captcha

Jūsų klausimas priimtas

Režisierius J. Tertelis: „Jei jau eksperimentuoji, tai iki galo“

„Teatrą aš myliu, kinui esu suformuotas“, – taip prieš metus būtų pasakęs kino, teatro ir videorežisierius Jonas Tertelis. Kaip yra dabar, galės atsakyti po savo debiutinio darbo – „Menų spaustuvės“ programoje „Atvira erdvė“ pristatomo teatro projekto „YesMoonCan“.
J. Tartelis, „Facebook“ nuotr.
J. Tartelis, „Facebook“ nuotr.

„Teatrą aš myliu, kinui esu suformuotas“, – taip prieš metus būtų pasakęs kino, teatro ir videorežisierius Jonas Tertelis. Kaip yra dabar, galės atsakyti po savo debiutinio darbo – „Menų spaustuvės“ programoje „Atvira erdvė“ pristatomo teatro projekto „YesMoonCan“.

Pats parašė pjesę, ją režisavo ir net ryžosi lipti į sceną kaip aktorius kartu su broliu – žinomu aktoriumi Justu Terteliu. „YesMoonCan“ premjera – lapkričio 27-ąją.

Savo darbą J. Tertelis apibūdina kaip šiek tiek absurdišką žaidimą. Ir iškart nuramina, kad žiūrovai jo „žaisti“ į sceną tempiami nebus, viską galės stebėti iš šono. Su kūrybine komanda – broliu Justu ir šokėja Greta Grinevičiūte – jie pasakos apie du žmonių tipus: kuriančius ir ieškančius problemų, kurių galbūt net nėra.

Kodėl nutarė imtis tokios temos, kaip sekasi dirbti su vyresniuoju broliu, ko jį išmokė aktorius ir režisierius Vidas Bareikis, apie kelią režisūros link ir kūrybą? Apie tai kalbamės su „YesMoonCan“ režisieriumi ir dramaturgu J. Terteliu.

– Visada smalsu sužinoti, apie kokias profesijas žmonės svajojo būdami vaikai, paaugliai ir kaip tie norai ilgainiui pasikeitė. Kuo pats norėjote būti ir kaip tapote kino režisieriumi?

– Kai pagalvoju apie visą kelią nuo pat vaikystės, suvokiu, kad daugelis dalykų klostėsi tendencingai, tik tuo metu jų nesupratau. Iki aštuntos devintos klasės tikrai maniau, kad būsiu programuotojas, nes labai patiko kompiuteriai. Kai buvau mažas, norėjau būti gydytojas – kaip tėtis. Ir tėtis norėjo, kad bent vienas mūsų – aš šeimoje esu trečias brolis Jonas (juokiasi) – pasuktų į mediciną. Bet įtariu, kad jis to norėjo per daug ir man ši mintis ėmė nebepatikti.

„Žaisti“ su buitine kamera pradėjau dar būdamas vaikas, kokių devynerių, kai tėtis iš darbo parsinešdavo didelę VHS kamerą, kad persirašytų medžiagą. Man jau tada knietėjo, kaip šis prietaisas veikia. Filmuodavau ir mokykloje, bet niekada negalvojau apie televizijos ir kino režisūrą, net nežinojau, kad Lietuvoje yra tokios studijos.

Vargais negalais baigiau muzikos mokyklą, lankiau mėgėjų teatrą „Niša“ Druskininkuose. Man ten patiko, buvo smagu dirbti su draugais. Ir tada kilo mintis stoti į aktorinį. Jau turėjau ten studijuojantį brolį ir jis man kartą pasakė: „Tu nestosi į aktorinį.“ Nesiūlė pagalvoti, tiesiog taip pasakė. Ir net ne griežtai, o labiau draugiškai. Paaiškino, kad ir taip pirmais metais iš Druskininkų atvykus į Vilnių bus sunku. Tada maniau, kad nesąmones jis čia kalba, bet vis dėlto nestojau. Sumąsčiau, kad reikia kokią normalesnę profesiją pasirinkti.

– Ir nukeliavote į Vilniaus Gedimino technikos universitetą?

– Įstojau ten į verslo vadybą. Tas dalykas nebuvo man svetimas, bet jau pirmais metais, pajutęs, kad vietoj matematikos paskaitų sėdžiu „Palėpės“ teatre ir groju pianinu, vaikštau ir bandau prisiminti personažus, galvoju apie šviesą ar šiaip kokį eksperimentą, supratau, kad greičiausiai esu ne savo vietoje.

Kartą manęs sergančio atėjusi aplankyti draugė papasakojo, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje yra televizijos ir kino režisūros studijos. Susimąsčiau, kad čia ir turėtų būti tai, kas man patiktų. Ir dar kaip dzūkui buvo tokia mintis: „Tam miškely dar negrybavau, reikia eiti pažiūrėti, kas ten auga.“ (Juokiasi.) Ruošiantis stojamiesiems labai palaikė ir daug padėjo Justas, supažindino su akademijos gyvenimu.

– Vaidinti savo debiutiniame spektaklyje pakvietėte ir jį. Kaip sekasi dirbti su vyresniuoju broliu ir patyrusiu aktoriumi?

– Daug diskusijų. (Šypsosi.) Žaidžiame pagal tas taisykles, kad čia režisierius aš. Kai kuriuos Justo pasiūlytus dalykus priimu, atsižvelgęs į juos ką nors pakeičiu, kai kuriuos atmetu. Visada sau kartoju: „Niekas nesakė, kad bus lengva.“ Nors esame labai panašūs, mūsų pasauliai skirtingi: Justas – iš teatro, aš – iš kino. Skiriasi ir darbo principai. Jei nebūčiau ėjęs viso kelio su V. Bareikiu (dirbo keturiuose projektuose. – Red.), būtų dar sunkiau.

– Ko būtent išmokote dirbdamas su V. Bareikiu?

– Mažiau nervintis, turėti kantrybės ir kad daug dalykų galima kurti smagiai. Vidas turi tokio užtaiso, sugeba nuteikti. Man viską sulaužė „Mr. Fluxus, arba Šarlatanai“. Kine tu pasiruoši ir tada eini filmuoti. O ten būdavo taip: Vidas pasiūlo mintį padaryti taip ir taip, sutinku, paklausiu, kada, sako, už dviejų minučių. Neturi laiko pasiruošti. Iš pradžių apimdavo įtampa, bet paskui išmokau viską susidėlioti ir dėl to nesinervinti.

Teatre tai ir smagu, kad visada esi priverstas eksperimentuoti scenoje. Gal tas gyvas procesas mane ir atvedė iki šito projekto. Man iškilo daug klausimų dėl teatro ir gal jau reikėjo pamėginti išlipti iš ekrano, kuriame šiaip jau daug saugiau jautiesi. Tik nemaniau, kad išlipsiu visiškai, kad pats eisiu į sceną. Tai nėra geras sprendimas. Bet jei eksperimentuoji, tai reikia eksperimentuoti iki galo.

– Nebaisu suklysti?

– Kai eksperimentuoji, turi leisti sau suklysti ir kažkodėl pats bijai suklysti. Jei išsikėlei sau kokią nors hipotezę, turi viską daryti iki galo, nors jauti, kad ji gal truputį ir kliba. Ir jei neištirsi iki galo, tai ir neatsakysi sau, veikia tai ar neveikia. Taip yra ir su šiuo spektakliu.

– Papasakokite plačiau apie pjesės „YesMoonCan“ idėją.

– Mano darbas yra apie vieną tų momentų, kai eini gatve, sustoji ir paklausi savęs: „Ką aš čia darau?“ Žmogus, atsistojantis pats prieš save. Paprastai mes savęs veidrodyje nematome, nes mums kišama įvairiausia informacija. Mes linkę susigalvoti problemų, jas spręsti, kad tik nesusidurtume patys su savimi. Tie momentai, kai pavasarį lakstai ir staiga sustoji nesuprasdamas, kada viskas pradėjo žaliuoti, arba kai atsidarai piniginę, įsivaizduoji, kad ten turėtų būti 40 litų, o ten yra tik dešimt. Kalbu apie situacijas, kuriose įvertiname realų momentą. Bandau jį išplėsti ir suvokti, kas tuo momentu vyksta.

– Kodėl būtent ši idėja tapo pjesės pagrindu?

– Tai prasidėjo seniai, prieš kokius dvejus su puse metų. Po vieno spektaklio su kompanija – kritikų, aktorių – sėdėjome kavinėje ir diskutavome apie tai, ką matėme. Apie tai, kad jame buvo parodyti jau matyti dalykai ir kad visada reikia sugalvoti ką nors nauja. Prieštaravau minčiai, kad jei jau kas nors padarė, nereiškia, jog negali daryti ir tu.

Daug galvojau apie tai, kas yra originalu, o kas kopija. Supratau, kad tai, kas originalu, yra kopija kitame kontekste. Pradėjau svarstyti, kodėl mums tai išvis svarbu. Tada supranti, kad žmogus viską bando suskirstyti į dėžutes, nes tada jam aišku. Tą patį žmogus daro su tapatybe. Kodėl jam būtina su kuo nors tapatintis? Kodėl svarbu prie ko nors prisirišti, save priskirti? Gal todėl, kad žmogus bijo. Per šiuos dalykus – tapatybę, originalumą, kopiją – perėjau prie žmogaus baimės. Tada kilo klausimas, ko žmogus labiausiai bijo, dėl ko jis taip elgiasi? Lyg ir mirties, laiko. Galvojau ir apie laisvę. Apie ją žmonės dažnai kalba, sakosi esą laisvi, bet vis stengiasi save varžyti kišdami į kokius nors rėmus.

Mano personažai – ikonos, o vienas jų tarp tų ikonų blaškosi ir bando viena jų tapti. Čia ir klausimas, kam jam to reikia. Tai labai ilgas kelias ir yra labai daug užkoduotų dalykų. Tiems, kuriems patinka spręsti galvosūkius, bus ką veikti. (Šypsosi.)

– Dirbote ir prie filmų, ir teatre. Išbandėte abi sritis. Tai kuri jų – kinas ar teatras – arčiau širdies?

– Prieš metus būčiau atsakęs taip: „Teatrą aš myliu, kinui esu suformuotas.“ Dabar taip pasakyti negaliu. Dažnai diskutuojama apie dokumentinį ir vaidybinį kiną, kai kurie žmonės mano, kad tarp jų nėra jokios ribos ir kad gal nėra teisinga juos skirstyti. Iš kūrėjo pozicijos tą patį galėčiau pasakyti apie kiną ir teatrą. Kuris kelias artimesnis, geresnis, aš nežinau. Žinau tik tai, kad dabar labai pasiilgau filmavimo aikštelės, o į klausimą galėsiu atsakyti praėjus mėnesiui pusantro po šios premjeros. (Šypsosi.)

Šaltinis www.lrytas.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...