captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Labaiteatro“ kūrėjai žino, kaip vaiką atvesti į teatrą visam gyvenimui

Jei nuo mažens vaikas pradeda lankyti teatrą, jei tik tėvai jį ten atveda laiku ir į jo amžiui skirtą spektaklį, jis visą gyvenimą liks teatro žiūrovu. Tuo įsitikinusi viena iš „Labaiteatro“ įkūrėjų, aktorė ir režisierė Agnė Sunklodaitė. Pasak jos, jų teatras stengsis ugdyti mažąjį žiūrovą, kad šis augdamas į teatrą sugrįžtų nuolat.
A. Kuskienės nuotr.
A. Kuskienės nuotr.

Jei nuo mažens vaikas pradeda lankyti teatrą, jei tik tėvai jį ten atveda laiku ir į jo amžiui skirtą spektaklį, jis visą gyvenimą liks teatro žiūrovu. Tuo įsitikinusi viena iš „Labaiteatro“ įkūrėjų, aktorė ir režisierė Agnė Sunklodaitė. Pasak jos, jų teatras stengsis ugdyti mažąjį žiūrovą, kad šis augdamas į teatrą sugrįžtų nuolat.

„Jei tėvai vaikystėje to nepadaro, [neatveda vaiko į teatrą,] arba padaro tai kaip nors neapdairiai, nuveda į ne tai amžiaus grupei skirtą spektaklį, gali atsitikti taip, kad žmogus daugiau į teatrą niekada neateis. Taigi mes labai norėtume stengtis auginti žiūrovą ir kurti tokius spektaklius, kurie būtų skirti labai konkrečiai amžiaus grupei“, – sako A. Sunklodaitė.

Jos teigimu, „Labaiteatras“ yra išskirtinis tuo, kad tai – visai šeimai skirtas teatras, kuriantis spektaklius ne tik vaikams, bet ir tėvams ar seneliams. Be to, anot režisierės, šis teatras kol kas yra neprisirišęs prie jokios vietos, daug keliauja, o spektakliai randa savo namus teatrui neįprastose erdvėse, pavyzdžiui, bibliotekoje ar Mikalojaus Konstantino Čiurlionio namuose.

Kitas šio teatro įkūrėjas – kompozitorius Deividas Gnedinas priduria, kad dar vienas „Labaiteatro“ privalumas – darni komanda, žmonės, gerai pažįstantys vienas kitą. Galbūt dėl to šis teatras gimė labai natūraliai, o jo kūrimas, pasak D. Gnedino, nebuvo sunkus procesas, veikiau smagus ir įdomus.

– Visų pirma, kas yra tas „Labaiteatras“? Pristatyme parašyta, kad tai yra teatras, gimęs vieną saulėtą rudens dieną iš labai didelio noro, kad savos idėjos, savi kūrybiniai sumanymai turėtų savus namus. O kaip Jūs jį pristatytumėte savais žodžiais?

A. Sunklodaitė: Iš tikrųjų tame, ką pasakėte, nieko nėra sumeluota. Iš tikrųjų „Labaiteatras“ yra teatras, gimęs saulėtą rudenio dieną. Registravome viešąją įmonę rugsėjo 1-ąją – labai simbolinę dieną. Tai, kad jis atsirado iš noro, kad savi kūrybiniai sumanymai turėtų savus namus, irgi yra netušti žodžiai, nes jau praėjo pakankamai laiko nuo individualių darbų kūrybos pradžios.

Jau prieš trejus metus pradėjome kurti darbus, kurių neatidavėme kitiems teatrams. Tiesiog dirbome pagal individualią veiklą, šalia visų kitų savo darbų. Tai buvo monospektakliai tiek vaikams, tiek suaugusiems. Kadangi tokie maži spektakliai nėra pelningi, kadangi dideliam teatrui, didelei struktūrai, nėra taip lengva juos vežti gastrolių (o aktorius juk nori važiuoti gastrolių, jei jis turi spektaklį, jis nori jį vaidinti), mes ryžomės tokiam eksperimentui.

Nieko čia labai didvyriško, bet mes norėjome pabandyti tiesiog savo kailiu patirti, kas tai yra. Pradėjome patys reklamuoti, vežti gastrolių savo spektaklius arba juos rodyti pagal įvairius kultūrinius projektus. Jų atsirado vis daugiau. Praėjo dveji su puse metų ir mūsų kūrybiniai norai akivaizdžiai pradėjo augti.

Dabar jau yra sumanymų kur kas didesniems darbams, jau turime ne tik monospektaklių. Tiesiog norėjome, kad tie kūrybiniai sumanymai turėtų savo namus, savo stogą. Viskas atsitiko labai logiškai.

– Taigi pati idėja buvo gimusi anksčiau nei šių metų rugsėjo mėnesį?

A. Sunklodaitė: Žinoma, anksčiau. Mes vis pagalvodavome apie tai, kad iš tikrųjų – o gal vertėtų įkurti teatrą? Žinoma, realybė yra tokia, kad Lietuvoje yra tikrai daug teatrų. Būtų kvaila negalvoti apie tai, kaip mes įsiliesime į kontekstą, ar mums reikia to, ar nereikia. Mes, žinoma, apie tai galvojome. Bet iš kitos pusės – na ir kas? Juk profesijos nesinori keisti, o kurti norisi, ir kurti niekas neuždraus. Tai kodėl gi neįkurti teatro ir neprisiimti tos atsakomybės? Juk dėl savęs ir dėl savo idėjų tai darome.

– O kaip prie Jūsų prisidėjo kompozitorius Deividas? Tikrai neįprasta, kad vienas iš teatro įkūrėjų būtų ir kompozitorius.

D. Gnedinas. A. Kuskienės nuotr.

D. Gnedinas: Tiesiog mūsų tokia kūrybinė komanda, toks kūrybinis duetas. Netgi pamatėme, kad tai – mūsų komandos privalumas. Spektaklis gi turi turėti muziką. Taigi aš tą muziką galiu sukurti, Agnė, kaip režisierė, spektaklį gali pastatyti. Mes turime ir šiokią tokią techninę bazę. Pagalvojome, kad nemažai dalykų turime, taigi kodėl to nedaryti?

A. Sunklodaitė: Mūsų kūrybinių darbų yra jau labai nemažai. Mes neskaičiuojame, pirštų nelenkiame, bet iš tikrųjų jų yra...

– Taigi esate jau patikrinta komanda?

D. Gnedinas: Labai svarbu, kad komanda būtų susigyvenusi, kartu mokėtų dirbti. Mes vienas kitą gerai pažįstame. Manau, tai – mūsų privalumas.

– Kokie Jūsų – „Labaiteatro“ – išskirtinumai?

A. Sunklodaitė: Aš žinojau, kad Jūs užduosite šį klausimą. Iš tikrųjų tai yra vienas pirmųjų klausimų, apie kuriuos galvojome prieš steigdami teatrą. Visi apie tai galvoja. Žinoma, mes atsakėme į šį klausimą, nusibrėžėme sau gaires ir t. t., bet kuo mes kitokie, kuo išskirtiniai, geresni ir t. t. galės pasakyti tik žiūrovas.

Mes iš tikrųjų orientuojamės į šeimą. Tai yra teatras šeimai, nes mes norime kurti spektaklius ir juos kuriame įvairiems žiūrovams: nuo pačių mažiausių šeimos narių iki vyriausiųjų. Mūsų spektakliai vaikams visada turi truputį edukacinį pagrindą. Tiesa, mes niekada nedarome kažkokio didaktinio pamokymo, pirštu negrūmojame – vaikai, Jūs taip nedarykite, būkite geri! Ne, gink Dieve. Mes labai norime skatinti mąstymą, kad vaikai mąstytų, kad jie galvotų, bendrautų su tėvais, užduotų klausimus.

Tai, kad spektakliuose yra tas edukacinis pradas, man atrodo, netrukdo. Man atrodo, kad, jei nuo mažens vaikas pradeda lankyti teatrą, jei jį laiku atveda į teatrą, į jo amžiui skirtą spektaklį, tada jis visą gyvenimą bus teatro žiūrovas, teatras visada bus jo gyvenime. Jei tėvai vaikystėje to nepadaro arba padaro tai kaip nors neapdairiai, nuveda į ne tai amžiaus grupei skirtą spektaklį, gali atsitikti taip, kad žmogus daugiau į teatrą niekada neateis. Taigi mes labai norėtume stengtis auginti žiūrovą ir kurti tokius spektaklius, kurie būtų skirti labai konkrečiai amžiaus grupei. Tai būtų labai aiškiai įvardinta. Stengiamės, kad tai tėvams, suaugusiems, kurie atveda tą mažąjį žiūrovą į teatrą, būtų gairės, kad jie žinotų – mano trejų metų vaikas turėtų eiti į šį spektaklį, o dabar pabandysiu savo dešimtmetį nuvesti į šį spektaklį, nes jis yra skirtas būtent to amžiaus vaikams. Žinoma, norime kurti ir mamoms, ir tėvams, ir seneliams. Tas orientavimasis į šeimą yra neatsitiktinis, mes apie tai galvojame.

Kuo dar mes išskirtiniai? Nuo pat šios kūrybinės veiklos pradžios pabandėme teatrą atrasti kitokioje erdvėje, nebūtinai teatrinėje. Mes vaidiname ir teatrinėje erdvėje, bet, pavyzdžiui, vienas spektaklis – „(ne) mano istorija“ – labai sėkmingai buvo vežiojamas po bibliotekas ir atrodė, kad jam ten tiesiog ir vieta. Tai – jauki aplinka, šalia – knygos. Kadangi tai yra spektaklis pagal Herbjorg Wassmo knygą „Šimto metų istorija“, jis dar nebuvo labai plačiai rodytas. Mes jį rodėme tik kultūriniuose projektuose, bibliotekos mus kviesdavosi knygos pristatymui, nes ta knyga buvo visai neseniai išleista. Mes apgyvendinome bibliotekas.

Dabar Vilniuje kaip tik rodėme spektaklį M. K. Čiurlionio namuose, kur, mums atrodo, tas spektaklis irgi labai neblogai žiūrisi, kur jam visai patinka būti. Galbūt ir ateityje pabandysime ten jį rodyti. Manome, kad pratęsime šią veiklą. Man labai patinka spektakliai netradicinėse erdvėse.

– Tačiau sakėte, kad Jūsų spektakliai bus rodomi ir tradiciniame teatre. Tai kur „Labaiteatras“ apsistos, jei kurioje nors vietoje apsistos?

A. Sunklodaitė: Dabar mes dar savo erdvių neturime. Tai nieko keisto. Daug savarankiškų trupių jų neturi. Mes dabar dar esame toks teatras, kuris neturi ir nuolatinės trupės. Kadangi viskas prasidėjo nuo monospektaklių su kolegomis, kurie su manimi keliuose spektakliuose vaidina, tie spektakliai kol kas – labai kameriniai. Teatro steigėjai esame dviese.

Bet nemanau, kad teatras be trupės yra blogai. Mes neturime trupės, bet mes kiekvienam kūrybiniam projektui, kiekvienam spektakliui žadame kviesti scenos menininkus – aktorius, scenografus ir t. t. Tai – gal net toks savotiškas privalumas.

Kol kas savos erdvės neturime, bet žadame įkurdinti spektaklius Vilniuje, apgyvendinti juos kažkokiose erdvėse, kur mums pavyks susitarti, kur pavyks įkąsti nuomos kainas ir t. t. Vieną spektaklį – „(ne) mano istorija“, – jei pavyks, galbūt apgyvendinsime M. K. Čiurlionio namuose. Kitiems spektakliams namų vis dar ieškome. O šiaip žadame ir daug važinėti, vežti spektaklius į kitus miestus, ypač spektaklius vaikams – ir į provinciją, nes ten to tikrai reikia.

A. Sunklodaitė. A. Kuskienės nuotr.

– Minėjote, kad trupė yra nepastovi. Bet Jūsų svetainėje tarp spektaklių yra įtrauktas ir Vytauto Rašimo spektaklis „Švęsti kosmose ir tvarte“. Vadinasi ir jis yra Jūsų trupės narys? 

A. Sunklodaitė: Taip, jis visai neseniai su šiuo spektakliu pas mus atėjo. Šio spektaklio po „Labaiteatro“ vėliava dar nerodėme, nes šiuo metu dar vyksta ir repeticijos, mes jį truputį atnaujinsime, repetuosime, bet jau visai netrukus Šilalėje bus pirmas pasirodymas – būtent V. Rašimo spektaklis „Švęsti kosmose ir tvarte“. Taip pat spektaklyje „Interviu su Šlykštukais“ mes vaidiname su Viola Klimčiauskaite ir Vesta Šumilovaite.

– Jūsų aprašyme parašyta: „Kuriančių ratas platus ir atviras.“ Taigi esate atviri visiems?

A. Sunklodaitė: Visiškai atviri. Esame tikrai atviri įvairiems kūrybiniams pasiūlymams. Jei atsiras žmonių, kurie norės kurti po mūsų vėliava ir su kuriais mes susikalbėsime, mūsų požiūris bus panašus... Labai tikiuosi, kad taip įvyks, nes mes tikrai labai atviri.

– Ar lengvas kelias įkurti savo teatrą, ieškoti erdvių, komandos narių ir pan.? Sakėte, kad idėja gimė prieš keletą metų, rugsėjo 1 d. įregistravote savo teatrą. O koks tas naujo teatro gimimo kelias?

D. Gnedinas: Man atrodo, kad tas kelias nėra toks sunkus. Mes tą darėme labai natūraliai, o kas svarbiausia – su užsidegimu. Man šis kelias buvo, yra ir turbūt bus visų pirma įdomus, smagus. Jokiu būdu nesijaučiu kažkaip verčiamas kažką kurti, kažkur eiti, kažką organizuoti. Net ir dabar atsirado tokios pareigos – direktorius. Į visą šį reikalą žiūrime žaismingiau, bet faktas, kad kažkas turi būti direktorius, kažkas – meno vadovas, vadybininkas ir pan. Bet tai nereiškia, kad einu, visiems pirštais baksnoju: „Nuo šiol aš direktorius.“ Kaip buvome kūrybinė komanda, taip ir likome: sėdime, šnekame, idėjų ieškome.

Kūrybos procesas yra visų pirma smagus, o ne priverstinis. Tai ir to teatro kūrimas yra ir buvo smagus. Mes sukuriame vieną spektaklį, aš, turėdamas laisvo laiko, vis prisėdu prie dainų, prie muzikos... Taip laikas bėgo, atsirado vienas spektaklis, antras, trečias ir, kaip Agnė minėjo, atėjo laikas tuos spektaklius apgyvendinti po kažkokiu stogu – atsirado teatras. Man tai visų pirma yra smagu.

A. Sunklodaitė: Nieko kito tikrai nepasakysiu. Kartais galbūt gali būti sunku fiziškai, nes iš tikrųjų daug veiklos, bet, kai nori tai daryti, kai darbas yra malonumas, sunkumų nejauti.

Viso pokalbio klausykitės čia.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...