captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. E. Sennas: asmeniniai įspūdžiai – tai, ko neperskaitysite knygose

Lietuvių-šveicarų kilmės JAV istorikas prof. Alfredas Erichas Sennas, viešėdamas Kaune, Vytauto Didžiojo universitete (VDU), surengė paskaitą „Istorijos herojai kaip žmonės“, kurioje papasakojo ne tik apie savo gyvenimą, šeimą, bet ir susitikimus su įdomiomis istorinėmis asmenybėmis.
J. Petronio nuotr.
J. Petronio nuotr.

Lietuvių-šveicarų kilmės JAV istorikas prof. Alfredas Erichas Sennas, viešėdamas Kaune, Vytauto Didžiojo universitete (VDU), surengė paskaitą „Istorijos herojai kaip žmonės“, kurioje papasakojo ne tik apie savo gyvenimą, šeimą, bet ir susitikimus su įdomiomis istorinėmis asmenybėmis.

Profesorius pasidalino unikalia patirtimi, kaip pasitelkus gyvosios istorijos metodą galima sužinoti ir išnagrinėti nežinomus faktus. Istorikas prof. A. E. Sennas, laikomas vienu svarbiausių Lietuvos XX a. istorijos tyrinėtojų, sako, kad istoriniai faktai niekada nėra „sausi“, po jais visada galima atrasti žmogų ir atskleisti požiūrį į konkrečią situaciją, rašoma VDU pranešime spaudai.

Gyvosios istorijos metodas atsirado tyrinėjant mažai istoriniais dokumentais pagrįstus atvejus ir suvokus, kad geriausias būdas patikrinti šią informaciją yra paimti interviu. Taikydamas šį metodą, VDU garbės daktaras susipažino su išskirtiniais žmonėmis, žurnalistais, istorikais, politikais, kitomis istorinėmis asmenybėmis, tarp jų – Juozu Tumu-Vaižgantu, Jonu Jablonskiu, Vincu Krėve, Antanu Saliu, Mykolu Biržiška ir kitais.

Prof. A. E. Sennas Vytauto Didžiojo universitete dirbo daugiau nei dešimtmetį, dėstė žurnalistikos ir istorijos studentams, mokė ir ragino juos naudoti šį metodą.

„Prof. Alfredo Ericho Senno paskaitas labai mėgo studentai. Net ir istorikų būryje jis išsiskiria novatoriškumu, nes visą laiką tyrinėjo temas, kurios yra jautresnės, mažiau žinomos. Gyvosios istorijos metodas jam leido kalbėti apie tai, kas sunkiai įrodoma, ir kartu pažinti įdomius žmones – herojus, kuriuos mes žinome iš istorijos ar literatūros, žinome jų nuopelnus. Tuo tarpu profesorius per gyvą pasakojimą gebėdavo ne tik sužinoti dalykinius klausimo aspektus, bet ir atpažinti tą žmogų, jo jautrumą, gyvenimiškus išgyvenimus“, – prisimena VDU viešųjų ryšių prorektorė prof. Auksė Balčytienė.

Lietuva už Atlanto

Pastaruosius dvejus metus prof. A. E. Sennas į anglų kalbą vertė Alfonso Eidinto knygą apie pirmąjį Lietuvos Prezidentą Antaną Smetoną. Istoriko teigimu, toks darbas yra įdomus, nes jame minimi žmonės, su kuriais jis buvo susitikęs, arba tėvų pažįstami, kuriuos profesorius prisimena iš jų pasakojimų.

Paskaitos metu buvo prisimintos įvairios istorinės asmenybės ir atskleisti mažiau girdėti faktai apie jas – kaip pats A. E. Sennas sako, asmeniniai įspūdžiai, kokių knygose neperskaitysi.

A. E. Senno mama, lietuvė Marija Vedlugaitė, ir tėtis, šveicarų kalbininkas Alfredas Sennas, susipažino Lietuvoje. „Mano tėvas atvyko čia iš Šveicarijos norėdamas tapti verslininku, bet pasirodė, kad jis dar mažiau išmano verslą nei aš – o aš jo visai neišmanau“, – juokavo A. E. Sennas. Dėl tam tikrų aplinkybių, istoriko tėvai buvo priversti palikti Lietuvą ir jis gimė jau JAV, tačiau jo dvi vyresnės seserys gimė Lietuvoje. Vienos iš jų krikštytojas ir krikšto tėvas buvo Juozas Tumas-Vaižgantas.

„Turbūt nežinojote, bet Vaižgantas pakrikštijo mano seserį. Jis buvo labai geras mano tėvų draugas. Užaugau pažinodamas jį kaip puikų žmogų, toks jis atrodė ir mano tėvams“, – sakė svečias.

A. E. Senno teigimu, mama emigruoti į Ameriką nenorėjo: „Ji neprieštaravo kraustymuisi, bet nelabai norėjo vykti į Ameriką, sakė, kad ten daug nusikaltėlių ir žmonės miršta karo tarnyboje. Ji norėjo vykti į Indiją“, – pasakoja istorikas.

Prisiminimuose apie V. Krėvę – rusų kalba, dantys ir papūga

Net gyvenant JAV, prof. A. E. Senno šeimoje Lietuva niekada nebuvo pamiršta – lietuvių kalba buvo tyrinėjama, niekada netrūko istorijų ir besisvečiuojančių lietuvių.

„Dvejus metus mane rusų kalbos mokė Vincas Krėvė. Jis turėjo naminę papūgėlę, kuri galėjo laisvai skraidyti po butą. Ji vaikščiojo ant grindų ir darė kūlversčius – persiversdavo ir eidavo toliau, skleisdama keistus garsus. Paaiškėjo, kad tais garsais ji mėgdžiojo V. Krėvę, dirbantį su rašomąja mašinėle“, –  linksmu pasakojimu dalinosi VDU garbės daktaras.

Tačiau mėgstamiausias jo prisiminimas apie V. Krėvę yra kitas. „Su V. Krėve kalbėdavomės keliskart per savaitę. Kai jis atvyko į JAV, jo priekiniai dantys buvo labai blogos būklės, todėl rašytojas visuomet kalbėdavo kiek įmanoma labiau susičiaupęs, kad žmonės nepamatytų. Bet vėliau jis nuėjo pas dantistą, kuris dantis sutaisė, ir visa V. Krėvės laikysena pasikeitė – nuo tada jis nuolat mums plačiai šypsojosi“, –  prisimena A. E. Sennas.

Lietuvių kalba – istorikui pranašumas

Profesorius atskleidė, kad niekada nestudijavo lietuvių kalbos, tačiau pradėjęs rengti tyrimus suprato, kad turi privalumą prieš kitus istorikus – buvo vienintelis, kuris bent kiek mokėjo šios mažos Baltijos valstybės kalbą.

„Niekada lietuvių kalbos specialiai nesimokiau, todėl iki šiol ją vartoju tik iš klausos. Dažnai girdžiu savo klaidas ir net neįsivaizduoju, kaip jas ištaisyti. Mano pokalbis su Mykolu Biržiška buvo pirmas pilnas pašnekesys lietuvių kalba“, – prisipažino Viskonsino-Medisono universiteto profesorius emeritas.

Istorikas, nepriklausomybės akto signataras Mykolas Biržiška pažinojo A. E. Senno tėvą – taip užsimezgė ir pažintis su sūnumi. „Naudodamasis tėvo vardu apsilankiau M. Biržiškos namuose. Priėmė gražiai, domėjosi mano šeima. Tuo metu man buvo atsiradusi galimybė pagal apsikeitimo programą vykti studijuoti į Maskvą. Apie tai papasakojau M. Biržiškai, o jis vėliau parašė mano tėvui, jaudindamasis, ar sugebėsiu atsispirti komunistiniam smegenų plovimui“, – atskleidė A. E. Sennas.

Dokumentas nebūtinai tikresnis už pasakytą žodį

Istorijos tyrinėtojas teigia anksti supratęs, kad imdamas interviu gali tapti pašnekovo kaliniu – jis gali taip tau patikti, jog ima rodytis, kad tas žmogus negali niekur klysti. Todėl profesorius nusprendė kalbinti žmones, kurie vieni kitiems prieštarauja, kad būtų pusiausvyra.

A. E. Sennui teko remtis interviu, nes tuo metu buvo mažai vertingos rašytinės istorijos apie jį dominusį XX a. trečiąjį dešimtmetį Lietuvoje. Reikėjo atidžiai tikrinti faktus – kelios pamokos parodė, kad tai daryti labai svarbu.

„Dirbdamas daug rėmiausi diplomatu Vaclovu Sidzikausku, dažnai jį lankiau, kai gyvenau Niujorke. Buvo puiku aptarinėti jo susirašinėjimus su vienu vokiečių diplomatu. Kartą jis man net pasakė: „Neatsimenu šio atvejo, bet visai tikėtina, kad kažką tiesiog išgalvojau, norėdamas pamatyti, kokios reakcijos iš jo sulauksiu“. Tai buvo dar vienas paskatinimas kritiškai vertinti dokumentus ir jų patikimumą. Jei tai dokumentas, tai dar nebūtinai reiškia, kad jis geriau už kažką, ką tau pasakė žodžiu“, –  įsitikinęs istorikas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...