captcha

Jūsų klausimas priimtas

Pianistas J. M. Luisada nori sugriauti mitą apie nepasiekiamuosius maestro

Gruodžio 18 d. Valdovų rūmuose Vilniuje koncertuos pasaulyje garsus pianistas Jeanas-Marcas Luisada (Prancūzija). Vienas žymiausių pasaulyje F. Chopino kūrybos atlikėjų siekia, kad kuo mažiau žmonių manytų, jog „didieji maestro yra neliečiami ir nepasiekiami“.
Organizatorių nuotr.
Organizatorių nuotr.

Gruodžio 18 d. Valdovų rūmuose Vilniuje koncertuos pasaulyje garsus pianistas Jeanas-Marcas Luisada (Prancūzija). Vienas žymiausių pasaulyje F. Chopino kūrybos atlikėjų siekia, kad kuo mažiau žmonių manytų, jog „didieji maestro yra neliečiami ir nepasiekiami“.

– Save esate pavadinęs „šeimos anomalija“. Kodėl?

– Aš esu pirmasis ir vienintelis muzikas šeimoje, tad visko turėjau siekti pats. Mano tėvai buvo išsilavinę žmonės, dirbo mokytojais, tačiau groti nemokėjo. Mama labai mėgo muziką, F. Chopiną, ir kai pastebėjo, kad mane, trimetį, muzikos įrašai domino daug labiau, nei žaislai, nutarė, kad reikia paskatinti mane mokytis.

– Esate žmogus, kuris nuo pat vaikystės buvo lydimas pergalių. Viena didžiausių – laureato vardas tarptautiniame F. Chopino pianistų konkurse. Kaip manote, ar pergalės visada padeda augti, o galbūt jos kaip tik slopina norą siekti daugiau?

– Koncertai, kuriuose sugebu perteikti publikai mintį, po kurių klausytojai lieka laimingesni, yra mano pergalės. Žmonės turi eiti namo ir parsinešti šiek tiek grožio. Tačiau jaučiu ir kai nesiseka – atlikėjas tai visada žino. Jei pavyksta perteikti 60 proc. savęs – tai jau pergalė, jei 80 – tikra sėkmė, o 95 proc. nebūna beveik niekada. Deja, dažniausiai mes pasiekiame tik 60 proc., o neretai krentame iki 40.

Nesame robotai, galbūt tą dieną kas nors nutiko, galbūt šiek tiek sergi... Ir esame vieninteliai teisėjai sau. Juk tai, ką atliekame scenoje, esame repetavę daugybę mėnesių: kulminacijas, audringas vietas, pakilimus ir nusileidimus, tačiau koncerto metu svarbu visą tai suvaldyti ir kontroliuoti.

– Ar prisimenate savo pralaimėjimų?

– Jų prisimenu daugybę. Visa, kas nutinka blogo, iš tiesų mus augina. Nesvarbu, ar tai klaida meilėje, ar asmeniniame gyvenime, ar profesijoje. Klaida iš tiesų yra progreso pradžia, nes ji – tarsi akimirka, užfiksuota fotojuostos negatyve. Būtent nuo jos žmogus atsispiria ir auga.

– Jūsų tėvai į Prancūziją atsikėlė iš Tuniso. Ar tai turėjo įtakos jūsų karjerai?

– Nemanau, juk tada man tebuvo treji. Tačiau, tiesa sakant, vargu, ar aš mąstau, kad esu kilęs iš Tuniso. Galbūt kartais, pasąmonėje? Galbūt kai kas nors sunku ar dėl ko nors skaudu? Gal tai, kad apskritai esu linkęs jautriai reaguoti į tam tikrus dalykus? Pavyzdžiui, šiandien man apmaudu, kad žmonės internetą naudoja tarsi greito maisto restoraną. Ir ši tema man daug svarbesnė, nei kuri kita.

– Kaip greito maisto restoraną?

– Internetas, kuris savo turiniu gali prilygti pasakoje apie Ali Babą atsivėrusiam lobynui, šiandien žmonių naudojamas kaip McDonald‘s restoranas. Tai reiškia, kad jie valgo tai, kas jiems patiekiama. Jie spaudžia „patinka“, nes nėra bandę nieko kito ir tarsi jaučia spaudimą tai mėgti. Tad užuot sėmę esamus lobius, jie priima tai, kas papuola, kas jiems paduodama.

Aš internete radau sau negirdėtų įrašų, kurių ieškojau dešimtmečiais, reikia tik mokėti tuo pasinaudoti. Tuo tarpu daugelis auditorijos šiandien nesugeba susikoncentruoti ir iki pabaigos išklausyti kūrinio, pažiūrėti filmo ar perskaityti knygos. Todėl kultūra miršta. Polinkis ignoruoti tikrąjį grožį gali būti palyginamas su epidemija ar klimato atšilimu.

– Kokios, jūsų manymu, to priežastys?

– Žmonės nebesidomi praeitimi. Anksčiau dėmesio praeičiai buvo daugiau visose srityse, dabar to nebeliko. Gurmanišką skonį pakeitė greitas maistas.

Kartą vienuose meistriškumo kursuose norėjau vaizdingai paaiškinti, kaip įsivaizduoju tembrą mezzo voce (italų kalba – pusbalsiu). Kursuose dalyvavo jauni pianistai iš Azijos bei Europos. Paminėjau aktorės Gretos Garbo epizodą filme „Dama su kamelijomis“. Vėliau paminėjau ir Marlenę Dietrich. Nei vienas studentų nežinojo nei G. Garbo, nei M. Dietrich... Ėmiau pasakoti, kad žymus pianistas S. Richteris visada eidavo klausyti, kaip dainuoja Dietrich, o ji eidavo į Richterio koncertus. Tik tada, atrodo, studentai susidomėjo, kas ji tokia.

Šiandieninės kino žvaigždės taip pat gali būti įdomios, tačiau manau, kad dažnai susižavima jų išore, įvaizdžiu, pavyzdžiui, norima rengtis taip, kaip rengiasi žinoma kino asmenybė. Tačiau juk tikros žvaigždės turėtų mums duoti daugiau nei vien išorinį įvaizdį.

– Jūs taip pat esate vienas jaunosios kartos auklėtojų – daugelį dešimtmečių dėstote Paryžiaus studentams. Galbūt pedagogai gali šią tendenciją pakeisti?

– Kiekvieno mokytojo užduotis išmokyti mokinius dirbti taip, kad jiems mokytojo nebereikėtų ir nurodyti svarbiausius kūrinius, kurie padėtų jiems augti. Tai gali būti palyginama su gydytojo darbu. Manau, kad žymūs menininkai turi dalintis paslaptimis. Tačiau galima matyti, kad kai kurie iš jų to nedaro – nenori dalintis, arba tiesiog nemoka to daryti.

Nėra paprasta suprasti, ką ir kaip patarti, norint paruošti puikų atlikėją. Be to, dalis mokytojų yra apsėsti minties paruošti mokinius taip, kad jie atitiktų tam tikrus techninius kriterijus ar laimėtų tarptautinius konkursus. Tuo tarpu prabėgus metams galima stebėti, kaip tie, kuriems buvo paskirtos pirmosios premijos, beveik nekoncertuoja, tuo tarpu tikraisiais menininkais galbūt lieka tie, kurie konkurse užėmė penktą ar šeštą vietas, mat jie buvo iš tiesų kuriantys, savojo kelio ieškantys žmonės.

– Metų pabaigoje dažnai skelbiami įvairūs „geriausiųjų“ dešimtukai. Teikiamos tiek prestižinės, tiek mažiau žinomos premijos. Štai ir mes kalbamės Nobelio premijos teikimo išvakarėse. Kaip manote, ar įvairūs reitingai gali padėti nepasimesti informacijoje ir spėti sekti geriausius?

– Žinoma, kad visada stebiu, kas vyksta aplink, tačiau manau, kad sekti tuo, ką išrenka kiti, ir neieškoti to, kas iš tiesų svarbu man, būtų tuščias laiko gaišimas. Kiekvienas mūsų turi susidaryti savo asmeninį reitingą. Tuo labiau, kad žiniasklaida dažnai pateikia informaciją primityviai ir paviršutiniškai. Oi, tačiau jūs gal įsižeidėte?

– Aš dažnai jaučiuosi beviltiškai, suprasdama, kad yra daugybė kūrinių, su kuriais niekada taip ir nespėsiu susipažinti, nes gyvenimas yra per trumpas. Ką daryti?

– Taip aš jaučiuosi prie savo fortepijono, kai suprantu, kad geriausiu atveju per savo gyvenimą spėsiu susipažinti tik su keliais procentais geriausių kada nors sukurtų kūrinių. Bet mes turime ieškoti, tarsi archeologai, stengtis kiek įmanoma, ir manau, tai leidžia jaustis geriau. Skaitydamas gerą knygą ar skambindamas gerą kūrinį aš esu laimingas.

– Kai kurias jūsų pamokų galima išvysti internete. Ką manote apie šį formatą?

– Mano pareiga yra griauti siaubingą mitą apie nepasiekiamuosius ir neliečiamuosius maestro. Tai pamokos, skirtos mėgėjams, kur mėginu patarti, kaip būtų galima atlikti vieną ar kitą kūrinį, pavyzdžiui, L. van Beethoveno „Mėnesienos sonatą“. Mėgėjai neturi groti „,mėgėjiškai“. Jų atliekamas kūrinys, gaunant gerų patarimų, taip pat gali taip pat turi skambėti gražiai ir to reikia siekti. Šias tiesas gavau dar iš savo mokytojų, kurie akcentavo, kad tiek profesionalas, tiek mėgėjas privalo siekti grožio ir kad to pasiekti įmanoma.

Deja, dažnai mėgėjai ilgai taupo pinigus, kad patektų į labai brangias žymių maestro pamokas. Žymieji maestro paima kelis šimtus eurų, pafilosofuoja apie gyvenimą, žmogus išeina iš pamokos ir groja kaip grojęs, nes konkrečių patarimų taip ir negavo.

– Koncerte Vilniuje skambinsite F. Chopino valsus. Tai muzika, kuri žavi labai skirtingų patirčių, profesijų, amžiaus žmones, profesionalus ir mėgėjus. Taip pat ir tuos, kurie sakosi menkiau pažįstantys klasikinę muziką. Kaip manote, kodėl taip yra?

– Manau, kad Chopino muziką galima lyginti su W. A. Mozarto kūryba. Ji tokia paprasta, tačiau paliečia iš karto. Tarsi nekaltybė. Pradėjus dirbti su kūriniu ši nekaltybė pradingsta, tačiau užduotis yra vėl ją pasiekti. Mane ši muzika palieka tokį pat beginklį, koks beginklis jaučiuosi prieš mirštantį kūdikį.

Tai, kaip skambinu šiandien, labai skiriasi nuo mano įrašų, darytų jaunystėje. Būtent todėl manau, kad ši muzika reikalauja brandos, gyvenimo patirties, mokėti rasti ir pasiekti giliausius jausmus. Kartais F. Chopiną skambina ir labai jauni pianistai, vaikai, tačiau šiandien aš manau, kad tai suaugusiųjų muzika.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...