captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Nastaravičius: randu pasiteisinimą, kodėl turėčiau rašyti

Antroji poeto, dramaturgo, žurnalisto Mindaugo Nastaravičiaus eilėraščių knyga „MO“ pretenduoja tapti Metų poezijos knyga, tačiau pats autorius apie ją kalba kukliau. Anot jo, kiekvienam rašytojui, išleidus pirmąją knygą, kyla klausimas, ar rašyti toliau. Tuomet į galvą ateina visiems žinoma mintis: „Jei gali nerašyti – nerašyk.“
M. Nastaravičius. Asm. archyvo nuotr.
M. Nastaravičius. Asm. archyvo nuotr.

Antroji poeto, dramaturgo, žurnalisto Mindaugo Nastaravičiaus eilėraščių knyga „MO“ pretenduoja tapti Metų poezijos knyga, tačiau pats autorius apie ją kalba kukliau. Anot jo, kiekvienam rašytojui, išleidus pirmąją knygą, kyla klausimas, ar rašyti toliau. Tuomet į galvą ateina visiems žinoma mintis: „Jei gali nerašyti – nerašyk.“

„Aš galiu nerašyti. Sau tai esu atsakęs daug kartų. Ypač, kai ko nors nepavyksta padaryti ir pasuki nugarą nuo kompiuterio, už savęs pamatai knygų spintą ir iškeli klausimą – ką tu čia dabar veiki, jeigu dešinėje pusėje guli Samuelis Beckettas, o kairėje – Fiodoras Dostojevskis. Kam didinti prastos ar vidutinės poezijos kiekį? Bet, jeigu ta knyga šiandien guli ant mūsų stalo, vadinasi, į šį klausimą sau kažkaip atsakau ir randu pasiteisinimą“, – sako M. Nastaravičius.

– Galbūt gana keista klausytojams ir Tau pačiam būti kitoje „Literatūros akiračių“ mikrofono pusėje, ne klausti, o būti klausinėjamam. Man visada atrodo, kad yra lengviau klausti. O kaip Tau atrodo?

– Tokį patį klausimą formulavau Valdui Gedgaudui, šviesaus atminimo poetui, kuris taip pat ne vienerius metus vedė „Literatūros akiračius“. Jis sėdėjo vietoje, kurioje dabar sėdžiu aš, o aš – kur sėdi Tu.

Nežinau. Kartais, kai pasiklausau savo klausimų, kuriuos užduodu pašnekovams, galvoju, kad pats niekada nenorėčiau sulaukti tokių klausimų, nes nežinočiau, kaip į juos atsakyti. Paklausti – taip, žinoma [norisi – LRT.lt]. Paradoksas. Atrodo, kad turėtų būti atvirkščiai – kuo didesnė patirtis, tuo lengviau klausti. Bet klausimus, kurie man tuo metu atrodė patys drąsiausi, netikėčiausi (dabar aš juos suvokiu kaip ne vietoje, nepamatuotus), aš uždaviau tik pradėjęs vesti „Literatūros akiračius“. Kai kurie pašnekovai tik per sukąstus dantis sugebėdavo nepasiųsti manęs toli.

– Ar būna netinkamų klausimų, klausimų ne vietoje?

– Kai esi tarp tų dviejų valčių, t. y., kai pats klausinėji ir tavęs klausinėja, paskui su poetais kalbamės, kokie klausimai juos labiausiai erzina. Pavyzdžiui, aš į tokio pobūdžio klausimus kaip „Apie ką jūsų knyga?“ arba „Kodėl ji vadinasi „MO“?“ kažkaip atsakau, o jiems, gryniesiems poetams, atrodo, kad neįsigilinęs žmogus nori, kad visą darbą padarytum už jį, papasakotum.

Man atrodo, kad labai dažnai klausimai yra penktadalis ar dešimtadalis sėkmingo pokalbio. Tai, ką žmogus nori ir gali pasakyti, jis pasakys, nepaisant klausimų. Jeigu esi atviras pokalbiui apie savo poeziją, turbūt, jokie klausimai neišgąsdins, nesuglumins. O, jeigu nebijosi pripažinti, kad apie kai kuriuos dalykus net nesi galvojęs ir kad pirmą kartą juos girdi iš klausinėtojo, tai tas pokalbis, turbūt, daugiau ar mažiau bus pavykęs.

– Noriu klausti ir apie žurnalistiką. Dalykai, kuriuos darei šioje srityje, nenoriu formuluoti kaip nors skambiai, bet buvo tai, kas žurnalistinius procesus tam tikra prasme vedė į priekį. Pavyzdžiui, kad ir garbingesnei žurnalistikai skirtas portalas gzi.lt, darbas LRT radijuje ar LRT naujienų tinklalapyje. Dabar atsitraukei nuo žurnalistikos. Kodėl? Ar tame, ką darei, nebematai prasmės? Nebemanai, kad jie gali ką nors pakeisti?

– Aš ir pats sau tą klausimą mėginu atsakyti. Gal dabar jis man jau nebėra toks pamatinis. Kai esu pavadinamas poeziją rašančiu žurnalistu ar žurnalistu, kuris parašė pjesę, manęs tai visiškai neerzina.

Niekada tokios vienos, paprastos priežasties nebūna. Kaip man dabar atrodo, turbūt, labiausiai tai yra susiję su žmogumi, kurio vardas ir pavardė yra Arvydas Šliogeris. Baigęs žurnalistikos studijas, suvokiau, kad neturiu jokio išsilavinimo. Tą suvokti prireikė šiek tiek laiko, keleto metų. Per tuos metus labai intensyviai dirbau.

Kai nusprendžiau dar kažką studijuoti, nuėjau į filosofijos fakultetą ir ten sutikau A. Šliogerį. Ką reiškia sutikau? Tiesiog pradėjau lankyti visas jo paskaitas. Norint lankyti paskaitas, ruoštis ir laikyti egzaminus, reikia laiko. Tą laiką aš atsiriekiau iš darbo. Atsisakiau naujienų gaminimo ir daugiau pastangų skyriau tiesiog skaitymui, ramesniam vaikščiojimui.

Taip pat atsirado daugiau laiko poetiniams mėginimams. Atsirado kažkoks žmonių ratas. Tai, beje, labai susiję ir su „Literatūros akiračiais“. Kalbini žmones apie poeziją. Kai kuriems iš jų kyla klausimas – gal pats rašai? Sakai – na, kažką rašau. Atsiųsk paskaityti, paprašo. Atsiranda kažkokios poetinės bičiulystės. 

Per penkmetį viskas taip susidėliojo, kad žurnalistikos beveik visai nebeliko. Dabar ją labiausiai pakeitė teatras. Daugiausia laiko skiriu rašymui būtent teatrui.

– Ar dalykai, kurie buvo žurnalistikoje, – reakcija, žvilgsnis į vykstančius procesus – šiandien svarbūs ir teatre? Turiu omenyje socialinius klausimus.

– Taip. Galvodamas apie pirmas pjeses, galbūt ir sutiksiu. Dabar jau yra laikas, kai pats sau keliu kažkokią užduotį nuo tokios hiperrealybės, kuri lydėjo pirmųjų pjesių rašymus, pereiti prie antirealybės. Pamatyti tai, ko mes nematome už lango, bet tai, kas galėtų arba turėtų nutikti.

Nežinau. Vis tiek jaučiuosi turintis tam tikrą amatą. Gal po dvejų metų prašysiuos vėl skaityti žinių per LRT radiją, o praėjus pusmečiui, nuspręsiu, kad nebenoriu, vėl kažką kitą darysiu.

Gal tiesiog esu labai nepastovus ir, jeigu atsiranda galimybė kažką daryti, tai mėginu daryti. Nežinau, kokie bus rezultatai, bet matysime.

Dar suvokiau, kad poeziją, eilėraštį gali rašyti ir eidamas keliu, važiuodamas automobiliu, stovėdamas prekybos centre kasoje. Dramaturgiją reikia atidirbti. Turi atsėdėti prie siužeto, veikėjų, charakterių, dialogų. Pradėjęs rašyti teatrui, leidau sau pasakyti, kad dirbu kūrybinį darbą, nes poezijos rašymas yra momentinis dalykas.

– Sugrįžkim prie literatūros ir prie knygos „MO“. Antra knyga – tarsi solidesnė paraiška. Šiandien yra galimybių išleisti pirmąją knygą: Rašytojų sąjungos konkursas, Lietuvos edukologijos universiteto leidykla. Kažkada literatūros kontekstą, kūrėjus metaforiškai pavadinai literatūros choru. Kaip jautiesi tame chore su antra knyga? Galbūt balsas šiek tiek drąsesnis?

– Kai reikėjo rasti paaiškinimą, kodėl knygą pavadinau „MO“, sugalvojau choro istoriją. Guodžiu save, kad rimčiausios solo ar choro partijos manęs dar laukia. Tai yra kažkoks prasidainavimas, einant į chorą. Kita vertus, viskas gali būti choras. Visi, kurie yra, kurie rašo ir skaito – jie tą chorą ir sudaro. 

Man atrodo, kad po pirmos knygos turbūt kiekvienam rašančiam anksčiau ar vėliau kyla klausimas, ar toliau rašysi, ar nerašysi, ir jau nuvalkiotas, mums visiems žinomas: „Jeigu gali nerašyti – nerašyk.“ Aš galiu nerašyti. Sau tai esu atsakęs daug kartų. Ypač, kai ko nors nepavyksta padaryti ir pasuki nugarą nuo kompiuterio, už savęs pamatai knygų spintą ir iškeli klausimą – ką tu čia dabar veiki, jeigu dešinėje pusėje guli S. Beckettas, o kairėje – F. Dostojevskis. Kam didinti prastos ar vidutinės poezijos kiekį? Bet, jeigu ta knyga šiandien guli ant mūsų stalo, vadinasi, į šį klausimą sau kažkaip atsakau ir randu pasiteisinimą.

– Koks tas pasiteisinimas?

– Nežinau. Turbūt tuštybės reikalai. Norisi šiame visame reikale dalyvauti.

Kai kalbame su kuo nors iš vyresnių, pavyzdžiui, su tuo pačiu Valentinu Masalskiu, jis sako – įsivaizduok, kad S. Beckettas ir F. Dostojevskis yra grybiena, ant kurios turi augti nauji grybai. Kaip sako Rimvydas Stankevičius – miške juk reikia ne tik ąžuolų, bet ir paparčių, žemuogių. Sakau – palauk, bet aš nenoriu būti žemuogė ar papartis. Manau, niekas nenori juo būti.

Man atrodo, kad daugiau klausimų pats sau atsakiau ne tiek su šia knyga, bet su pasiryžimu, nenusiraminimu ir noru būti toliau kartu su poezija. Natūralu, kad kažkaip jautiesi tvirčiau [išleidęs antrą knygą – LRT.lt], bet juk puikiai žinome, kad ne knygų skaičius ir ne tavo žodžiai apie jas tave padaro poetu.

Aš vis prisimenu ir kartoju Rolando Rastausko žodžius. Kai kalbinau jį, gavusį Nacionalinę kultūros ir meno premiją, klausiau apie pirmąją knygą. Jis sakė, kad poetui su pirmąja knyga reikia elgtis labai atsargiai, nes net nepastebėsi, kai ji iškris iš rankų.

Gali bet kaip save vadinti: poetu, dramaturgu, rašytoju. Bet, jei niekam kitam toks nebūsi, tai, matyt, kad toks ir nesi.

Viso pokalbio klausykitės čia.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...