captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Bagdonavičius: tautinių kultūrų nykimas yra pasaulio kultūrinės ekologijos katastrofa

Mums tapus pasaulio piliečiais, gali atsitikti taip,  kad naujos kartos taps abejingos tautinėms vertybėms, tik ar nuo to pasauliui geriau, svarsto 2014 m. Valstybinės J. Basanavičiaus premijos laureatas filosofas Vaclovas Bagdonavičius. „Mes išgyvename dėl nykstančios gamtos, o tautinių kultūrų nykimas yra pasaulio kultūrinės ekologijos katastrofa“, – mano jis.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Mums tapus pasaulio piliečiais, gali atsitikti taip,  kad naujos kartos taps abejingos tautinėms vertybėms, tik ar nuo to pasauliui geriau, svarsto 2014 m. Valstybinės J. Basanavičiaus premijos laureatas filosofas Vaclovas Bagdonavičius. „Mes išgyvename dėl nykstančios gamtos, o tautinių kultūrų nykimas yra pasaulio kultūrinės ekologijos katastrofa“, – mano jis.

V. Bagdonavičiaus įsitikinimu, viena tautos išlikimo sąlygų – ir kultūros poreikis: „Jei kultūra tampa dalyku, kuris buvęs nebuvęs ir įpinamas į komercinį tinklą, suprantama, kad galima paskęsti paviršinėje, tariamoje kultūroje, hedonizme, malonumuose. [...]  Bet jei mums reikia ne muilo operų ir romaniūkščių, o tikro meno, klasikos, turime ir dabar tą klasiką kurti. Turime kurti kultūrą ir meną, formuojantį tokį žmogų, kuris jaučia būtinybę tobulėti, eiti dvasios link.“

– Valstybinė J. Basanavičiaus premija Jums paskirta už reikšmingiausius darbus ugdant tautinę savimonę, Vydūno idėjų skleidimą ir įprasminimą bei Mažosios Lietuvos kultūros paveldo įamžinimą ir sklaidą. Manau, kad visi kultūra besidomintys žmonės, paminėjus Jūsų pavardę, iškart ir susieja ją su vydūnistika. O kas sieja Vydūną ir Joną Basanavičių?

– Vydūnas ir J. Basanavičius buvo bendražygiai tautos nepriklausomybės, dvasinio atgimimo ir stiprėjimo fronte. Jie abu darbavosi gana energingai ir ryžtingai, J. Basanavičius Vydūną įtraukė į Lietuvių mokslo draugijos veiklą. Žinoma, sieja ir asmeninė bičiulystė. Vydūnas buvo gerokai jaunesnis, tad, pradėjus ieškoti savo kelio, J. Basanavičius jam buvo vienas iš idealų. Vydūną įkvėpė ir J. Basanavičiaus „Aušra“ – pirmieji numeriai patraukė į lietuvybę, paskatino pasiryžimą atsiduoti lietuvybės veiklai, nes, skaitydamas „Aušrą“, kurią brolis parnešdavo iš spaustuvės, Vydūnas pamatė, kokia graži, vaizdinga kalba, kaip gražiai skamba poetinis žodis. Gal ir sunkokai skambėjo tas Jurgio Zauerveino poemos, kurią Vydūnas perskaitė, žodis, bet jam atrodė, kad lietuvių kalba – nuostabus dalykas, kaip muzika. Be abejo, patraukė ir paties J. Basanavičiaus straipsniai. Vydūno tėvas lankydavosi „Birutės“ draugijos susirinkimuose, kur būdavo kalbama apie J. Basanavičių, ir grįžęs pasakodavo vaikams. Taigi J. Basanavičius traukė kaip legendinė asmenybė.

Kai 1898 m. J. Basanavičius pirmą kartą apsilankė Tilžėje, Vydūnas jau buvo viena iš kylančių Mažosios Lietuvos žvaigždžių, ir jie labai gražiai bendravo. Biržiškos knygoje pasakojama, kad, kai 1920 m. gegužę Kaune vyko Steigiamasis Seimas, į jį atvyko ir J. Basanavičius, ir Vydūnas. Kai jie susitiko, J. Basanavičius nukėlė skrybėlę ir pasakė: „Lietuvos patriarchas sveikina Lietuvos pranašą.“ O kai J. Basanavičius įėjo į salę, kurioje vyko Vydūno paskaita, Vydūnas jį pristatė kaip atgimimo patriarchą, tad publika atsistojusi J. Basanavičių pagerbė plojimais. Biržiška rašo, kad paskui, po paskaitos, besišnekučiuojant kambarėlyje, J. Basanavičius Vydūnui prie visų ir sako: „Ale ir melagis tu.“ Reikėjo matyti, kaip Vydūnas išraudo ir nepatogiai pasijautė. Nors „melagis“ reiškė tai, kad Vydūnas J. Basanavičių per daug išaukštino, per daug garbės suteikė, prišnekėjo to, ko pats gal ir nemano.

Dar įstabu, kad J. Basanavičius, kaip žinome, buvo medicinos daktaras. Jis gydė kitus ir turėjo didelę patirtį, bet pats buvo prastos sveikatos ir paskutiniais metais ypač negalavo. O Vydūnas, nebūdamas joks medicinos daktaras, tik filosofas, davė patarimus kaip gydytojas. Yra išlikęs ilgas laiškas, kur Vydūnas labai smulkiai aprašo, ką J. Basanavičius turėtų daryti, kokius vaistus ir arbatas gerti, kokias procedūras atlikti. Vydūnas nebuvo medikas, bet jis buvo vienas ryškiausių sveikos gyvensenos propaguotojų, o po poros metų nuo to laiško išėjusioje knygoje „Sveikata. Jaunumas. Grožė“ jis visai tautai duoda patarimus, kaip reikia gyventi. [...]

– Pone Vaclovai, Jūs ne tik tyrinėjate Vydūno palikimą, bet ir įkūrėte Vydūno draugiją, jai vadovavote, o dabar esate garbės pirmininkas, parengėte Vydūno raštus, buvote Vydūno kultūros centro steigimo Kintuose, kur jis mokytojavo, vienas iš iniciatorių. Kada ir kaip pats atradote Vydūno idėjas? Juk studijavote lituanistiką, o paskui pasukote į filosofiją.

– Vydūnas, žinoma, pirmiau suvokiamas kaip dramaturgas – vienas ryškiausių filosofinės dramos kūrėjų. Studijuojant literatūrą reikėjo perskaityti nemažai kad ir sunkiau prieinamų literatūros klasikų, tarp jų pakliuvo ir Vydūnas. Tada jis nebuvo laikomas išskirtiniu – maždaug trečiarūšiu kūrėju.

– Kada tai buvo?

– Baigiau 1965 m., tad pažintis įvyko apie 1963 m. Tada Vydūno dramos ypač krito domėn, skaitydamas tiesiog amo netekau. Baigęs universitetą galvojau, ką čia pasirinkti savo būsimai disertacijai, ir Vilniaus universitete teko išklausyti profesorių Viktorą Falkenhahną iš Berlyno. Jis pasakojo apie savo kelią į baltistiką, kaip rašė knygą apie Joną Bretkūną, ir prisiminė savo mokytoją Vydūną, iš kurio išmoko lietuvių kalbos. V. Falkenhahnas pasakė, kad tai – ypatingos svarbos asmenybė, šekspyriškos dvasios žmogus ir kad Vydūną lietuvių tautai reikia gerai pažinti. Man, beieškančiam savo kelio ir prisimenant susižavėjimą Vydūnu, nieko kito nebeliko.

– Paskui priėjote iki konteksto, iki Mažosios Lietuvos?

– Be abejo, Vydūnas pirmiausia ir iškilo kaip Mažosios Lietuvos fenomenas – taip, kaip Kristijono Donelaičio neįsivaizduojame be Mažosios Lietuvos. Mėgstu pabrėžti, kad Vydūno fenomenas formavosi kaip teorinis tautinio atsparumo pagrindimas, kad tauta atsilaikytų prieš stiprią germanizacijos bangą, kad išliktų. O kaip išlikti, Vydūnas ir ieškojo pagrindų. Tie pagrindai buvo ne smurtinis pasipriešinimas, o dvasinės atsparos ugdymas. Apskritai Vydūno fenomeną galima prilyginti Gandžio fenomenui. Vydūnas savo kultūriniu veikimu, filosofija ir išmintimi rodė tautiečiams kelią, kaip nepražūti, išlikti dvasiškai atspariems, ugdytis savo moralines savybes, dvasią, žmogiškumą. Jis pabrėžė, kad su tais, kurie nori nutautinti, nereikia kovoti, nes jie vykdo savo politiką ir jiems atrodo, kad taip teisinga. Jis sakė, kad turime remtis savo vidine galia, kalbėti lietuviškai, neprarasti savasties ir būti savimi. Paskui, kai Didžioji Lietuva pasiekė nepriklausomybę, Vydūnas vėl tapo labai aktualus, nes vis dėlto tautai kyla pavojų yra ir esant politiškai nepriklausomai.

– O dabar, XXI a., ar tos idėjos nepermąstomos iš naujo? Juk yra daug tautų, jau praradusių savo etnosą.

– Visada vyksta vertybių ir idėjų kova. Žinoma, galimas ir toks dalykas, kad naujos kartos taps abejingos tautinėms vertybėms, etninei savasčiai. Mes esame pasaulio žmonės, europiečiai. Tik ar nuo to pasauliui geriau? Sakysim, mes išgyvename dėl nykstančios gamtos, o tautinių kultūrų niveliacija, nykimas yra pasaulio kultūrinės ekologijos katastrofa. Antra, kai susimąstoma apie žmogaus gyvenimo prasmę, iškyla klausimas, o kas tas žmoniškumas, į ką jis remiasi, kas tą žmoniškumą padeda išlaikyti. Vydūnui atrodė, kad žmogaus ryšys su tauta, tarnystė tautos kultūrai ir tautai duoda žmogui tą grąžą, kad jis tampa dvasiškai turtingesnis, stipresnis. Tauta padeda žmogui nebūti vienam akistatoje su šita didžiąja paslaptimi, padeda jam išlikti žmogumi, augti ir tobulėti. Jei tautinė savastis sunyksta, tauta tampa neveiksni, nekuria, ji irgi gali išnykti.

– Ar dar įmanoma globaliame pasaulyje visa tai išlaikyti?

– Gyvenimas visada yra iššūkių akivaizdoje. Dabar tautai iššūkis ir yra globalizacija, išsiskaidymas po pasaulį. Tačiau net išeivijos jaunimas yra susirūpinęs ir beveik savarankiškai atranda Vydūną. Jie mato, kad reikia galvoti, ką daryti, kad už Lietuvos sienų lietuvybė neprapultų, kad reikia vertybinių atsparos taškų. Džiugu matyti, kad būtent Vydūnas tampa patrauklus jaunimui.

[...] Tai viskas klostysis, priklauso nuo mūsų veiklumo, energijos. Jei to nebus, žinoma, mes ištirpsime, išnyksime. Bet jei kirbės noras būti, išlaikyti savastį, būti pasaulyje lietuviais ir turėti dvasinę laisvę, vidinę nepriklausomybę, išliksime.

– Nuo ko priklauso, kad kirbėtų?

– Sakyčiau, nuo vidinio žmogaus gyvumo, nuo to, ar žmogus jaučia kultūrinį poreikį. Jei kultūra valstybės, tautos ir žmogaus gyvenime tampa dalyku, kuris buvęs nebuvęs ir įpinamas į komercinį tinklą, suprantama, kad galima paskęsti paviršinėje, tariamoje kultūroje, hedonizme, malonumuose ir t. t. Bet jei paliečiami giluminiai dvasiniai sluoksniai, neišvengiamai imame giliau pažinti savo etninę kultūrą, pamatome, kokia ji patraukli, turtinga, estetiška, netgi moderni. Juk ji daug gražesnė ir spalvingesnė negu masinė kultūra. Jei mums reikia ne muilo operų ir romaniūkščių, o tikro meno, klasikos, turime ir dabar tą klasiką kurti. Turime kurti kultūrą ir meną, formuojantį tokį žmogų, kuris jaučia būtinybę tobulėti, eiti dvasios link.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...