captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Sakalauskas: neįlįsi į kito kailį ir nesuprasi, kaip juodai jam atrodo gyvenimas

Aktoriaus Arūno Sakalausko praeityje – priklausomybė nuo alkoholio, juoda neviltis, gėda, mintys apie savižudybę ir septyni draugai, išėję Anapilin savo noru.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Aktoriaus Arūno Sakalausko praeityje – priklausomybė nuo alkoholio, juoda neviltis, gėda, mintys apie savižudybę ir septyni draugai, išėję Anapilin savo noru.

Šiandien jis atvirai kalba apie tai, ką patiria apie savižudybę mąstantis žmogus.

– Aktyviai prisidedate prie savižudybių prevencijos kampanijos „Tyla žudo“, kurią inicijavo emocinės paramos telefonu ir laiškais tarnyba „Jaunimo linija“. Kodėl?

– Dėl savižudybių stulbinamai daug draugų netekau – septynių. Ir visos šios mirtys buvo labai netikėtos. Tik vienu atveju kažką nujaučiau. Kolega atėjo į teatrą išgėręs – turėjo jis šią priklausomybę. Atrodė linksmas, labai daug juokavome, prisiminėme senus nuotykius, bet man viduje buvo kažkokia negera nuojauta, todėl jam pasakiau: „Jei jausis blogai, skambink, nesvarbu, bus diena ar naktis. Po pusantros dienos man paskambino ir pasakė, kad jis nusižudė.

Suprantate, visi šie žmonės išėjo, o tu jauti kaltę, kad kažko nepadarei, kažko nepastebėjai. Žinau, kad tai apgaulingas jausmas – aš niekuo nekaltas. Tačiau jausmai dėl to nedingsta, jų taip paprastai nesuvaldysi. Tai ir yra didžiausia bėda. Manau, kad tie žmonės nedrįsta pasakyti, ką jie jaučia, o mes negalime įlįsti į jų kailį, kad suvoktume, kaip juodai gali atrodyti gyvenimas. Todėl negalima ant jo pykti, kaip kartais būna. Juk tu nebuvai jo kailyje. Žmogui turbūt buvo taip juoda, kad jam atrodė, kad nėra kitos išeities. Arba taip skaudėjo, kad vienintelis išsigelbėjimas atrodė toks. Tačiau gyvenimas tuo ir yra patrauklus, kad nežinai, kas bus po penkių minučių. Po penkių minučių į duris tau gali paskambinti žmogus, kuris pakeis tavo gyvenimą. Arba gatvėje gali sutikti žmogų, kuris pakeis tavo gyvenimą. Ir tai ne teorija – gyvenime taip būna. Kaip ir atsivertimai į tikėjimą ar nušvitimai taip pat įvyksta per keletą akimirkų. Žinau tokių atvejų.

Todėl niekada nereikia skubėti priimti negrįžtamo sprendimo. Pavyzdžiui, visi alkoholikai, kurie stengiasi išbristi iš šiol liūno, žino auksinę taisyklę – kai apima stiprus noras išgerti, reikia palaukti 15 min. Ir šis delsimas neretai išgelbsti, nes žmogus spėja pagalvoti, kokią nesąmonę galėjo padaryti. Kitas variantas – kažkam paskambinti.

Deja, savižudybių statistika mane gąsdina – nuo nepriklausomybės pradžios savo noru iš gyvenimo pasitraukė jau 33 tūkst. žmonių. Tai visas miestas. Vien per dvi rugpjūčio savaites į „Jaunimo liniją“ skambino 1500 žmonių. Įsivaizduojate, kiek daug žmonių jaučiasi nesaugūs, turi rimtų asmeninių problemų ir neturi su kuo pasikalbėti? Ir iš jų 500 neprisiskambino, nes trūksta lėšų – tarnyba neturi techninių galimybių atsiliepti į visus skambučius. Ne vienas jų bandė skambinti net kelis kartus. O gal iš tų 500 buvo žmogus, kurio dabar jau nebėra?

– Tačiau ar normalu svarstyti apie savižudybę vien dėl to, kad prarandamas darbas?

– Viena vertus, taip. Krizės metu vienas vokietis prarado du milijonus iš penkių ir puolė po traukiniu. Įsivaizduojate, kaip sąmonė turėjo būti pakrikusi? Juk jam liko dar trys milijonai.

Šiuo atveju vertėtų prisiminti, ką išgyveno mūsų išvežti giminaičiai su mažais vaikais, šaltyje išversti iš vagonų. Vėliau jie grįžo, baigė mokslus, užaugino savo vaikus...

Kita vertus, kaip sakiau, mes neįlįsime į kito žmogaus amžių ir nesuprasime, ką jis iš tiesų jaučia. Tačiau galime padėti bent tiems, kurie jiems padeda. Aš asmeniškai tapau „Jaunimo linijos“ Draugų klubo nariu. Ir tai padaryti gali kiekvienas – galima sudaryti tiesioginio debeto sutartį, kad kas mėnesį „Jaunimo linijai“ nuo algos nuskaičiuotų bent 5–10 litų ar kiek ne gaila. 10 litų – tai cigarečių pakelis, o kažkas, kam labai blogai, jūsų dėka galės prisiskambinti ir gauti pagalbą.

– Ar visais atvejais, kai nusižudė Jūsų draugai, buvo kaltas alkoholis?

– Ne. Buvo visiškai nepaaiškinamų savižudybių. Žinia, kiekvieno žmogaus gyvenime yra keturi pagrindiniai dalykai: prasmė (kam tu gyveni), noras tikėti kažkuo, vienatvė ir žinojimas, kad tu mirsi. Anksčiau ar vėliau kiekvienas žmogus susiduria su šiais klausimais. Gal jis sau jų taip tiksliai neįvardins, bet juos įvardino psichiatrai. Suklupimas ties bet kuriuo iš šių punktų sukelia labai skaudžias pasekmes. Pavyzdžiui, mes nesame tokie stiprūs, kad ištvertume vienatvę, todėl kabinamės į aplinkinius, o kai mus palieka, regis, žlunga visas pasaulis. Tačiau iš tiesų taip nėra. Už kampo tavęs visada kažkas laukia. Ne tau spręsti, kada turi išeiti.

– Nusižudę žmonės kartais kaltinami, kad buvo silpni ir savo problemas paliko kitiems. Ar tai tiesa?

– Jei yra tam tikros ligos, simptomai aiškiai matomi. O kai visiškai normalus žmogus pavakarieniavo, pasakė einantis parūkyti ir negrįžo? Ką tuomet galvoti? Kaltinti, kad jis buvo nestiprus? Mano manymu, tai neteisinga. Tai nėra paprasta padaryti, tam reikia visiškai būti įvarytam į kampą...

Negaliu šito paaiškinti, man pažįstamos tik alkoholinės patirtys. Tai jausmas, kad visiems trukdai, darai gėdą aplinkiniams, gadini darbus, pavedi žmones. Graužatis siaubinga, kai prablaivėji ir supranti, ką vėl pridarei. Pasižadi sau daugiau taip nedaryti, tačiau ir vėl griūni. Tuo metu, kai tu paskendęs alkoholizme, nesugebi blaiviai mąstyti, viskas aplinkui taip juoda, sau atrodai visiškas bevalis. Tarsi tu tai darytum tyčia ir tau būtų tai labai smagu. Iš tiesų smagumo jokio. Deja, ši liga visiškai sunaikina valią. Ir tai liga. Tai tas pats, kaip karščiuojančiam žmogui pasakyti, kad jis liautųsi karščiuoti. Baik, tu valios neturi – susiimk, atšalk...

Šiandien aš nebijau prisipažinti, kad buvau priklausomas nuo alkoholio, nes kitaip negalėčiau žengti į priekį. Jeigu slėpčiau savo problemą, mėginčiau apgaudinėti save ir kitus, vėl atsidurčiau, kur buvau. Beje, Vakarų Europoje nuo alkoholio priklausomas kas dešimtas žmogus, Rytų Europoje – 15–18 proc. Ir daugelio iš šių žmonių mes nematome, nes jie geria kur nors pasislėpę, namie, o ryte eina į darbus. Kiti sako, kad geria tik alų. Bet koks skirtumas, ar išgeri penkis butelius alaus, ar butelį degtinės. O alkoholis ir savižudybės labai susiję. Žmonės dažniausiai žudosi apsvaigę arba abstinencijos būsenoje, nes nebegali kęsti viso šio skausmo.

– Koks buvo paskutinis lašas, privertęs Jus patį pradėti bristi iš šios situacijos?

– Supratau, kad destruktyviai naikinu save. Ne taip, kad einu ir nusižudau, bet po truputį, per kančias grimztu vis žemyn. Visko pradėjau netekti. Netekau darbų, nes niekas manimi nebepasitikėjo. Ir iki šiol dar turiu įrodinėti, kad nepavesiu. Jei spektaklyje tenka vaidinti girtą asmenį, vis dar sulaukiu komentarų, kad girtas vaidinau. O girtą asmenį tenka vaidinti dviejuose spektakliuose. Taip greitai, per keletą metų, viskas nepasimiršta. Pagaliau tu lieki rizikos grupėje visam gyvenimui. Atsimenu, į Lietuvą iš Amerikos atvažiavo amerikiečiai kurti anoniminių alkoholikų draugiją. Vienas jų buvo negėręs jau 30 metų, o kitą dieną atėjo girtas...

– Tačiau pats prieš save nebandėte kelti rankos?

– Mintys apie savižudybę, aišku, buvo, bet esu per didelis savimyla, kad tai padaryčiau. Gaila savęs ir nesinori pripažinti, kad pralaimėjai. Praėjo nemažai laiko, kol atėjo supratimas, kad tu iš tiesų pralošei. Kai vis dėlto supratau, kad kovoti daugiau nėra su kuo ir karą su alkoholiu aš pralošiau, pasiekiau sau, kad tai dugnas. Beje, kiekvieno dugnas yra savas. Kažkam reikia prarasti darbus, namus, viską, atsidurti prie konteinerio. Iš tiesų žinau žmonių, kurie pasikėlė nuo konteinerio, pragyvenę prie jo 2–3 metus. Ir žinau, tokių, kuriems užteko darbe vieną kartą gauti papeikimą.

– Prieš dvejus metus Lietuvą sukrėtė aktoriaus Vytauto Šapranausko savižudybė. Kaip ją vertinate Jūs?

– Man buvo didžiulis šokas, nes iš Vyto aš to nesitikėjau. Jis ne toks žmogus buvo – pakankamai stiprus, pakankamai mylintis gyvenimą. Antra vertus, kuo toliau, tuo labiau jautėsi, kad esama situacija jį slegia. Man rodos, jis suprato, kad pralošė.

– Kodėl jis, pasijutęs, kad pralošė nusižudė, o Jūs – ne?

– Žmonės, atsidūrę panašioje situacijoje, tikrai turi kreiptis pagalbos ir jiems ji bus suteikta. Nereikia bijoti ir gėdytis. Tuo metu atrodo, kad niekas nepadės, tačiau taip nėra. Gaila, kad žmonės dažniausiai tokiais atvejais nesikreipia į specialistus. Aš pats be jų nebūčiau išsikapstęs. Žmonės klysta manydami, kad išsikapstys patys, tačiau kalbant apie alkoholizmą, tai neįmanoma, jokia valia čia nepadės.

– Kodėl, Jūsų manymu, savižudybių statistika, pagal kurią pirmaujame Europoje, Lietuvoje nesikeičia daug metų?

– Iš tiesų, ar ilgai dar būsime alaus, cepelinų ir savižudžių šalis? Kodėl tai nesikeičia? Nes niekam nerūpi žmogus. Politikai tik daro įvairias reformas, kurių daugumos net niekada nepabaigia. Per 23 nepriklausomybės metus Lukiškių aikštėje, kurioje turėjo jau stovėti paminklas rezistentams, sugebėjo tik pastatyti viešą tualetą. Mažuose miestuose rasti darbą beveik neįmanoma, tad kodėl turėtume stebėtis, kad tiek mūsų žmonių dirba užsienyje. Kaip mes sustabdysime emigraciją, jei nusitvarkome savo kieme. Neseniai su teatru teko lankytis Šiauliuose. Atvažiavome šeštą valandą, sekmadienį. Išėjau į gatvę apsižiūrėti – nė vieno žmogaus, o miestas juk ne mažas. Kas vyksta? Esame suvaryti į butus ir žiūrime tik televizorių? Ir auginame naują televizijos žiūrovų karta, o bendravimas nyksta. Esame taip susvetimėję, kad net kaimynai laiptinėje šiandien nesisveikina. Tad kaip mes galime žinoti, kas vyksta kaimyniniame bute – ar gerai žmogus gyvena, ar blogai, gal jam ko reikia. Jei prie manęs kur nors gatvėje prieina žmogus ir kalbasi, aš, kaip koks kvailys, suku galvą, kur aš jį mačiau ir ką su juo dariau, kol jis nepasako, kad mes nepažįstami, jis tiesiog nori pasikalbėti.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...