captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Kaniušonis: tik pripažinęs, kad nežinai, gali atsiverti kažkam naujam

Man patinka nežinoti, nes tai atveria labai daug galimybių, sako filmo „Lošėjas“ aktorius Vytautas Kaniušonis. „Tik pripažinęs, kad nežinai, gali atsiverti kažkam naujam. Aš buvau mokytas, kad turiu viską žinoti. Tavęs paklausia – turi iškart atsakyti. Bet žinojimas ir turėjimas žinoti labai apriboja mąstymą. Kai leidi sau nežinoti, iš tavęs pradeda vaikščioti kažkokie atsakymai. Tik duok sau laiko pasižiūrėti į tą nežinojimą“, – mano jis.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Man patinka nežinoti, nes tai atveria labai daug galimybių, sako filmo „Lošėjas“ aktorius Vytautas Kaniušonis. „Tik pripažinęs, kad nežinai, gali atsiverti kažkam naujam. Aš buvau mokytas, kad turiu viską žinoti. Tavęs paklausia – turi iškart atsakyti. Bet žinojimas ir turėjimas žinoti labai apriboja mąstymą. Kai leidi sau nežinoti, iš tavęs pradeda vaikščioti kažkokie atsakymai. Tik duok sau laiko pasižiūrėti į tą nežinojimą“, – mano jis.

V. Kaniušonio nuomone, „vaidmuo“ ir „personažas“ – stereotipinės atstumiančios sąvokos, todėl filme jis norėjo nekurti vaidmens, personažo ir nedaryti visų tradicinių mokykloje mokomų dalykų. „Aš net nesu personažas, aš esu aš. [...] Mes juk skaitome knygas ir įsivaizduojame – skaitydami matome filmą. Paskui tik stengiesi jam suteikti gyvybės, būti juo“, – interviu LRT Kultūros laidai „Naktinis ekspresas“ teigia V. Kaniušonis.

– „Lošėjas“ sukurtas daugiau kaip prieš metus. Kaip Jūs pats vertinate šį filmą?

– Iškart šovė į galvą asociacija su filmu „Jausmai“. Man atrodo, mes užmirštame daug gerų dalykų. Dabar – geriausias filmas, geriausias aktorius... Žiūrėjau „Jausmus“ ir tikėjau ir Regimantu Adomaičiu, ir Juozu Budraičiu – visais aktoriais, kurie vaidino.

– Bet pastaraisiais metais labai daug filmų, kuriuos žiūri ir netiki. O Jūsų vaidmuo labai organiškas, labai tikras.

– Žinoma, aš kuriu, motyvuoju, stengiuosi perleisti tą istoriją per savo asmeninę patirtį ir bandau suderinti, pritraukti prie savęs. Bet stereotipai „vaidmuo“, „personažas“ mane atstumia, gąsdina.

– O kaip pavadintumėte?

– Bent taip nenorėčiau vadinti. Tai buvo savotiškas eksperimentas – nekurti vaidmens, nekurti personažo, nedaryti tų visų tradicinių dalykų, kaip moko mokykla. Norėjau atitolti nuo mokyklos. Aš dėstytojavau, dirbau su studentais, jie man davė daug impulsų, man kildavo minčių žiūrint į tai, ką jie daro, atsirado keistų patyrimų ir patirties, todėl norėjau pabandyti padaryti praktiškai. [...]

– Ką reiškia „nekurti personažo“?

– Aš net nesu personažas, aš esu aš.

– Teko skaityti, kad Jums iki Vincento dvasinio ir fizinio pavidalo reikėjo nueiti gana ilgą kelią. Nustebau, jog šiais laikais aktorius tiek daug dirba, kad pasiektų to įsivaizduojamo žmogaus pavidalą.

– Taip, mes juk skaitome knygas ir įsivaizduojame – skaitydami matome filmą. Paskui tik stengiesi jam suteikti gyvybės, būti juo.

– Žiūrėjau filmą, kur pagrindinis personažas, gerai atrodantis, su pilvuku vyras, patenka į koncentracijos stovyklą. Aš draugams vis sakiau – palaukit, palaukit, jis tuoj išsiims pagalvę. Bet jis to nepadarė, nes toks buvo. Kodėl Jūs tiek dirbote?

– Viskas vyksta natūraliai.

– Jums atrodo viskas paprasta?

– Labai. Kai atsiriboji nuo primestinių teorijų, sistemų, viskas labai paprasta. Daro gamta – ne tu darai. Bet tiko veidas, fizinė struktūra. Net matydamas fizinį apvalkalą, reaguoji į jį. Dabar tik reikia, kad jis natūraliai, organiškai tai darytų. Tada patikėsi. Įdomus dalykas, kuo mes tikime, kaip mes patikime kitu žmogumi, kas jame tokio yra. Kitu mes netikime. Juk gyvenime irgi daug kuo netikime. Kažkas yra žvilgsnyje, pozoje, balse, kalbos manieroje – ir eina fluidai, rodantys, kad meluoja. Taip ir teatre, kine: jei aš nemeluoju, vadinasi, viskas gerai.

Čia gal ir buvo bandymas nemeluoti, nei spausti, nei perspausti. Bet, pasitelkus vaizduotę ir save, tokį, koks esi, „patalpinus“ į tą situaciją, ją išgyventi. Matau, kad filme yra klaidų, vaidybos elementų, kai vaidini ir nežinai, kas esi. Tu darai, ko iš tavęs prašo, bet to neišgyveni. O užmiršti tą rezultatą, kad pati gamta per tave tai padarytų, – didžiausias iššūkis.

– „Lošėjo“ kūrėjai sakė, kad pabaigą norėjo sukurti šviesią, bet aš vis tiek niekaip neradau argumentų, kad patikėčiau ta šviesia pabaiga. Kuo Jūs tikėjote finale?

– Aš tikėjau tuo, kuo tikiu ir dabar. Tai nesudaro didelių sunkumų – jei manęs paprašo pakelti stiklinę, aš galiu pakelti. Su mano tikėjimais tai nieko bendra neturi. Mes irgi diskutavome apie tą sceną, buvo minčių jos ir nerodyti, bet ji įėjo į filmą.

Jei žmogus apsisprendžia tam ir daro negalvodamas apie tai, jis vykdo fizinius veiksmus. Rezultatas tarytum aiškus. Ateina ta akimirka, suskaudo kažkas, atsiranda nerimas, baimė... Ir jeigu aš patikiu, kad tuoj mirsiu, tai atsiranda akyse ir apskritai kūne, pradeda pilti prakaitas. Todėl, kai mane filmuoja, klausiu savęs – kas, jei šią akimirką mirsiu? Jei dabar mirčiau, ar visos mano sąskaitos suvestos su gyvenimu? Pasirodo, ne – dar turiu nesuvestų sąskaitų. Bet manau, kad čia tik yra prigimtiniai aktoriniai dalykai. [...]

– Vadinasi, gamta Jums davė nemažai. Ar Jūsų gyvenime kas nors pasikeitė po tokios filmo sėkmės?

– Gali būti. Nenorėčiau sakyti, kad kažkas pasikeitė, bet jeigu keičiasi pasaulio požiūris į mane, keičiasi ir mano požiūris į pasaulį. Jauti kažkokį kontaktą su aplinka, ji nori nenori į tave veržiasi, tik reikia atsilaikyti. Bet didelių pasikeitimų tikrai nėra.

– Nusifilmavęs grįžote į Panevėžį, kur vadovaujate teatrui „Menas“. Ramiai tęsiate darbus?

– Taip.

– Jūs gimėte Murmanske. Tai reiškia, kad Jūsų tėvai buvo ištremti?

– Ne. Mano tėvas tarnavo laivyne Murmanske. Mama ten nuvažiavo ir mane pagimdė.

– Kada grįžote į Lietuvą?

– Labai greitai. Klausiau mamos, man buvo trys ar šeši mėnesiai.

– Vilniuje baigėte mokyklą ir stojote į aktorinį. Kodėl?

– Stojau į lietuvių kalbą ir literatūrą. Norėjau būti rašytojas, poetas. Bet neįstojau. Ir tada netyčia pasitaikė naujas rinkimas – Jonas Vaitkus sugalvojo papildyti savo kursą ir surengė rinkimus po visų stojamųjų.

– Teatras buvo sąmoningas pasirinkimas?

– Ne, teatras nebuvo sąmoningas pasirinkimas. Idėja buvo įmesta sėkla. Gyvenimas pasiūlė teatro kelią, o po kurio laiko, kai jau ta sėkla pradėjo dygti, kai rūpinaisi tuo augaliuku, gaila buvo jį palikti, smalsu, koks dar lapelis išaugs, kokia šakelė. Tarytum prisiriši prie to kelio, saugiau šalia savo medelio, nes jau šešėlį duoda, vaisius atsiranda kažkoks.

– Vaidinote Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre su J. Vaitkumi. O 1993 m. spjovėte į teatrą ir išvykote į Švediją. Tai buvo nusivylimas teatru?

– Taip, tuo metu tai buvo nusivylimas. Galbūt aš tuo metu patyriau kažkokios kitos dimensijos prisilietimą. Žinote, ne viskas yra taip, kaip mes matome, kaip mums atrodo, ką mums sako. Egzistuoja kažkoks prisilietimas prie to vidinio pasaulio – tarytum akys apsisuko ir pradėjo žiūrėti į vidų.

– Išoriškai buvo kaip tik labai palankus metas – mes tarsi galėjome sakyti, ką norime, ką galvojame. Juk tai buvo laisvės laikas.

– Tai buvo ne tik laisvės, bet ir savotiškų sunkių išbandymų laikas. Mes miegodavome konservatorijoje ir eidavome budėti prie Parlamento. Grėsmė visą laiką augo, buvo Sausio 13-oji, žuvę žmonių. Buvo mintis, kad gali mirti, ir su ja reikėjo kažkaip taikytis, į ją pažvelgti nemeluojant, organiškai ir pagalvoti, ar aš pasiruošęs numirti. Mušdavo prakaitas ir tikrai nesinorėdavo eiti prie Parlamento. Nes atėjus buvo kažkoks keistas jausmas, kad negalėsi pabėgti iš ten. Jei jau nuėjai, reikės ir muštis, o gal ir galvelę padėti.

– Bet Jūs išvažiavote, kai jau viskas nurimo.

– Galbūt akistata su galimybe mirti kažką pajudina. Pradeda skleistis kitos mintys, kitoks gyvenimo pajautimas – kas yra gyvenimas, kokios vertybės, už ką atiduoti tą gyvenimą. Kadangi viskas baigėsi, atsirado kitoks gyvenimo skonis, religija. Tokiomis akimirkomis, kai priartėji prie mirties, juk nori kažkokios pagalbos. Tada atrodo, kad Dievas ir yra atsakymas į klausimus, kas yra amžinybės ilgesys, iš kur nenoras, baimė baigti egzistenciją, nejau pokšt – ir nėra manęs, kur visa tai dingsta?

– Išvažiavote į Švediją realizuoti savo minčių?

– Pradėjau domėtis savo siela.

– Ir vėl grįžote į teatrą.

– Taip, bet visi mano gyvenimo didesni pokyčiai įvyko atsitiktinai. Atsitiktinai aš tą draugą sutikau, kuris ėjo į konsultacijas, atsitiktinai kitą draugą sutikau, kuris pasiūlė man į „durnyną“ nueiti. Atsitiktinai į Švediją nuvažiavau ir grįžau atitiktinai. Atsitiktinumai (nors tai savotiški dėsningumai) ir keičia mano gyvenimą. Manau, kad daugelis žmonių galėtų pasižiūrėti į savo gyvenimą ir pamatytų, kad pasikeitimai nebuvo suplanuoti, nes planuoji viena, o dalykai atsitinka ir tave veda. Tarytum atsakymai jau yra paruošti – sutinku arba ne, nedarysiu. „Taip“ arba „ne“ yra kiekvieną akimirką.

– Esate Panevėžio teatro „Menas“ vadovas ir režisierius. Dažnai sakoma, kad žmonės teatre prašo tik ko nors linksmo, pramogos. Ar turite taikytis prie tokio požiūrio?

– „Taip“ arba „ne“. Jei komedija įdomi ir joje ne tik paviršutiniškas juokinimas, bet ir galimybė paieškoti, save atrasti, džiaugsmą patirti, išgyventi įdomią, gyvą situaciją ir man, ir žiūrovui, kodėl gi ne? Juk mes į save irgi su humoru pasižiūrime. Toks požiūris labai geras. Ar turiu taikstytis? Ne, neturiu. Ir netgi negaliu taikstytis.

– Bet Jums reikia užsidirbti pinigų, pritraukti žiūrovų, kitaip negalėsite pastatyti nė vieno naujo spektaklio.

– Jei tau duota tiek, tiek ir turi. Verkti ir svajoti apie tai, kad bus duota daugiau, nėra ko. Labai aišku, konkretu, paprasta. Mes nenaudosime dekoracijų, kostiumų, bet statysime. Juk gyvenimas eina, tu turi daryti. Jei turi postūmį, darai, skaitai medžiagą, nori ja pasidalinti. Iš esmės teatras yra dalijimasis savo išgyvenimais, patirtimi, intuicija.

– Kas Jums yra teatras?

– Kelias į savęs pažinimą. Man teatras nėra tikslas, jis – tik galimybė gyventi, pažinti, daryti tai, kas man įdomu.

– Bet žiūrovas Jums vis tiek svarbus?

– Žiūrovas susideda iš konkrečių žmonių. Man svarbūs konkretūs žmonės.

– Ar teatras jau išsiugdė savo publiką?

– Taip. Man atrodo, jau atsiranda teatro publika. Visą laiką svajojau apie mūsų teatro žmones, kurie mus supranta, su mumis dalinasi, su kuriais mes irgi galime pasidalinti. O durys atidarytos visiems. Kažkam įdomu kažkas kita – jis atėjo ir nuėjo. O kiti nusėda, su jais jauti ryšį, jiems įdomu tai, ką mes darome, mums įdomu, kaip jie tai priima. Tada mes kartu judame: atveriame, kažką išsiaiškiname, pradedame abejoti. Man patinka tas nežinojimas.

Nežinojimas atveria labai daug galimybių. Tik pripažinęs, kad nežinai, gali atsiverti kažkam naujam. Aš buvau mokytas, kad turiu viską žinoti. Tavęs paklausia – turi iškart atsakyti. Bet žinojimas ir turėjimas žinoti uždaro, labai apriboja mąstymą. O aš nežinau. O kai nežinau, tada prasideda kitas procesas. Kai leidi sau nežinoti, iš tavęs pradeda vaikščioti kažkokie atsakymai. Tu tik duok sau laiko pasižiūrėti į tą nežinojimą.

Visas interviu su V. Kaniušoniu – LRT Kultūros laidoje „Naktinis ekspresas“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...