captcha

Jūsų klausimas priimtas

Pirmoji išsami režisieriaus M. Antonionio retrospektyva – „Skalvijoje“

Didžio kino meistro Michelangelo Antonioni filmų retrospektyvą rengiantis sostinės „Skalvijos“ kino centras gruodžio 6–13 d. parodys devynis šio italų kino klasiko filmus. Pasak rengėjų, tai pirmas kartas, kai M. Antonionio kūryba taip išsamiai pristatoma Lietuvoje.
Wikimedia Commons nuotr.
Wikimedia Commons nuotr.

Didžio kino meistro Michelangelo Antonioni filmų retrospektyvą rengiantis sostinės „Skalvijos“ kino centras gruodžio 6–13 d. parodys devynis šio italų kino klasiko filmus. Pasak rengėjų, tai pirmas kartas, kai M. Antonionio kūryba taip išsamiai pristatoma Lietuvoje.

Lygiai prieš šimtmetį Feraroje gimęs M. Antonionis (1912–2007) save išbandė įvairiuose srityse – nuo ekonomikos ir verslo studijų iki kino kritikos, kol pasuko kino režisieriaus keliu. Jau baigdamas 4-ąją dešimtį jis sukūrė savo pirmąjį vaidybinį filmą „Vienos meilės kronika“ (1950), kuris to meto kinematografe išsiskyrė neįprasta kino kalba. Domėjęsis architektūra M. Antonionis tapo savotišku kino architektu, subtiliai kuriančiu filmo atmosferą iš ištuštėjusių erdvių, preciziškų aplinkos kompozicijų; jos perteikė filmo herojų užsisklendimą, neišsipildžiusius lūkesčius, jų vidinę krizę, epochos jauseną.

„Režisierius, atradęs savitą kino kalbą“, – taip jau daugiau nei pusšimtį metų pristatomas italų kino meistras. Jo kūryba aktualumo nepraranda iki šiol: kino teoretikai ir kritikai nepaliauja jos nagrinėti, o žiūrovai – eiti į jo filmus.

Tarptautinį pripažinimą italų kino meistras pelnė po garsiosios trilogijos „Nuotykis“ (1960), „Naktis“ (1961), „Užtemimas“ (1962) pirmojo filmo, nors ir ne iš karto. M. Antonionio mūza aktorė Monica Vitti, vaidinusi visuose trilogijos filmuose, prisimena, kad „Nuotykio“ peržiūra 1960 m. Kanuose buvo dramatiška – filmas išjuoktas ir nušvilptas.

„Tačiau kitą dieną įvyko tai, ko nesitikėjome. Leidžiantis iš viešbučio kambario mums įteikė sąrašą su kino kritikų, žurnalistų, rašytojų parašais po žodžiais: „Vakar festivalyje matėme geriausią filmą savo gyvenime“, – pasakojo aktorė.

Beveik kiekvienas po „Nuotykio“ ėjęs M. Antonionio filmas pelnė reikšmingų festivalių įvertinimus, sukėlė ne vieną aštrią diskusiją, mat pasižymėjo įžvalga bei giliais epochos skaudulių pjūviais. M. Antonionio amžininkas Ingmaras Bergmanas, su juo iškeliavęs Anapilin tą pačią 2007-ųjų vasarą, šedevrais pavadino du italų kino klasiko darbus: poros tarpusavio santykių krizę atskleidžiančią „Naktį“ bei „Fotopadidinimą“ (1966).

Abu įvertinti – už pirmąjį M. Antonioniui 1961 m. įteiktas „Auksinis lokys“ Berlyno filmų festivalyje, už antrąjį – „Auksinė palmės šakelė“ Kanų kino festivalyje 1967 metais. Abu filmai rodomi ir M. Antonionio filmų retrospektyvoje „Skalvijoje“. Čia taip pats suksis M. Antonionio juostos „Draugės“ (1955), „Riksmas“ (1957), „Profesija – reporteris“(1975) bei „Moters identifikacija“(1982).

Šaltinis www.elta.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...