captcha

Jūsų klausimas priimtas

Grafiko E. Saladžiaus poziciją rodo raudona meška Kremliaus fone

„Man artimi žmonės, kurie ta pačia ranka meistriškai valdė ir kardą, ir teptuką, ir rėžtuką“, – prisipažino kvadrienalės laureatas grafikas Edmundas Saladžius, pelnęs prizą už raudoną mešką Kremliaus fone.
Mecenatė K. Mekšrūnienė prof. E. Saladžius. L. Valatkienės (kvadrienale2014.lt) nuotr.
Mecenatė K. Mekšrūnienė prof. E. Saladžius. L. Valatkienės (kvadrienale2014.lt) nuotr.

„Man artimi žmonės, kurie ta pačia ranka meistriškai valdė ir kardą, ir teptuką, ir rėžtuką“, – prisipažino kvadrienalės laureatas grafikas Edmundas Saladžius, pelnęs prizą už raudoną mešką Kremliaus fone.

3-iosios šiuolaikinės lietuvių dailės kvadrienalės „Q14: dailė ant vėliavos stiebo“ rengėjai su jos meno vadovu tapytoju Vaidotu Žuku priešakyje užsibrėžė ambicingą tikslą. Jie sumanė parodyti, kad mūsų dailininkai nesislepia dramblio kaulo bokšte nuo dienos aktualijų.

Tai pabrėžia ir pagrindinei kvadrienalės parodai pasirinkta vieta – ką tik po renovacijos atidaryta Vilniaus gynybinės sienos bastėja. Rengėjų manymu, menininkų darbai sugrąžina gynybiniam statiniui jo tikrąją paskirtį – saugoti ginklus. Šį sykį tai dvasinės kūrybos ginklai.

– Jūsų kūryba ne kartą įvertinta įvairiais apdovanojimais. Kaip reagavote sužinojęs, kad pagrindinius kvadrienalės prizus pelnėte jūs ir Stasys Eidrigevičius? – paklausiau 64 metų grafiką E. Saladžių.

– Aš jau per senas džiaugtis prizais. Be to, menas – ne sportas, nekenčiu varžybų mene.

Su S. Eidrigevičiumi mokydamiesi buvome kurso draugai. Jis visuomet labai taiklus ir šmaikštus. Puikiai moka išlukštenti įvykio esmę, nuvalyti šlaką nuo visokiausių įvykių.

Sigito Baltramaičio (kvadrienale2014.lt) nuotr.

– Bastėjoje eksponuojami jūsų darbai atvirai kritikuoja agresyvią Rusijos politiką. Jums imponuoja aktyvi menininkų pozicija?

– Tai nėra grynas politikavimas. Tačiau kiekvienas žmogus turi savo požiūrį į šalyje ir už jos sienų vykstančius reiškinius.

Dažnai menininkų reakcija priklauso ir nuo temperamento. Pavyzdžiui, didis mūsų poetas Henrikas Radauskas buvo grynas estetas. Bet tai jam netrukdė per karą ir kitus kataklizmus rašyti labai paveikių eilėraščių.

Mane visą laiką domino žmonės, kurie gyveno prieš mane. Ir Lietuvos dailininkų, ir kitų europiečių kūryba. Man artimi žmonės, kurie ta pačia ranka galėjo meistriškai valdyti ir kardą, ir teptuką, ir rėžtuką. Ir kartu buvo nekvaili, puikiai suvokė politinės situacijos niuansus. Todėl ir aš noriu tęsti tą tradiciją: stebėti savo epochą – analizuoti, kas joje vyksta.

– Tačiau politiškai angažuoti darbai ne visuomet naudingi pačiam menininkui. Ar tiesa, kad jūsų kūrinius vien dėl jų tematikos yra atmetę užsienio parodų kuratoriai?

– Visko yra pasitaikę. Prancūzai nepriėmė į parodą darbų iš ciklo „Gražieji Rytai“. Matyt, kuratoriai buvo raudonieji, todėl ir išsigando mano darbo. Jie Rusiją įsivaizduoja visai kitaip.

Ir kiti vakariečiai į mano kūrinius tokiomis temomis žiūri gana įtariai ir nepalankiai. Bet juos galima suprasti. Jie niekuomet nėra patekę į tokias situacijas kaip mūsų tėvai ar seneliai. Ir nelabai suvokia, kas yra Rusija.

– Jūs Rytų temą gvildenate jau senokai? Esate sukūręs ir Sausio įvykiams skirtų darbų, o kvadrienalės prizą pelnėte už raudoną mešką Kremliaus fone.

– Tai tarsi vienas ciklas, kurį pradėjau kurti tą sausio naktį. Jis ir toliau lipdosi kaip koks kregždžių lizdas.

Pavadinimą „Gražieji Rytai“ pasiskolinau iš paryžiečio Prano Gailiaus. Kai pamačiau jo grafiką, pamaniau, kad jis kuria kaip tikras estetas, o aš pasinaudojęs tuo pačiu pavadinimu galiu parodyti, kaip tie Rytai atrodo iš kitos pusės.

 

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...