captcha

Jūsų klausimas priimtas

Valdovų pramogos: nuo išdurtos akies iki mirties meškos nasruose

„Valdovai ir karališkojo kraujo turintys asmenys dažniausiai stengdavosi nuslėpti jiems garbės nedarančius ar iš juokingos pusės juos parodančius nutikimus, todėl oficialiojoje istorijos versijoje viso to nerasite“, – šypsodamasis kalbėjo žinomas italų istorikas Giovanni Ricci, Valdovų rūmuose Vilniuje skaitęs paskaitas „Puikybė ir pokštai Europos valdovų dvaruose“.
I. Juodytės (BFL) nuotr.
I. Juodytės (BFL) nuotr.

„Valdovai ir karališkojo kraujo turintys asmenys dažniausiai stengdavosi nuslėpti jiems garbės nedarančius ar iš juokingos pusės juos parodančius nutikimus, todėl oficialiojoje istorijos versijoje viso to nerasite“, – šypsodamasis kalbėjo žinomas italų istorikas Giovanni Ricci, Valdovų rūmuose Vilniuje skaitęs paskaitas „Puikybė ir pokštai Europos valdovų dvaruose“.

Renesanso epochos aukštuomenės tradicijos – lietuvių publikai dar menkai žinoma, tačiau tikrai įdomi ir intriguojanti istorijos sritis. Tai liudija ir klausytojų gausa Feraros (Italija) universiteto profesoriaus G. Ricci Valdovų rūmuose skaitytose paskaitose „Puikybė ir pokštai Europos valdovų dvaruose“.

Tiesa, pasakojimą apie valdovų šventes italų istorikas pradėjo nuo kriminalinės kronikos. Mat ne visos aukštuomenės šventės baigdavosi gerai. Pavyzdžiui, per 1559 metais Prancūzijos karaliaus Henriko II dukters vestuvių proga surengtą riterių turnyrą sargybos vadas ietimi išdūrė karaliui akį.

Nemažai G. Ricci papasakotų istorijų susiję ir su Lietuva. Viena jų nutiko XVII a., kai per didikų pramogai surengtas žvėrių pjautynes žuvo Abiejų Tautų Respublikos valdovė Cecilija Renata Habsburgaitė. Ją mirtinai sužeidė meška.

Kaip kilo mintis tyrinėti tokią neįprastą istorijos sritį: valdovų šventes, pokštus, nelaimingus atsitikimus ir suplanuotas apgaules?

– Mane domino ne viešasis, o užkulisinis valdovų gyvenimas. Dažniausiai archyviniuose dokumentuose skaitome apie oficialiąją, fasadinę valdžios pusę. Ji atsispindi ir istorijos vadovėliuose. Tuo tarpu tikrieji mechanizmai, kurie ir lemia valdovų bei šalių likimus, lieka šešėlyje.

O man įdomu suprasti, su kokiais sunkumais susidurdavo žmonės, siekdami gauti išsvajotą valdžią, kiek kliūčių jiems tekdavo įveikti.

Kai šiandien užsukame į įspūdingus rūmus, muziejus ar pilis, tai matome puikiai sutvarkytas, gražias ir švarias vietas, kuriose viskas kuo puikiausiai funkcionuoja. Todėl dažnai atrodo, kad taip buvo ir tais laikais, kai jos buvo pastatytos, kai jose gyveno vienas ar kitas valdovas.

Susidaro įspūdis, kad ir gyvenimas rūmuose turėjo būti malonus, ramus ir nerūpestingas. Tačiau iš tiesų tose vietose, kuriose sutelkta valdžia, visuomet būdavo daugybė intrigų, priešiškumo ir konfliktų.

– Kokie dokumentai ir istoriniai šaltiniai padeda jums žvilgtelėti už reprezentacijai skirtų portretų ir pamatyti tai, kas nebuvo skirta pašalinių akims?

– Oficialieji dokumentai visuomet atspindi valdovus tik iš gražiosios pusės. Visas nesėkmes ir tai, kas nelabai gražu, buvo stengiamasi nuslėpti. Todėl panorėjus ištirti perversmo, sąmokslo ar kitos konfliktinės situacijos istoriją ten neįmanoma rasti informacijos. Tenka iš įvairiausių šaltinių rankioti net ir menkiausias užuominas, faktų nuotrupas.

Tokį darbą galima palyginti su senųjų graikų vazų restauravimu. Jos randamos žemėje – purvinos ir sudužusios į druzgus. Bet archeologas kantriai deda šukę prie šukės ir atkuria visą vazą.

Kita vertus, kalbėdamas apie nelaimes ir liūdnus nutikimus per karališkąsias šventes, aš galėjau remtis dokumentais, nes visa tai buvo aprašyta. Žinoma, dažniausiai kaimyninių, priešiškų šalių metraštininkų. Jiems būdavo naudinga parodyti kito valdovo silpnybes, pasijuokti, pasityčioti iš nesėkmių.

O kokie tie neoficialūs šaltiniai? Gal valdovai rašė dienoraščius?

– Tais laikais valdovai nerašė dienoraščių. Net ir moteriški, intymūs valdovių dienoraščiai atsirado gerokai vėliau, XVIII a. Iš XVI a. yra išlikę daugiausia notarų, dvasininkų rankraščių. Vienas Bolonijos dvasininkas, kuris gyveno XVII a., prirašė net 98 tomus dienoraščių.

Žmonės turėjo daug laiko. Žiemos vakarais, kai sutemdavo, jie sėsdavo prie žvakės ir rašydavo. Aprašydavo visą savo dieną net negalvodami, kad juos kas skaitys. Tokiuose dienoraščiuose galima rasti daug patikimos informacijos, jie kupini nuoširdumo ir tikrumo.

Atsimenu, kad viename mano skaitytų dienoraščių buvo minimas mirties bausme nubaustas žmogus, kuris prieš mirtį pasakė: „Visi jūs esate žmogžudžiai.“ Tie jo žodžiai galėjo išlikti tik tokiuose, asmeniniuose, užrašuose.

Jūs daugiausia tyrinėjate Italijos karališkų šeimų istorijas. Kaip nutiko, kad paskaitose girdėjome nemažai ir Lietuvos valdovų vardų?

– XVI-XVII amžiuje ryšiai tarp Italijos ir kitų Europos valdovų rūmų buvo labai intensyvūs. Tuomet kelionė iš Venecijos į Vilnių galėjo trukti apie 20 dienų. Tačiau nepaisant to, buvo palaikomi nuolatiniai ryšiai tarp įvairių dinastijų atstovų ir jų rezidencijų. Nebuvo jokios izoliacijos.

Žinoma, valstiečiai tuomet gyveno tikrai nedidelėje erdvėje – jų akiratis apsiribodavo jų kaimu ar šalia esančiu miesteliu, bet visuomenės elito, aukštuomenės ryšiai ir žinios apėmė visą Europą.

Mano antrosios paskaitos tema – dviejų Italijos valdovų konfliktas. Tačiau jis prasideda jūsų šalyje varžantis dėl Lietuvos ir Lenkijos karaliaus sosto.

Iš pirklių luomo kilusios karališkosios Medici giminės atstovas Toskanos kunigaikštis Francesco I iškrėtė pokštą, dėl kurio autorystės viešai taip niekuomet ir neprisipažino. Į Lenkijos ir Lietuvos sostą nesėkmingai pretendavusiam Feraros kunigaikščiui Alfonso II d`Este, kuris ypač didžiavosi savo aristokratiška kilme, jis nusiuntė turku perrengtą asmenį, kuris Osmanų imperijos sultono vardu pasiūlė jam Jeruzalės karūną. Tokiu būdu sukėlė sąmyšį ne tik Europoje, bet ir visoje Osmanų imperijoje.

Kodėl italų karališkųjų šeimų atstovus taip domino Lietuvos ir Lenkijos sostas?

– Jūsų monarchija skyrėsi nuo daugelio kitų Europos valstybių tuo, kad valdovas buvo renkamas. Kitur sostas dažniausiai buvo paveldimas.

Žinoma, dažniausiai dėl Lenkijos ir Lietuvos karūnos varžydavosi kaimyninių šalių karališkųjų šeimų atstovai arba vietos didikai. Tie, kurie neturėjo karališkojo kraujo, negalėjo dalyvauti rinkimuose.

Taigi, kai tik jūsų valstybės sostas tapdavo laisvas, daugelis Europos didikų imdavo varžytis dėl galimybės gauti karaliaus titulą. Į 1573 ir 1575 metų kovas dėl karūnos buvo įsitraukę italai, tarp jų ir Feraros kunigaikštis Alfonso II d`Este.

Žinoma, jo šansai buvo visai menki, nes konkurentai buvo daug galingesni. 1573 metais valdovu buvo išrinktas Henrikas V Valua, Prancūzijos karališkosios šeimos atstovas.

Į Vilnių užsukantys Italijos istorikai dažnai užsimena, kad Lietuvos visuomenė ir ypač jaunimas labiau domisi savo istorija nei Italijos. Ar jūs irgi taip manote? Kokie pirmieji jūsų įspūdžiai apie Lietuvą?

– Mano manymu, Lietuvoje šiuo metu yra istorijos kultas. Rimtos istorijos. Tai, matyt, susiję su daug skausmingesne jūsų valstybės istorija. Jūs esate maža tauta, nuolat jaučianti pavojų iš gerokai didesnių kaimynų.

Istorijos išmanymas stiprina tautos tapatybę. O štai Italijoje pastarąjį tūkstantį jokio pavojaus tapatybei nebuvo, todėl nenuostabu, kad žmones daug labiau domina ne istorija, o tai, kas vyksta šiandien.

Kai pirmą kartą atvykau į Vilnių, mane nustebino ir daugiau dalykų. Net ir tai, kad jūs nesate tokie šviesiaplaukiai kaip skandinavai. Taip pat – Lietuvos kultūros, Vilniaus architektūros sąsajos su Italija, kurių nepastebėjau kitose Baltijos šalyse.

Šaltinis www.lrytas.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...