captcha

Jūsų klausimas priimtas

Įdomusis mokslas: sovietmečio egzotika ir pasaulio pabaiga (knygų apžvalga)

Savaitraščio „Literatūra ir menas“ literatūros kritikos skilties redaktorė Emilija Visockaitė LRT Klasikos laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi monografijas – Tomo Vaisetos darbą „Nuobodulio visuomenė. Kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964–1984)“ ir Nerijaus Mileriaus knygą „Apokalipsė kine“.
A. Valantinienės nuotr.
A. Valantinienės nuotr.

Savaitraščio „Literatūra ir menas“ literatūros kritikos skilties redaktorė Emilija Visockaitė LRT Klasikos laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi monografijas – Tomo Vaisetos darbą „Nuobodulio visuomenė. Kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964–1984)“ ir Nerijaus Mileriaus knygą „Apokalipsė kine“.

Sovietmečio egzotika

Tomas Vaiseta „Nuobodulio visuomenė. Kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964–1984)“

Istorikas T. Vaiseta šiemet išleido ir puikią pirmąją prozos knygą „Paukščių miegas“. O jo monografija pratęsia vėlyvojo sovietmečio studijų seriją, kurioje yra, pavyzdžiui, Rimanto Kmitos „Ištrūkimas iš fabriko“ apie lietuvių poezijos modernėjimą ir, žinoma, Agnės Narušytės „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje“. Po A. Narušytės knygos nuobodulio sąvoka įgijo naujų prasmių, tapo savotišku kultūriniu priežodžiu. Tai matyti ir T. Vaisetos knygoje.

Pagrindinė studijos tema – eilinių žmonių patekimas į ideologines situacijas. Šie eiliniai žmonės –ne kokie nors menininkai, valdžios pareigūnai ar legendiniai maištininkai, o paprasti gamyklų darbininkai, vairuotojai, bibliotekininkai, žurnalistai, veltėdžiai. Dėmesys šiai visuomenės daliai – didžiausias knygos privalumas ir intriga.

Žinoma, apie juos ir rašyti kur kas sunkiau. Informacijos T. Vaiseta semiasi ne tik iš pokalbių su jais, bet ir iš tokių dokumentų, kaip posėdžių protokolai, pareiškimai, skundai. Tai jau pati savaime specifiškai „nuobodi“ medžiaga, kuri dabar paradoksaliai atrodo egzotiška, sunkiai įtikima ar mažų mažiausiai – komiška. Puiku, kad knygoje dalis šių dokumentų pateikti kaip priedai – šiais laikais bet kokį mašinėle spausdintą tekstą norisi pačiupinėti.

Įdomiausia knygos dalis – skaitymo kultūros tyrimas. Gerai knygai tapus deficitu, vėlyvuoju sovietmečiu jos materialinė ir simbolinė vertė išsipūtė. Skaitymas įgavo prestižinę aurą, kurią visaip siekiama atkurti šiais laikais. T. Vaiseta šią aurą vadina „snobizmo paklaida“ – knygos įsigyjamos, bet neskaitomos. Pavyzdžiui, toks linksmas faktas, kad deficitu tapo net I. Kanto „Grynojo proto kritika“ – knyga buvo iššluota iš knygynų lentynų, o filosofai stebėjosi, kas gi ją galėjo išpirkti.

Bibliotekos, taip pat stokojusios geidžiamiausių knygų, egzistavo kone apgulties sąlygomis. Kovota su gausybe skolininkų: knygos būdavo negrąžinamos ar grąžinamos išplėšus patikusius puslapius. Taip pat įdomu, kad įvairios apklausos apie laisvalaikio leidimą pasižymėjo tuo, jog atsakinėdami žmonės minėdavo ne tikrus dalykus, o tai, kas, jų nuomone, yra kultūringa: tarkim, daugiau žmonių teigdavo laisvalaikiu einantys į teatrą, o ne žiūrintys televizorių.

Žinoma, autorius remiasi ir žymių žmonių liudijimais, Marcelijaus Martinaičio, Vytauto Kubiliaus prisiminimais, dienoraščiais. Taip jis siekia geriau įsijausti į to meto būseną, tačiau gal būtent jie autorių ir suvedžioja, nutolina nuo paprastų, apie savo būtį kitaip mąstančių žmonių. T. Vaiseta pasiduoda savotiškai inercijai sovietmetį vertinti vien kaip „egzotišką“ laiką, kurio bruožai labai specifiniai ir demokratinei visuomenei nebebūdingi. Vyresnioji, abi santvarkas patyrusi karta neabejotinai sakytų, kad sovietmečiu „gyveno, ir tiek“, lygiai kaip ir dabar – būta gerų, būta ir blogų dalykų. Ypač tai jaučiama kalbant apie tą visuomenės didžiumą, kuri nekovojo ideologinių karų ir tiesiog dirbo savo darbus, augino vaikus.

Vienas iš smulkių T. Vaisetos tokio paklydimo pavyzdžių – autorius mini, kad sovietmečiu skaitomiausi buvo detektyvai, romanai ir humoras, ir konstatuoja, kad taip žmonės mėgino vaduotis iš pilko, nuobodaus gyvenimo. Galima pamanyti, kad, Lietuvai tapus nepriklausoma, visi pradėjo skaityti antikos literatūrą ar mokslines studijas.

Sovietinė darbo etika – simuliavimas, blatas, įsidarbinimas „dėl akių“, neturėjimas ką darbe veikti – įdomi tema, tačiau neverta manyti, kad kapitalistinėje visuomenėje tokios problemos išnyko. Geriausiu atveju jos įgavo naujų formų. Taip pat T. Vaiseta pastebi, kad sovietmečiu girtavimas tapo rišamąja medžiaga, priklausymo kolektyvui įrodymu – švęsti darbe atsirasdavo daugybė progų. Dabar vakarietiškoms įstaigoms tai gal ir nebėra būdinga, tačiau alkoholis įsitvirtino kaip neva nekalta laisvalaikio leidimo priemonė.

Nuobodulys monografijoje suvokiamas plačiai – kaip bendra visuomenės būsena, abejingumas, susvetimėjimas, dvasinis įšalas. Matyt, jis kilo kaip priešprieša viešai skelbiamai džiaugsmo ir šviesios komunizmo ateities iliuzijai. Pasak T. Vaisetos, beprasmybės pojūtį kūrė ideologija, jos brovimasis į kiekvieno asmeninį gyvenimą. Tą autorius nuosekliai ir siekia atskleisti, iš anksto žinodamas, ko ieško. Šios monografijos vertė bėgant metams turėtų išaugti, nes labiausiai ji turbūt skirta jaunajai kartai, kurią sovietinės ideologijos grimasos juokina, o ne gąsdina.

Pasaulio pabaiga lyg niekur nieko

Nerijus Milerius „Apokalipsė kine“

Filosofas, dėstytojas N. Milerius yra tas žmogus, kuris idealiame pasaulyje būtų žvaigždė – rašytų į populiariausius portalus, komentuotų kultūros reiškinius ir gal net turėtų savo televizijos laidą. Čia man tikrai pritartų studentai, klausantys jo profesionalių, ironiškų ir lakoniškų paskaitų.

Monografiją „Apokalipsė kine“ laikyčiau pavyzdine – pirmiausia dėl racionalaus rašymo stiliaus. Retai tenka skaityti knygą, kurioje nebūtų balasto, nebūtų ką išmesti, patrumpinti. Griežtai apgalvota ir pati knygos struktūra – nenuklystama į lankas, jaučiama teksto visuma, kiekvienas skyrius apibendrinamas, išryškinami svarbiausi akcentai. Visa tai atrodo elementarūs dalykai, kurių kiekvienas humanitaras turėtų išmokti jau studijų pradžioje. Tačiau realybėje jų pasitaiko daug rečiau nei norėtųsi.

Knygoje nagrinėjamas apokaliptinis kinas. Pirmoje monografijos pusėje tai – efektinga pasaulio pabaiga, be atvangos vaizduojama šiuolaikiniuose Holivudo „blokbasteriuose“. Antroje knygos pusėje analizuojamas rimtasis kinas, kuriame apokalipsė vaizduojama tiesiog kaip kasdienybė, tai yra – kaip jau įvykusi pasaulio pabaiga. N. Milerius rašo ne tiek iš kino kritiko, kiek iš filosofo pozicijos. Remiasi tokiais autoriais, kaip Platonas, Freudas, Foucault, Deleuze`as ir kiti. Vis dėlto filosofija teksto neapsunkina – painias citatas autorius perfrazuoja, aiškina, tad knygą tikrai įmanoma suprasti, ypač jei esate matę aptariamus filmus.

Holivudo kiną čia stengiamasi interpretuoti kūrybiškai, pamatyti jame daugiau nei vien štampus ir manipuliavimą žiūrovo emocijomis. Žinoma, neišvengiama kapitalizmo kritikos: pasak N. Mileriaus, tokiais filmais kapitalizmas „spinduliuoja maksimalų optimizmą ir pasitikėjimą savo jėgomis“. Paprastai tariant, apokaliptiniai, katastrofų filmai rodo mažai tikėtinas baisybes ir taip jas nukenksmina – viskas juk tik ekrane, žiūrovui juk nieko nenutinka. Po tokio kino seanso „monotoniška kasdienybė, kurioje, deja, nieko nevyksta, atveriama kaip utopinė kasdienybė, kurioje, laimei, nieko nevyksta“. Taip kapitalizmas reklamuoja save – išgyvenus stiprias emocijas ir, žinoma, laimingą pabaigą, įprastą pasaulį pamatai nauju žvilgsniu. (Čia, beje, nesunkiai būtų galima rasti sąsajų su T. Vaisetos nuoboduliu...)

Knygoje analizuojama ir „Matrica“, ir „Diena po rytojaus“ ar „2012“. Vis dėlto daugiau ieškoma jiems bendrų tendencijų nei savitumų. Filosofas pastebimai atsigauna perėjęs prie intelektualaus kino – Tarkovskio, Hanekės, Pasolinio, Kurosawos ir kitų. Šie filmai atskleidžiami naujais aspektais. Jie sunepatogina pačią žiūrėjimo procedūrą, žiūrovui tampa nebepatogu jo paties fotelyje – jie yra ne pramogos, laiko praleidimo, o tiesos ieškojimo būdas.

Apokaliptiniam kinui priskiriami ir tokie filmai, kur pasaulio pabaigos plika akimi neįžiūrėsi. Per šią pasaulio pabaigą „nieko ypatingo neįvyksta“ – tai tiesiog įprastinė monotonija, apatija, nuobodulys. Jei T. Vaiseta skaitytų N. Mileriaus knygą, turbūt pastebėtų priešpriešą, kurią ir pats savo knygoje fiksavo. Skirtumas tas, kad, filosofo akimis, nuobodulio visuomene galima pavadinti ne tik sovietinius, bet ir išsikerojusio kapitalizmo laikus.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...