captcha

Jūsų klausimas priimtas

Meno kritikas A. Searle`as: menui svarbiausia – atvirumas

The Guardian“ meno kritikas Adrianas Searle`as įsitikinęs, kad didžiausias meno priešas – izoliacija. Tikra, gyvybinga kūryba, anot jo, gali gimti tik per sąveiką, mainus, atvirumą, pokyčius. To pavyzdžiu jis pasirenka Katalonijos meną.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

„The Guardian“ meno kritikas Adrianas Searle`as įsitikinęs, kad didžiausias meno priešas – izoliacija. Tikra, gyvybinga kūryba, anot jo, gali gimti tik per sąveiką, mainus, atvirumą, pokyčius. To pavyzdžiu jis pasirenka Katalonijos meną.

Katalonijos kultūra, kaip jis pabrėžia, yra turtinga ir sudėtinga. Ji suformavo daugybę garsių menininkų, architektų, rašytojų ir kompozitorių. Katalonija turi išskirtinę kultūrinę ir lingvistinę tapatybę, ji savitesnė už likusią Ispaniją. Tai lyg folklorinė fantazija, įsitikinęs A. Searle`as .

Tačiau jis atkreipia dėmesį,  kad XIX–XX a., kai Katalonijos menininkai ėmė itin aktyviai keliauti, jų keliai vesdavo į Romą, Paryžių, Niujorką. P. Picasso Barseloną paliko ne tik dėl to, jog norėjo tiesiog pabėgti nuo visko, o greičiau tam, kad prisijungtų prie tarptautinio avangardo, mat izoliacijoje niekas neveši – taip pat ir menas. Verta prisiminti, kad garsusis P. Piccasso „išradimas“ – kubizmas – yra ir katalioniškojo periodo, ir paryžietiškojo periodo vaisius, rašo guardian.co.uk.

Daugybė menininkų ir kitų kultūrinių figūrų, priespaudos – Franko režimo – metais Kataloniją paliko ne tik dėl to, jog troško „laisvai kvėpuoti“ – jie norėjo prisijungti prie platesnės tarptautinės meno bendruomenės. Jie suko į Paryžių, o po to – į Niujorką. Nors Barseloną galima drąsiai vadinti labiausiai į išorę nukreiptu, kosmopolitiškiausiu, atviriausiu miestu Ispanijoje nuo XIX a., tačiau kad ir kaip ten būtų, tai vis vien yra miestas tarp kalnų prie jūros. Jo savitumas, urbanizmas ir bendruomeniškumo dvasia gali tapti spąstais – apsiriboti tuo pernelyg rizikinga, įsitikinęs Adrianas Searle`as. Gyvoji kultūra visuomet priklausė nuo atvirumo, pokyčių, mainų.

Šokiruojantis A. Gaudi architektūros individualumas – nuo vis dar neužbaigtos Sagrada Familia bažnyčios iki keistojo Guell parko – buvo įmanomas ne tik dėl išskirtinio Barselonos buržuazijos sugebėjimo žvelgti į ateitį, bet ir dėl platesnės tarptautinės kultūros indėlio. Geriausi vėlyvieji J. Miro paveikslai gimė dėka to, ką jis perėmė iš abstraktaus ekspresionizmo atstovų. Šiems įtaką kadaise padarė jis pats. Antoni Tapies, Joan Brossa neegzistuotų izoliacijoje, atskirume.

Kaip pastebi meno kritikas A. Searle`as, didelė Barselonos kultūrinio gyvybiškumo ir įvairovės dalis per pastaruosius 30 metų buvo skatinama privačių institucijų, tačiau parama atslūgo ištikus ekonominei krizei. Vis dėlto kitų regioninių ir nacionalinių kultūrinių centrų Ispanijoje ir visoje Europoje padėtis dar blogesnė  – jie paskendę finansiniuose sunkumuose, –  tuo metu Barselonos galva dar kyšo virš vandens, tačiau tik ji.

Galimybės menininkams reikštis, demonstruoti, parodyti, publikuoti savo kūrinus čia mąžta, pastebi A. Searle`as. Laikai išties sunkūs. Nedaugelis gali sau leisti įsigyti studiją. Nedarbas – nesuvaldomas. Menininkų darbų rinka merdėja. Jo manymu, idėja apie tai, kad ekonominis sunkmetis – puikus laikas kultūrinėms ir meninėms naujovėms gimti – klaidinga. Tiesiog visko užauga mažiau, kaip ir galimybių. Vis dėlto jis nepraranda vilties – kultūra linkusi prisitaikyti, mano Adrianas Searle`as.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close