captcha

Jūsų klausimas priimtas

Į sceną – tik su sava kėde

Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje lapkričio 22-ąją solo koncertą surengs vienas didžiausių pastarųjų metų klasikinės muzikos atradimų – bulgarų pianistas Jevgenijus Božanovas.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje lapkričio 22-ąją solo koncertą surengs vienas didžiausių pastarųjų metų klasikinės muzikos atradimų – bulgarų pianistas Jevgenijus Božanovas.

„J. Božanovas vienoje muzikinėje frazėje išgauna daugiau garso atspalvių nei dauguma pianistų per visą savo gyvenimą“, – tokie atsiliepimai lydi 28 metų bulgarų pianisto pasirodymus.

Lietuva – vienintelė J.Božanovo stotelė Baltijos šalyse šiais metais, tad jo koncerto laukia ne tik mūsų krašto, bet ir kaimyninių šalių klasikinės muzikos gerbėjai.

J. Božanovas yra ir vienas geidžiamiausių žurnalistų pašnekovų, tačiau retai pavyksta prakalbinti šį pianistą, kuris mieliau su publika bendrauja per savo atliekamą muziką.

Šį kartą J. Božanovas sutiko padaryti išimtį, todėl dalijamės jo išskirtiniu interviu.

Vilniuje atliksite prieš kelis šimtmečius parašytą muziką. Ar ji aktuali XXI a. žmogui?

Manau, jog muzika, kad ir kuriame šimtmetyje būtų sukurta, yra įtaigi ir prasminga. Viskas priklauso nuo atlikėjo. Pagrindinė jo užduotis – perteikti klausytojui muziką taip, kad ji skambėtų suprantamai ir, kaip sakote, aktualiai.

Ką muzika reiškia jums pačiam? Ką norite pasakyti ar perteikti klausytojui?

Man svarbiausia išgauti tobulą skambesį, kad klausytojas tą akimirką galvotų: „Gražiau pasaulyje nieko nėra!“

Žinoma, kiekvieną kartą tai pasiekti sunku, tačiau šis tikslas vertas pastangų.

Kas jums svarbiausia renkantis repertuarą? Kokia programos, kurią parengėte Lietuvos klausytojams, pagrindinė idėja?

Sudarant programą man svarbiausia, kad klausytojas jaustų natūralią muzikos tėkmę. Kūriniai turi tarsi išplaukti vienas iš kito.

Vilniuje atliksiu įvairius kūrinius. Pradėsiu nuo Ludwigo van Beethoveno sonatų, tada skambės Franzo Schuberto 12 vokiškų šokių, vėliau – keletas Frederico Chopino miniatiūrų, o pabaigoje paskambinsiu vieną F. Chopino sonatų.

Ne vienas šių kūrinių paremtas šokių motyvais. Aš pats visada norėjau šokti, tačiau niekada nepavyko įgyvendinti šios svajonės. Šokio ritmus, dvasią ir energiją perteikiu savo skambinimu.

 Į Lietuvą atvykstate pirmą kartą. Ar jaučiate skirtumą grodamas jau pažįstamoje šalyje ir naujoje vietoje? Ar jums yra tekę ką nors girdėti apie Lietuvą?

Žinoma, jaudulys didesnis, kai skambini naujai auditorijai, nes nežinai, koks yra publikos skonis, kokia „temperatūra“ tvyros salėje. Tačiau ta nežinia suteikia pasirodymui daugiau žavesio. Jūsų auditorija man bus nauja, tad nekantriai laukiu susitikimo su Lietuvos publika.

Girdėjau, kad į visus koncertus vežatės savo kėdę ir atsisakote groti, jei jums neleidžiama ant jos sėdėti. Kodėl kėdė tokia svarbi?

Grojant man svarbiausia garsas. Individualus garsas ir skambesys išskiria pianistą iš kitų, leidžia jam padaryti tarsi asmeninį pareiškimą.

Turėdamas savo kėdę galiu nustatyti tinkamą sėdėjimo aukštį ir patogią rankų padėtį. Tiksliai žinau, kaip turiu sėdėti prie fortepijono, kad pasiekčiau tobulą skambėjimą.

Be to, sava kėdė suteikia komforto pojūtį.

Dalyvavote ne viename tarptautiniame konkurse, kuriuose visada buvote vienas ryškiausių dalyvių. Pastaruoju metu vis labiau plinta nuomonė, kad konkursuose laimi nebūtinai talentingiausi atlikėjai ir kad dažnai jie turi paaukoti savo individualumą, kad prisitaikytų prie konkurso taisyklių. Ką apie tai manote?

Konkursai yra galimybė atlikėjui būti pastebėtam. Aš niekada nesitaikau prie taisyklių ar kokių nors standartų, apskritai pamirštu, kad egzistuoja komisija, ir nesigilinu, kas bus žiuri nariai. Man svarbiausia klausytojai – aš groju jiems.

Laimėjimas konkurse man yra antraeilis dalykas. Daug didesnė pergalė, kai tave įvertina publika. To niekaip nenupirksi – klausytojai visada jaučia, kas yra tikra, o kas ne, ir jiems nesvarbu tavo užimta vieta.

Džiaugiuosi, kad konkursų etapas man jau praeityje.

Kas, be muzikos, jums dar įdomu?

 Yra begalė žavių ir gražių dalykų, kurie papildo gyvenimą. Tai – kelionės, geras kinas ar maistas. Gyvenimas savaime yra nuostabus.

Koncertuoja garsiausiose salėse

J. Božanovas gimė 1984 m. Bulgarijoje. Fortepijonu pradėjo skambinti šešerių, scenoje debiutavo būdamas 12 metų. 2001–2006 m. studijavo Esene, o nuo 2006 m. tęsė studijas R.Schumanno universitete Diuseldorfe.

Apie J. Božanovą pirmą kartą prabilta po V.Cliburno pianistų konkurso Teksase (JAV), o jo pasirodymas Karalienės Elizabeth konkurse Briuselyje, kuriame jis tapo laureatu, įrodė, jog šis atlikėjas nėra vienadienė sensacija.

Daugiausia atgarsių J. Božanovas sulaukė F. Chopino pianistų konkurse Varšuvoje 2010-aisiais, nors žiuri jam ir neskyrė pirmosios vietos. Jo pasirodymai buvo palydėti audringomis ovacijomis, o kai kurie kritikai skelbė, kad tai vienas originaliausių atlikėjų per daugiau nei 8 dešimtmečius trunkančią konkurso istoriją.

Pianisto koncertų grafike šiandien tokios salės kaip Londono „Royal Festival Hall“, Berlyno filharmonija, Vienos „Musikverein“, Maskvos konservatorijos Didžioji salė, Tokijo „Suntory Hall“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...