captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Arūnas Grumadas. Baltijos kelias: organizavimas ir eiga

Baltijos kelias – unikalus ir išskirtinės svarbos įvykis Lietuvos istorijoje. Tą 1989 metų rugpjūčio 23 dieną, minint Molotovo ir Ribentropo sutarties pasirašymo 50-ąsias metines, okupuotos Lietuvos žmonės patys savarankiškai surengė referendumą, kuriame vienareikšmiškai pasisakė ne tik prieš nusikalstamą 1939 metų Stalino ir Hitlerio sandėrį pasidalyti Europą, bet ir už to sandėrio pasekmių panaikinimą.
Baltijos kelio 25-mečio minėjimas su 1000 m Trispalve Vilniaus Gedimino prospekte, AFP/Scanpix nuotr.
Baltijos kelio 25-mečio minėjimas su 1000 m Trispalve Vilniaus Gedimino prospekte, AFP/Scanpix nuotr.

Baltijos kelias – unikalus ir išskirtinės svarbos įvykis Lietuvos istorijoje. Tą 1989 metų rugpjūčio 23 dieną, minint Molotovo ir Ribentropo sutarties pasirašymo 50-ąsias metines, okupuotos Lietuvos žmonės patys savarankiškai surengė referendumą, kuriame vienareikšmiškai pasisakė ne tik prieš nusikalstamą 1939 metų Stalino ir Hitlerio sandėrį pasidalyti Europą, bet ir už to sandėrio pasekmių panaikinimą. Nepriklausomybė – toks šiuo referendumu patvirtintas artimiausias tikslas.

Rezultatas buvo pasiektas be urnų ir okupacinės valdžios priežiūros bei galimų manipuliacijų. Balsuojama buvo fiziniu dalyvavimu, kurio fakto negalima nuneigti. Svarbiausia, kad dalyvauti šiame Tautos referendume nebuvo agituojama ar kitaip spaudžiama. Atvirkščiai, dalyvavimas buvo kiekvieno dalyvio suvoktas poreikis ir akivaizdžiai parodė jo asmeninį požiūrį į gyvenimą okupuotame krašte bei nelojalumą TSRS valdžiai.

Kontekstas

1989 metai buvo kupini įvykių. Pavarčius įvykių chronologinę lentelę, iš pradžių kyla nuostaba (nes jau primiršome), o po to tenka konstatuoti, kad kiekvienas mėnuo – tai svarbus etapas, kupinas turinio, iš esmės lemiančio ateitį.

Kovo mėnesį Lietuvos TSR Ministrų Taryba įregistravo Sąjūdį kaip visuomeninę organizaciją (kitaip tariant – legalizavo). Tą patį kovą pirmuose demokratiškuose (jeigu ši sąvoka tinka okupuotam kraštui) rinkimuose Į TSRS Aukščiausiąją Tarybą Sąjūdis pasiekė pergalę, laimėdamas didžiąją dalį Lietuvai skirtų liaudies deputatų mandatų (31 iš 42). Nepaisant to, kad Lietuvos delegaciją sudarė dar ir 16 ne rinktų, o deleguotų partinių ir valdžios struktūrų atstovų, Lietuva, Latvija ir Estija sudarė darbingas, bendrai veikiančias delegacijas.

Vienas iš Baltijos šalių liaudies deputatų veiklos prioritetų buvo siekis įvertinti Molotovo ir Ribentropo paktą, nes šio pakto slaptieji protokolai lėmė mūsų nepriklausomų valstybių aneksiją. Svarbu prisiminti, kad TSRS valdžia neigė slaptųjų protokolų buvimą, nors jų vokiškojo egzemplioriaus faksimilės fotokopijos buvo žinomos visame Vakarų pasaulyje ir buvo laisvai prieinamos.

Sprendimą dėl Baltijos kelio padariusi Baltijos Taryba. Iš kairės (įstrižai): Virgilijus Čepaitis, Martas Tarmakas, Edgaras Savisaras, Bronislovas Kuzmickas, Reinas Veidemanas, Arvo Juntis, Romualdas Ozolas, Kiulo Arjakas, Ivaras Guodmanis, Valentina Zeilė, Dainis Ivansas, Arnoldas Klotinšas, Janis Lucanas. 1989 m. liepos 15d.

Jau po Baltijos kelio, 1989 metų Kūčių dieną, Liaudies frontų, Sąjūdžio ir kitų liaudies deputatų iš Baltijos šalių pastangos buvo vainikuotos specialios TSRS Liaudies deputatų komisijos sprendimu, pripažįstančiu Molotovo ir Ribentropo pakto slaptuosius protokolus „teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento“. Atsirado teisinis pagrindas likviduoti slaptųjų protokolų pasekmes.

Dar dera prisiminti, kad kaip tik 1989 metais Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba paskelbė Lietuvos įstatymų viršenybę prieš Sovietų Sąjungos įstatymus (gegužė), paskelbė Vasario 16-ąją Tautos švente (rugsėjis), paskelbė, kad 1940 metų Lietuvos prijungimas prie TSRS buvo neteisėtas (rugsėjis, po Baltijos kelio) ir lapkritį priėmė Lietuvos pilietybės įstatymą. Lapkritį griuvo ir Berlyno siena.

Pradžia

Poreikis ir nusiteikimas pažymėti Molotovo ir Ribentropo pakto 50-metį sklandė ore nuo 1989 metų pradžios (tiksliau – nuo mitingo Vingio parke 1988 m. rugpjūčio 23 d.). Iš pradžių tai buvo daugiau teorinės diskusijos, tarp kurių siūlymas (iki šiol nesutariama dėl autorystės ir vietos, kur tai buvo pasiūlyta) sujungti gyva grandine Taliną, Rygą, Vilnių ir Varšuvą, nusikalstamo pakto slaptųjų protokolų aukų sostines, buvo pats patraukliausias.

Po išsamesnės analizės pripažinta, kad nutiesti nepertraukiamą grandinę iki Varšuvos galimybės nėra. Sovietinė siena, kaip ir dera save nuo pasaulio izoliavusiems režimams, net su sąjungininkais buvo panaši į gulago lagerio tvorą su spygliuota viela ir sargybos bokšteliais. Įeisi į uždraustą zoną – važiuosi pas baltas meškas.

Antrasis diskusijų objektas – data ir laikas. 1989 metų rugpjūčio 23 diena – trečiadienis, t. y. darbo diena. Jeigu vietos valdžia ar net rajono, kolūkio ar įmonės valdžiukė būtų nusiteikusios priešiškai, jos „kiaulę“ galėtų pakišti be ypatingų pastangų.

Ledai nuo teorijos praktikos link pajudėjo 1989 metų gegužės 13–14 dienomis Taline, kur vyko Sąjūdžio ir Estijos bei Latvijos Liaudies frontų Baltijos Asamblėja. Paskelbta, kad broliškų tautų tikslas – nepriklausomybė. Nuspręsta parodyti estų, latvių ir lietuvių tautų valią gyventi nepriklausomoms – kartu pažymėti Molotovo ir Ribentropo pakto 50-ąsias metines.

1989 m. liepos 15 d. Baltijos Tarybos posėdyje Pernu, Estijoje, buvo priimti paskutiniai ir svarbiausi sprendimai: ką daryti, kada daryti ir kaip daryti. Nutarta Estijos, Latvijos ir Lietuvos sostines susieti „gyvąja grandine“ – Baltijos keliu. Nuspręsta akciją vykdyti trečiadienį, rugpjūčio 23 dieną, rankomis susikabinant 19 valandą.

Buvo likę kiek daugiau kaip mėnuo laiko. Sąjūdis buvo ką tik pradėjęs didelę parašų dėl okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos rinkimo akciją (iki rugpjūčio 23 d. buvo surinkta daugiau kaip 1,4 milijono parašų). Sekretoriato ir kitų organizacinių struktūrų žmonės buvo užsiėmę parašų rinkimo organizaciniais klausimais, todėl nieko nenustebino Sąjūdžio atsakingojo sekretoriaus Virgilijaus Čepaičio pavedimas Baltijos kelio akciją organizuoti Sąjūdžio Vilniaus tarybai. Man, kaip Vilniaus tarybos organizacinės komisijos pirmininkui ir koordinacinio centro koordinatoriui, šis pasiūlymas sparnų nesuteikė. Nors ir buvo nemenka praktika „pakelti“ žmones akcijoms ir veiksmams, nors ir buvo kaip laikrodis veikianti organizacinė Sąjūdžio rėmimo grupių (o jų buvo šimtai – apie tūkstantį vien Vilniuje) struktūra, darbas Vilniaus Sąjūdžio pajėgoms buvo pernelyg sudėtingas. Visų pirma todėl, kad organizuojant akciją dalyvauti turėjo visa Lietuva ir, atitinkamai, visos Sąjūdžio organizacinės struktūros.

Netrukus gavome paramą – Sąjūdžio sekretoriatas atsiuntė pagalbą su Angonita Rupšyte, kuravusia ryšius su Sąjūdžio struktūromis Lietuvoje, priešakyje. Ir prasidėjo darbas, labai intensyvus darbas, akcijos koordinaciniame centre.

Sąmoningai neminiu akcijos techninės dalies organizatorių ir dalyvių pavardžių, išskyrus čia ir vėliau tekste pateikiamas pavardes iš autentiškų dokumentų. Taip darau todėl, kad praėjo jau 25 metai ir daug to meto įvykių detalių pasimiršo. Nedovanotina būtų ką nors pamiršti, juolab kad dėmesiu Sąjūdžio epochos žmonės nėra apdovanoti. Atvirkščiai, jie yra sąmoningai pamiršti, matyt todėl, kad dabartinė ir buvusios valdžios neturi nieko bendra su to meto įvykiais (išskyrus gana retas išimtis). Tas pats pasakytina ir apie Baltijos kelią, kuriame dažnas „valstybininkas“ negalėtų parodyti vietos, kurioje tą 1989 metų rugpjūčio 23 dieną buvo.

Logistika

Planuoti akciją pradėjome nuo nulio, nes jokios patirties organizuoti tokio pobūdžio ir masto akcijas neturėjome. Nebuvo ir šaltinių, t. y. panašios patirties aprašymo, todėl pradėjome nuo ruletės ir išmatavome, kokią grandinės dalį, susikibus rankomis, užima vienas žmogus. Vieną metrą. Tai reiškė, kad reikia bent 200 000 dalyvių. Deja, žmonės – ne alaviniai kareivėliai, kuriuos galima sudėlioti kaip nori, todėl dėl „grandinės netolygumų“ buvo būtina, kad akcijoje dalyvautų apie 300 000 dalyvių.

Skaičius negąsdino. Sąjūdžio mitinguose (pvz., 1988 m. rugpjūčio 23 d. Vingio parke) tiek žmonių būdavo. Paskleisti informaciją problemų taip pat nebuvo – Sąjūdžio rajoninės ir miestų struktūros, Sąjūdžio spauda, Sąjūdžio laidos Lietuvos televizijoje ir kita.

Problema – kaip tuos žmones atvežti į kelią ir tolygiai paskirstyti 200 km ruože. Minimaliam akcijos dalyvių skaičiui atvežti (patiems atvažiuoti) reikėjo apie 75 000 lengvųjų automobilių, arba apie 10 000 tuo metu (ypač provincijoje) vyravusių PAZ markės nedidelių autobusų ar kiek mažiau Lvovo gamybos LAZ autobusų.

1989 metais lengvasis automobilis dar nebuvo transporto priemonė. Tai buvo sunkiai ir labai brangiai (buto kaina) įgyjama prabangos prekė. Visi to meto lengvieji automobiliai, įskaitant taksi, greitosios pagalbos, specialiuosius, „valdiškus“ valdžios ir įmonių automobilius bei asmeninius, sudarė tik ketvirtį nuo dabar turimų asmeninių automobilių (atitinkamai 450 tūkstančių ir 1,7 milijono), arba, skaičiuojant lengvuosius automobilius 1 000 gyventojų, dabar turime 541 asmeninį automobilį, palyginti su 123 visų nuosavybės formų ir paskirties lengvaisiais automobiliais 1989 metais (asmeniniai automobiliai sudarė apie pusę to skaičiaus).

Taigi sėsti ir savarankiškai atvažiuoti tuo metu galimybės buvo labai ribotos. Traukiniai į kelią nevežė, o reisiniai autobusai per parą galėjo atvežti vos kelis procentus reikiamo dalyvių skaičiaus. Organizuotas akcijos dalyvių atvežimas – pirmoji svarbi užduotis, kurią turėjo atlikti miestų ir rajonų Sąjūdžio tarybos.

Kitas (antrasis) tuomet spręstas rebusas – kaip atvykti. Organizatoriams teko ilgai burti ties Lietuvos žemėlapiu svarstant, kur kas vyks ir kokiu keliu. Sovietų Sąjungoje kokybe garsėję Lietuvos keliai toli gražu neprilygo dabartiniams nei pralaidumu, nei kokybe. Net suplanuotas minimalus automobilių skaičius grasino galimomis spūstimis, todėl ruožai miestams ir rajonams buvo derinami su racionaliausiais atvykimo keliais, stengiantis išnaudoti kuo daugiau atvykimo į akciją kelių.

Trasa buvo padalyta į 50 ruožų (pakto 50-mečio simbolis). Už kiekvieną ruožą buvo atsakinga konkreti Sąjūdžio teritorinė (taryba) ar Vilniaus miesto profesiniu pagrindu organizuota koordinacinio centro struktūra. Ruožo ilgis ir vieta grandinėje buvo derinami su galimu (tikėtinu) atvežti žmonių skaičiumi bei su racionalaus atvykimo (privažiavimo) galimybe. Dėl šių priežasčių miestų ir rajonų atkarpų ilgis svyravo nuo vieno kilometro (Šilalės rajonas) iki 37 kilometrų (Vilniaus miestas). Pastaroji atkarpa dėl racionalesnio atsakomybės pasidalijimo buvo suskirstyta į 8 ruožus, iš kurių už 7 atsakomybę prisiėmė profesiniai Sąjūdžio rėmimo grupių susivienijimai, tautinės bendrijos, Vilniaus ir Šalčininkų rajonai. Aštuntasis (eilės tvarka pirmasis, nes prasidėjo nuo Gedimino pilies) trumpas ruožas sąlygiškai buvo suskirstytas į 3 dalis, atskiras susibūrimo dalis rezervuojant vaikų organizacijoms, tremtiniams ir besimokančiam jaunimui.

200 kilometrų atkarpą koordinuoti sunku (tų laikų sąlygomis – neįmanoma), todėl teoriškai sudėliota grandinė buvo suskirstyta į tris dalis: Vilnius–Ukmergė, Ukmergė–Panevėžys ir Panevėžys–Latvijos siena.

Trečiąją tuometinę problemą šiais laikais suvokti sunku – komunikacija. Teritorija, kurioje beveik visą dieną vyko akcija, įskaitant atvykimą, – visa Lietuva, o prieš akciją ir paties susikabinimo rankomis metu – per 200 kilometrų grandinė. Mobiliojo ryšio dar nebuvo. Galimas laidinio ryšio pakaitalas – radijo ryšys – buvo griežtai draudžiamas kaip Sovietų Sąjungos „šnipų“ darbo priemonė, todėl oficialių radijo ryšio priemonių eilinis pilietis turėti negalėjo. Tiesa, aukšti valdžios pareigūnai turėjo privilegiją naudotis radijo telefonais tarnybiniuose automobiliuose, tačiau ir jie veikė tik 50 kilometrų apie Vilnių spinduliu.

Tikėjomės Lietuvos radijo pagalbos ir Sąjūdžiui palankios kelių inspekcijos, aeroklubų 6 lėktuvų „Vilga“ (bei jų turimų radijo ryšio priemonių) paramos perduodant svarbias žinias apie padėtį keliuose Lietuvos radijui, kurio transliuojamą informaciją buvo galima priimti tranzistoriniais radijo imtuvais. Tokie imtuvai buvo rekomenduoti kaip svarbi su savimi turėtina priemonė. Svarbi, bet ne vienintelė. Beje, galimybę iš oro koordinuoti akciją (Kauno Sąjūdžio veikėjų iniciatyva) sužlugdė generolas G. Taurinskas (jam buvo pavaldūs Lietuvos aeroklubai), uždrausdamas ne tik naudoti lėktuvus, bet ir apskritai tą dieną skraidyti virš Lietuvos. Kauniečiams pagelbėti dviem lėktuvais AN-2 („kukurūznikais“) pasisiūlė kooperatyvas „Aviopaslauga“. Drąsūs žmonės. Nutarė rizikuoti ne tik skraidymo licencijomis, bet ir labai tikėtina baudžiamąja atsakomybe.

Širdyje mums buvo neramu. Atvirai galima prisipažinti, kad bijojome, jog kas nors nepavyks – bus mažas aktyvumas dėl atvykimo (išvykimo iš gyvenamųjų vietų) problemų, nepavyks tolygiai padengti visos trasos ar atsiras nenumatytų trukdžių ir nepavyks susikibti į nepertraukiamą grandinę.

Stengėmės išvengti netikėtumų. Parengėme atmintinę, kurioje siūlėme pasiimti juostų tuštiems tarpams, žvakučių, kurios simbolizuotų jau išėjusius Anapilin ir negalinčius dalyvauti žmones. Rekomendavome išvykti organizuotai, pasirūpinant kelių inspekcijos ir greitosios pagalbos automobilių palyda, gerokai anksčiau, per pietus, kad būtų išvengta spūsčių ar kitų netikėtumų. Atvykus rekomendavome kartu, grupėmis leisti laiką iki akcijos, nepamiršti dainų, kitų vienijančių veiksmų, palikti ruožuose atminimo ženklus – kryžius, koplytstulpius ir kt. bei rengti mitingus, įprasminant okupacijos patirtį ir išsakant požiūrį į siekiamybę – nepriklausomą Lietuvą.

Trasa

Trasa, kuria turėjo nusidriekti gyva rankomis susikibusių žmonių grandinė, bendrais bruožais buvo aiški. Pradžia – prie Gedimino pilies bokšto, o pabaiga, tiksliau jungtis su latvių grandine, – tuometinio kelio M12 sankirtoje su Latvijos siena už Saločių kaimo.

Vilniuje trasa nuo Gedimino pilies bokšto leidosi į Katedros aikštę ir vingiavo Neries krantine iki Žaliojo tilto, kirto jį ir kitu Neries krantu driekėsi iki Pedagoginio instituto (dabar – Edukologijos universitetas), kur Ukmergės gatve skubėjo Vilniaus–Ukmergės autostrados link.

Nuo Vilniaus iki Ukmergės trasa ėjo autostrada. Alternatyva galėjo būti senasis Ukmergės plentas, bet tikėjomės (ir pagrįstai), kad galėsime pasinaudoti plačia autostrada netrikdydami eismo ir vieną juostą skirti tik akcijos dalyviams. Skiriamoji žalioji juosta buvo patogi transportui statyti ir saugiai išlaipinti akcijos dalyvius.

Į šį ruožą galima atvykti iš Vilniaus, per Maišiagalą iš Vilniaus–Kauno autostrados bei iš Ukmergės pusės. Be abejonės, šis ruožas buvo pats patogiausias visais aspektais.

Buvo planuota, kad per Vilnių vyks dzūkai ir vilniečiai. Suvalkiečiai įsilies į grandinę pasukę ties Vieviu per Maišiagalą, o Rytų Lietuvos rajonų atstovai trasą be problemų pasieks Molėtų–Kauno kryptimi. Iš Ukmergės pusės buvo numatytas tik ukmergiškių, kurie turėjo užpildyti 7 km ruožą atkarpoje, lygiagrečioje jų miestui, atvykimas.

Autostrada ir jos kryptis iš pietų į šiaurę lėmė, kad Baltijos kelio grandinėje susikibę žmonės veidu buvo atsisukę į Vakarus, atitinkamai nugarą atsukdami į Rusijos (tuomet – TSRS) pusę.

Didesnė Vilniaus–Ukmergės ruožo dalis buvo palikta vilniečiams. Vilniaus Sąjūdžio rėmimo grupės buvo struktūruotos piramidės principu, siekiant, viena vertus, apsaugoti struktūrą nuo įtakos iš šalies, ir, kita vertus, maksimaliai greito ir efektyvaus informacijos sklidimo (jeigu prireiktų X atveju). Sistema, nuo seno naudota daugumos pasipriešinimo ir revoliucinių judėjimų. Ir pasiteisinusi. Galingiausi rėmimo grupių susivienijimai, buvę koordinacinio centro organizacinės piramidės viršūnėje, buvo atsakingi už 4 km atkarpas (išskyrus „Laborą“ ir Darbininkų sąjungą, turėjusias užpildyti Vilniui priskirtos trasos atkarpos paskutinius 12 kilometrų), į kurias turėjo atvežti dalyvius ir prižiūrėti (koordinuoti) savarankiškai atvykusius vilniečius.

Nuo Ukmergės buvo planuota Baltijos kelio grandinę tiesti senuoju Ukmergės–Panevėžio plentu, nes autostrados šiame ruože dar nebuvo. Tačiau buvo sankasa (vyko autostrados tiesimo darbai) ir pasiūlyta pasinaudoti tais laikais nuo bet kokio transporto laisva, o kartu ir saugia būsimo greitkelio trasa.

Lazda turi du galus. Būsimas greitkelis lėtino judėjimo greitį, nes neturėjo kietos dangos ir vertė užpildyti jį tik iš Ukmergės ir Panevėžio pusių.

Paskutinė atkarpa nuo Panevėžio iki sienos buvo blogiausios kokybės – siaura ir didesniems srautams nepritaikyta. Privalumas buvo tas, kad nuo Panevėžio pusės pusę šios atkarpos turėjo užpildyti žemaičiai ir pamario žmonės, o kitą per jungiamuosius kelius, netrukdydami srautui, turėjo užpildyti aplinkinių Aukštaitijos rajonų akcijos dalyviai.

Toliau pateikta lentelė yra autentiško 1989 metų dokumento kopija, kurioje simboliškai pakoreguoti (aktualizuoti) Vilniaus vietovardžiai ir pridėta skiltis su aktualiu trasos kilometražu. Vizituotojais įvardyti Sąjūdžio Seimo tarybos nariai ir TSRS Aukščiausiosios Tarybos Lietuvos liaudies deputatai, kurie planavo būti atitinkamuose ruožuose (iš tiesų ne visi pasiekė numatytas vietas ir Baltijos kelyje buvo ne ten, kur tikėjosi).

Eil. Nr.

1989 m.

2014 m. (dabar)

 

Vizituoja

 

Ruožas: 1. Vilnius

37 km

 

 

1.

Gedimino bokštas–Katedros a.

 

Vaikų organizacijos

V. Landsbergis

2.

Katedros a.–Žaliasis tiltas

 

Tremtiniai

A. Medalinskas

3.

Žaliasis tiltas–Edukologijos univ.

 

Besimokantis jaunimas

V. Bubnys

4.

Edukologijos univ.–Ukmergės / Ateities g. sankryža

 

Medikai,

pedagogai

R. Rajeckas,

G. Baravykas

5.

Sankryža–194 km (Ukmergės / Perkūnkiemio g. sankryža)

 

Tautinės

bendrijos

J. Kanovičius,

E. Zingeris

6.

194–198 km (posūkis į Sudervę)

 

Institutai

K. Antanavičius

7.

198–202 km

13–17 km

Valdybos,

Vilniaus,

Šalčininkų r.

A. Nasvytis,

J. Kupliauskienė

8.

202–206 km

17–21 km

MA, aukštosios mokyklos

V. Laurušas

9.

206–210 km

21–25 km

Trestai

(statybinės

organizacijos)

O. Balakauskas,

A. Žebriūnas

10.

210–222 km

25–37 km

Darbininkų sąjunga ir „Labora“

 

 

Ruožas 2: Vilnius–Ukmergė

33 km

Koordinuoja

A. Grumadas

 

1.

222–224 km

37–39 km

Prienai,

Birštonas

B. Kuzmickas

2.

224–226 km

39–41 km

Lazdijai

 

3.

226–228 km

41–43 km

Druskininkai, Varėna

A. Buračas

4.

228–230 km

43–45 km

Širvintos

 

5.

230–234 km

45–49 km

Alytus

S. Geda

6.

234–236 km

49–51 km

Trakai

J. Juzeliūnas

7.

236–238 km

51–53 km

Kaišiadorys

 

8.

238–240 km

53–55 km

Molėtai

A. Čekuolis

9.

240–244 km

55–59 km

Utena

 

10.

244–246 km

59–61 km

Švenčionys

G. Konopliovas

11.

246–248 km

61–63 km

Ignalina

 

12.

248–252 km

63–67 km

Marijampolė

R. Gudaitis

13.

252–254 km

67–69 km

Vilkaviškis

J. Olekas

14.

254–255 km

69–70 km

Šakiai

 

 

Ruožas: 3. Ukmergė–Panevėžys

75 km

Ats. A. Abišala

 

1.

255–262 km

70–77 km

Ukmergė

 

2.

262–265 km

77–80 km

Jurbarkas

 

3.

265–268 km

80–83 km

Raseiniai

 

4.

268–272 km

83–87 km

Kėdainiai

 

5.

272–276 km

87–91 km

Jonava

 

6.

276–296 km

91–111 km

Kaunas

E. Klumbys,

A. Mickis,

J. Brėdikis,

K. Uoka

7.

296–299 km

111–114 km

Zarasai

 

8.

299–302 km

114–117 km

Rokiškis

 

9.

302–305 km

117–120 km

Kupiškis

 

10.

305–310 km

120–125 km

Anykščiai

 

11.

310–335 km

125–150 km

Panevėžys

A. Juozaitis

 

Ruožas: 4. Panevėžys–Latvijos siena

56 km

Ats. R. Račkauskas ir A. Plitnikas (Panevėžyje), A. Mulevičius (Pasvalyje)

 

1.

335–341 km

11–15 km

Šiauliai

A. Jocas

2.

341–344 km

15–18 km

Telšiai

S. Kašauskas,

K. Saja

3.

344–348 km

18–22 km

Šiauliai

 

4.

348–350 km

22–24 km

Šilutė

E. Bičkauskas

5.

350–352 km

24–26 km

Tauragė

 

6.

352–353 km

26–27 km

Šilalė

 

7.

353–355 km

27–29 km

Plungė

Z. Vaišvila

8.

355–357 km

29–31 km

Kelmė

 

9.

357–360 km

31–34 km

Radviliškis

 

10.

360–366 km

34–40 km

Pasvalys

V. Čepas

11.

366–372 km

40–46 km

Klaipėda

 

12.

372–374 km

46–48 km

Palanga, Neringa, Kretinga

B. Genzelis

13.

374–376 km

48–50 km

Skuodas

Z. Šličytė

14.

376–378 km

50–52 km

N. Akmenė

 

15.

378–380 km

52–54 km

Mažeikiai

 

16.

380–383 km

54–57 km

Pakruojis

 

17.

383–386 km

57–60 km

Joniškis

 

18.

386–391 km

60–65 km

Biržai

R. Ozolas

Akcija

Rugpjūčio 23 dienos rytą Vilniuje vyko Sąjūdžio Seimo posėdis, o visoje Lietuvoje buvo rengiamasi Baltijos kelio akcijai. Lietuvos valdžia atvirai akcijoje nedalyvavo, tačiau, ačiū jiems, netrukdė (nedraudė) įmonėms teikti transportą ir paramą, o valdžios struktūroms bendradarbiauti. Žinoma, be oficialių direktyvų parama nebuvo privaloma, todėl buvo ir priešiškos ar nedraugiškos veiklos, kai, pvz., Širvintų rajono keturių kolūkių vadovybė atsisakė skirti savo kolūkiečiams transportą. Šis faktas yra paliudytas, panašių žinių gavome iš visos Lietuvos. Gerai, kad tai buvo tik retos išimtys.

Koordinatoriai miestuose ir rajonuose formavo kolonas. Autoinspekcijai valdžia leido reguliuoti eismą ir, neperdedant, VAI vyrų indėlį sunku pervertinti. Eismo reguliavimas, kolonų palyda kartu su greitosios pagalbos medikais buvo neįkainojama vertybė – galimybė naudotis radijo ryšiu ir po to per Lietuvos radiją perduoti informaciją apie eismo padėtį... Labai rimta pagalba, kurios tikrąją svarbą galėjome įvertinti tik po akcijos, kurios mastai viršijo pačias optimistiškiausias prognozes ir net svajones.

Na o Vilniuje po pietų dar buvo ramu. Tiesa, ne visur. Koordinatoriai buvo pakvietę vilniečius atnešti gėlių, kurias planuota mėtyti iš lėktuvų ir dalyti žmonėms kelyje. Nuo ryto į Sąjūdžio būstinę plūdo žmonės ir gėlės – pilnas kiemas puikiausių paskutinių vasaros žiedų.

Aš asmeniškai nemačiau to gėlių kalno, nes trys pilni gėlių sunkvežimiai jau buvo išvažiavę į lėktuvų pakilimo aikštelę, tačiau ir tai, kas buvo likę, darė įspūdį. Buvę būstinėje žmonės susijaudinę pasakojo apie gėlių jūrą, kuria buvo virtęs būstinės kiemas.

Man pasamdytą taksi „Volgą“ prisikroviau gėlių ir išvykau į trasą. Ankstyvas išvykimas pasiteisino, nes Ukmergės plentą (kelią M12) pasiekėme be problemų. Vėliau paaiškėjo, kad po valandos ar pusantros išvažiavimas iš Vilniaus jau buvo tapęs didele problema. Pajudėjo vilniečiai ir kartu su tranzitu judančiais dzūkais ir kitais neorganizuotais akcijos dalyviais iš pietų ir pietvakarių Lietuvos suformavo nematytą ir tais laikais neįsivaizduotą spūstį. Anot liudininkų, automobiliai vos judėjo. Tunelyje prie tuometės Aukščiausiosios Tarybos po Lenino (dabar – Gedimino) prospektu spūstyje stovinčių automobilių išmetamos dujos nuodijo (ir apnuodijo, tiesa, ne mirtinai) įstrigusius žmones. Buvo ir tokių, kuriuos pykino.

Skiriamasis spūstyje vos judančių automobilių bruožas buvo pakelti variklių kapotai. Sovietinių mašinų varikliai kaito. Kaito jie Vilniuje, visoje toje trasos dalyje, kurią mačiau savo akimis, ir, žinoma, trasos atšakose, apie ką vėliau pasakojo liudininkai.

Na o aš, pajudėjęs apie 14 val., visų šių nepatogumų išvengiau. Gaila, kad dauguma vilniečių ir kitų akcijos dalyvių (ypač tai pasakytina apie kauniečius), kaip tikri lietuviai, išvažiavo „laiku“, kurį manė esant tinkamą, o ne vadovaudamiesi mūsų rekomendacijomis. Kelias buvo pustuštis (judančių mašinų prasme), nors pakelėse žmonių jau buvo, o vietomis netgi daug, kaip ir automobilių autostrados skiriamojoje juostoje. Neskubėjau. Prie didesnių sambūrio vietų stojau, kalbėjausi su žmonėmis, dalinau vilniečių dovaną – gėles.

Maloniai stebino „gruntaunas“ pasirengimas, t. y. žmonės ne tik buvo apsirūpinę rekomenduotomis priemonėmis, nenuobodžiavo laukdami 19 valandos, bet ir atvyko pasiruošę kaip į šeimyninį renginį – visų kartų atstovai. Su vaikais. Tuomet tik atkreipiau dėmesį į tai, kad žmonės ryžosi vežtis mažamečius vaikus, o dabar, po 25 metų, peržiūrėjus tuomet mėgėjiškai Joniškio ruože filmuotą medžiagą, įspūdžiai kiek kitokie. Vaikų iš tiesų daug, tarp jų dar nevaikštančių, ant mamų ir tėčių rankų. Tuometės demografinės padėties atspindys. Deja, dabar esame (tikiuosi, tik laikinai) senstanti, išmirštanti ir išsivaikštanti tauta.

Pasiekiau Ukmergę. Nuo jos automobilių srautas juda į šiaurę, įsilieti į jį pavojinga (galima įstrigti), be to, tai Kauno Sąjūdžio atsakomybei priskirtas ruožas. Sukame atgal. Važiuojame greičiau, gal spėsime grįžti į Vilnių.

Tik ką pravažiuotas kelias pasikeitęs. Žmonių daug daugiau, o ir automobilių srautas kuo arčiau Vilniaus, tuo intensyvesnis, virstantis transporto spūstimi. Gerai, kad autostrada. Mano kryptimi Vilniaus link srautas labiau negu simbolinis, jokių trukdžių. Vilniečių 37 km ruožas panašus į masinę stovyklavietę, o žmonės vis plūsta.

Prie pat Vilniaus pasirodo „kukurūznikas“. Skrenda labai žemai, krinta gėlės. Vadinasi, ši plano dalis pavyko. Nevyriška, bet akys ašaroja. Reikia stoti, nes jau beveik 19 valanda. Sankryžoje su Ateities gatve stojame. Tai ne grandinė, tai minia. Kaip mitinge. Susirinko netoliese gyvenantys ir spūstyje įstrigę žmonės. Visi susikibo rankomis – gana chaotiškai, bet bendrumo atmosfera tvyro ore. Teigiamos energijos jūra, grįžta „kukurūznikas“ ir emocijos liejasi laisvai...

Aprašyti sunku, tai reikia patirti. Man, kaip viso pasirengimo proceso dalyviui, „nesolidžiai“ ašaroja akys ir apima ramybė. Pavyko. Visos baimės pamirštos, bet pabunda atsakomybės jausmas ir – atgal į trasą. Vargu ar galėjau prireikus kam rimtai padėti, bet turint „ratus“ buvo galima pagelbėti į bėdą pakliuvusiems pasiekti bent jau miestą.

Važiuojame lėtai, kelyje daug pėsčiųjų ir manevruojančių automobilių. Akcijos dalyviai būriuojasi mitingams, kitur mitingai jau vyksta, matyti šia proga pastatyti ar dar apžiūrinėjami atminimo kryžiai, koplytstulpiai ir kiti atminimo simboliai.

Gaila, kad 1989 metais nesuskaičiavome, kiek buvo pastatyta Baltijos kelio atminimo paminklų. Dalis jų sunyko, dalis buvo pastatyta vėliau, o didžioji dalis po restauracijų „tebestovi dar vis“. Yra ir naujų statomų ar planuojamų statyti vietoj sunykusių ar baigiančių savo gyvavimą. Tai patyrėme 2014 metais pravažiavę trasa ir įvertinę paminklų būklę bei galimas 25 metų jubiliejaus minėjimo vietas. Visi (mediniai) paminklai kapitališkai suremontuoti, nes per prabėgusius metus net ąžuolinės su žeme besiliečiančios dalys sunyko. Visa tai padaryta žmonių iniciatyva. Tų, kas buvo ir tuos paminklus pastatė, ar jų darbus tęsiančių. Tęsiančių aktyviai, nes beveik visi paminklai yra lankomi, prižiūrimi, įtraukiant į labai netolimos istorijos atminties puoselėjimą ir jaunąją kartą. Ačiū jiems visiems, juolab kad jų pastangomis po 25 metų pagaliau ir Lietuvos kultūros paveldo taryba 37 Baltijos kelią žyminčių paminklų vietas įtraukė į Kultūros vertybių registrą.

Temo ir tamsa išryškino degančius ar jau tik rusenančius laužus. Dauguma su šeimomis atvykusių ir didesnę dienos dalį kelyje praleidusių žmonių neskubėjo namo. Matyt, teigiamų emocijų užtaisas buvo didelis. Diena buvo visai netipiška. Spūstys, judėjimo problemos ir vėlavimas atvykti į numatytą vietą rugpjūčio 23 dieną visai nekaitino šiaip jau nekantrių lietuvių kraujo. Neregėto masto transporto srautuose nebuvo nė vienos rimtesnės avarijos, nebuvo šiaip įprastų žmogiškųjų konfliktų, o tarpusavio supratimo ir pagalbos buvo su kaupu.

Transporto spūstys – Baltijos kelio atšakos

To, kad į akciją pakils visa Lietuva pareikšti nuomonės apie savo ateitį, neplanavo niekas. Didelė dalis žmonių net būdami „už“ nėra pasiryžę savo nuomonės išsakyti, jeigu tai reikalauja daug pastangų. 1989 metų rugpjūčio 23 dieną buvo kitaip: visi norėjo tik vieno – viešai išsakyti savo nuomonę dalyvavimu. Tik nenugalimos force majeure aplinkybės galėjo sutrukdyti jiems įgyvendinti šį norą. Pakilo visi ir... Jokie keliai nebuvo pritaikyti (nėra pritaikyti ir dabar) tam, kad visa Lietuva pakiltų ir vienu metu važiuotų į vieną vietą.

Pirmosios spūstys prasidėjo Vilniuje. Nelauktai įstrigo dzūkų kolonos ir neorganizuoti akcijos dalyviai, patys pasirinkę kelią per sostinę. Visa tai nesukėlė didelių problemų, nes visi pasiekė trasą, tik ne jiems skirtoje vietoje, o dažniausiai kompanijoje su vilniečiais.

Antroji spūstis buvo sudaryta dirbtinai. Suvalkiečiai ir kiti Pietų Lietuvos dalyviai, atvykę nuo Kauno, ties Vieviu turėjo sukti Maišiagalos link ir ten įsilieti į kelią M12. Deja. Ties Vilniaus–Kauno geležinkelio pervaža pirmyn ir atgal manevravo „ne draugų“ atsiųstas lokomotyvas, kuris, anot įstrigusių liudininkų, sudarė spūstį nuo Vievio iki Elektrėnų. Spūstis nuo Maišiagalos Vievio link susidarė dėl sudėtingos padėties Vilniaus–Ukmergės plente prieš pat akcijos pradžią. Žmonės susikibo rankomis ten, kur įstrigo, ir turėjo teisę būti įskaičiuoti kaip visateisiai akcijos dalyviai.

Trečioji spūstis buvo pati didžiausia. Kauno koordinatoriaus A. Abišalos liudijimu, pakilo 250 tūkstančių Kauno ir jo apylinkių gyventojų. Dauguma vyko neorganizuotai, patys ir įstrigo, nes išvyko per vėlai. Kelyje Kaunas–Ukmergė kauniečių automobiliai stovėjo keturiomis eilėmis į vieną pusę nuo Karmėlavos iki Ukmergės, užimdami visą kelio plotį. Kita kryptimi važiavę automobiliai, daugiausia krovininiai, laukė galimybės judėti pasitraukę nuo kelio. Eismo reguliavimo problemas Ukmergėje iš oro padėjo spręsti „kukurūznikai“, bet vėluojančiųjų srauto išskirstyti nepavyko. Ši spūstis lėmė ir gana nedidelio kamščio ir atšakos nuo Kėdainių į Ukmergę susidarymą. Visi įstrigusieji susikibo rankomis ir suformavo Baltijos kelio atšakas.

Panevėžyje irgi buvo kilę eismo problemų, bet rimtesnių pasekmių nebuvo. Blogiausios kokybės kelio atkarpa driekėsi per tankiai gyvenamas vietoves su gausybe privažiavimo kelių, todėl šiokių tokių problemų turėjo tik žemaičiai, užpildę trasą iš Panevėžio pusės.

Tikrąją Baltijos kelio trasą iliustruoja toliau pridedama schema.



Įdomybės, arba ko neįmanoma apibendrinti

Tokio masto akcija kaip Baltijos kelias negalėjo apsieiti be kuriozų. Jų buvo. Didžiausia problema – atvykimo – buvo sprendžiama įvairiai. Žinomas rašytinis liudijimas, kad Adutiškyje (miestelis Lietuvos rytuose prie Baltarusijos sienos) žmonės susirinko miestelio aikštėje ir sprendė, kas važiuos jiems atstovauti, nes buvo tik vienas ribotos talpos autobusas. Išrinko jauniausius, o kiti liko ir susikibo rankomis miestelyje. Alytuje žmonės buvo griežtesni. Jie atvyko į vykdomąjį komitetą ir pareiškė, kad skelbia streiką ir reikalauja autobuso. Gavo. Kauniečiai rimtesni. Jie nuvyko į autobusų parką. Valdžios pritarimu gavę dispečerio leidimą, į trasą kauniečius vežė maršrutiniai autobusai.

Tauragiškiai (dalis jų) ilgą kelią į šiaurės rytų Lietuvą nuvažiavo 60 dengtų sunkvežimių. Didis ryžtas. Ano meto keliais ant kietų suolų mašinomis be rimtesnės amortizacijos.

Dalyvavo ir kunigai. Daug kunigų. Jau išsilaisvinę iš sovietų spaudimo (jeigu taip galima įvardyti pūdymą kalėjimuose ir lageriuose) kunigai labai aktyviai dalyvavo akcijoje. Buvo šventinami akcijos atminimo paminklai, o šventinant rajono paminklą ir laikant mišias dalyvavo net 3 ar 4 kunigai.

Dalyvavo ir „partinis ūkinis aktyvas“. Bendra komunistų „viršūnėlių“ pozicija buvo stovėti nuošalyje, nedalyvauti, bet ir netrukdyti, tačiau buvo ir išimčių. Visa Utenos rajono komunistų valdžia – pirmasis, antrasis ir trečiasis sekretoriai – dalyvavo akcijoje kartu su rajono žmonėmis.

Šiauliečiai pasirodė turintys gerą humoro jausmą. Į džipą (įdomu, kur tais laikais gavo) pasodino Staliną ir Hitlerį, o juos lydėjo uniformuoti kareiviai. Matyt, panaudojo teatro rekvizitą.

Rezultatai

Baltijos kelio akcija įvyko. Ir pavyko, nes jos mastas buvo milžiniškas, iš anksto neprognozuotas. Viskas praėjo labai ramiai, susikaupus – esant tokiems Lietuvoje nematytiems automobilių srautams neįvyko nė vienos rimtesnės avarijos, neužfiksuota jokių konfliktinių situacijų. Manau, kad tai rodo dalyvių dvasinę būseną ir susikaupimą.

Kiek mūsų buvo? Dažnai užduodamas klausimas, į kurį labai tikslaus atsakymo niekada nebus. Buvau parengęs ir išsiuntęs anketas visų ruožų koordinatoriams, bet ir jų žinios buvo apytikslės, nes įvertinti net ir trumpą 2–3 kilometrų ruožą sunku, kadangi atstumas buvo per didelis, kad būtų buvę galima visą jį fiziškai matyti ir sekti nuolat besikeičiančią padėtį. Ypač prieš pat 19 valandą, kai vėluojantys akcijos dalyviai masiškai stojo ir įsiliejo į grandinę.

Pavyko įvertinti tik minimalų galimą dalyvių skaičių (saviškiai ruože buvo daugmaž suskaičiuoti) – kelyje M12 (pagrindinė trasa) buvo ne mažiau kaip 450–500 tūkstančių akcijos dalyvių, o atšakose buvo dar apie 300 tūkstančių. Įvairioje literatūroje minimi skaičiai 1 milijonas ir net 1,5 milijono, mano įsitikinimu, yra gana teisingi, nes akcija vyko ne tik trasoje, bet ir miestuose, kaimuose ir net namų kiemuose. Kas visus suskaičiuos? Širdimi buvo beveik visi, tačiau fiziškai dalyvauti, deja, galėjo tik tie, kurie turėjo galimybę atvykti.

Praėjo jau 25 metai, užaugo nauja karta, kuri apie Baltijos kelią žino tik iš pasakojimų. Tai buvo fenomenalus vieningų siekių proveržis, kurio patirti vis dėlto niekam nelinkėčiau, nes tik didelė grėsmė ar nelaimė skatina tokį ryžtą būti vieningiems. Būtų geriau, kad Lietuva nei vieno, nei kito nepatirtų.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Nepriklausomybės sąsiuviniai

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...