captcha

Jūsų klausimas priimtas

Sekti pasakas suaugusiesiems – irgi menas

„Višta be galvos taip pat dar kurį laiką laksto, tik naudos iš to ne per daugiausia“, – ištarė Gintaras Grajauskas. 46 metų rašytojas įsitikinęs, kad skubėjimas dažniausiai nelemia geresnių rezultatų.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

„Višta be galvos taip pat dar kurį laiką laksto, tik naudos iš to ne per daugiausia“, – ištarė Gintaras Grajauskas. 46 metų rašytojas įsitikinęs, kad skubėjimas dažniausiai nelemia geresnių rezultatų.

Šešių poezijos rinkinių autoriaus G. Grajausko naujausia knyga „Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“ („Tyto alba“) neskubri.

Dėl patraukliai lėto pasakojimo jos neįmanoma perskaityti greitai, nors joje – tik devynios pasakas primenančios istorijos, kurias narsiajam riteriui Tenksalotui seka devynios drakono misterio Kaindlio galvos.

„Begyvendamas priėjau prie logiškos išvados: nuolatinis lakstymas, lenktyniavimas ir skubėjimas anaiptol nelemia geresnių rezultatų.

Protingiau neskubėti – įsitikinau, kad daugybė visokiausių problemų išsisprendžia tiesiog kantriai palaukus.

Suprantu, kad skamba gana įžūliai, bet faktai rodo, jog net ir rinkos ekonomikoje svarbiausia ne greitis, o paprasčiausia kantrybė. Na, gal ne paprasčiausia – labai didelė kantrybė. Ir žinojimas, ką darai“, – svarstė G. Grajauskas.

O kokia „Istorijų...“ atsiradimo istorija?

Atsiradimo istorijų, gal tiksliau priešistorių, yra keletas. Viena jų prasideda prieš kokį penketą metų Škotijoje, Kryre, kur anuomet su škotų ir islandų muzikuojančiais poetais kūrėme bendrą programą. Lyg ir nieko ypatinga nenutiko, bet tas rūstokas škotiškas peizažas, įlankoje tamsuojanti Džiuros sala tikriausiai paliko kaži kokį įspaudą.

Antroji atsiradimo dalis – visiškai nesusieta su pirmąja nei chronologiškai, nei geografiškai. Tiesiog prieš keletą metų buvau gavęs Berlyno literatūros kolokviumo stipendiją – galimybę mėnesį pagyventi Berlyne, be jokių literatūrinių įsipareigojimų.

Tuo metu neturėjau jokių, kaip žurnalistai mėgsta sakyti, kūrybinių planų. Tiesiog vaikštinėjau po senus tamsius parkus, nužiūrinėdamas medžius, apmegztus gebenėmis. Neskubriai.

Gyvenau ant kalvos prie ežero, tokiame iki baimingo virpulio istoriniame name, kadaise priklausiusiame Prūsijos princui. Slampinėjau tais pačiais koridoriais, kuriais kadaise vaikščiojo Paulis Celanas, Friedrichas Dürrenmattas, Maxas Frischas, Günteris Grassas, Umberto Eco, gausybė kitų mitologinių būtybių.

Nieko keista, kad ta ypatinga atmosfera ir suveikė savotiškai: vieną vakarą, drybsodamas ant lovos ir stebeilydamasis į pageltusius kino plakatus su Alainu Delonu ir Catherine Deneuve, pajutau, kad visų tų garsių vardų man jau per akis – atsikėliau ir pirmąkart gyvenime parašiau pasaką. Apie riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį.

Veiksmas nežinia kodėl peršuoliavo iš Vokietijos į Škotiją – gal tie kraštovaizdžiai tiesiog pasirodė artimesni mano neaiškiai istorinei nostalgijai.

Pasijutau išsiilgęs kažko senovinio – paprasto, patikimo ir nepretenzingo. Misterio Pikviko. Karalienės Viktorijos epochos. Tikrų garvežių. Prisukamo kišeninio laikrodžio su grandinėle.

Arbatos su pienu lygiai penktą valandą iš mėgstamo J. Wedgwoodo puodelio.

Supratau, kad kuo labiau išmanau apie kompiuterius, tuo labiau pasiilgstu senos geros mechanikos. O toliau rašydamas ėmiau suprasti dar šį tą: kad tiedu tipai – riteris Tenksalotas ir drakonas misteris Kaindlis (na, būtent taip, „Thanks-a-lot“ ir „Kindly“) – kasdien darosi vis artimesni, mielesni. Ir kad jie žino daugybę istorijų, kurios prašyte prašosi į knygą – jaukią, su senovinėmis neįmantriomis iliustracijomis.

Ar sekdavote pasakas sūnui? O gal Dovydui vaikystėje garsiai skaitydavote eilėraščius, kad ir jis pasuko poeto keliu?

Čia dar viena šitos knygos atsiradimo istorija. Kažkada seniai, kai buvo visai mažas, mano jaunylis sūnus ėmė ir pasiskundė: „Tėti, kodėl nerašai pasakų? Man vis tenka klausytis visokių svetimų.“

Tada kažkaip švelniai numuilinau tą temą, numykiau, kad gal kada nors. Štai galų gale ir parašiau – tiesa, švelniai tariant, kiek vėluodamas. Kartais labai jau neskubrus esu. Dabar mano jaunyliui šešiolika, jis už mane puse galvos aukštesnis.

Eilėraščių garsiai neskaitydavau – nelabai mėgstu. O Dovydas pats puikiausiai susiranda, kuriais keliais jam vaikščioti. Tas jaunas žmogus nesiliauja mane stebinęs.

Kai jam buvo kokie dešimt, gal vienuolika, vieną gražią dieną matau – galvoja kažką atkakliai, tyli, svarsto. O paskui nei iš šio, nei iš to staiga pareiškia: „Žinai, tėti, iš manęs išeitų labai neblogas būgnininkas.“

Iki tol gyvenime jis nerodė jokio ypatingo prielankumo muzikai. Ir ką sau manote? Po pusmečio jis jau grojo mušamaisiais, o aš turėjau pripažinti: nagi iš tikrųjų teisybę sakė – net ne labai neblogas, o labai talentingas būgnininkas.

Vyresnėliui Rokui eilėraščių irgi neskaičiau, bet nuo Grajauskų karmos nepabėgo: muzikuoja „freestyle“ komandoje „Jama & W“. Nežinantiems, su kuo tai valgoma, nelabai nupasakosiu, reikia patiems pamatyti. Gyvai. Vertas daiktas.

Esate sakęs, kad „Istorijos...“ skirtos arba labai trenktiems suaugusiesiems, arba labai išmintingiems vaikams. Keliose knygos vietose škotiškas viskis liejasi taip laisvai, kad juo gydomos ir pagirios. Ar nebijote, kad Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas užsipuls jūsų kūrinį kaip šių metų pradžioje puolė Tony Wolfo „Miško pasakas“, kuriose ežiukas šildosi kalvadosu, o nykštukas maukia sidrą?

Neužsipuls. Gal net premiją kokią duos. Mat tai anaiptol ne kokia nebrandi ir neprotinga knyga apie girtą ežiuką (aš apskritai kategoriškai prieš girtus ežiukus, jie nuolat painiojasi po kojom ir trukdo eismui), o visai atvirkščiai: tai beveik jaunojo abstinento vadovėlis, kuriame galima sužinoti gausybę naudingų ir pamokomų dalykų apie viskio žalą jaunam organizmui.

Negana to, trečioji drakono galva yra nepermaldaujama blaivininkė, jos lūpoms priklauso garsioji sparnuota frazė – „už škotišką viskį bjauresnis pasaulyje yra tik airiškas viskis“. Sakyčiau, puikus pavyzdys jaunimui.

Tikiu, kad ne vienas sugedęs šešiametis, vos perskaitęs šią knygą, kaipmat nustos lakti viskį ir atsisakys šio bjauraus įpročio visiems laikams.

Kaži kada savo kūrybą metaforiškai esate susiejęs su Homero „Odisėja“ – sakėte, kad rašote apie tas daugybę dienų, kai Odisėjas neatliko jokių žygdarbių. Paradoksalu, bet jūsų naujoji knyga irgi yra apie tai, nors pasakos paprastai būna susijusios ir su žygdarbiais. Kodėl jūsų personažai neužsiima, kaip sakoma, aktyvia veikla, neišsiruošia, tarkim, į kokią paskutinę donkichotišką kelionę?

Kad jiedu tokie jau yra, neskubrūs. Gal kada ir išsiruoš, o dabar jiems buvo svarbiau ir smagiau pasikalbėti. Jaunajam riteriui teko išsiaiškinti daugybę dalykų – tarp jų ir tą, kad žygdarbiai ir šlovingos pergalės nėra pats svarbiausias dalykas gyvenime. Ir kad jei pats gerai žinai, kas toks esi, visiškai nesvarbu, kuo tave laiko kiti.

Akivaizdu, kad tiek Tenksalotą, tiek Kaindlį sukūrėte jūs, o ne kas kitas, bet man vis tiek smalsu, kurį herojų laikote artimesniu sau, kuris į jus labiau panašus? Šiaip ar taip, devyngalvio drakono, kurio kiekviena galva mąsto savitai, įvaizdį galima sieti ir su rašytojo darbu, ne tik su tam tikru demokratinės visuomenės modeliu.

Abudu savaip simpatiški. Jei jau visiškai tiesmukai – visai galimas dalykas, kad abudu jie ir esu aš pats. Vienas – jaunystėje, kuri neseniai praėjo, kitas – senatvėje, kuri netrukus ateis. O tas, kuris per vidurį, kuris dabar, yra tik užrašytojas.

Be abejo, senas džentelmenas, sėdintis prie židinio ir pasakojantis istorijas, primena tradicinį rašytojo įvaizdį. Net ir tos devynios galvos pasirodo esančios visai vietoje. Atidžiau įsižiūrėjus kiekvienas rašytojas jas turi. Išskyrus pusgalvius ir begalvius.

Jei manęs kas nors paklaustų, apie ką ši knyga, atsakyčiau, kad apie gyvenimo tiesas, apie kurias visi esame girdėję, bet jomis vadovaujasi tik išminčiai. Kitaip tariant, knygoje pilna išminties krislų, kurie pateikiami ne įkyriai, o žaismingai, su savitu humoru. Jei jau jus netiesiogiai pavadinau išminčiumi, sakykite, kur slepiasi gyvenimo prasmė? Ant riterio Tenksaloto skydo, ant kurio užrašyta „Ieškoti. Surasti. Suprasti“?

Ačiū, tik gal kiek per anksti. Sakoma, išmintis ateina su senatve ir patirtimi. Nors anava senas drakonas Kaindlis purto devynias galvas ir sako, kad senatvėje ateina tik silpnaprotystė ir kaulų gėla.

Tikriausiai iki išminčiaus man dar reikia šiek tiek palūkėti, kokį šimtą kitą metų. Tada gal ir atsakyčiau, kur ta gyvenimo prasmė. Gal ji apskritai kiekvienam vis kitoniška, skirtinga. Privati. Kas čia žino.

Šiaip jei žmogus vis labiau įsižiūri, vis labiau pastebi gyvenimo beprasmybę ir ne tik nesidaro galo, bet toliau sau gyvena, o begyvendamas dar pamažėle ir šypsotis ima iš visko, krizenti sau patylomis iš visų prasmių, beprasmybių ir iš savęs paties, tai jis arba šį tą pradėjo suprasti, arba galutinai išsikraustė iš proto.

Tad neblogas būtų skydas ir su visai priešingu užrašu: „Nerasti. Nesuprasti. Nebeieškoti“. Bet iki tokio jaunajam riteriui Tenksalotui – dar ilgas ir gražus kelias.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close