mokytis.

Istorija – geriausias darbas, literatūra – didžiausias malonumas

Tomas Vaiseta „Paukščių miegas“

Netikėtas ir įdomiai išrašytas istorijos pamokas demonstruoja ir Tomo Vaisetos prozos knyga „Paukščių miegas“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos serijoje „Pirmoji knyga“ publikuotas novelių rinkinys liudija, kad į lietuvių prozą ateina išties puikus ir kūrybiškas kūrėjas, akivaizdu: užtikrintai ir vertai laimėjęs „Pirmosios knygos“ konkursą. Faktą, kad šiųmetis prozos debiutantas išsiskiria savo tekstų kokybe, paliudija ir „Pirmosios knygos“ konkurso vertinimo komisijos narys rašytojas Andrius Jakučiūnas, per knygos pristatymą pabrėžęs, kad „šiemet, priešingai, nei dažnai būna, dūsauti dėl pasirinkimo neteko“.

„Paukščių miegas“ yra antroji šiemet pasirodžiusi T. Vaisetos knyga, savotišku istoriniu rakursu pratęsianti vasaros pradžioje išleistą mokslinę monografiją „Nuobodulio visuomenė: kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu“. Neabejotinai nujausdamas, kad daug kam gali kilti klausimas, kaip istorikas sugyvena su prozininku, T. Vaiseta jo atsakymą pateikia ant „Paukščių miego“ viršelio: „Istorija man – geriausias darbas, literatūra – didžiausias malonumas“. Akivaizdu, kad šis malonumas geba dovanoti malonumą ir skaitytojui, o tai, tenka pripažinti, yra retas ir aukštos literatūrinės prabos dalykas.

Knygą „Paukščių miegas“ sudaro devynios novelės – nuostabiai skirtingos, liudijančios ne tik temų įvairovės lauką, bet ir įtaigų pasakotojo talentą. Dera pastebėti, kad prie pastarojo išsiskleidimo ir raiškos  įtaigiai prisideda ir dramaturgiškai tiksliai sudėliota knygos struktūra: pirmoji novelė „Elgetų susirinkimas“, mano manymu, yra savotiškas skaitytojo išbandymas, jam pateikiamas lakmuso popierėlis – jei sugebėsi ją išklimpti, išvinguriuoti, įdėmiai susekti skirtingų veikėjų žiūros laukus ir jų nepamesti, vadinasi, esi vertas šių istorijų, ir galėsi jas skaityti toliau. Ne tik skaityti, bet ir žavėtis autoriaus mokėjimu pasakoti, kurį liudija veik kiekviena novele demonstruojama vis kitokia naracija ir kitokie pasakotojo veikimo būdai. T. Vaisetos novelės ir jose aprašyti įvykiai ar nutikimai paliudija išties platų pasakotojo galimybių diapazoną ir veikiausiai tai vienas iš svarbiųjų veiksnių, kuriantis šių tekstų kokybę, kurios visuminį vaizdą papildo įdomios istorijos ir puikus stilius.

Mėginant įvardyti visų T. Vaisetos novelių bendrą vardiklį, veikiausiai tektų sakyti, kad tai yra nuotaika ir nuojauta, trapios ir skaudžios gyvenimo formos, apgyvendintos preciziškai sukonstruotuose siužetuose, kurie geba prikaustyti ir įtraukti skaitytoją. T. Vaisetos pirmoji prozos knyga „Paukščių miegas“ žadina mažąsias istorijas, tūnančias kiekvieno sąmonėje ir gebančias keistais rakursais susilieti su tikromis, didžiosiomis istorijomis. Kaipsyk pastaroji T. Vaisetos tekstų savybė man asociatyviai primena praėjusių metų Nobelio premijos laureatės, puikios mažosios prozos kūrėjos Alice Munro braižą, kai subtiliai niuansuotos detalės darniai susidėsto į gerokai didesnę gyvenimo visumą. Per knygos pristatymą ne kartą minėtas egzistencializmas T. Vaisetos tekstuose įgauna išties netikėtų formų, virsdamas neapčiuopiamu paukščių miegu, suliejančiu tikrovę ir sapną.

Unikali sapniška atmaina

Agnė Žagraklytė „Klara“

Unikalią sapnišką atmainą demonstruoja ir antrasis Agnės Žagraklytės prozos kūrinys „Klara“. Sakau „kūrinys“, o ne „romanas“ taip tarsi mėgindama išvengti pačios autorės spendžiamo žanro klausimo, kurį tarsi išsprendžia „Klaros“ žanrinė paantraštė bande dessinée, reiškianti ne ką kitką – o patį gryniausią komiksą.

Esu tikra, kad skaitytojams, besižavėjusiems pirmuoju A. Žagrakalytės romanu „Eigulio duktė: byla F117“, dabar besipuikuojančiu Metų knygos rinkimų Suaugusiųjų knygų penketuke, komiksinė ir keliaplanė „Klara“ bus visiškas netikėtumas, ir tikiu – maloni staigmena. Mat čia susiduriame su netikėtu komikso variantu: gauname visas įmanomas instrukcijas, kontūrus ir spalvų paletę, todėl nusipiešti ir nuspalvinti visus veikėjus ir nuotykius yra kiekvieno skaitytojo vidinė užduotis.

Knygą sudaro trys skyriai: Siužetas. Sugalvokite siužetą; Veikėjai. Nupieškite charakterius ir Spalvos. Įpilkite jiems kraujo. Tai savotiškos instrukcijos skaitytojui, kaip galvoje susikurti, t. y. nusipiešti Klaros istoriją, kuri kiekviename iš trijų skyrių atgyja ar nušvinta vis kitais kontūrais ir geidauja būti spalvinama kitokia spalva.

Tenka prisipažinti, kad pirmąsyk šią knygą perskaičiau tik skaitydama antrą kartą, nes pirmąjį kartą ją tiesiog prarijau, kaip kokį delikatesą prie kavos – tad siūlau nenustebti, jei ir jums taip nutiks. „Klarą“ praryti paprasta, nes ji parašyta gyvu ir greitu, skilusiu ir fragmentuotu, byrančiu pasakojimu, lengvai ir ryškiai „škicuojant laimingą praeitį“, kurią žaismingai nuspalvina įtaigus ir sodrus A. Žagrakalytės žodynas bei stilius.

„Klara“ – tai vienos moters daugiaplanė gyvenimo istorija, pasakojama skirtingais rakursais, turinti mažiausiai tris vidines pagrindines herojes: centrinę Klarą ir šonines Klarutę bei Klarytę. Ši knyga – „tai baisi ir kruvina pasaka ne vaikams apie Klarą Naali“, tai pasakojimas apie trigalvę Klarą, kuri yra „ir medžiojanti lapė, ir kvaila gervė, ir kurvų karalaitė“.

Mėgstantiems nuoseklų ir linijinį pasakojimą ši knyga vargiai patiks, nes čia beveik niekas nėra aišku, daug kas skęsta tik lengvai nubrėžtuose kontūruose ar praeities ūkuose. Piešdama savo, o kartais ir ne savo istorijas, Klara nuolat jas perpiešia, taip kaskart pabėgdama vis į kitą paveikslėlį, taip siekdama sukurti „milžinišką komiksą [...] ką nors, kas aplink sprogų ir išsitaškytų!“

Ir tikrai sprogimas vyksta veik kiekviename puslapyje, mat sunku ir beatsekti, kiek knygoje yra istorijų ir jų variantų, bet viena akivaizdu, kad joje yra mažiausiai šešios pabaigos, kurių pirmoji įvyksta jau dvidešimtame puslapyje. Kaipsyk pabaigos leidžia pasakotojui (ar tiksliau būtų sakyti pasakotojai?) bent akimirkai sustabdyti beprotiškai bėgančią nuolatos bėgančios Klaros istoriją. Pasakodama apie ją, A. Žagrakalytė gražiai žaidžia lietuvių literatūros mitais („Bet mes juk lietuvės, o lietuviai nemoka rašyti romanų, niekada nemokėjo ir nemokės, jie visą savo gyvenimą rašo vieną ilgą eilėraštį, taškas, taigi moki šitą lietuvių taisyklę, ilgai mokeisi, Klara“, – sako Klarutė.“, p. 128–129). Galiausiai sužaidžia ir paties rašymo procesu, leisdama skaitytojui puse akies pamatyti, kaip kuriasi Klaros istorija: į Klarutės ir Klarytės lūpas įdėtos kritiškos pastabos atskleidžia rašytojo vidinio cenzoriaus mechanizmą:

„Na, kaip?“ – klausia Klara.

„Man tai visai gražu, – sako Klarutė, – bet dar kažkaip ne visai šedevras...“

„Nu jo, gal ir nieko, sekso yr, kraujo irgi, bet tas mafiooooozas“, – nutęsia Klarytė.“ (p. 130)

Kaipsyk mafijozas yra vienas nepatikimiausių ir erzinančių „Klaros“ veikėjų, kurio nerealus buvimas pasakojime priduoda jam neįtikinamumo aspekto, kurį čia pat nupučia pati Klara, pareikšdama, „kad be Karlo aš šioje knygoje visai neturėsiu ką veikti“.

Taigi, reziumuojant Klaros veikimus ir A. Žagrakalytės naujausią knygą „Klara“, reikia pasakyti, kad ji yra ir gali būti viskas: komiksas, „bildungsromanas“, kelio romanas, sudėliotas iš „smulkmenų, šiukšlyčių ir eskizų“. Tai yra ir gali būti truputį siaubo pasaka, tai savotiškas euroromano, tobulo konstrukto, variantas, parašytas paprastai, bet gaivališkai, parašytas, perfrazuojant Klaros pasakotoją, dainuojant ir grojant, ir šokant, rašant taip lengvai it į „feisbuko“ langelį, it piešiant komiksą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...